Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 6 d. Sprendimo Nr. 24S43021, kuriuo nuspręsta nutraukti pareiškėjos Prašymo nagrinėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra Izraelio bei Pietų Afrikos Respublikos pilietė, gim. (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 15 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė Prašymą. 2023 m. sausio 6 d. pareiškėjai per MIGRIS buvo išsiųstas Pranešimas, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad jos Prašymo nagrinėjimas sustabdomas, o Prašymo nagrinėjamas bus nutraukiamas, jeigu per metus laiko nuo Pranešimo išsiuntimo nebus pateikti šie papildomi dokumentai: 1) dokumentas, patvirtinantis pareiškėjos prosenelio M. G. (taip vardas ir pavardė įrašyti pareiškėjos senelio gimimo liudijime) vardo „M“ keitimą (nesutapimą) iš vardo „M“ (M); 2) dokumentas, patvirtinantis M (M) G, gimusio (duomenys neskelbtini) m. Lietuvoje, atvykimą į Pietų Afriką. 2023 m. lapkričio 7 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė Atsakymą, kuriuo prašė atnaujinti pareiškėjos Prašymo nagrinėjimą.

Migracijos departamentas priėmė 2024 m. vasario 6 d. Sprendimą Nr. 24S43021, kuriuo nusprendė nutraukti Prašymo nagrinėjimą remdamasis tuo, kad pareiškėja per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikė prašomos informacijos ar dokumentų.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – ir PĮ) apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.

Remiantis PĮ 2 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas PĮ nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę PĮ nustatyta tvarka (PĮ 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (PĮ 2 straipsnio 7 dalis). Asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (PĮ 2 straipsnio 1¹ dalis).

Vadovaujantis PĮ 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal PĮ.

PĮ 7 straipsnis, nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); arba yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); arba yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

PĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (PĮ 9 straipsnio 2 dalis).

PĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų, turinčių teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda šią teisę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

PĮ 37 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Pilietybės reikalų komisija ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija priima sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, jeigu asmuo per vienus metus nuo Pilietybės reikalų komisijos ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius PĮ nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų. Prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, išskyrus prašymus, kuriuos nagrinėja Pilietybės reikalų komisija, nagrinėjami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (PĮ 37 straipsnio 5 dalis).

Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja PĮ 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

Pagal PĮ 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (PĮ 38 straipsnio 6 dalis).

Aprašo redakcijoje, galiojusioje nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d., 5 punkte nustatyta, kad kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas ir kiekvienas atskiras užsienio valstybės notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintas dokumentas turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip. Ši nuostata netaikoma kelionės dokumentams, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų tiesiogiai iš užsienio valstybių institucijų gautiems dokumentams, patvirtinantiems, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, taip pat dokumentams, pateikiamiems kartu su asmens pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kai sprendžiama dėl šio asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, taip pat tais atvejais, kai humanitarinės krizės ištiktoje užsienio valstybėje ar jos dalyje nėra galimybės dokumentų legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille).

Tuo tarpu Aprašo 5 punkte nuo 2023 m. rugpjūčio 26 d. įtvirtinta formuluotė, kad kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas ir kiekvienas atskiras užsienio valstybės notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintas dokumentas turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip. Ši nuostata netaikoma aprašo 7.7 papunktyje nurodytiems dokumentams (jeigu kopijų tikrumas buvo patvirtintas notarine ar jai prilyginta tvarka), kelionės dokumentams, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų tiesiogiai iš užsienio valstybių institucijų gautiems dokumentams, patvirtinantiems, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, taip pat dokumentams, pateikiamiems kartu su asmens pranešimu, kai asmuo neatitinka PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nustatytų reikalavimų, taip pat tais atvejais, kai humanitarinės krizės ištiktoje užsienio valstybėje ar jos dalyje nėra galimybės dokumentų legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille), arba kitais atvejais, kai šiame punkte nurodytų dokumentų legalizavimas ar tvirtinimas pažyma (Apostille) yra negalimas dėl objektyvių priežasčių, įskaitant, bet neapsiribojant, kai nėra duomenų apie dokumento, kurio originalą turi asmuo, išdavimą archyvuose, ir (ar) nėra galimybės patvirtinti dokumentą išdavusio pareigūno parašo ir antspaudo tikrumo.

Iš byloje esančių dokumentų analizės ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, jog Migracijos departamentas 2024 m. vasario 6 d. Sprendimą priėmė iš esmės remdamasis tuo, kad pareiškėja per nustatytą vienerių metų terminą Migracijos departamentui nepateikė Pranešime nurodytų dokumentų. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad Migracijos departamentas Pranešimą išsiuntė ir papildomų dokumentų iš pareiškėjos pareikalavo įvertinęs pareiškėjos prašymą dėl dokumentų panaudojimo iš pareiškėjos giminaičio asmens bylos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėja Pranešimu buvo informuota, kad jos giminaičio asmens byloje esančių dokumentų legalizavimas nebeatitinka Aprašo reikalavimų. Sprendimą Migracijos departamentas priėmė jau po pareiškėjos 2023 m. lapkričio 7 d. pateikto Atsakymo, kuriame pareiškėja pateikė argumentus dėl pakartotinių Aprašo pakeitimų, pagal kuriuos buvo atsisakyta reikalavimo pakartotinai legalizuoti ar tvirtinti pažyma (Apostille) dokumentus, kuriuos Migracijos departamentas pareiškėją įpareigojo pateikti 2023 m. sausio 6 d. Pranešimu.

