Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-438-502-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-06-28
Bylos Nr.: A-438-502-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: akcinės bendrovės „Lithun“
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Kategorijos

9.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-438-502/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Gabrielei Paliokienei, Ričardui Mikalauskui, Daliui Gedvilui, Ramūnui Kontrauskui,

atsakovų atstovams Gediminui Užubaliui, Justinai Užumeckienei, Žilvinui Terebeizai, Arūnui Abromavičiui, Michal Stasilovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“, atsakovų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,Lithun“ skundą atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AB ,,Lithun“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 149 229 549,98 lito turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos atlyginimą bei prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška bei įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą dėl AB ,,Lithun“ mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant AB ,,Lithun“ priešpriešinius reikalavimus valstybei – atlyginti 149 229 549,98 litų turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos.

AB ,,Lithun“ skunde teismui nurodė, kad 2002 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-175/02 Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Inspekcija) priimti sprendimą pagal AB ,,Lithun“ 2001 m. vasario 5 d. pateiktą skundą, kuriuo prašoma pripažinti beviltišku nesumokėtą fizinių asmenų ir pridėtinės vertės mokestį, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta Inspekcijos pareiga priimti sprendimą dėl minėto AB ,,Lithun“ skundo. Inspekcijos 1999 m. spalio 22 d. išvadoje Nr. 14-03-15904, 1999 m. lapkričio 23 d. išvadoje Nr. 14-3-19439, 2000 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. 14-03-5997 konstatuota, kad fizinių asmenų mokesčio, atskaitymų į Kelių fondą mokesčio ir nekilnojamo turto mokesčio skolos yra įskaitytinos, pripažįstant jas beviltiškomis, tačiau skundžiamame sprendime nepagrįstai nuspręsta mokestinių nepriemokų biudžetui nepripažinti beviltiškomis ir neatleisti nuo jų pareiškėjo AB ,,Lithun“.

AB ,,Lithun“ pabrėžė, kad skundžiamas Inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325 yra nemotyvuotas, jame nėra nurodoma, kodėl nepagrįstu pripažįstamas pareiškėjo AB ,,Lithun“ 2001 m. vasario 5 d. atsakovui pateiktas skundas, nėra aiškiai suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų. Skundžiamas sprendimas prieštarauja 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straispnio 7 dalies 4 punktui, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 304 patvirtintai ,Mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, jų pasibaigimo, vietos mokesčių administratoriaus biudžeto pajamų apskaitos dokumentuose priskyrimo prie mokestinių nepriemokų, kurioms neteikiama išieškojimo pirmenybė ir į kurias neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas, šių nepriemokų nurašymo iš vietos mokesčių administratoriaus apskaitos dokumentų ir apskaitos tvarkai (toliau – ir Tvarka), taip pat teisingumo ir protingumo principams bei Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintiems principams. Mokesčių administratoriaus išvadoje visiškai neanalizuojama dauguma AB ,,Lithun“ priešpriešinių reikalavimų iš valstybės biudžeto finansuojamiems subjektams – nurodomi tik reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio skyriui, Operos ir baleto teatrui, taip pat reikalavimas įskaityti į Kelių fondą mokėtinas sumas. AB ,,Lithun“ prašymuose buvo nurodyta žymiai daugiau priešpriešinių reikalavimų, kurių Inspekcija visiškai neanalizavo ir neaptarė. AB ,,Lithun“ nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad AB ,,Lithun“ atlikti darbai Operos ir baleto teatre viršijo teatrui patvirtintas statybos išlaidas ir todėl pareiškėjo ir valstybės biudžeto finansinių reikalavimų įskaityti negalima. AB „Lithun“ akcentavo, jog taip pat nesutinka su išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio skyriui skirti asignavimai miesto tvarkymui yra panaudoti, o daryti užskaitas kitų asignavimų valdytojų sąskaita nėra teisinio pagrindo. 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymas neriboja mokesčių mokėtojo teisės prašyti pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, įskaitant priešpriešinius reikalavimus, sąlyga, jog iš valstybės biudžeto finansuojamas subjektas turi būti nepažeidęs finansinės drausmės.

AB ,,Lithun“ nesutiko ir su išvada, kad Kelių fondo įstatyme priešpriešiniai atsiskaitymai tarp mokesčių mokėtojų prievolės Kelių fondui ir prievolės mokesčių mokėtojui už atliktus darbus iš Kelių fondo nenumatyti, todėl užskaita negalima. Tokia išvada pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad pagal šį įstatymą administruojami atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą. Inspekcija 2002 m. rugsėjo 5 d. raštu nurodė AB ,,Lithun“ pateikti asignavimų valdytojų patvirtinimus, suderintus su AB ,,Lithun“, o kadangi tokie patvirtinimai nebuvo pateikti, dėl to mokestinės nepriemokos pripažinti beviltiška nėra pagrindo. Tokia išvada pažeidžia 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą, kuris nenustato mokesčių mokėtojui praktiškai neįvykdomo reikalavimo pačiam priversti skolininką pripažinti skolas ir pateikti tokius patvirtinimus, o įrodymus apie asignavimų valdytojų įsiskolinimus AB ,,Lithun“ ne kartą buvo pateikęs Inspekcijai. Be to, sprendimas dėl skolos nepripažinimo beviltiška prieštarauja 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 daliai, taip pat teisingumo ir protingumo principams. Tiesmukiškas mokesčių teisės normų taikymas, neatsižvelgiant į jų sisteminius ryšius su kitų teisės šakų normomis ir bendraisiais teisės principais ir konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis prieštarautų ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės siekiui ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintai socialinės valstybės idėjai. Sprendimas taip pat prieštarauja tiek Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisingumo principui, tiek ir įstatymų leidėjo siekiams visuomenėje įgyvendinti humanizmo bei teisingumo idėjas. 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalis įtvirtina galimybę pripažinti beviltiška tą mokestinę nepriemoką, kurią išieškoti netikslinga socialiniu požiūriu. Mokesčių administratorius privalėjo įvertinti AB ,,Lithun“ pateiktus įrodymus ir mokestinės nepriemokos bei delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu. Be to, dėl mokesčių teisės aktų kilę neaiškumai turi būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai. Taigi, mokestinės nepriemokos išieškojimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, yra netikslingas socialiniu požiūriu, o dėl to mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška. Kadangi Mokesčių administravimo įstatymas nereguliuoja mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, yra galimas Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymas, kai prievolė gali baigtis, įskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus.

AB ,,Lithun“ paaiškino, kad Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimų, skirtų asignavimų valdytojams apmokėti už pareiškėjo AB ,,Lithun“ suteiktas paslaugas bei atliktus darbus nepervedimas ar netinkamas pervedimas pažeidė teisę, tuo pačiu nebuvo užtikrinta biudžetų bei fondų finansinės drausmės kontrolė bei auditas. Nei 1999, nei 2000, nei 2001 biudžetiniais metais valdžios institucijos nesiėmė priemonių, kad Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų asignavimų valdytojai galėtų įvykdyti pinigines prievoles pareiškėjui AB ,,Lithun“, kas matyti iš atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų. AB ,,Lithun“ 1999 m. kovo 17 d. raštu Nr. 02-0-154 kreipėsi į Finansų ministrą bei Inspekciją įskaityti priešpriešinius reikalavimus. Inspekcija nenagrinėjo pateiktų dokumentų, nurodydama, kad įsipareigojimai nėra priešpriešiniai, o tik tarpusavio atsiskaitymus patvirtinantys dokumentai. 1999 m. rugsėjo 14 d. raštu AB ,,Lithun“ pakartotinai kreipėsi į Finansų ministeriją ir Inspekciją. 1999 m. spalio 22 d. Inspekcija surašė išvadą, kurioje buvo pripažintas AB ,,Lithun“ prašymo pagrįstumas ir rekomenduota įskaityti pridėtinės vertės mokesčio ir fizinių asmenų pajamų mokesčio nepriemokas. Tuo metu buvo gautas ir Operos ir baleto teatro sutikimas įskaitai atlikti. Finansų ministerijos Iždo departamentas pripažino, kad reikalavimai įskaitytini, tačiau nurodė, kad Operos ir baleto teatrui asignavimai jau yra pervesti. 2000 m. gegužės 22 d. AB ,,Lithun“ pateikė raštą Nr. 01-0-523 Finansų ministrui dėl Inspekcijos pradėtų taikyti sankcijų bendrovei. 2000 m. gegužės 18 d. Finansų ministerija raštu Nr. 09-10-0007398 nurodė, kad 1999 metų biudžetas nebuvo surinktas ir sutriko valstybinių institucijų finansavimas. Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. lapkričio 29 d.raštu Nr. 02-04-2173 nurodė, kad asignavimai panaudoti ir skolų AB ,,Lithun“ apmokėti nėra galimybių. Statybininkų asociacija 1999 m. spalio 25 d. raštu Nr. 244 kreipėsi į Finansų ministeriją dėl netinkamo objektų, tarp jų ir vykdomų AB ,,Lithun“ netinkamo finansavimo iš valstybės lėšų. Finansų ministerija 1999 m. spalio 21 d.raštu nurodė, kad įskaitant priepriešinius reikalavimus, reikalingas Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas. Vilniaus miesto savivaldybė raštais tvirtino, kad atlikti įskaitos negali, nes tam skirti asignavimai jau yra panaudoti. Inspekcija 1999 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 12-06-11082 nurodė asignavimų valdytojų pažeidimus. 2000 m. sausio 6 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybė išreiškė sutikimą, kad būtų atliktas įskaitymas. 2000 m. vasario 9 d. raštu Nr. 03-0-103 AB ,,Lithun“ dar kartą prašė įskaityti skolą. 2000 m. kovo 16 d. Finansų ministerija nurodė, kad įskaita negalima, nes AB ,,Lithun“ reikalavimus numatyta dengti iš kitų fondų, kurie taip pat yra valstybiniai. 2000 m. gegužės 12 d. AB ,,Lithun“ dar kartą kreipėsi į Finansų ministeriją ir Inspekciją. 2001 m. vasario 5 d. AB ,,Lithun“ su skundu Nr. 01-0-105 kreipėsi su prašymu atleisti bendrovę ir jos filialus nuo nepriemokos ir delspinigių. 2001 m. kovo 30 d. AB ,,Lithun“ kreipėsi į Finansų ministeriją su prašymu pripažinti priešpriešinius reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. vasario 11 d. bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. balandžio 25 d. pripažino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijios (toliau – ir VMI) bei Inspekcija netinkamai sprendė AB ,,Lithun“ prašymus ir pagal prašymus nepriėmė jokio sprendimo. Faktai nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti – pažeidžiant teisę nepriėmė jokio sprendimo dėl AB ,,Lithun“ prašymų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška bei pažeidžiant teisę vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą.

AB ,,Lithun“ nurodė, kad neteisėtais valdžios aktais – neužtikrinimu, kad asignavimai 1998-2001 metais būtų pervedami tinkamai, biudžetų bei fondų finansinės drausmės bei kontrolės neužtikrinimu, bei tuo, kad nebuvo priimtas sprendimas dėl AB ,,Lithun“ prašymų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, AB ”Lithun” buvo padaryta 149 229 549,98 lito turtinė žala: dėl sutarčių su kredito įstaigomis sudarymo AB ,,Lithun“ papildomai patyrė išlaidų už 1 834 672,97 lito, dėl išeitinių kompensacijų priskaičiavimo patyrė išlaidų už 106 207,59 lito, AB ,Lithun“ ir jos filialams turėtų būti paskaičiuota 1 288 669,42 lito palūkanų, AB ,,Lithun“ negavo 146 000 000 litų grynojo pelno. Be to, AB ,,Lithun“ buvo padaryta 5 000 000 litų neturtinė žala: ženkliai pablogėjo AB ,,Lithun“ dalykinė reputacija, kuri matyti iš Lietuvos vertybinių popierių biržos oficialių metinių pranešimų, patvirtinančių itin didelį bendrovės akcijų rinkos kainos sumažėjimą. AB ,,Lithun“ išbraukė iš veiklos rezultato biudžetinių organizacijų įsiskolinimus ir tai pablogino bendrovės balanso rodiklius ir AB ,,Lithun“ buvo priversta mažinti įstatinį kapitalą 12,3 mln. litų. Nukritus akcijų kainai, nuostolį patyrė bendrovės akcininkai, o Vertybinių popierių komisija išbraukė bendrovės akcijas iš oficialaus sąrašo. Didelė žalos dalis negali būti įvertinta pinigais: kvalifikuotų ir bendrovės parengtų darbuotojų praradimas, rinkos praradimas, klientų praradimas. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus tarnautojo ar kito darbuotojo kaltės.

Atsiliepimas

Atsiliepime į AB ,,Lithun“ skundą atsakovas Inspekcija prašė AB ,,Lithun“ skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d.sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartyje nustatyti faktai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad Inspekcijos veiksmai, nagrinėjant AB ,,Lithun“ prašymus dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo nulėmė turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą. Vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, mokestinė nepriemoka pagal Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą galėjo būti pripažinta beviltiška, kai buvo gautas asignavimų valdytojų patvirtinimas apie pastarojo prievoles mokesčių mokėtojui ir Finansų ministerijos Iždo departamento patvirtinimus apie asignavimų valdytojui skirtas asignavimų sumas. VMI 1999 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 12-06-1082 informavo Inspekciją, kad pateikė paklausimus Iždo departamentui, kuris 1999 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 0304-08-3311/21194 informavo, kad Operos ir baleto teatrui buvo pervesti visi asignavimai numatyti sąmatoje statyboms finansuoti, o AB ,,Lithun“ atlikti darbai viršijo patvirtintas statybos išlaidas, todėl AB ,,Lithun“ PVM skolos įskaityti negalima. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus 1999 m. lapkričio 26 d. raštą Nr. 03-12-771 fizinių asmenų pajamų mokesčio užskaitų atlikti negalima, nes Miesto ūkio skyriui skirti asignavimai miesto tvarkymo darbams yra panaudoti ir daryti užskaitų nėra teisinio pagrindo. Kelių fondo įstatyme numatyta, kad Kelių fondo pajamos negali būti pervedamos į valstybės biudžetą ar panaudotos kitoms reikmėms finansuoti. Finansų ministerijos Iždo departamentas informavo, kad sutikimą dėl užskaitos turi pateikti Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuri pareiškė, kad Kelių fondo įstatyme priešpriešiniai atsiskaitymai tarp mokesčių mokėtojo prievolės ir prievolės mokesčių mokėtojui už atliktus darbus iš Kelių fondo lėšų nenumatyti. Dėl nekilnojamo turto mokesčio nepriemokos pripažinimo beviltiška, yra laikoma, kad ši mokestinė nepriemoka susidarė po 1999 m. gruodžio 31 d. ir jos pripažinti beviltiška nėra teisinio pagrindo. Delspinigius ir nuostolius vietinis mokesčių administratorius galėtų įskaityti, tik turint patvirtinimą dėl nuostolių ir delspinigių pripažinimo iš asignavimų valdytojų arba teismo sprendimus, kuriais jie būtų priteisti.

Inspekcija pabrėžė, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) 2008 m. gegužės 19 d. ekspertizės aktas negali būti laikomas eksperto išvada Administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio prasme. Vilniaus Gedimino technikos universiteto darbuotojų padarytos išvados neturi įrodomosios galios ir negali įrodyti 149 229 549,98 lito turtinės žalos dydžio, nes į ekspertų sąrašą įrašytas asmuo neturėjo būtinos kvalifikacijos atlikti finansų, darbo, ekonomikos ir buhalterinės ekspertizės. Ekspertizės akte nurodytas negautas grynasis pelnas laikytinas negautomis pajamomis, kurios turi būti absoliučiai įrodytos, aiškios ir apibrėžtos. Inspekcijos sprendimai negali būti laikomi pakankama priežastimi žalai atsirasti ir padidėti. Nors priimti sprendimai turi formos trūkumų, jų veikimas neturėjo pakankamos įtakos AB ,,Lithun“ galimiems turtiniams netekimams. Be to, reikia atsižvelgti į AB ,,Lithun“ elgesį. Jis savo nerūpestingumu, vengimu bendradarbiauti su Inspekcija pats sudarė sąlygas žalai atsirasti ir padidėti. Nuolatos reikšdamas prašymus, skundus, reikalavimus, AB ,,Lithun“ tiesiogiai veikė savo ūkinės veiklos rezultatus ir darė įtaką pajamų gavimui. Pareiškėjo teiginys, kad pablogėjo dalykinė reputacija, nes sumažėjo akcijos rinkos kaina, priverstinai sumažintas įstatinis kapitalas, Vertybinių popierių komisija išbraukė akcijas iš oficialaus sąrašo, yra nepagrįstas. Priimamų sprendimų formą ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Ginčijamas sprendimas priimtas pagal patvirtintą formą, motyvuotos išvados pagrįstos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Ginčijamo sprendimo pagrindimas nurodytas Nepriemokų išieškojimų skyriaus 2002 m. spalio 10 d. išvadoje, kuri pateikta AB ,,Lithun“. Pareiškėjas buvo prašytas pateikti asignavimų valdytojų, neįvykdžiusių finansinių prievolių sąrašą bei nurodyti jų skolas. Atsakydamas į prašymus, AB ,,Lithun“ 2002 m. birželio 21 d. pateikė raštą Nr. 01-0-448 ir 2002 m. liepos 23 d. raštą Nr. 01-0-542, kuriuose nurodė, kad visi sprendimui priimti reikalingi duomenys yra Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktoje medžiagoje. AB ,,Lithun“ teiginys, kad prašymuose yra pagrįsta daugiau priešpriešinių reikalavimų negu išnagrinėjo Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą yra nepagrįsti. Inspekcija, per 15 dienų negavusi neįvykdytų prievolių patvirtinimų, priėmė ginčijamą sprendimą. Nepriemokų pripažinimo beviltiškomis pagrindų sąrašas yra baigtinis ir Inspekcija negali pripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška remdamasi tuo, kad netikslinga socialiniu požiūriu. Inspekcijai nėra būtinybės remtis ir taikyti Civilinio kodekso normas dėl prievolės pasibaigimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, o turi būti vadovaujamasi konkrečiomis viešosios teisės normomis, tiesiogiai reglamentuojančiomis mokestinius teisinius santykius. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama. Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrai padarę žalos asmenys atsako solidariai. AB ,,Lithun“ skunde nenurodė, kuo grindžia atsakovų veiksmų bendrumą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į AB ,,Lithun“ skundą atsakovas VMI prašė AB ,,Lithun“ skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad Inspekcija, VMI, Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Ministerija), Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) pagal teisės aktų kompetenciją spręsdamos AB ,,Lithun“ prašymuose nurodytų sumų įskaitymo klausimus veikė teisėtai, todėl pareigai atlyginti žalą atsirasti juridinio pagrindo nėra. Be to, nebuvo teisinio pagrindo įskaityti AB ,,Lithun“ prašomas mokestines sumas ir nurodytas kitų subjektų skolas, kaip tai buvo numatyta Mokesčių administravimo įstatyme. Taip pat, nebuvo teisinio pagrindo įskaityti mokestines sumas su nurodomomis skolomis už atliktas paslaugas, finansuojamas iš Kelių fondo bei Privatizavimo fondo, nes tokios galimybės nenumatė teisės aktai. Nebuvo teisinio pagrindo įskaityti nekilnojamo turto mokesčio, nes nuo 2000 m. kovo 15 d. galiojo Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio papildymo įstatymas, kuris nesuteikė teisės vykdyti nuo 2000 m. sausio 1 d. atsiradusių mokestinių nepriemokų įskaitymų. Klausimai susiję su paslaugų verčių viršijimu ir paslaugų, kurioms nebuvo užtikrinto finansavimo užsakymų, turėtų būti nagrinėjami tarp bendrovės, užsakovų ir asignavimų valdytojų, nustatant bendrovės ir minėtų subjektų vaidmenį bei atsakomybę už neapmokėtas paslaugas.

