- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-30
- Bylos Nr.
- eI3-963-872/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02538-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinė muitinė
- Kategorijos
- 13.9Kiti su muitinės veikla susiję klausimai
- 5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Logiset“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Logiset“ pateiktame patikslintame skunde prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą „Dėl UAB „Logiset“ skundo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2022 m. vasario 18 d. sprendimą „Dėl UAB „Logiset“ skundo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Muitinės Sprendimas); 4) grąžinti Muitinei iš naujo nustatyti UAB „Logiset“ tenkančią mokesčių bei muito prievolę ir priimti naują sprendimą.
Šalies argumentai
Nurodo, jog 2021 m. lapkričio 30 d. Muitinės departamentui ji pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Muitinės Sprendimą ir pavesti Muitinei iš naujo nustatyti prekių muitinę vertę bei apskaičiuoti muito ir PVM prievolę, argumentuodama, jog Prekių muitiniam įvertinimui Muitinė nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, dėl ko, pareiškėjos teigimu, Muitinė klaidingai apskaičiavo mokėtinus mokesčius. Pažymi, jog Muitinės departamentas 2022 m. vasario 18 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir nusprendė patvirtinti Muitinės Sprendimą.
Teigia, jog ji, nesutikdama su Muitinės departamento sprendimu, pateikė 2022 m. kovo 15 d. skundą Komisijai. Komisija priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir nusprendė patvirtinti Muitinės departamento sprendimą.
Pareiškėjos manymu, Komisijos sprendimas nėra objektyvus ir pagrįstas, kadangi jis priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių bei nesivadovaujant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymuose įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir įrodymų vertinimo principais.
Šalies argumentai
Pareiškėja patikslintame skunde teigia, jog ginčas yra kilęs dėl pareiškėjai Muitinės sprendimu nustatyto mokesčių bei muitų prievolės dydžio, kurį, anot pareiškėjos, Muitinė apskaičiavo nepagrįstai nusprendus netaikyti 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas ir SMK) 70 straipsnyje įtvirtinto sandorio vertės metodo ir atsisakius pareiškėjos pateiktus dokumentus pripažinti kaip tinkamus pagrįsti Prekių pardavimą į Sąjungos muitų teritoriją.
Paaiškina, jog tam, kad pagrįstų sandorio vertės metodo taikymą apskaičiuojant Prekių muitinę vertę, pareiškėja kartu su kitais susijusiais dokumentais pateikė turimą Prekių pardavimo 2021 m. balandžio 27 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sąskaita), nurodydama, jog Prekių muitinė vertė turi būti nustatoma remiantis Sąskaitoje pateikta Prekių kaina, tačiau Komisija sprendime konstatavo, jog Pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kad ši Sąskaita, taip pat ir kiti Pareiškėjos pateikti dokumentai, įrodo pagal šią Sąskaitą įvykusį Prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su Komisijos išvada, jog Sąskaita Prekės nebuvo parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, o taip pat, kad šios išvados nepaneigia ir tai, jog Sąskaitoje nurodyta prekių atgabenimo vieta – Lietuva, nes į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabentoms ne Sąjungos prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, tai yra jų (ne Sąjungos prekių) statusas nepasikeitė ir prekės jų buvimo Lietuvos Respublikoje metu buvo muitinės prižiūrimos. Pareiškėjos manymu, vertinti, kad Sąskaita nepatvirtina Prekių pardavimo į Sąjungos teritoriją tuo pagrindu, kad joje nurodyti šalių rekvizitai ne Sąjungos teritorijos, nėra pagrįsta. Pažymi, jog SMK tikslas yra nustatyti reguliavimą ir apmokestinti ne Sąjungos prekes, patekusias į Sąjungos teritoriją. Teigia, jog SMK nenumato išimties tokiu atveju, jeigu prekių pardavimo sąskaitoje (su kuria prekės faktiškai įvežamos į Sąjungos teritoriją) nurodyti šalių rekvizitai ne Sąjungos teritorijos, tai šios prekės nėra apmokestinamos muitais ir kitais mokesčiais Sąjungos teritorijoje, todėl, anot pareiškėjos, sprendžiant dėl ne Sąjungos prekių statuso pasikeitimo ir apmokestinimo, reikšminga yra vertinti faktinį Prekių įvežimą į Sąjungos teritoriją, Prekes identifikuoti, o toliau nustatant Prekių muitinę vertę vertinti reikšmingas faktinės aplinkybės ir susijusių dokumentų visumą, bet ne koncentruotis į atskirus situacijos/dokumentų fragmentus – į Sąskaitos rekvizitus.
Pareiškėja taip pat nesutinka ir su Komisijos sprendimo išvada, kad aplinkybė, jog Sąskaitoje, kuria parduodamos Prekės, buvo nurodyta pristatymo vieta Lietuva, nėra reikšminga. Pareiškėjos manymu, ši aplinkybė patvirtina tikslą šias prekes faktiškai įvežti į Sąjungos teritoriją. Tvirtina, jog Komisija neįvertino to, jog Sąskaita su prekių faktiniu pristatymu Lietuvoje buvo išrašyta 2021 m. balandžio 27 d., o nurodymas šioms Prekėms įforminti Sąjungos tranzito procedūrą pareiškėjai buvo pateiktas 2021 m. birželio 30 d., o tai, pasak pareiškėjos reiškia, jog prieš įforminant Prekėms laikinojo saugojimo procedūrą, parduodant Prekes pagal Sąskaitą buvo nuspręsta Prekes faktiškai įvežti į Lietuvą –Sąjungos teritoriją, todėl tai suteikia pagrindą spręsti dėl Prekių apmokestinimo pagal SMK nuostatas.
Nurodo, jog tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščių, tranzito/saugumo lydimojo dokumento, laikinojo saugojimo deklaracijos patvirtina, kad ne Sąjungos prekės faktiškai buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, pirmiausia į Lietuvą, tranzito procedūrai įforminti ir toliau gabenti į Lenkiją galutiniam prekių pirkėjui pristatyti. Pagal sąskaitą parduodamų prekių savybės sutampa su aukščiau nurodytuose dokumentuose užfiksuotomis faktiškai į Sąjungos teritoriją įvežtų prekių savybėmis, todėl pareiškėja daro išvadą, jog Prekių pardavimo Sąskaitoje nurodytos Prekės yra tos pačios prekės, kurios šios pardavimo Sąskaitos pagrindu faktiškai buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją.
Pareiškėjos manymu, ji veikė aktyviai, elgėsi sąžiningai ir atsakingai, įrodė, jog Sąskaitoje nuodytos Prekės, jų duomenys faktiškai sutampa su tomis, kurios buvo įvežtos į Lietuvą, o tai patvirtina, jog šis dokumentas yra tinkamas pagrįsti prekių pardavimą į Sąjungos teritoriją. Teigia, jog yra pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui šių Prekių prievolę nustatyti ne tik formaliai vertinant Sąskaitos šalių rekvizitus, bet vertinant faktų bei duomenų visumą ir SMK aktualias nuostatas taikyti vadovautis sąžiningumo ir protingumo kriterijais, kaip tai įpareigoja MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teigia, jog šių kriterijų taikymo svarba pasireiškia ir tuo, jog pareiškėja Prekes turėjo įforminusi laikinojo saugojimo procedūrą, kadangi Prekės turėjo iškeliauti į kitą Sąjungos teritorijos valstybę, tačiau nenustatytiems asmenims Prekes pavogus, pareiškėja liko atsakinga už prievolių vykdymą. Pažymi, jog ši aplinkybė, jog Prekės buvo pavogtos ir buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, Mokesčių administratoriui buvo žinoma, todėl pareiškėjai nėra suprantamas Komisijos teiginys, kad jokie duomenys nepatvirtina išvežimo į Lenkiją.