Atsakovo teigimu pareiškėjos ir jos giminaičio prašymai buvo pateikti ir nagrinėjami galiojant skirtingam teisiniam reguliavimui. Su šiuo atsakovo argumentu teismas sutinka, šios faktinės aplinkybės neginčija ir pareiškėja.

Pareiškėja neginčija ir fakto, kad dokumentų, kuriuos Migracijos departamentas prašė pateikti, ji nepateikė. Skunde teismui nurodyta, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tik Atsakymą (o ne pačius dokumentus), kuriuo prašė atnaujinti pareiškėjos Prašymo nagrinėjimą ir kuriame nurodė, kad: reikalaujami papildomai pateikti dokumentai atsakovui jau buvo pateikti kartu su pareiškėjos giminaičio naudotais dokumentais jo paties pilietybės atkūrimo byloje; po pareiškėjos Prašymo nagrinėjimo sustabdymo, 2023 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 677 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ Aprašas buvo pakeistas ir reikalavimas pakartotinai legalizuoti ar tvirtinti pažyma (Apostille) prie kito asmens prašymo pridėtus dokumentus buvo panaikintas; pareiškėjos manymu, kadangi teisės sistemoje galioja konstitucinis principas, jog įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį̨, turi grįžtamąją galią, minėto nutarimo nuostata, kuria buvo atsisakyta reikalavimo pakartotinai legalizuoti ar tvirtinti pažyma (Apostille) prie kito asmens prašymo pridėtus dokumentus, turėtų būti taikoma ir prašymams, pateiktiems iki Aprašo pakeitimo.

Teismas atkreipia dėmesį į 2023 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažymą Nr. NV-2118 „Dėl Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“, kurioje nurodoma, kad Aprašo keitimu be kita ko siekiama spręsti praktikoje kylančias problemas, susijusias su pateikiamų dokumentų legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostille) reikalavimo taikymu, galimybe pasinaudoti dokumentais, jeigu jie turimi kito asmens byloje, dokumentų originalų pateikimu ir kitas), ištaisyti redakcinio pobūdžio netikslumus. Taip pat nurodoma, kad keičiamame Apraše atsisakoma reikalavimo pakartotinai legalizuoti ar tvirtinti pažyma (Apostille) prie kito asmens prašymo pridėtus dokumentus, jeigu dokumentų kopijų tikrumas buvo patvirtintas notarine ar jai prilyginta tvarka; numatomos reikalavimo legalizuoti ir tvirtinti pažyma (Apostille) dokumentus išimtys (pvz., pateikiamų su pranešimu apie kitos pilietybės įgijimą, kai dokumentų legalizavimas arba tvirtinimas pažyma (Apostille) yra negalimas dėl objektyvių priežasčių).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 677 (kuriuo buvo keičiamas Aprašas ir įtvirtina šiuo metu galiojanti Aprašo 5 punkto redakcija) 2.1. papunktį, prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, prašymai dėl vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos piliečių rašytiniai pranešimai apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, prašymai leisti prisiekti Lietuvos Respublikai, prašymai išduoti ar pakeisti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, taip pat prašymai išduoti ar pakeisti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti, o prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta, išimties ar natūralizacijos tvarka, Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo baigiami rengti, vadovaujantis iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusiomis Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“, nuostatomis.

Taigi, nors Aprašo 5 punkto pakeitimu ir siekiama spręsti su dokumentų legalizavimu susijusias problemas, teisėkūros subjektas priėmęs Aprašo pakeitimą (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos Vyriausybė) labai aiškiai nustatė nagrinėjamu atveju taikytiną Aprašo redakciją ir Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neturėjo diskrecijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 677 2.1. papunktyje nustatyto teisinio reglamentavimo netaikyti. Minėta, kad būtent Vyriausybei PĮ yra suteikti įgaliojimai nustatyti tvarką, pagal kurią nagrinėjami prašymai dėl pilietybės.

Teismas taip pat pažymi, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Pažymėjo, kad šis teisės principas turi išimtį – lex benignior retro agit (lot. – teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal), – tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (žr., pvz., 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinant ginčo pobūdį nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindo taikyti lex benignior retro agit principo ginčo teisiniams santykiams nagrinėjamoje byloje.

Teismas konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Migracijos departamento atsiliepime pateikti papildomi argumentai dėl dokumentų tinkamumo, tačiau teismas pažymi, kad šie argumentai nebuvo nurodyti ginčijamame Sprendime, todėl jie neturi reikšmės vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakys.

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą atnaujinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Atmetus pareiškėjos pagrindinį reikalavimą dėl Migracijos departamento Sprendimo naikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimo atnaujinimo.

Teismas papildomai paaiškina, kad teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl pilietybės atkūrimo su nauju prašymu šiuo metu galiojančioje Aprašo redakcijoje nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo jos naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti, jos skundas atmetamas, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.