Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-28 · Administracinė byla Nr. A-146-2329-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-28
Bylos Nr.
A-146-2329-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Administracinė byla Nr. A146-2329/2011Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. P. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-02-19 sprendimą Nr. SR-1037-(1.12); Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010-04-21 sprendimą Nr. 20-196 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010-05-27 sprendimą Nr. 3B-(9.5)-P-372-556; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2010-01-22 įsakymu Nr. 2.3-591-(41) patvirtintą pretendentų sąrašą, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus Visalaukės kadastrinėje vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, papildant (įrašant) sąrašo 8 eiliškumo grupę 8 numeriu J. P. bei atitinkamai įtraukiant į šį sąrašą duomenis iš Vilniaus apskrities viršininko parengtos 2009-11-23 išvados Nr. 41-2.12-1736.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi yra priimtas.

III.

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui vykdyti Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto projektavimo darbus 8 eiliškumo ir žemesnių grupių pretendentams, kol bus priimtas sprendimas šioje administracinėje byloje.

Prašyme nurodo, kad šiuo metu vyksta Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto projektavimo darbai 8 eiliškumo grupės pretendentams. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvio prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. AS15-183/2006, Nr. AS11-367/2007, Nr. AS8-488/2007, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS146–125/2009 ir kt.) ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą taip pat būtina įvertinti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes, nesiėmus prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitus principus. Priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, taip pat atsižvelgtina į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad taikant ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus) turi būti konkrečiai nurodyta kokius veiksmus, kurių atlikimas teismo sprendimo įvykdymą apsunkintų arba padarytų negalimu, draudžiama atlikti ir neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą sustabdyti Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto projektavimo darbų 8 eiliškumo ir žemesnių grupių pretendentams vykdymą, kol bus priimtas sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pažymėtina, jog Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimas yra specialiaisiais teisės aktais reglamentuotas sudėtingas iš eilės etapų (darbų stadijų) susidedantis procesas. Kiekvieno konkretaus žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimu būna suinteresuotas atitinkamai didesnis ar mažesnis skaičius pretendentų, kurie pageidauja įsigyti žemę projektuojamoje kadastro vietovėje. Todėl teisinis įsiterpimas į šiuos procesus taikant reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti taikomas tik dėl konkrečiai apibrėžto ploto ir (ar) konkrečiai įvardintų žemėtvarkos projekto rengimo veiksmų (projektavimo darbų), jei yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Nagrinėjamu gi atveju pareiškėja konkrečiai neapibrėžia draudžiamų atlikti projektavimo darbų apimties (juolab, kad ji pati nurodo, kad tam tikri darbai jau yra prasidėję) ir prašo taikyti pareikštiems reikalavimams akivaizdžiai neproporcingą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, Visalaukės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto projektavimo darbų stabdymas pažeistų visų 8 eiliškumo ir žemesnių grupių pretendentų, laukiančių žemės suteikimo, o tuo pačiu ir viešąjį interesą.

Pareiškėjos ginčijamais sprendimais atsisakyta įrašyti pareiškėją į Vilniaus apskrities viršininko 2010-01-22 įsakymu Nr. 2.3-591-(41) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-10-23 įsakymo Nr. 2.3-16782-(41) dalinio pakeitimo ir piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį, nuosavybėn neatlygintinai, pirkti žemę iš valstybės Visalaukės kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sąrašo patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintą sąrašą piliečių, pageidaujančių įsigyti asmeninio ūkio ir prie nuosavybės teise turimų statinių naudojamą žemę bei gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus laisvos valstybinės žemės fondo teritorijoje Visalaukės kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės yra nukreiptas į ateitį, t. y. susijęs su galimai pareiškėjai ateityje kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis, kurios, jeigu teismas nuspręstų, jog šioje byloje ginčijami įsakymai yra neteisėti, galėtų kilti toliau tęsiant žemės grąžinimo procedūras Visalaukės kadastro vietovėje. Šiame kontekste pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti, kad teismo sprendimas dėl jau priimtų teisės aktų galės būti įvykdytas, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jos teisių pažeidimų ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143 – 782/2009).

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėja teismui pateiktame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo apskritai nepateikia jokių argumentų, pagrįstų įrodymais, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. P. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius