Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-09 · Administracinė byla Nr. I-240-289/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-09
Bylos Nr.
I-240-289/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius (pirm.), Žanas Kubeckas, Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
M. Ž.
Atsakovas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių apskrities VPK
Administracinė byla Nr.: I-240-289/2013Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00024-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 22.; 38.; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Virginijaus Stankevičiaus, kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Žano Kubecko,

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,dalyvaujant pareiškėjui M. Ž.,

dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) atstovui A. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Šiaulių apskrities VPK dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 40-24-K-15 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Ž. savo skundu teismo prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-15 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ (b.l. 10, 17).

Pareiškėjas M. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, kad jokių sunkių nusikaltimų nedaro, su teroristinėmis organizacijomis nebendrauja. Viename iš epizodų jis pats yra pripažintas nukentėjusiuoju. Prašo jo skundą tenkinti, panaikinti nutarimą, kuriuo buvo pareikštas perspėjimas. Tas perspėjimas varžo jo kaip piliečio teises. Jis nėra padaręs jokių sunkių nusikaltimų, pagal kuriuos teikiamas įspėjimas, nebendrauja su jokiais nusikaltėliais, teroristais. Mano, kad jis melagingas. Praeitame teismo posėdyje dalyvavęs VPK atstovas ir pareigūnai, rinkę įslaptintą informaciją, yra patys sulaikyti. Be šiuo metu jo atžvilgiu atliekamo tyrimo kitų baudžiamųjų bylų nėra. Jam buvo paskirtos trys kardomosios priemonės, ne viena. Šiuo metu yra užstatas, nebendravimas su nukentėjusiuoju ir kitais asmenimis, pasižadėjimas neišvykti. Praeityje yra teistas gal du ar tris kartus už savivaldžiavimą ir sveikatos sutrikdymą. Atliko bausmę, teistumai turėtų būti išnykę. Administracine tvarka lyg ir nėra baustas. Jis nebendrauja su asmenimis, nežino, kaip atskirti asmenis, susijusius su nusikalstamomis grupėmis. Tarp asmenų, su kuriais bendrauja, gal ir yra teistų. Savo turto nėra perdavęs kitiems asmenims neatlygintinai, ne savo giminaičiams. Šiuo metu nedirba, slaugo močiutę, jai paskirta slauga. Iš tų pinigų pragyvena. Iki tol dirbo statybose užsienyje. Kratos metu iš jo buvo pavogti pinigai tų pareigūnų, šiuo metu toje byloje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju. Mano, kad tas oficialus perspėjimas jam paskirtas kaip prevencinė priemonė, kad jis labai nesiskųstų.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK rašytiniame atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui nurodė, kad su skundu nesutinka. Oficialus perspėjimas pareikštas pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu (b.l. 39).

Šalies argumentai

Atsakovo atstovas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė atmesti skundą, nes mano, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas pareikštas remiantis įstatymo nuostatomis. Tai pagrindžia į bylą pateikti dokumentai. Oficialus perspėjimas didelių suvaržymų žmogui nepadaro, jis įspėjamas, kad laikytųsi Lietuvos įstatymų, nedarytų nusikaltimų. Didelės įtakos įsidarbinant neturi. Jei negaunama nei slaptos oficialios informacijos, jam netaikoma užkardymo priemonė – teismo įpareigojimai, nurodomi asmenys, su kuriais jis negali bendrauti. Mano, kad informacijos, kurią jie pateikė, pakanka, kad būtų taikytas oficialus perspėjimas. Prašo jį pripažinti. Pareiškėjui iškelta byla dėl turto prievartavimo, kurioje jis kaltinamas ne vienas – su tam tikrais asmenimis. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį, o veiksmai atlikti tų pačių 2012 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį. Tuo ir skiriasi oficialus perspėjimas nuo teismo įpareigojimo. Teismo įpareigojimuose nurodyta konkrečiai su konkrečiais asmenimis, o šiuo atveju yra apibendrinta forma nurodymas laikytis teisės aktų. Vien tik tai, kad jis bendraus su kitais asmenimis, neužtrauks atsakomybės, turi būti papildomi veiksmai – nesilaikymas įstatymų normų ir panašiai. Dėl bendravimo su nusikalsti linkusiu asmeniu įstaiga netaikys asmeniui oficialaus perspėjimo. Buvo įslaptintų duomenų, kurie buvo surašyti vėliau, prieš taikant šitą priemonę. Byloje įslaptintų duomenų nėra. Jam ir anksčiau yra taikyti oficialūs perspėjimai, teismo įpareigojimai. Pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Jeigu asmuo nebedaro teisės pažeidimų, jam nebetaikomas oficialus perspėjimas. Jei jis taikomas, reiškia, kad asmuo nepadaro išvadų. Kardomoji priemonė reikalinga užtikrinti jo dalyvavimą teisminiame baudžiamajame procese, o čia taikoma kaip prevencija, kad asmuo laikytųsi įstatymų ir teisės normų. Oficialus perspėjimas galioja metus laiko ir baigiasi 2013 m. gruodžio 19 d. Šiuo metu neturi duomenų, ar po 2012 m. liepos mėnesio asmuo nesilaikė įstatymų. Pareiškėjas buvo paleistas 2013 m. vasario mėnesį iš įkalinimo vietos.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. Ž. skundas tenkintinas.

Pareiškėjas byloje ginčydamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-15 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ (b.l. 10, 17) iš esmės siekia panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. jam pareikštą oficialų perspėjimą (b.l. 11, 19). Atsakovas oficialų perspėjimą pareiškėjui pareiškė vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais.

Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (Valstybės žinios, 1997, Nr. 69-1731; Valstybės žinios, 2001, Nr. 60-2138) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2003-05-01) (toliau – ir ONUĮ) nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškinant ONUĮ 4 straipsnio taikymą, pažymėtina, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Taip pat pažymėtina, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Nagrinėjamu atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas remiantis duomenimis, surinktais vykdant operatyvinę veiklą, tai yra duomenimis, kurie yra įslaptinti. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad paviešinti visų šių duomenų ar bent kokios nors jų dalies atsakovas negali, nes tai pakenktų vykdomam operatyviniam tyrimui bei kiltų grėsmė operatyvinės informacijos subjektams. Įslaptinta informacija šiuo metu yra biure ir Šiaulių VPK neturi galimybės ja disponuoti. Jei teismas reikalautų, kad ji būtų išslaptinta, klausimą spręstų specialioji ekspertų komisija. Šiuo metu išslaptintos medžiagos atsakovas neturi. Byloje yra pateikta vieša informacija. Atsakovo atstovo nuomone, jos pakanka, galima nagrinėti bylą iš esmės. Atsakovas nepageidauja teikti papildomų duomenų ir daugiau išslaptintų dokumentų taip pat nėra. Įslaptintos medžiagos atsakovas nepageidauja teikti (b.l. 53-55).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Valstybės žinios, 1999, Nr. 13-308; Valstybės žinios, 2000, Nr. 85-2566) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad LR Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Pažymėtina, kad kaip Konstitucinis Teismas nurodė 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, „bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje“.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje A822-326/2009 buvo konstatuota, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 str.) (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Bylose P. prieš Lietuvą bei U. prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 35601/04 ir 16965/04) 2010 m. liepos 6 d. paskelbtuose sprendimuose EŽTT pripažino Lietuvą pažeidus EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, garantuojančią teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes Lietuvoje vykusiuose administraciniuose procesuose pareiškėjai negalėjo ginčyti jų įtraukimo į operatyvinę įskaitą pagrįstumo, kadangi jiems nebuvo leista susipažinti su šiais įrodymais, kaip su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Nagrinėdamas skundų esmę, EŽTT pabrėžė, kad šalių lygybės principas, t. y. galimybė pateikti argumentus tokiomis sąlygomis, kad viena proceso šalis neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje už kitą proceso šalį, yra vienas iš teisingo teismo elementų. Šis principas taip pat apima šalių teisę susipažinti ir ginčyti visus įrodymus, galinčius turėti įtakos bylą nagrinėjančio teismo sprendimui. Nepaisant to, kad EŽTT pripažino, jog bylai reikšmingų įrodymų atskleidimas nėra absoliuti teisė, vis dėlto gynybos teises ribojančios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais atvejais. EŽTT pabrėžė, kad savo praktikoje jis nesiima vertinti šio aspekto, t. y. ar konkrečiu atveju įrodymų neatskleidimas buvo išimtinai būtinas, tačiau nagrinėja, ar procese, kuriame buvo priimtas toks sprendimas, buvo laikomasi rungtyniškumo ir šalių lygybės principų bei suteiktos kitos garantijos gynybai. Teismas pastebėjo, kad šiose bylose neatskleista informacija buvo susijusi su pareiškėjų skundais, kuriuos sprendė administraciniai teismai, t. y. kad pareiškėjai nepagrįstai buvo įtraukti į operatyvinę įskaitą, ir su jų reikalavimais būti išbrauktiems iš šios įskaitos. Teismas pastebėjo, kad iš Lietuvos teismų argumentavimo matyti, kad informacija, buvusi operatyvinės įskaitos bylose, buvo laikoma svarbiu įrodymu, pagrindžiant tariamą pareiškėjų keliamą pavojų visuomenei. Taigi, pareiškėjai neturėjo galimybės pasisakyti dėl šių įrodymų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į viską, ką išnagrinėjo, EŽTT konstatavo, kad procesai, kuriuose buvo priimti administracinių teismų sprendimai, neatitiko rungtyniško proceso ir šalių lygybės principų bei neturėjo pakankamų garantijų pareiškėjams. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje A822-326/2009 laikėsi nuostatos, kad individo asmeniniai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

