Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2013-06-25 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-338/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-25
Bylos Nr.
2K-338/2013
Teisminio proceso Nr.
1-06-1-02010-2007-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelijus Gutauskas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Vytautas Greičius (pran.)
Nuteistasis
A. L. A.
Kategorijos
  • 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.1.8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 2K-338/2013 nuasmenintaTeisminio proceso Nr. 1-06-1-02010-2007-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 1.1.8.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimu.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo A. L. A. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. L. A. nuteistas už tai, kad, būdamas juridinio asmens UAB „A“ (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „A“ turtą – pinigines lėšas, esančias įmonės kasoje bei banke, atstovaudamas UAB „A“, 2004 m. sausio 5 d. sudarė ir pasirašė su UAB „B“ (duomenys neskelbtini) sutartį Nr. 001, pagal kurią susitarė, kad UAB „B“ įsipareigoja atlikti konsultavimo-paruošimo darbus UAB „A“: surasti nekilnojamojo turto pirkėją; užbaigti UAB „A“ visų dokumentų nuo privatizavimo pradžios teisinį įregistravimą ir paruošti dokumentus nekilnojamojo turto pardavimui; surasti pirkėją, kuris brangiausiai sumokėtų už UAB „A“ nekilnojamąjį turtą; teikti informaciją apie pirkėjų paiešką ir jų pageidavimus; įregistruoti UAB „A“ turtą nekilnojamo turto registre; atsiradus pirkėjui, turtą išregistruoti nekilnojamojo turto registre; paruošti dokumentus žemės nuomos sutarčiai tarp pardavėjo arba pirkėjo su Klaipėdos apskrities administracija kuo ilgesniam laikotarpiui. UAB „B“ neįvykdžius nė vieno sutartyje Nr. 001 numatyto punkto, UAB „A“ direktorius A. L. A. pagal dokumentus, neturinčius visų teisės aktų nustatytų privalančių juose būtinų rekvizitų (nepasirašytas UAB „B“ PVM sąskaitas faktūras 2004 m. gruodžio 20 d. serija BAR Nr. 40089 ir 2004 m. gruodžio 21 d. serija BAR Nr. 40087, UAB „B“ 2004 m. gruodžio 21 d. kasos pajamų orderio kvitą serija BAR Nr. 00271, pasirašytą UAB „B“ vyr. buhalterės R. M., kasininko Z. K. ir suklastotą UAB „A“ kasos išlaidų orderį – 2004 m. gruodžio 21 d. Nr. 4, pasirašytą UAB „A“ direktoriaus A. L. A., kuriame buvo suklastotas Z. K. parašas, be juridinio pagrindo išmokėjo tyrimo metu nenustatytam asmeniui 1 200 000 Lt, o UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje užfiksavo 1 200 000 Lt pinigų išmokėjimą iš kasos bei apmokėjimą UAB „A“. Taip A. L. A., išmokėdamas pinigus už realiai nesuteiktas paslaugas, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „A“ didelės vertės – 1 200 000 Lt turtą.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį ir bylą nutraukti, o nesant tam pagrindo – pakeisti nuosprendį ir nutartį, skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Skunde kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Teismai netinkamai įvertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neįrodė, kad A. L. A. iššvaistė jam patikėtą turtą. Teismai tyrė įrodymus, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis grįstas vien kaltinimui palankiais įrodymais, gynybai palankūs įrodymai (liudytojų parodymai) apskritai nebuvo vertinti. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių išvadų ir motyvų, nenurodė, kurie iš įrodymų patvirtina ar paneigia BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvimą, taip pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Teismai išvados, kad byloje esančių įrodymų pagrindu galima konstatuoti, jog UAB „B“ jokios veiklos nevykdė, nes tam neturėjo resursų ir darbuotojų, todėl negalėjo įvykdyti ir sutarties, pasirašytos su UAB „A“, nepagrindė įrodymais, neaptarė jokių konkrečių A. L. A. kaltės įrodymų, tik išvardijo bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus. Pasak kasatoriaus, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „B“ galėjo vykdyti ir vykdė veiklą, turėjo darbuotojų, tačiau visa ši veikla buvo atliekama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tiek kasatorius, tiek liudytojai R. Š., O. L. patvirtino pirkimo-pardavimo sandoryje ir dokumentų