Pareiškėjos manymu, Komisijos sprendime akcentuota aplinkybė, jog pareiškėja neginčijo fakto, kad prekės nepasiekė Lenkijos ir kad jos buvo išvežtos, nėra reikšminga, kadangi pagal SMK taikymo esmę, faktinis prekių įvežimas į Sąjungos teritoriją yra esminis momentas, SMK tikslai laikomi įgyvendinti tada, kai apmokestinamos ne Sąjungos prekės faktiškai įvežamos į Sąjungos teritoriją, o SMK prasme Sąjungos teritorija yra bendra, neišskiriant tai Lietuva ar Lenkija. Pažymi, jog ši aplinkybė būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei ji ginčytų mokesčių bei muitų nustatymą Prekėms Lietuvoje, tačiau šiuo atveju pareiškėja jos pripažinimo skolininke ir mokesčių bei muitų nustatymo Lietuvoje neginčija, o siekia, kad prievolė nuo pagal Sąskaitą parduotų ne Sąjungos teritorijos Prekių ir faktiškai įvežtų į Sąjungos teritoriją tenkantys muitai ir susiję mokesčiai būtų apskaičiuojami teisingai ir pagrįstai.
Anot pareiškėjos, šiuo atveju nei Mokesčių administratorius, nei Komisija savo sprendimuose nevertino aplinkybės, kad pareiškėja šioje situacijoje vykdant prievoles, susijusias su Prekėmis, veikė tik kaip tarpininkas, todėl objektyviai turi ir gali turėti tik tuos dokumentus, kurie atkeliavo su Prekėmis, faktiškai įvežtomis į Sąjungos teritoriją ir pagal ją parduotos.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pareiškėja daro išvadą, kad vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais yra pagrindas spręsti, kad šiuo atveju Prekių muitinė vertė pagrįstai gali būti nustatoma taikant sandorio vertės metodą, įtvirtintą SMK 70 straipsnyje. Pareiškėjos pateikti dokumentai ir esančios faktinės aplinkybės pagrindžia Sąskaitoje nurodytų prekių faktinį pardavimą bei įvežimą į Sąjungos teritoriją ir leidžia jų muitinės vertę nustatyti pagal kainą, nurodytą Sąskaitoje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo teismui pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškina, jog Muitinė, išnagrinėjusi tyrimo metu surinktą informaciją, nustatė, kad prekės, kurios buvo deklaruotos tranzito procedūrai pagal T1 deklaraciją, nebuvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir šioms prekėms įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta. Teigia, jog Muitinė neteko galimybės šiai prekei taikyti priežiūros priemonių, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms, todėl konstatavo, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros bei, kad atsirado importo skola muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį.
Teigia, jog skolos atsiradimas sietinas su SMK 233 straipsniu, kurio 1 dalies (a) punkte apibrėžta procedūros vykdytojo atsakomybė, užtikrinanti pareigų, susijusių su tranzito procedūra, įvykdymą. Pastebi, jog šiuo konkrečiu atveju prekės nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja SMK 233 straipsnio nuostatos – procedūros vykdytojas - UAB „Logiset” neįvykdė pareigų, susijusių su tranzito procedūros taikymu.
Pažymi, jog Muitinė būdama mokesčių administratoriumi, remdamasi mokesčių įstatymais, privalo tikrinti importuotų prekių muitinę vertę, kadangi realus prekių apmokestinimo lygis tiesiogiai priklauso nuo prekių muitinės vertės.
Paaiškina, kad ne Sąjungos prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją, muitinės vertės nustatymą reglamentuoja SMK 69-74 straipsniai, IA 127-146 straipsniai bei Taisyklės. Teigia, jog prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Nurodo, jog Muitinė konstatavo, kad nepateikti prekių pardavimo į Sąjungos muitų teritoriją dokumentai ir prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Pažymi, jog tuo atveju, jei muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis SMK 70 straipsnio nuostatomis, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti.
Teigia, jog nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių, nes Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje nėra duomenų apie tuo pačiu metu tuo pačiu apyvartos lygiu importuotas prekes, kurių kiekis maždaug toks pat kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir kurių muitiniam įvertinimui yra pripažintas sandorio vertės metodas; vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys, kurių reikia šiai vertei nustatyti), Muitinė, vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi bei Taisyklių nuostatomis, prekių muitinę vertę nustatė remdamasi Muitinės duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes, kurias muitinė yra priėmusi nurodytu laikotarpiu.