Atsiliepime į AB ,,Lithun“ skundą atsakovas Savivaldybė prašė pareiškėjo AB ,,Lithun“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad AB ,,Lithun“ visiškai nepagrįstai reikalauja taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, reglamentuojančias teisės normas, kadangi tarp AB ,,Lithun“ ir asignavimų valdytojų buvo susiklostę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai. Atsakovais turėjo būti patraukti asignavimų valdytojai. Teismai privalo nustatyti visus veiksmus asmenų, kurie sudarė sąlygas žalai kilti ar prisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo. AB ,,Lithun“ prašo priteisti žalą solidariai, tačiau solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais. Kadangi AB ,,Lithun“ reikalavimo nepatikslino taip, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi, neįrodinėjo teismo nurodytų aplinkybių, skundas laikytinas nepagrįstu. AB ,,Lithun“ nepagrindė veiksmų bendrumo kaip solidariosios civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat nenurodė, ar atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra vienodas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi, negaunama ir lėšų įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti. Tokiais atvejais valstybės biudžetas gali būti peržiūrimas, nepasibaigus finansiniams metams. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, gali būti mažinamos išlaidos, o asignavimų valdytojai gali net įsiskolinti atitinkamiems ūkio subjektams, kitiems asmenims. Taigi, Konstitucinio Teismo sprendimu buvo konstatuota, kad valstybės (savivaldybės) veiksmai buvo teisėti, todėl nėra pagrindo konstatuoti valstybės (savivaldybės) neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Daugelyje rangos sutarčių, sudarytų su AB ,,Lithun“, nėra numatytas užsakovo atsiskaitymo terminas. Savivaldybės Miesto ūkio skyriaus prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas priklausė nuo kitų asignavimų valdytojų pervedamų lėšų.

Atsiliepime taip pat buvo akcentuota, jog teismo paskirta ekspertizė nagrinėjo klausimą, kaip asignavimų valdytojai atsiskaitinėjo su AB ,,Lithun“, tačiau netyrė, kuris iš asignavimų valdytojų delsė pervesti asignavimus, kodėl asignavimų valdytojai vėlavo atsiskaityti su AB ,,Lithun“, ar jie turėjo galimybę atsiskaityti laiku iš turimų lėšų ir pan. AB ,,Lithun“ reikalavimas priteisti 149 000 000 litų negauto pelno yra visiškai nepagrįstas. Ekspertizės akte visiškai nėra argumentuojama, kuo remiantis prognozuojamas būtent toks pelnas. Nėra jokių įrodymų, kad AB ,,Lithun“ techniniai pajėgumai leistų jai atlikti darbus pagal viešųjų pirkimų konkursus, kuriuose ji nedalyvavo. Nėra jokių įrodymų, kad AB ,,Lithun“ ketino dalyvauti kuriuose nors konkursuose, kad jis būtų juos laimėjęs. Prie VGTU ekspertizės akto pridėti duomenys apie S. Mitkaus įrašymą į teismo ekspertų sąrašą, tačiau nėra jokių duomenų, kad kiti asmenys, atlikę ekspertizę, įrašyti į ekspertų sąrašą. Todėl ekspertizės išvados laikytinos tik tam tikrų asmenų nuomone, neturinčia jokios reikšmės bylai. VGTU ekspertizėje yra vertinami valstybės institucijų veiksmai, konstatuojama, kad jie yra neteisėti, taip pat nagrinėjama, kokios institucijos atsakingos už žalą. Kadangi teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis, darytina išvada, kad teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais. Priteisiami tik tie nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas. Todėl turi būti nustatytos realios to asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas. Vertinant VGTU ekspertizės aktą, tai, kad 1998-2007 m. įmonė negavo grynojo pelno nuo 146 mln. iki 175 mln., laiktina tik prielaida. Teismo ekspertizė dėl penktojo klausimo (dėl žalos, kilusios dėl paskolos sutarčių su kredito įstaigomis sudarymo) remiasi vien prielaidomis ir yra visiškai nepagrįstos. Nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp valstybės veiksmų bei turtinės žalos, atsiradusios dėl paskolos sutarčių su kredito įstaigomis. AB ,,Lithun“, nepaisydama žinomos ekonominės situacijos, asignavimų valdytojų vėlavimo atsiskaityti, toliau sudarinėdavo sutartis su tais pačiais asignavimų valdytojais. Tokie veiksmai laikytini rizikos prisiėmimu. Nepagrįstas ir AB ,,Lithun“ reikalavimas atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl išeitinių kompensacijų paskaičiavimo. Suma, kurią AB ,,Lithun“ privalėjo sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą, tačiau nemokėjo, negali būti laikoma nuostoliais. Tarp netinkamo asignavimų pervedimo, darbo užmokesčio nemokėjimo bei darbo sutarčių nutraukimo nėra priežastinio ryšio. Ekspertizė remiasi tik prielaidomis.

Savivaldybės nuomone, byloje nėra aišku ir tai, kodėl AB ,,Lithun“ būtent 5 000 000 litų suma vertina patirtą neturtinę žalą, kokie įrodymai patvirtina pablogėjusią dalykinę reputaciją, akcijų rinkos kainos sumažėjimą, klientų ir darbuotojų praradimą ir kad tai įvyko dėl valstybės veiksmų. Neaišku, kodėl prašoma priteisti neturtinę žalą pačiai bendrovei, jei žalą patyrė įmonės akcininkai. AB ,,Lithun“ prašo priteisti neturtinę žalą, kurią taip pat sudaro delspinigiai ir palūkanos. Tačiau delspinigiai ir palūkanos nepatenka į neturtinės žalos sąvoką. AB ,,Lithun“ nepagrindžia, kokiu pagrindu reikalaujama iš atsakovų solidariai atlyginti žalą, kilusią iš sutarčių su AB ,,Gatvių statyba“, UAB ,,Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija“, SP UAB ,,Vilniaus gatvės“ ir UAB ,,Vilčeksta“, nes šios bendrovės nėra asignavimų valdytojai. Jei šios bendrovės neatsiskaitė su AB ,,Lithun“, reikalavimai turėtų būti reiškiami šioms privačioms bendrovėms, o ne valstybei ar savivaldybei. Be to, Konstitucinio Teismo sprendime minima susiklosčiusi itin sunki ekonominė – finansinė padėtis, kurią daugiausiai nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė – finansinė krizė, atitinka nenugalimos jėgos sąvoką, įtvirtintą Civilinio kodekso 6.252 straipsnio 2 dalyje. Šiuo metu su AB ,,Lithun“ yra atsiskaityta pagal sutartis, pasirašytas su asignavimų valdytojais ir šių aplinkybių AB ,,Lithun“ neginčija. Mažinami asignavimai, vėlavimas pervesti asignavimus AB ,,Lithun“ sudaro kitą civilinės atsakomybės netaikymo pagrindą – būtinąjį reikalingumą. Konstitucinio Teismo sprendime taip pat pripažinta, kad įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti susiklosčiusios situacijos. Be to, yra dar vienas civilinės atsakomybės netaikymo pagrindas – nukentėjusiojo asmens veiksmai, kadangi AB ,,Lithun“, nepaisydama sunkios ekonominės situacijos, asignavimų valdytojų vėlavimo atsiskaitant pagal sudarytas sutartis, toliau sudarinėdavo sutartis su tais pačiais asignavimų valdytojais. Tokie AB ,,Lithun“ veiksmai laikytini rizikos prisiėmimu, leidimu susidaryti nuostoliams. Nenugalima jėga, būtinasis reikalingumas, nukentėjusio asmens veiksmai yra pagrindai visiškai ar iš dalies atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės.