tvarkymo reikaluose aktyviai veikusį asmenį, vardu Rolandas, liudytoja R. M. patvirtino dirbusi UAB „B“ su pertraukomis nuo 2003 m. rugsėjo 8 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d., be jos ir direktoriaus dirbo dar bent dvi moterys, iš kurių viena nuolat buvo biure, R. M. buvo atsakinga už tiekėjų atvežtų prekių apskaičiavimą, dokumentų pasirašymą. Teisminio nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, patvirtinančios, kad iki 2003 m. gruodžio 24 d. UAB „B“ tiekė prekes UAB „C“. Kasatorius nurodo, kad UAB „C“ su UAB „B“ siejo ilgalaikiai komerciniai ryšiai, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad prisidengdami UAB „B“ vardu realiai veikia bendrovėje nedirbantys asmenys. Anot nuteistojo A. L. A., teismai netinkamai vertino liudytojų R. Š., V. K. P., R. R., O. L. parodymus. Buvo atlikta daug darbų, atitinkančių sutartimi su UAB „B“ ir UAB „A“ sulygtus darbus, už kuriuos buvo atsakingas UAB „B“ (užklausimai žemėtvarkos skyriui dėl žemės sklypo detaliojo plano, žemės sklypo paskirties pakeitimas, be to, nebūtų galimi tolesni veiksmai tvarkant dokumentus, darant detalųjį planą, gaunant leidimą statybai). Pirmosios instancijos teismas nurodė du prieštaringus įrodymus: Klaipėdos apskrities viršininko administracijos raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad nuo 2004 m. sausio 5 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. į administraciją niekas nesikreipė ir jokie sprendimai nebuvo priimti, ir raštą, išduotą 2004 m. rugsėjo 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad pardavėjui pardavus pirmiau minėtą turtą, žemės nuomos sudarymo klausimas su naujuoju savininku bus sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad buvo kreipiamasi į administraciją ir toks raštas išduotas, patvirtina, anot kasatoriaus, sutarties vykdymą. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad 1 200 000 Lt suma buvo išmokėta pagal dokumentus, neturinčius visų teisės aktų nustatytų rekvizitų, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal įstatymus PVM sąskaitos-faktūros neprivalo būti pasirašytos, UAB „A“ kasos pajamų orderis nebuvo suklastotas, jis yra pasirašytas buhalterės R. J., pagal įstatymus gali būti pildomas ranka ar kompiuteriu, tik gavėjo parašas turi būti originalus, taip pat įstatymuose nenumatyta, jog sąskaitose-faktūrose privalo būti parašas bei nurodymas, kas jas išrašė. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo – būtino objektyviosios pusės požymio – veikos neteisėtumo. Jis visus veiksmus teigia atlikęs nepažeisdamas teisės aktų, vadovaudamasis akcininkų valia, vykdant sutartinius įsipareigojimus su UAB „B“. Tam, kad asmens veiksmai būtų traktuojami kaip turto iššvaistymas, būtina nustatyti ne tik veikos neteisėtumą, bet ir turto neatlygintinumo požymius. Jo veiksmai buvo atliekami esant akcininkų sutikimui, UAB „A“ nuostolių nepatyrė, jų nepatyrė ir valstybė. Aplinkybė, kad įmonės akcininkai, valdantys įmonę akcijų, turimų asmeninės nuosavybės teise, dalimi, neprieštaravo sandoriui, yra esminė, nes A. L. A., kaip įmonės vadovas, neatliko jokių veiksmų vienašališkai, viskas buvo suderinta su įmonės akcininkais. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai sudarius sutartį dėl nevertingo įmonės turto įteisinimo ir pardavimo neatitiko turto iššvaistymo objektyviosios bei subjektyviosios pusės požymių, kurių visuma būtina veikos nusikalstamumui konstatuoti. Sutarties su UAB „B“ galiojimo metu UAB „A“ įteisino turimus statinius kaip nekilnojamąjį turtą ir įgavo galimybę sudaryti oficialią žemės, ant kurios yra aikštelė, nuomos sutartį. Taigi tik 2004 m. UAB „A“ turtas įgijo gerą rinkos vertę, nes registruoto turto valstybinės žemės sklype turėjimas jau atveria galimybę nuomotis ar privatizuoti sklypą, ant kurio stovi šis turtas. Pasak kasatoriaus, visos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina jį veikus išimtinai bendrovės naudai, o faktas, kad už turto įteisinimo ir pardavimo paslaugas sumokėta daug daugiau nei bendrovė gavo naudos, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir negali būti pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog kasatorius pinigines lėšas perdavė UAB „B“ neatlygintinai. Jo veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų.

Taip pat nuteistasis A. L. A. pažymi, jog teismai konstatavo, kad akcininkai nėra įmonės turto savininkai, todėl aplinkybė, kad jie jokių pretenzijų direktoriui A. neturi, veikos kvalifikacijai nereikšminga. Pasak kasatoriaus, įmonės akcininkų pozicija turi esminės reikšmės vertinant nuteistojo veikos pavojingumą ir sukeltas pasekmes. Akcininkai žalos nepatyrė, nes bendrovė, parduodama prieš tai turėtą bevertį turtą, sumokėjusi tarpininkams, gavo 10 000 Lt pajamų. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad nuo veikos padarymo praėjo daugiau kaip septyneri metai, penkerius metus užtruko ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas. Kasatorius, nurodydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo bylas bei kasacinės instancijos teismo bylas dėl nepateisinamai ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo, skunde nurodo, kad yra, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagrindas sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skiriant A. L. A. bausmę, teismai nesilaikė BK bendrosios dalies normų reikalavimų. Parenkant bausmę buvo akcentuotas padaryto nusikaltimo pobūdis, tačiau nepasisakyta dėl kitų esminių aplinkybių, turinčių įtakos bausmės skyrimui. Pasak kasatoriaus, nors jam inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, tačiau yra atsitiktinio pobūdžio. Nuteistasis A. L. A. teigia praeityje nebuvęs teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, todėl pagrindo manyti, kad ateityje darys naujas nusikalstamas veikas ar kitaip pažeis įstatymus, nėra. Teismai taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. UAB „A“ iki šiol nėra pareiškusi reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nenurodžiusi jos dydžio, priešingai – įmonės akcininkai A. L. A. jokių pretenzijų neturi, todėl tai, anot kasatoriaus, laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nutrūks jo teigiami socialiniai ryšiai, jis negalės prižiūrėti savo senyvos sergančios motinos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistojo A. L. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad A. L. A. kaltė iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai, pagrindę jo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas sau naudingą jų vertinimą, nėra pagrindas teigti, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „A“ priklausę 1 200 000 Lt buvo perduoti trečiajam asmeniui; šių lėšų įmonė neatgavo nei pinigine, nei kita forma. Turtinė žala įmonei buvo padaryta. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu UAB „A“ akcininkai pretenzijų A. L. A. neturėjo, žalos padarymo fakto nepaneigia. A. L. A., perduodamas nenustatytam asmeniui UAB „A“ priklausiusius 1 200 000 Lt suvokė, kad veikia priešingai bendrovės interesams, numatė, kad dėl jo veikimo įmonė neteks turto ir, be teisinio pagrindo išmokėdamas 1 200 000 Lt, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, skirdami A. L. A. bausmę, išsamiai pasisakė, kodėl jam netaikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 76 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų byloje vertinimo

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ir nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos dalykas. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. L. A. nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu, nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes A. L. A. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad realūs darbai pagal nuteistojo A. L. A. sudarytą sutartį su UAB „B“ nebuvo atlikti, tačiau bendrovei A. L. A., atstovaudamas UAB „A“, sumokėjo 1 200 000 Lt už neatliktus darbus, tai patvirtinta rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais: V. K. P., UAB „A“ įgaliotas atlikti veiksmus ir pasirašyti visus dokumentus, susijusius su žeme ir nekilnojamuoju turtu, įmonės „B“ nebuvo girdėjęs, jos darbuotojų nepažinojo, R. Š., suradusi O. L. prašymu jį dominusį nekilnojamąjį turtą ir dalyvavusi derinant UAB „A“ priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygas, jokių su UAB „B“ susijusių žmonių nenurodė, O. L. parodė, kad būtent su A. L. A. jis derino visas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygas, įmonė „B“ O. L. taip pat nebuvo žinoma. Taigi sutarties tarp UAB „B“ ir UAB „A“ dalyką realizavo ne su UAB „B“ susiję asmenys, apie minėtą įmonę nežinoję. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „B“, neturėdama veiklos vykdymo vietos, veiklai reikalingų išteklių, t. y. tam tikros kvalifikacijos samdomų darbuotojų, transporto priemonių ir pan., realiai ekonominės veiklos nevykdė, UAB „B“ vardu buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Tai, kad UAB „A“ akcininkai A. L. A. pretenzijų dėl UAB „A“ ir UAB „B“ sutarties vykdymo neturėjo, nepaneigia turtinės žalos neteisėtais A. L. A. veiksmais UAB „A“ padarymo, nes akcininkams įmonės turtas nėra jiems nuosavybės teise priklausantis turtas. Buhalterinius dokumentus pasirašė asmenys, kurie UAB „B“ nedirbo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus byloje, įvertino visus asmenų parodymus bei rašytinius įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami prioritetinės reikšmės, padarė motyvuotas išvadas dėl A. L. A. veikos padarymo.

Dėl bausmės skyrimo

BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė. A. L. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, taigi ji yra mažesnė nei minėtame straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. A. tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į lengvinančių bei sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas), į A. L. A. asmenybę (neteistas, turi sveikatos problemų, teigiamai apibūdinamas darbdavio, turi ligotą motiną, kuriai turi padėti bei ja rūpintis) (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), iššvaistyto turto vertę, beveik 37 kartus viršijančią ribą, nuo kurios pagal įstatymą laikoma, kad turtas yra didelės vertės (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas), į tai, kad padarytas tyčinis nusikaltimas (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės skiriant A. L. A. bausmę, buvo įvertintos kaip visuma. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, susijusius su bausmės A. L. A. skyrimu, kuriais kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Į kasaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad kasatorius rūpinasi savo ligota senyvo amžiaus motina, buvo atsižvelgta skiriant bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008 ir kt.). Jokių aplinkybių, kurios, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, galėtų būti traktuojamos kaip išimtinės, nuteistasis A. L. A. savo kasaciniame skunde nenurodo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. L. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus GutauskasValerijus ČiučiulkaVytautas Greičius