Tvirtina, jog tiek Muitinė, tiek Muitinės departamentas pagrįstai nevertino ginčo byloje pateiktos 2021 m. balandžio 27 d. prekių pardavimo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kaip dokumento, tinkamo prekių muitinei vertei apskaičiuoti, pagrindžiančio prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. spalio 28 d. sprendimo „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, Muitinės departamento 2022 m. vasario 18 d. sprendimo „Dėl UAB „Logiset“ skundo“ ir Komisijos 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo „Dėl UAB „Logiset“ skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 30 d. pateikė paaiškinimus, susijusius su ginčo prekių gabenimo aplinkybėmis, tačiau alternatyvių tranzito procedūros užbaigimo įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Muitinė pripažino, kad už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal Tranzito deklaraciją, Bendrovės atžvilgiu atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 1 060 Eur muito, 11 208 Eur PVM, 36 000 Eur akcizo ir apskaičiuoti 1 587 Eur delspinigių.
Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. spalio 28 d. Sprendime nurodė, kad ne Sąjungos prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją, muitinės vertės nustatymą reglamentuoja Sąjungos muitinės kodekso 69 - 74 straipsniai ir Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 127 - 146 straipsniai, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog, nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti ginčo prekės pardavimo į Sąjungos muitų teritoriją patvirtinantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas.
Nesutikdama su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu apskaičiuotų mokesčių dydžiu, pareiškėja pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2022 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. spalio 28 d. sprendimą.
Pareiškėja Muitinės departamento 2022 m. vasario 18 d. sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.
Skunde teismui pareiškėja nurodo, jog Komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kad 2021 m. balandžio 27 d. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) bei kiti pareiškėjos minimi dokumentai įrodo prekių pardavimą eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Pareiškėjos teigimu, minėta sąskaita yra tinkamas dokumentas prekių muitinei vertei nustatyti taikant sandorio vertės metodą. Teigia, kad nepagrįstai buvo vertinami tik minėtos sąskaitos rekvizitai, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas faktines aplinkybes ir susijusių dokumentų visumą. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija savo sprendimuose nepaneigė fakto, kad prekės identifikuotos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo faktiškai įvežtos į Sąjungos teritoriją.
Pažymėtina, kad pareiškėja neginčija Vilniaus teritorinės muitinės 2021-10-28 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. Sąjungos tranzito procedūros neužbaigimo bei pareiškėjos pripažinimo skolininke muitinei, tačiau nesutinka su jai apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžiu ir mano, kad ginčo prekių muitinė vertė nustatyta neteisingai ir jog prekės muitinės vertės nustatymui taikytinas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas.
Prekių muitinės vertės nustatymą reglamentuoja 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau - Sąjungos muitinės kodeksas) 69 - 74 straipsniai, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 127 - 146 straipsniai bei Muitinės departamento 2004-04-28 įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintos Importuotų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklės (toliau - Taisyklės).
Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, „tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama“. Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, jog importuojamų prekių sandorio vertė apskaičiuojama remiantis prekių pirkimo- pardavimo dokumentais, t. y., sąskaitomis faktūromis, sutartimis, transporto paslaugų sąskaitomis faktūromis ir kt. Jeigu prekės gabenamos pirkėjo transportu arba nemokamai, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 138 straipsnio 3 dalimi, prekių vežimo išlaidos, kurios įskaitomos į importuojamų prekių muitinę vertę, apskaičiuojamos vadovaujantis tos pačios rūšies transporto priemonėms taikomais įprastais tarifais; remiantis Taisyklių 20.1 punkto nuostatomis, deklaruojamai prekių muitinei vertei pagrįsti, muitinei pareikalavus arba asmens iniciatyva, gali būti pateikiama prekių pardavimo sąskaita faktūra (sąskaitos faktūros) ir kitos sąskaitos, susijusios su muitinės vertės elementais (pvz., vežimo, krovimo, draudimo išlaidų, mokesčių už patentus ir licencijas, komisinių ir apmokėjimų tarpininkams sąskaitos faktūros), jeigu deklaruojamų prekių muitiniam įvertinimui taikytinas sandorio vertės metodas.
Remiantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 1 dalimi, jeigu prekės muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, ji turi būti nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti.
Remiantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 141 - 143 straipsnio nuostatomis, pagal Kodekso 74 straipsnio 2 dalies a ir b punktus nustatant importuojamų prekių muitinę vertę, naudojama tapačių arba panašių prekių, kurios parduodamos tuo pačiu apyvartos lygmeniu ir iš esmės tokiais pačiais kiekiais kaip ir vertinamos prekės, sandorio vertė; muitinei vertei pagal Kodekso 74 straipsnio 2 dalies c punktą nustatyti naudojama vieneto kaina yra kaina, už kurią importuotos prekės arba importuotos tapačios ar panašios prekės (tokio pavidalo, kokios jos buvo importuotos) parduodamos Sąjungoje vertinamų prekių importo metu arba maždaug tuo pačiu metu; taikydama Kodekso 74 straipsnio 2 dalies d punktą, muitinė negali reikalauti ar įpareigoti Sąjungos muitų teritorijoje neįsisteigusio asmens pateikti tikrinti arba leisti naudoti visus apskaitos dokumentus ar kitus įrašus, kurių reikia muitinei vertei nustatyti.
Remiantis Taisyklių 38 punktu, tikrinamų prekių muitinės vertės nustatymui antriniais muitinio įvertinimo metodais muitinės pareigūnas PREMI IS atlieka duomenų analizę ir atrenka tuos sandorius, kurie atitinka tapačių arba panašių prekių reikalavimus. Vadovaujantis Taisyklių 42 punktu, jeigu randami keli tapačių ar panašių prekių sandorio vertes įrašai, tikrinamų prekių muitinės vertės nustatymui antriniais muitinio įvertinimo metodais taikoma mažiausioji iš alternatyvių verčių.
ESTT formuojamoje praktikoje (pavyzdžiui, generalinio advokato išvada byloje C-46/16) laikomasi pozicijos, jog „muitinės vertės nustatymo metodas taikytinas tik tuomet, kai atitinkamų prekių sandorio vertė atitinka kainą, nustatytą eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Reikšmės neturi tai, ar skola muitinei atsiranda dėl neteisėto prekių paėmimo iš muitinės priežiūros per išorinio tranzito procedūrą“. ESTT 2017-11-09 sprendime byloje Nr. C-46/16 „LS Customs Services“ SIA nurodė, kad 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 1999-04-13 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 955/1999, 29 straipsnio 1 dalyje (atitinkančioje SMK 70 straipsnio 1 dalį) numatytas muitinės vertės nustatymo metodas netaikomas prekėms, kurios parduotos siekiant eksportuoti ne į Europos Sąjungą. Iš tikrųjų muitinė vertė turi atitikti importuojamų prekių realią ekonominę vertę (žr. ESTT 2013-12-12 sprendimo Christodoulou ir kt., C-116/12, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o prekės kaina tam tikroje muitų zonoje atspindi rinkos padėtį šioje zonoje. Todėl eksportui į trečiąją valstybę skirtos prekės kaina nebūtinai yra kaina, kuri būtų taikoma tą pačią prekę eksportuojant į Sąjungos muitų teritoriją. Būtent dėl šios priežasties Muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies c ir e punktuose numatyta, kad pagal šio kodekso 31 straipsnį nustatyta muitinės vertė negali būti grindžiama prekių kaina eksporto šalis vidaus rinkoje ar eksporto į Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančią šalį kainą.
Pareiškėja viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu laikosi pozicijos, jog ginčo prekių muitinė vertė turėjo būti nustatoma remiantis pateikta 2021-04-27 pardavimo sąskaita, taikant sandorio vertės metodą. Pateiktas dokumentas liudija, kad prekių pardavėjas „UNITEX Cargo Servise INC“ ((duomenys neskelbtini)) prekes pardavė prekių pirkėjui Rusijoje, tai yra – „IP Vladimirov“ (juridinis adresas: 142001 Moscow region, Domodedovo district North Street, North building 4, Apt. 173), taigi, šiuo dokumentu prekės nebuvo parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, nes įvyko pardavimas tarp trečiųjų šalių vienetų. Tokios išvados nepaneigia ir tai, jog pardavimo sąskaitoje nurodyta prekių atgabenimo vieta – Lietuva, nes į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabentoms ne Sąjungos prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, tai yra jų (ne Sąjungos prekių) statusas nepasikeitė ir prekės jų buvimo Lietuvos Respublikoje buvo muitinės prižiūrimos. Nagrinėjamu atveju teismas pritaria mokesčių administratoriaus ir Komisijos vertinimui, jog pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kad ši pardavimo sąskaita, taip pat ir kiti jos skunde minimi dokumentai įrodo pagal šią sąskaitą įvykusį ginčo prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją.
Teismo vertinimu, Vilniaus teritorinė muitinė ginčijamame sprendime 2021-10-28 sprendime pagrįstai konstatavo, kad nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių, nes Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (toliau - PREMI IS) nėra duomenų apie tuo pačiu metu tuo pačiu apyvartos lygiu importuotas prekes, kurių kiekis maždaug toks pats kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir kurių muitiniam įvertinimui yra pripažintas sandorio vertės metodas; vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą (dedukcinis muitinės vertės nustatymo metodas) nagrinėjamu atveju taikyti taip pat nėra galimybės, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; nepateikti duomenys apie prekės pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje apskaičiuotosios vertės metodo taikymui.
Byloje nustatyta, jog į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės (elektroninių cigarečių skystis, 641 kg) Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Paneriai“ įforminus T1 Nr. (duomenys neskelbtini) buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai. Minėtoje deklaracijoje nurodyta ir Pareiškėjos muitinei pateiktoje elektroninių cigarečių skysčio 2021-04-27 sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini), išrašytoje pardavėjo „UNITEX Cargo Servise INC“ ((duomenys neskelbtini)) prekių pirkėjui „IP Vladimirov“ (juridinis adresas:142001 Moscow region, Domodedovo district North Street North building 4, Apt.173) nurodyta kaina nėra „prekių parduodamų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją“ kaina. Taigi, prekių muitinė vertė nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta taikant sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą, kadangi pagal šią sąskaitą prekės nėra parduodamos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją.
Teismas visiškai sutinka su Komisijos išvada, kad šiuo dokumentu prekės nebuvo parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, nes įvyko pardavimas tarp trečiųjų šalių vienetų. Tokios išvados nepaneigia ir tai, jog pardavimo sąskaitoje nurodyta prekių atgabenimo vieta - Lietuva (kaip teigiama skunde, Sąjungos teritorija), nes į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabentoms ne Sąjungos prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, tai yra jų (ne Sąjungos prekių) statusas nepasikeitė ir prekės jų buvimo Lietuvos Respublikoje metu buvo muitinės prižiūrimos.
Pažymėtina, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją ir tai, kad ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepaneigė prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją fakto, nelaikytina reikšmingomis aplinkybėmis prekių muitinės vertės nustatymui, kadangi taikant Sąjungos tranzito procedūrą, prekės visuomet yra įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją ir dėl to ginčas nevyksta (prekių įvežimas į Sąjungos muitų teritoriją nereiškia, kad prekės parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją), nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo įrodyti prekių pardavimą į Sąjungos muitų teritoriją, tačiau tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta.
Įvertinęs galiojantį teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas pritaria mokesčių administratoriaus pozicijai, jog nesant galimybės nustatyti prekės muitinę vertę pirmesniais muitinio įvertinimo metodais, ginčo prekės muitinė vertė, buvo pagrįstai nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog skundžiami Mokestinių ginčų komisijos 2022-05-24 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), Muitinės departamento 2022-02-18 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus teritorinės muitinės 2021-10-28 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra pagrįsti ir teisėti, priimti įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjos skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).
Kadangi pareiškėjos skundas yra atmestas, todėl ji neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40, 41 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Logiset“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.