Atsiliepimas

Atsiliepime į AB ,,Lithun“ skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) prašė pareiškėjo AB ,,Lithun“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad administraciniams teismams nepriskiriama tirti Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos veiklos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Be to, administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Tarp AB ,,Lithun“ ir asignavimų valdytojų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau, AB ,,Lithun“ nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galima būtų įvertinti dėl kokių priežasčių asignavimų valdytojai galimai laiku neatsiskaitė su AB ,,Lithun“ ir dėl kieno kaltės. Pats faktas, kad buvo sprendžiamas išlaidų mažinimo klausimas, nesudaro pagrindo teigti valstybės (Vyriausybės) veiksmų neteisėtumą, neįvertinus, ar patys asignavimų valdytojai neturėjo galimybės laiku atsiskaityti su AB ,,Lithun“ ir, ar būtent dėl asignavimų valdytojų, o ne dėl AB ,,Lithun“ kaltės nebuvo laiku atsiskaitoma. Vyriausybė paaiškino, kad abejotinas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis ekspertas byloje apskaičiavo delspinigius, kadangi Laikinos atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymas, kuriuo rėmėsi ekspertai, reguliuoja kitus teisinius santykius – atsiskaitymą už žemės ūkio produkciją. Ekspertizės akte daromos išvados prieštarauja viena kitai. Trečiuoju klausimu daroma išvada, kad ekspertas nesprendžia klausimo, kada asignavimai turėjo būti ir kada realiai pervesti asignavimų valdytojams, nors ketvirtuoju ir penktuoju klausimu daroma išvada, kad asignavimų nepervedimas ar nesavalaikis pervedimas sąlygojo netinkamą AB ,,Lithun“ atsiskaitymą už savo prievoles, tame tarpe atsiskaitymams su darbuotojais ir valstybės biudžetu. Galiojantys įstatymai nenustato solidarios atsakomybės už pareigūnų veiksmus. Reikalavimas priteisti žalą solidariai iš valstybės ir savivaldybės yra neteisėtas ir nepagrįstas. AB ,,Lithun“ nėra konkrečiai įvardinęs, koks konkretus viešojo administravimo subjektas ir kokius konkrečius teisės aktus yra pažeidęs, galimai neužtikrindamas, kad biudžetų ir fondų asignavimai 1998-2001 metais būtų pervedami tinkamai. Be to, AB ,,Lithun“ nėra pateikęs konkrečių įrodymų, kad dėl valstybės institucijų (Vyriausybės) neteisėtų veiksmų atsirado žala. Ekspertizės aktas negali būti vertinamas kaip įrodymas, kadangi jo išvados iš esmės grindžiamos, atsižvelgiant į asignavimų valdytojų ir AB ,,Lithun“ sutartinius santykius, tačiau tai nėra šios bylos ginčo dalykas. Pastarasis klausimas galėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme. AB ,,Lithun“ nepagrįstai prašo priteisti neturtinę žalą, kadangi jis nėra įrodęs Vyriausybės (valdžios institucijų) neteisėtų veiksmų.

Atsiliepime į AB ,,Lithun“ skundą atsakovas Ministerija prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281, Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų atitinkamų metų finansinių rodiklių tvirtinimo įstatymų teisėtumas šioje byloje nenagrinėtinas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo sprendime, tokie ginčai turėtų būti sprendžiami tarp civilines sutartis sudariusių šalių, įvertinant visas aplinkybes – terminų laikymąsi, kokybės reikalavimus ir kt. Yra visos teisinės galimybės iš valstybės finansuojamų subjektų reikalauti sutartinės civilinės atsakomybės ir jeigu susidaro įsiskolinimai juos išieškoti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Valstybės biudžeto išlaidų mažinimas krizės laikotarpiu vertintinas kaip priemonė, sudaranti galimybę valstybei išvengti atsiskaityti su kreditoriais. Taupymo priemonės pirmiausiai buvo nukreiptos į vidinius valstybės resursus – darbuotojų atlyginimus, naujo turto įsigijimus ir pan. Valstybė kaip viešasis asmuo dėjo maksimaliai geriausias pastangas, kad vykdytų savo įsipareigojimus. AB ,,Lithun“ nepaaiškina ,,neteisėtų aktų“, t. y. nenurodo institucijos, kuri pažeidė teisę ir kaip pasireiškė tas teisės pažeidimas. Tokiu atveju, reikėtų vadovautis teisės aktų teisėtumo prezumpcija. AB ,,Lithun“ net abstrakčiai nenurodo jokio Ministerijos veiksmo ar neveikimo. Todėl darytina išvada, kad Ministerija nepažeidė jokių teisės aktų viešojo administravimo srityje ir nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lithun“ skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ panaikino ir įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą, pripažįstant AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis. Likusioje dalyje pareiškėjo AB ,,Lithun“ skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą, o pareiškėjo AB ,,Lithun“ prašymą atlyginti teismo išlaidas palikti nenagrinėtą.

Dėl pareiškėjo AB ”Lithun” reikalavimo priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 149 229 549,98 lito turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos teismas konstatavo, jog nei 1964 m. Civiliniame kodekse, nei 2001 m. Civiliniame kodekse solidari skolininkų prievolė nepreziumuojama. Tai buvo išaiškinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I1-175/02. 2002-06-11 Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, teismas nutarė įpareigoti AB ,,Lithun“ patikslinti skundo reikalavimą, atsižvelgiant į šias nutartis. Tačiau tiek 2002 m. liepos 3 d. patikslintame skunde, tiek 2008 m. rugsėjo 24 d. patikslintame skunde AB ,,Lithun“ reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia solidariai atsakovams. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 188 straipsnį, solidarinė pareiga arba solidarinis reikalavimas (191 straipsnis) atsiranda tik tais atvejais, kada tai numato sutartis ar nustato įstatymas. Pagal 2001 m. Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį, solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Tačiau AB ,,Lithun“ nepagrindė ir neįrodė atsakovų veiksmų bendrumo. AB ,,Lithun“, reikalaudama tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė, kurio iš atsakovų ir kokiais konkrečiais veiksmais buvo padaryta žala, kiek reikalaujama žalos atlyginimo iš kiekvieno atsakovo. AB ,,Lithun“, prašydamas teismo priteisti žalą, privalo įrodyti žalos dydį. Šiuo atveju, prašydamas atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, konkrečių jam kiekvieno atsakovo veiksmais padarytos žalos dydžių AB ,,Lithun“ nenurodė.

Teismas taip pat konstatavo, jog AB ,,Lithun“ teismui nurodė, kad turtinė žala padaryta tokiais neteisėtais valdžios institucijų aktais: pažeidžiant teisę nebuvo užtikrinta, kad Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimai 1998-2001 metais būtų pervedami tinkamai, kad būtų užtikrinta biudžetų bei fondų finansinės drausmės kontrolė bei auditas; 2) nebuvo priimtas joks sprendimas dėl pareiškėjo prašymų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška (Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I1-175/2002 pripažino, kad atsakovai netinkamai sprendė pareiškėjo prašymus dėl mokestinių priemokų pripažinimo beviltiškomis laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2002 m.). Teismas padarė išvadą, jog turtinės žalos atsiradimą AB ,,Lithun“ kildina iš valdžios institucijų neteisėtų aktų, kai pažeidžiant teisę nebuvo priimami sprendimai dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. AB ,,Lithun“ tvirtina, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I1-175/02.

Teismo nuomone, AB ,,Lithun“ pateiktame Vilniaus Gedimino technikos universiteto 2008 m. gegužės 19 d. ekspertizės akte nurodoma, kad bendrovės vadovybė dėjo didžiules pastangas, siekdama susigrąžinti negautas lėšas už darbus valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose objektuose. Ribojimai disponuoti turtu bei sąskaitomis, ribojimai valdyti bendrovės verslo išteklius, bendrovės vardo ir verslo reputacijos nuvertinimas, verslo partnerių praradimas padidino apyvartinių lėšų poreikį, pabrangino perkamų žaliavų kaštus. Be to, prarasta pardavimų rinka. Bendrovė dėl Inspekcijos taikomų apribojimų negali dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose. Viešojo pirkimo dalyviai įpareigojami pristatyti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymas dėl atsiskaitymo su valstybės ir socialinio draudimo biudžetais. Jei bendrovei būtų įskaityta mokestinė nepriemoka, finansiniai bendrovės veiklos rezultatai būtų žymiai geresni. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ekspertizės akte nurodytos visos nepageidaujamos pasekmės bendrovei yra sąlygotos ne mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nepriėmimo, bet neigiamo sprendimo AB ,,Lithun“ atžvilgiu priėmimo, t. y. dėl bendrovės mokestinių prievolių nepripažinimo beviltiškomis. Teismo paskirtos 2004 m. liepos 27 d. ekspertizės akte į klausimą, ar dėl to, kad VMI bei Inspekcija netinkamai sprendė AB ,,Lithun“ prašymus dėl mokestinės nepriemokos nepripažinimo beviltiška AB ,,Lithun“ buvo padaryta žala, kokio dydžio žala ir kuri konkrečia institucija ją padarė, ekspertai neatsakė, kadangi į mokesčių administratorių kompetenciją neįeina mokesčių administratorių veiksmų vertinimas. AB ,,Lithun“ kitų aplinkybių, pagrindžiančių turtinės žalos atsiradimą dėl nepriimtų sprendimų dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį, priežastinis ryšys egzistuoja, jei žala gali būti laikoma skolininko veiksmų rezultatu, t.y. skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis. Todėl, teismo nuomone, darytina išvada, kad AB ,,Lithun“ nepagrindė ir neįrodė priežastinio ryšio tarp sprendimo dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis bei žalos atsiradimo.

Teismas akcentavo ir tai, jog AB ,,Lithun“ nurodė, kad Lietuvos Respublikos bei Savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimai buvo neteisėtai nepervedami arba pervedami netinkamai. Valdžios institucijoms finansuojant asignavimų valdytojus, nebuvo užtikrinta biudžetų bei fondų finansinės drausmės kontrolė bei auditas. Teismo vertinimu, iš AB ,,Lithun“ argumentų neaišku, kuris konkrečiai atsakovas neužtikrino, kad Lietuvos Respublikos bei Savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimai 1998-2001 metais būtų pervedami tinkamai ir kuris konkrečiai atsakovas kokius konkrečiai teisės aktus pažeidė, neužtikrindamas biudžetų bei fondų finansinės drausmės kontrolės ir audito. Neidentifikavus galimai neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, nėra pagrindo vertinti, ar buvo padaryta neturtinė žala bei, ar tarp atsiradusios neturtinės žalos bei Lietuvos Respublikos ar Savivaldybės veiksmų yra priežastinis ryšys. AB ,,Lithun“ taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais valdžios institucijų aktais. Teismo nuomone, iš šio teiginio neaišku, kurie konkrečiai atsakovai, kokius konkrečius neteisėtus aktus, sąlygojusius AB ,,Lithun“ neturtinės žalos atsiradimą atliko.

Teismas pabrėžė, jog AB ,,Lithun“ nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė pablogėjusia dalykine reputacija. Dalykinei reputacijai padaryta žala akivaizdžiai matyti iš Lietuvos vertybinių popierių biržos oficialių metinių pranešimų, patvirtinančių itin didelį pareiškėjo akcijų kainos sumažėjimą. Įmonė buvo priversta mažinti įstatinį kapitalą. Nuostolį patyrė bendrovės akcininkai. Be to, prarado kvalifikuotus ir bendrovės parengtus darbuotojus, prarado rinką, prarado klientų. Tačiau, kaip nustatė teismo, paskirtos ekspertizės akte konstatuota, kad klausimas dėl asignavimų nepervedimo įtakos bendrovės galimybėms išplatinti rinkoje bendrovės akcijų emisiją neįeina į eksperto – ekonomisto kompetenciją. Vilniaus Gedimino technikos universiteto ekspertizės akte nurodyta, kad pokyčius bendrovės veikloje įvertino ir vertybinių popierių rinka. Nustatyta, kad AB ,,Lithun“ 1998 metais buvo viena iš rinkos lyderių, o jai panaši bendrovė dirbusi tame pačiame segmente – UAB ,,Panevėžio statybos trestas“. Vertinant šių įmonių akcijų vertę, matosi, kad situacija nuo 1999 metų pasikeitusi.

AB ,,Lithun“ nurodė, kad akcijų kainos sumažėjimą patvirtina Lietuvos vertybinių popierių biržos oficialūs metiniai pranešimai. Tačiau, teismo manymu, AB ,,Lithun“ nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad akcijų kainos sumažėjimą nulėmė būtent neteisėti atsakovų veiksmai, teismas daro išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir akcijų kainos sumažėjimo. Bendrovei išbraukus iš veiklos rezultatų biudžetinių organizacijų įsiskolinimus, tai pablogino bendrovės balanso rodiklius. Įmonė buvo priversta mažinti įstatinį kapitalą.

Teismas padarė išvadą, kad tarp šių bendrovės veiksmų ir atsakovų veiksmų nenustatytas priežastinis ryšys. Teismo vertinimu, AB ,,Lithun“ nepagrindė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kaip akcininkų patirta žala padarė įtakos bendrovės dalykinei reputacijai, t.y. gali būti laikoma bendrovės patirta neturtine žala. AB ,,Lithun“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovės parengtų ir kvalifikuotų darbuotojų atleidimą, rinkos praradimą, klientų praradimą sąlygojo būtent atsakovų neteisėti veiksmai.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad AB ,,Lithun“, reikalaudama atlyginti Lietuvos Respublikos bei Savivaldybės darbuotojų padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, kad AB ,,Lithun“ nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Lietuvos Respublikos bei Savivaldybės darbuotojai elgėsi neteisėtai, ir kad AB ,,Lithun“ dėl Lietuvos Respublikos bei Savivaldybės veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo AB ,,Lithun“ reikalavimas dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius visų deliktinei civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

Dėl pareiškėjo AB ”Lithun” reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ bei įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą dėl AB ,,Lithun“ mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant AB ,,Lithun“ priešpriešinius reikalavimus valstybei – atlyginti 149 229 549,98 lito turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos teismas nurodė, jog Inspekcija 2002 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“. Šiuo sprendimu Inspekcija AB ,,Lithun“ nepripažino 2779361 lito fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1011602 litų pridėtinės vertės mokesčio ir 108886 litų atskaitymų į Kelių fondą mokestinės nepriemokos valstybės (savivaldybės) biudžetui beviltiška ir nuo jos neatleido. Sprendimo pagrindimą Inspekcija išdėstė Nepriemokų išieškojimo skyriaus 2002 m. spalio 10 d. išvadoje, motyvuojant tuo, kad norint pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška turi būti gautas asignavimų valdytojų prievolių mokesčių mokėtojui patvirtinimas. Inspekcija 2002 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 14-04-16533 prašė AB ,,Lithun“ pateikti asignavimų valdytojų, neįvykdžiusių finansinių prievolių, sąrašą ir skolas. AB ,,Lithun“ 2002 m. liepos 2 d. išsiųstame rašte prašoma suderinti skolas su asignavimų valdytojais. Per 15 dienų nuo kreipimosi į asignavimų valdytojus dienos negavus neįvykdytų prievolių mokesčių mokėtojui patvirtinimų buvo priimtas sprendimas nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio. 7 dalies 4 punktu bei Tvarkos 8.1 punktu ir remiantis Inspekcijos Nepriemokų išieškojimų skyriaus 2002 m. spalio 10 d. išvada Nr. 14-06-06079.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Inspekcijos sprendimas Nr. 325 prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, t.y. yra be motyvų, nepagrindžiant išvadų nustatytais faktais ir šiems faktams taikomomis teisės normomis. Skundžiamas sprendimas prieštarauja tiek teisingumo, tiek protingumo principams bei Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintiems principams. Teismas konstatavo, kad Inspekcija privalėjo realiai, išsamiai bei objektyviai įvertinti AB ,,Lithun“ pateiktus įrodymus ir mokestinės nepriemokos bei delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu, o dėl mokesčių teisės aktų kilę neaiškumai turėtų būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai. Todėl mokestinės nepriemokos išieškojimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, yra netikslingas ekonominiu bei socialiniu požiūriu, t. y. AB ,,Lithun” mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška.

Teismas atmetė AB ,,Lithun” reikalavimus dalyje dėl AB ,,Lithun“ priešpriešinių reikalavimų įskaitymo valstybei – atlyginti 149 229 549,98 lito turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos. Išsamiai ir visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad AB ,,Lithun” reikalavimai dėl turtinės bei neturinės žalos atlyginimo yra atmestini, neįrodžius, jog Lietuvos Respublika bei Savivaldybė padarė AB ,,Lithun” žalą, todėl yra atmestinas ir AB ,,Lithun” reikalavimas dėl AB ,,Lithun“ priešpriešinių reikalavimų įskaitymo valstybei – atlyginti 149 229 549,98 lito turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325 ,,Dėl AB ,,Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ buvo priimtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Inspekcijai netinkamai vertinant faktines ginčo aplinkybes, todėl ginčo sprendimas yra naikintinas, o Inspekcija įpareigotina priimti naują sprendimą, pripažįstant minėtas AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis.