Iš atsakovo pateiktos medžiagos galima spręsti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui M. Ž. buvo reiškiamas remiantis atsakovo turimais slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis bei atsakovo teismui pateikta vieša informacija, t. y. duomenimis apie tai, kad pareiškėjui M. Ž. 2012 m. liepos 23 d. yra pareikštas įtarimas dėl turto prievartavimo bei pasikėsinimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą, t. y. pagal LR BK 181 str. 2 d., 22 str., 180 str. 3 d. (b.l. 23-24). Medžiagoje yra pateikiami duomenys, kad M. Ž. praeityje (2003–2006 metais) Radviliškio rajono apylinkės teismo ir Šiaulių miesto apylinkės teismo buvo nuteistas už atitinkamas nusikalstamas veikas pagal LR BK 180 str. 1 d., 181 str. 1 d., 140 str. 1 d., 284 str. 1 d. atitinkamai laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams 6 mėnesiams bei laisvės atėmimu 3 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams 6 mėnesiams (b.l. 27-29), taip pat Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką pagal LR BK 138 str. 1 d. terminuotu laisvės atėmimu (b.l. 30-32). Pateiktoje medžiagoje taip pat yra duomenys apie Kelių eismo taisyklių pažeidimus, užtraukusius M. Ž. administracinę atsakomybę (b.l. 33-35). Jokių kitų viešų pareiškėją kompromituojančių duomenų byloje nėra. Atsakovo atstovas teismo posėdžių metu nepateikė teismui daugiau jokios papildomos viešos medžiagos, susijusios su prevencinio poveikio priemonių skyrimo pagrįstumu pareiškėjui M. Ž.. Teismui posėdžio metu pasiūlius išslaptinti su byla susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ar bent tam tikrą jos dalį, atsakovo atstovas tai padaryti atsisakė (b.l. 53-55). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas nepageidauja teikti jokių papildomų duomenų, taip pat ir įslaptintos medžiagos, kuri šiuo metu yra Kriminalinės policijos biure ir Šiaulių VPK neturi galimybės ja disponuoti (b.l. 54). Pažymėtina, kad atsakovas teikti teismui įrodymus, taip pat ir įslaptintą medžiagos dalį, turėjo galimybę viso administracinės bylos nagrinėjimo metu (nuo 2013 m. sausio 8 d.), tačiau net ir paskutinio teismo posėdžio metu to nepadarė. Teismas, susipažinęs (atskirai nuo kitų proceso dalyvių) su atsakovo atstovo pateiktais slaptos (neišslaptintos) operatyvinės medžiagos duomenimis, negalėtų jais niekaip pasiremti priimdamas byloje vienokį ar kitokį sprendimą. Todėl darytina išvada, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pagrįstas slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis. Teismas, išnagrinėjęs atsakovo pateiktą viešą informaciją bei įrodymus, daro išvadą, kad byloje esantys vieši duomenys yra nepakankami nustatyti, jog yra pagrindas taikyti ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintas prevencinio poveikio priemones – oficialų perspėjimą ir teismo įpareigojimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 40-24-K-15 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“, o tuo pačiu ir oficialus perspėjimas, yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Ž. skundą tenkinti.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo R. I. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-15 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ panaikinti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėjai Virginijus StankevičiusLaisvutė KartanaitėŽanas Kubeckas