Šalies argumentai

Dėl pareiškėjo AB ,,Lithun“ prašymo atlyginti 143880,11 Lt dydžio teismo išlaidas pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pateiktas prašymas dėl išlaidų atlyginimo nėra detalizuotas, t. y. nėra aišku, už kokias konkrečias advokato paslaugas yra sumokėta, kokios sumos sumokėtos. Nepateikus įstatymo nustatytos formos bei turinio prašymo, teismas pareiškėjo AB „Lithun“ prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas AB „Lithun“ prašo:

1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas bei paliktas nenagrinėtas prašymas atlyginti teismo išlaidas, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą patenkinti visiškai;

2) išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (adresas: Vasario 16-osios g. 15, 01514 Vilnius, Lietuva) rašytinę informaciją (pažymą) apie mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis, įskaitant priešpriešinius reikalavimus, 1997 metais, 1998 metais, 1999 metais, 2000 metais, 2001 metais ir 2002 metais, nurodant:

2.1) 10 asmenų, kuriems didžiausios pinigine išraiška mokestinės nepriemokos buvo pripažintos beviltiškomis kiekvienais aukščiau nurodytais metais, įskaitant priešpriešinius tokių asmenų reikalavimus;

2.2) sprendimą pripažinti kiekvieną iš aukščiau nurodytų mokestinių nepriemokų beviltiška (sprendimo datą, numerį, sprendimą priėmusią instituciją);

2.3) kiekvieną iš aukščiau nurodytų pripažintų beviltiškomis mokestinę nepriemoką (jos dydį bei ją sudarančias sumas (mokesčio (kitos įmokos) pavadinimą, baudą, delspinigių);

2.4) įskaitytus priešpriešinius reikalavimus (jų dydį bei juos sudarančių sumų apibūdinimą (atsiradimo pagrindą, sutartį)).

3) išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 1999 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. 08-2908 su priedais (1999 m. gruodžio 23 d. prašymo Nr. 04-1649, 1999 m. gruodžio 22 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto ir sutikimo, pažymos apie reikalavimus valstybei ir prievoles, kurias siūloma užskaityti), Valstybinės mokesčių inspekcijos 1999 m. gruodžio 30 d. rašto Nr. 12-08-11326, 2000 m. sausio 11 d. rašto Nr. 12-08/291 ir jo priedo (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1999 m. gruodžio 31 d. išvados), taip pat šių dokumentų pagrindu priimto(-ų) sprendimo(-ų) dėl mokestinės(-ių) nepriemokos(-ų) pripažinimo beviltiška patvirtintus nuorašus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos teisė (1964 m. Civilinio kodekso 483 straipsnio 1 dalis, 2000 m. Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalis) įtvirtina generalinio delikto doktriną, pagal kurią žalos faktas kartu reiškia žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą ir jo kaltės prezumpciją. Vadovaujantis šia deliktinės atsakomybės samprata, pareiškėjui valdžios institucijų aktais padaryta žala yra akivaizdi a priori.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, 81 bei 86 straipsniuose reglamentuotas įrodymų bei įrodinėjimo taisykles, kadangi iš esmės netyrė bei neįvertino pagrindinių įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimus. Be to, savo sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė, kodėl atmeta pareiškėjo nurodytus įrodymus bei argumentus, taip pat visiškai nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymus išreikalauti jo reikalavimų pagrindą patvirtinančius įrodymus, kurių pareiškėjas pats negalėjo gauti.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 staripsnio 4 dalį, kadangi sprendime nėra nurodyta jokių motyvų, kaip teismas kvalifikuoja skunde nurodytas faktines aplinkybes, sudarančias pareiškėjo reikalavimų pagrindą, inter alia, ar skunde nurodyti valdžios institucijų aktai yra teisėti, ar ne. Be to, savo sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir neaptarė, kodėl atmeta įrodymus, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimus. Galiausiai pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta jokių motyvų, kokią įtaką sprendimo teiginiai, susiję su solidariąją ar dalinę civilinę atsakomybę reguliuojančiomis teisės normomis, turi teismo išvadoms bei teismo sprendimo rezoliucinei daliai.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 bei 45 straipsnių nuostatas dėl teismo išlaidų priteisimo, kadangi pareiškėjo 2009 m. kovo 25 d. prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo atitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, t. y. prašyme buvo nurodytas išlaidų apskaičiavimas bei pagrindimas. Galiausiai pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta jokių motyvų dėl pareiškėjo prašymo priteisti išlaidas, sumokėtas Lietuvos teismo ekspertizės centrui, taip pat Vilniaus Gedimino Technikos Universitetui už atliktas ekspertizes.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą – panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimas Nr. 325 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ panaikintas ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines prievoles beviltiškomis bei pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei pažeidė procesines teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas keistinas. Atsakovo nuomone, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, negali pripažinti pareiškėjo mokestinės nepriemokos beviltiška remdamasi tuo, kad jos netikslinga išieškoti socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu.

Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimas Nr. 325 „Dėl AB „Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines prievoles beviltiškomis, bei priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimą Nr. 325 ir šį Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą palikti galioti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog savo skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. sprendimą Nr. 325 bei įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekciją priimti sprendimą dėl pareiškėjo mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant pareiškėjos priešpriešinius reikalavimus valstybei. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, įpareigojanti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą pripažįstant pareiškėjo mokestines nepriemokas beviltiškomis, neatitinka pareiškėjo iškelto reikalavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Tokie pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai vertintini kaip esminiai, o ne kaip formalūs redakciniai netikslumai. Be to, neaišku kokiomis aplinkybėmis remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, yra netikslingas ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime apskritai nenagrinėjama, ar Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turėjo pagrindą priimti sprendimą, pripažįstantį pareiškėjo mokestines nepriemokas beviltiškomis, įskaitant pareiškėjo priešpriešinius reikalavimus valstybei.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą. atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Dėl to nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Kadangi pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda be kaltės, todėl šioje byloje reikia nustatyti kitas būtinas viešosios atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį.

2. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino pagdinių įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimus, atsakovas paaiškina, jog ši administracinė byla buvo pradėta nagrinėti dar 2002 m. ir pareiškėjas turėjo pakankamai laiko tinkamai įvykdyti įrodinėjimo pareigą. Atsakovas pažymi, kad teismas visada tenkindavo pareiškėjo prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ar pareiškėjo papildomai pateiktų įrodymų prijungimo prie bylos, o atsisakymas išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis, susijusius su mokestinių nepriemokų pripažinimu beviltiškomis kitų asmenų atžvilgiu buvo pagrįstas, nes jose esanti informacija neturi jokio ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku.

3. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą, atsakovas paaiškina, jog šioje byloje nekilo didelių teisės aiškinimo problemų, nes pagrindinė solidariosios ar dalinės atsakomybės taikymo taisyklė jau buvo suformuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartimi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo privaloma pateikti išplėstinių solidariosios atsakomybės netaikymo motyvų. Kita vertus, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą, privalėjo aptarti tik pagrindinius proceso dalyvių argumentus ir pateikti savus argumentus. Atsakovo manymu, ši pareiga buvo įvykdyta tinkamai, nes netikslinga teismo sprendime pakartotinai išdėstyti visą gausią faktinę medžiagą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo atstovai (Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos finansų ministerija), o taip pat Vilniaus miesto savivaldybė pagal savo kompetenciją spręsdami pareiškėjo prašymuose nurodytų sumų įskaitymo klausimus, veikė teisėtai ir pagrįstai, savo veiksmais jokios žalos pareiškėjui nepadarė. Todėl atsirasti pareigai atlyginti pareiškėjui tariamą žalą nėra teisinio pagrindo.

2. Kadangi visi atsakovai pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o kiekvienas veikė atskirai (nepriklausomai vienas nuo kito) ir tik savo kompetencijos ribose, nėra ir negali būti pagrindo atsakovus pripažinti bendraskoliais. Be to, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti atsakovų dalinės atsakomybės klausimą.

3. Teikdamas prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias, šiai bylai reikšmingas aplinkybes jie ruošiasi patvirtinti arba paneigti šiais įrodymais ir kokią reikšmę šių įrodymų neišreikalavimas turėjo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nurodydamas bendrą teiginį, jog valdžios institucijų veiksmai jo atžvilgiu buvo diskriminaciniai, pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko jis buvo diskriminuojamas. Be to, pateikus į bylą atsakovo prašomus duomenis, teismas turės analizuoti bei vertinti kitų asmenų atžvilgiu priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog šioje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo klientų sudarytų sutarčių pažeidimo faktus. Tuo tarpu administracinės justicijos bylose teismas nenagrinėja tarp šalių susiklosčiusių santykių, atsiradusių iš civilinės teisės reguliuojamų sutarčių, todėl šioje byloje tokie faktai ir negali būti nustatyti. Pareiškėjo ir atsakovų (toje skundo dalyje, kuri susijusi su neatsiskaitymais laiku) nesiejo jokie materialiniai administraciniai santykiai, t. y. jie nebuvo materialinio administracinio santykio dalyviai, taigi negalėjo atsirasti ir tinkamų procesinių administracinių santykių. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai laikėsi nuostatos, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aktų, kurie būtų pažeidę jo teises, t. y,, kurie būtų svarbūs šioje administracinės justicijos byloje.

Atsiliepime į atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo šį skundą tenkinti, ir nurodo, kad pritaria jo motyvams bei argumentams.

Atsiliepime į atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija taip pat prašo šį skundą tenkinti, ir nurodo, kad pritaria jo motyvams bei argumentams.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą - priteisti žalą, - o skunduose nurodytas faktinis pagrindas (pateikti įrodymai), neįrodo atsakovų veiksmų neteisėtumo. Tiek teismo ekspertizės, tiek VGTU ekspertizės aktai neturi nieko bendro su pareiškėjo reikalavimu priteisti iš valstybės žalą remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu. Administracinėje byloje nebuvo vertinami, o ir negalėtų būti vertinami tarp pareiškėjo ir asignavimų valdytojų (užsakovų) susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

2. Pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, rėmėsi tik samprotavimais bei prielaidomis, tačiau teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai elgėsi neteisėtai.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o atsiliepimu į atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą – šio skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas nurodo motyvus bei argumentus, kurie iš esmės yra analogiški motyvams bei argumentams išdėstytiems apeliacinės instancijos teismui pateiktuose kitų atsakovų atsiliepimuose.

Atsiliepimais į atsakovų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus pareiškėjas AB „Lithun“ prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, atsiliepimuose savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje pareiškėjas reiškia du reikalavimus: 1. priteisti solidariai iš Lietuvos Respublikos ir Vilniaus miesto savivaldybės 149 229 549,98 lito turtinę žalą bei 5 000 000 litų neturtinę žalą; 2. panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška bei įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą dėl AB ,,Lithun“ mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, įskaitant AB ,,Lithun“ priešpriešinius reikalavimus valstybei – atlyginti 149 229 549,98 litų turtinės žalos bei 5 000 000 litų neturtinės žalos.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas šį reikalavimą grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimų, skirtų asignavimų valdytojams apmokėti už pareiškėjo AB ,,Lithun“ suteiktas paslaugas bei atliktus darbus nepervedimas ar netinkamas pervedimas pažeidė teisę bei tuo, kad valstybinės mokesčių inspekcijos institucijos be teisėto pagrindo nepriimė sprendimo dėl AB ,,Lithun“ prašymų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška.

Kaip skundo pagrindą, patvirtinančias aplinkybes nurodo tai, kad laikotarpiu nuo 1997 iki 2001 m. užsakovams, kurie buvo iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir fondų asignuojami subjektai (asignavimų valdytojai), vykdė įvairius statybų, remonto, kelių tiesimo ir pan. darbus. Tačiau pareiškėjui tinkamai įvykužius savo sutartinius įsipareigojimus prieš minėtus subjektus (užsakovus), pastarieji su juo neatsiskaitė, nes Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimai 1998 – 2001 metais nebuvo pervesti užsakovams, dėl ko šie ir neturėjo galimybės atsiskaityti su pareiškėju. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų ir fondų asignavimai 1998 – 2001 metais nebuvo pervesti užsakovams, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1281, kuriuo buvo nutarta apriboti 1998 m. IV ketvirčio išlaidų finansavimą bei Lietuvos Respublikos Seimas priėmė atitinkamus įstatymus, kuriais retrospektyviai buvo keičiami biudžetų finansiniai rodikliai, neskiriant lėšų, o tuo pačiu nenumamatant galimybės pareiškėjo užsakovams (asignavimų valdytojams), tinkamai ir laiku atsiskaityti su pareiškėju už atliktus darbus. Visa tai, pareiškėjo teigimu, sąlygojo turtinės žalos atsiradimą jam, nes trūkstant lėšų buvo priverstas jas skolintis iš kredito įstaigų ir mokėti palūkanas, mažinti verslo apimtis bei darbuotojų skaičių, dėl ko negavo ir atitinkamo grynojo pelno ir pan..

Byloje nagrinėjamu laikotarpiu, žalos atlyginimo teisinius santykius reguliavio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 485 straipsnis (1997 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. VIII-465 redakcija). Viena iš būtinų sąlygų atsirasti atsakomybei dėl žalos atlyginimo pagal šį straipsnį, yra priežastinio ryšio nustatymas tarp neteisėtų valstybės ar/ir savivaldybės institucijų veiksmų ir kilusios žalos.

Pagal įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo taisykles, pareiga įrodyti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos faktą, tenka pareiškėjui. Priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos faktui įrodyti būtina nustatyti, kad: atsakovas turėjo teisinę pareigą; ją atsakovas pažeidė; šiuo pažeidimu padarė žalą; nėra kitų pašalinių įvykių, galėjusių nutraukti priežastinio ryšio grandinę; kitas svarbias aplinkybes. Tais atvejais, kai žala yra sąlygota kelių priežasčių, privalu nustatyti pagrindinę (tiesioginę) priežastį, dėl kurios atsirado žala.

Minėta, kad pareiškėjas nurodo, jog tarp jo ir asignavimų valdytojų, kuriems, kaip užsakovams, jis 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus ir kurie vėlavo atsiskaityti su juo už atliktus darbus, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Kita vertus, pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtai perskirsčius biudžetą ir nenumačius atitinkamų asignavimų jų valdytojams, kad pastarieji galėtų tinkamai ir laiku įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus prieš pareiškėją.

Aptartos aplinkybės duoda pagrįstą pagrindą manyti, kad pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimą, galėjo sąlygoti: 1. asignavimų valdytojų galimai neteisėti veiksmai, kuriems, kaip užsakovams, pareiškėjas 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus, neatsiskaičius ar pavėluotai atsiskaičius su pareiškėju; 2. valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, galimai neteisėtai perskirsčius biudžetą ir nenumačius atitinkamų asignavimų jų valdytojams (pareiškėjo užsakovams), kad pastarieji galėtų tinkamai ir laiku įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus prieš pareiškėją.

Tai savo ruožtu lemia, kad žala galimai yra sąlygota kelių priežasčių, todėl privalu nustatyti pagrindinę (tiesioginę) priežastį, dėl kurios atsirado žala, t. y., nustatyti kiekvienos iš šių priežasčių pobūdį, jų įtaką bei reikšmę žalos kilimui ir žalos dydžiui, subjektus ir veiksmus, kuriais buvo išauktas šių priežasčių atsiradimas ir pan..

Tačiau pareiškėjas, reikalavimo asignavimų valdytojams dėl žalos atlyginimo nekelia bei nurodo, kad laiko netikslingu iš jų tiesiogiai išsieškoti jam galimai jų padarytą žalą, laikydamas atsakingu dėl žalos padarymo tik jo nurodytus atsakovus – valstybę ir Vilniaus miesto savivaldybę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo pagrindą. O pareiškėjo materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo dalyką.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22; 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y., pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytas skundo pagrindas bei dalykas (reikalavimas atlyginti žalą tik iš valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės) apsprendžia ir šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y., tiriant atsakovo atsakomybės klausimą, nustatytina ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), patvirtina jo reikalavimų (skundo dalyko) pagrįstumą, ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra atsakovo veiksmų išdava.

Minėta, kad tarp pareiškėjo ir asignavimų valdytojų, kuriems, kaip užsakovams, jis 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus ir kurie vėlavo atsiskaityti su juo už atliktus darbus, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Iš bylos taip pat matyti, kad šie civiliniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atitinkamų asignavimų valdytojų buvo ta pirminė priežastis dėl kurios vėliau galimai ir kilo žala pareiškėjui, t. y., šie civiliniai teisiniai santykiai buvo pirminė, o valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai – išvestinė priežastys, galėjusios sąlygoti žalos atsiradimą pareiškėjui.

Paprastai, pagal sutartis, reguliuojamas civilinės teisės normomis, atsako šalis pažeidusi sutarties sąlygas. Šiuo atveju tai reikštų, kad pagal sutartis tarp pareiškėjo ir asignavimų valdytojų, visų pirma turėtų atsakyti asignavimų valdytojai, o tai savo ruožtu lemia, kad šių asignavimų valdytojų atlikti kalti, neteisėti veiksmai, pažeidžiant sutartinius įsipareigojimus, negali būti perkelti, kitiems subjektams, sprendžiant jų atsakomybės klausimą, t. y., šių subjektų neteisėti veiksmai, byloje nagrinėjamu atveju, negali būti perkelti valstybei ir Vilniaus miesto savivaldybei, sprendžiant jų atsakomybės klausimą dėl žalos atsiradimo.

Todėl byloje nagrinėjamu atveju, kad būtų galima patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo jo nurodomu pagrindu, visų pirma būtina nustatyti, jog asignavimų valdytojų veiksmai, nebuvo ta tiesioginė priežastis, kuri sąlygojo žalos pareiškėjui atsiradimą.

Minėta, kad pareiga įrodyti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos faktą, tenka pareiškėjui.

Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų nustatyti ar asignavimų valdytojai patys neturėjo galimybės atsiskaityti su pareiškėju iš jiems tuo reikalu skirtų lėšų, ar visi neatsiskaitymai bei pavėluoti atsiskaitymai buvo susiję su asignavimų jiems sumažinimu ir neskyrimu sekančiais metais ir pan.. Atitinkamai nėra pateikta įrodymų ir dėl valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmuose buvimo tiesioginio priežastinio ryšio su žalos atsiradimu, nes nėra konkrečiai nurodyta, kokios išlaidos, t. y. lėšos, skirtos asignavimų valdytojams pagal sutartis atsiskaityti su AB „Lithun“, juo labiau skirtos visiems tiems asignavimų valdytojams, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal ankstesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, turėjo būti numatytos ginčijamuose įstatymuose ir kaip konkrečiai tai turėjo būti tuose įstatymuose įtvirtinta.

Šiuo atveju pažymėtina, kad paminėtos aplinkybės, kurių neįrodinėja pareiškėjas, nebuvo ir byloje atliktų ekspertizių tyrimo dalykas, nes pvz., 2008 m. gegužės 19 d. ekspertizės akte į užduotą trečią klausimą - „Kokie asignavimai iš valstybės ir/ar savivaldybės biudžetų ir/ar privatizavimo fondo buvo numatyti apmokėti būtent už bendrovės „Lithun“ suteiktas paslaugas bei produkciją 1997 – 2001 metais ir kokiems konkrečiai asignavomų valdytojams.“, ekspertai negalėjo atsakyti, nes jiems nebuvo pateikti tokie duomenys (t.9 b. l. 144 – 145).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jam žalos.

Nepagrįstas šiuo atveju ir kitas pareiškėjo teiginys, kad jo nurodomos žalos atsiradimą įtakojo ir valstybinės mokesčių inspekcijos institucijų veiksmai, be teisėto pagrindo nepriėmus sprendimo dėl pareiškėjo prašymų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Kaip ir prieš tai aptartu atveju, valstybinės mokesčių inspekcijos institucijų veiksmuose nėra tiesioginio priežastinio ryšio dėl žalos atsiradimo, nes valstybinės mokesčių inspekcijos institucijų veiksmai – neatleisti pareiškėjo nuo mokestinių prievolių vykdymo, yra tik pasekmė kitų subjektų veiksmų, kurie neatsiskaitydami su pareiškėju galėjo iššaukti jam ir mokestinių nepriemokų atsiradimą.

Dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą- pripažinti AB ,,Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis

Iš bylos matyti, kad ginčijamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325 dėl skolos biudžetui pripažinimo beviltiška, buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimą (Adm. byla Nr. I 1 – 175/02) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartį (Adm. byla Nr. A6 – 386/02), kuriais Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija buvo įpareigota priimti sprendimą pagal AB“Lithun“ 2001-02-05 pateiktą skundą, kuriuo prašoma pripažinti beviltišku nesumokėtą fizinių asmenų ir pridėtinės vertės mokestį pagal Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą.

Paminėtais teismų sprendimais taip pat buvo nustatyta, kad „ <...> pareiškėjo prašymai dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo buvo pradėti nagrinėti 1999 m., ir buvo pripažįstama, kad valstybės bei savivaldybės įstaigos turi įsiskolinimų pareiškėjui“; <...> „pareiškėjas 2001 02 05 skundu dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2001 01 15 akto Nr. 05-01-29-32 vėl prašė pripažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio nepriemokas beviltiškomis įskaitant priešpriešinius reikalavimus“ (Adm. bylos Nr. A6 – 386/02 t. 3 b. l. 231).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-3259 taip pat nustatyta, kad asignavimų valdytojai, kuriems, kaip užsakovams, pareiškėjas 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus, didžiąja dauguma atvejų, vėlavo atsiskaityti su pareiškėju už atliktus darbus, laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000m. (t.2 b. l. 108 – 144).

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad nagrinėjami teisiniai santykiai, tarp šalių iš esmės susiklostė laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2001 02 05.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktas (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-838 redakcija, įsigaliojusi nuo 1998 m. liepos 31 d.) nustatė, kad „Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, t.y. mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, jeigu yra šie pagrindai: <...> 4) netikslinga išieškoti nepriemoką, kadangi ji gali pasibaigti įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus.“

Toks teisinis reguliavimas išliko nepakitęs iki 2000 m. kovo 15 d., t. y., iki tol kol 2000 m. vasario 17 d. buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio papildymo įstatymas Nr. VIII-1559 (Žin., 2000, Nr. 22-555), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punktą išdėstęs sekančiai: „Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, t.y. mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, jeigu yra šie pagrindai: <...> 4) netikslinga išieškoti nepriemoką, susidariusią iki 1999 m. gruodžio 31 d., tais atvejais ir tokio dydžio, kai ji pasibaigia įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus. Ši nuostata taikoma ir įskaitant nesumokėtą deklaruotą pridėtinės vertės mokestį, susidariusį už atliktus iki 1999 m. gruodžio 31 d. darbus, kuriuos numatyta finansuoti 2000 metais iš Privatizavimo fondo lėšų, bei mokesčio mokėtojo reikalavimus Privatizavimo fondui už atliktus iki 1999 m. gruodžio 31 d., bet neapmokėtus darbus.“

Ši Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija atitinkamai galiojo iki 2001 m. birželio 26 d. įstatymo nr. IX – 394, įsigaliojusio nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., priėmimo.

Pagal reguliuojamų teisinių santykių turinį, paminėtos teisės normos yra materialaus pobūdžio, t. y., šios normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Tai nulemia, kad šios teisės normos turi būti taikomos pagal juose nustatytų teisinių santykių atsiradimo momentą.

Abi paminėtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijas vienija bendra nuostata, nustatanti, kad netikslinga išieškoti nepriemoką, kai ji pasibaigia įskaitant priešpriešinius mokesčio mokėtojo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus.

Byloje atliktomis ekspertizėmis - Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-3259 ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto 2008 m. gegužės 19 d. ekspertizės aktu, yra įrodytas pareiškėjui padarytos žalos faktas, jos dydis, atsiradimo priežastys ir pan.. Šiomis ekspertizėmis nustatyta, kad byloje nagrinėjamos žalos atsiradimą pareiškėjui, sąlygojo valstybės ir savivaldybių institucijų (atitinkamų asignavimų valdytojų) veiksmai, didžiąja dauguma atvejų laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2000 m., laiku neatsiskaičiuos su pareiškėju, t. y., kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės ir savivaldybių institucijų (atitinkamų asignavimų valdytojų) veiksmų, padarant pareiškėjui žalą, laiku su juo neatsiskaičius už atliktas paslaugas ir atsiradusių pareiškėjo mokestinių prievolių valstybės biudžetui.

Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo aspektu, ne tik atitinkamų asignavimų valdytojų įsiskolinimas pareiškėjui už suteiktas paslaugas, bet ir minėtos žalos padarymas, atitinka valstybės (savivaldybės) prievolių pareiškėjui neįvykdymo kriterijus.

Apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo aspektu, egzistuoja sąlygos, leidžiančios pareiškėjo mokestines nepriemokas, kurios atsirado iki 1999 m. gruodžio 31 d., sumažinti ar likviduoti, įskaitant priepriešinius pareiškėjo ir valstybės (savivaldybės) reikalavimus vienas kitam. Todėl, visa tai įvertinus bei atsižvelgus ir į tai, kad pareiškėjas prašymus dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo, aptartais pagrindais, atsakovui kelia nuo 1999 m., ginčijamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 325, negali būti pripažintas pagrįstu.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 11 dalis, galiojusi nagrinėjamų teisinių santykių metu (galiojusi iki 2001 m. birželio 26 d. įstatymo nr. IX – 394 priėmimo) taip pat nustatė, jog „Kai mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažįstamos beviltiškomis šio straipsnio 7 dalyje nurodytais pagrindais, beviltiška nepriemoka taip pat pripažįstami ir su mokesčio nesumokėjimu ar sumokėjimu ne laiku susiję delspinigiai, su nesumokėta ar sumokėta ne laiku bauda susiję delspinigiai, su pagal mokestinės paskolos sutartis atidėtų mokesčių, delspinigių, baudų sumomis susijusios palūkanos, padidintos palūkanos, delspinigiai.“

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia, kad sprendžiant pareiškėjo mokestinių nepriemokų, kurios atsirado iki 1999 m. gruodžio 31 d., pripažinimo beviltiškomis klausimą, beviltiškais turi būti pripažinti (įskaitomi į priešpriešinius reikalavimus) ir su atitinkamo mokesčio nesumokėjimu ar sumokėjimu ne laiku susiję delspinigiai, su nesumokėta ar sumokėta ne laiku bauda susiję delspinigiai, su pagal mokestinės paskolos sutartis atidėtų mokesčių, delspinigių, baudų sumomis susijusios palūkanos, padidintos palūkanos, delspinigiai, kurie yra priskaičiuoti pareiškėjui iki sprendimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška priėmimo.

Kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 325 neteisėtumo, nes atskovas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutarties (Adm. byla Nr. A6 – 386/02) įpareigojimą, pakartotinai spręsdamas mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis klausimą, privalėjo visapusiškai, išsamiai bei objektyviai iširti visas aplinkybes, įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, mokestinės nepriemokos bei delspinigių atsiradimo aplinkybes, jos išieškojimo tikslingumą socialiniu bei ekonominiu požiūriu, ir pan., t. y., turėjo įvykdyti Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) reikalavimus, įpareigojančius viešojo administravimo subjektus savo veikloje vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs bei pagrįsti visapusišku ir pilnu priimam sprendimui reikšmingų aplinkybių nustatytmu, ištyrimu bei įvertinimu.

Apibendrinus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“ ir atsakovų - Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasRomanas Klišauskas