Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Sandros Povilonienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. sausio 9 d. apie 19.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia spyrė gulinčiai lovoje savo šeimos narei – sugyventinei D. L. į veidą, taip mušdamas sukėlė nukentėjusiajai D. L. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai dėl A. B. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadas apie tai, kad remiantis byloje surinktų duomenų visuma neįrodyta, kad A. B. padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius turinčią veiklą su šiais motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

BK 2 straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

A. B. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu prieš savo šeimos narę – sugyventinę D. L., dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas t. y. A. B. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, skundą pateikusi vyriausioji prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Jos nuomone, apylinkės teismas A. B. veiksmuose nepagrįstai nenustatė nusikaltimo sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme išteisintasis A. B. kaltu neprisipažino, teigė, kad kaltinime nurodytu laiku į 4 aukštą nubėgusią sugyventinę D. L. purtė, kad būtų jai spyręs jis nepamena, nes konflikto metu buvo girtas. Nukentėjusiąja pripažinta D. L. ikiteisminio tyrimo metu tvirtinusi, kad jai gulint lovoje, priėjęs A. B. spyrė koja į lūpą, šiuos savo parodymus teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai paneigė. Nors D. L. pripažino, kad aptariamą dieną tarp jos ir sugyventinio A. B. įvyko konfliktas, tačiau kitomis aplinkybėmis nei užfiksuota policijos pareigūnų pildytuose procesiniuose dokumentuose. D. L. teigimu grįžusi neblaivi į namus ji pamatė lovoje gulintį A. B., kuris ją nusivijo iki ketvirto aukšto, kur abu susistumdė. Nukentėjusioji pabrėžė, kad jokio spyrio į veido sritį nebuvo, o ant lūpos esanti žaizdelė atsirado dėl begyjančios pūslelinės. Nors pripažino, kad ant pareiškimo ir liudytojos apklausos protokolo atžymas apie šių procesinių dokumentų perskaitymą ir teisingai juose užfiksuotą informaciją pasirašė būtent ji, tačiau teigė, kad parodymų apie A. B. smurtinį elgesį – spyrį į veidą ji nepasakojo, nebent dėl girtumo, susijaudinimo ir pykčio taip galėjusi pasakyti. A. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškino, kad nepamena, kad būtų įspyręs į veidą D. L. Patvirtinęs, kad grįžęs neblaivus namo, jos nerado, o vėliau buvo pažadintas policijos pareigūnų, iš kurių ir sužinojo apie šį įvykį. Teismo posėdžio metu A. B. parodymai apie konflikto priežastis ir eigą visiškai sutapo su nukentėjusiosios parodymais. Jis pripažino, kad 4 aukšte jis pasivijo iš buto pabėgusią D. L. ir ją papurtė, šiai pradėjus šaukti skubiai sugrįžo į butą, kur netrukus atvyko policijos pareigūnai.

Liudytojomis apklaustos policijos pareigūnės L. G. ir L. N. tiesiogiai įvykio nematė, nes į A. B. butą atvyko pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Abi liudytojos patvirtino pastebėjusios žaizdelę ant D. L. lūpos, kurią jos įvardijo kaip A. B. panaudoto smurto pasekmę, o nukentėjusioji joms nupasakojo įvykio aplinkybes, kurias jos ir užfiksavo procesiniuose dokumentuose.

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. L. apžiūros metu mechaninio sužalojimo požymių nematyti, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas. Aprašomojoje išvados dalyje nurodoma, kad nukentėjusioji paaiškino, kad prieš 3-4 dienas iki apžiūros viršutinės lūpos srityje atsirado pūslelinė (b.l. 16). Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, nurodoma, kad įvykio metu sužalota lūpa.(b.l. 9-10).

Iš paminėtų įrodymų visumos aišku, kad tarp nukentėjusiosios ir A. B. 2015-01-09 apie 19 val. buvo konfliktinė situacija, abu jos dalyviai įvykio metu buvo neblaivūs – D. L. nustatytas 0,59 promilės girtumas (b. l. 11), o A. B. -1,92 promilės girtumas (b. l. 12). Vienas pagrindinių skunde pateikiamų prokurorės argumentų yra tas, kad teismas turėjo remtis nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose ji tvirtino buvusi sužalota A. B. dėl ko patyrė fizinį skausmą. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu duotus A. B. ir nukentėjusiosios D. L. parodymus ar jų negretino su policijos pareigūnių duotais parodymais bei kita bylos medžiaga, yra nepagrįsti.

Kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo poziciją, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra tinkamas įrodymų šaltinis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos D. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tik vieną kartą, t.y. būdama neblaivi ir tik įvykio dieną. A. B. dėl neblaivumo apskritai įvykio detalių neprisiminė ir negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti D. L. nurodomų aplinkybių. Konfliktinės situacijos jokie pašaliniai ir objektyviai nešališki liudytojai nematė. Policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, patvirtino, kad D. L. buvo supykusi, šaukė ir ant pačių pareigūnų. Teisminio nagrinėjimo metu D. L. nors ir patvirtino konfliktinės situacijos faktą, tačiau paneigė kaltinime nurodomą įvykio eigą ir fizinio smurto, kuris būtų sukėlęs jai skausmą, jos atžvilgiu panaudojimo faktą. Teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirminiai D. L. parodymai, visiškai sutampa su policijos pareigūnių L. N. ir L. G. parodymais, bei rašytiniais bylos duomenimis ir, kad šių liudytojų parodymų apylinkės teismas visiškai nevertino. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei vienas iš liudytojų nematė ir negalėjo nurodyti tikslių nukentėjusiąja pripažintos D. L. atžvilgiu fizinio smurto panaudojimo aplinkybių. Tai, kad pareigūnės fiksavo po konfliktinės situacijos, kurios niekas ir neneigia, supykusios D. L. parodymus, negali būti vertinama kaip objektyviai įvykį stebėjusių asmenų teikiama informacija. Šių liudytojų parodymai, susiję su aptariamos nusikalstamos veikos padarymu nėra informatyvūs ir negali patvirtinti nei konflikto priežasčių, nei eigos ar galimai patirto nukentėjusiosios skausmo, kurį ji paneigė teisminio nagrinėjimo metu. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad mechaninio sužalojimo požymiai D. L. nenustatyti, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai iš esmės patvirtina D. L. parodymus, jog ji įvykio metu nenukentėjo ir fizinis smurtas jos atžvilgiu nebuvo naudotas.

Taigi, aukščiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad teismas pagrįstai nukentėjusiosios D. L. parodymus vertino kaip ne visiškai patikimus, t.y. remiantis kuriais būtų galima daryti neabejotiną išvadą apie jos atžvilgiu pavartotą fizinį smurtą, sukėlusį fizinį skausmą. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyti duomenys, susiję su išteisintojo ir nukentėjusiosios santykiais iki šio įvykio ir po jo patvirtina priešingas nei apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su A. B. daroma įtaka D. L., dėl ko ši pakeitė parodymus ar šio asmens keliamą baimę jai. Nors byloje esantys duomenys patvirtina prokurorės nurodomas aplinkybes, kad A. B. buvo teistas smurtinį nusikaltimą ir už tokio paties nusikaltimo padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tai, kad asmuo praeityje yra teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti vertinama kaip aplinkybė patvirtinanti jo kaltę šioje byloje.

Vien tai, kad į abipusio konflikto vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nepatvirtina, kad konflikto metu buvo atliekami smurtiniai veiksmai ir tokiu argumentu būtų galima grįsti asmens kaltę sukėlus kitam asmeniui fizinį skausmą. Duomenų, kad A. B. būtų turėjęs išankstinę tyčią ir siekęs sužaloti nukentėjusiąją, nėra pateikta.

Daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, jog A. B. sukėlė D. L. jai fizinį skausmą ir padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.

Pažymėtina, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir kaip visumą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos teismo išvados dėl A. B. išteisinimo, išteisinimo pagrindai apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Apylinkės teismas teisingai įvertino iškilusias abejones išteisintojo naudai, atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą ir priėmė teisingą sprendimą - A. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas abejodamas D. L. sąžiningumu privalėjo vadovaujantis BPK 257 straipsnio normomis imtis priemonių ir motyvuota nutartimi pranešti prokurorui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, yra atmetamas kaip nepagrįstas. Ši baudžiamoji byla išnagrinėta pirmosios instancijos teisme neišeinant už kaltinimo ribų. Atsakydamas į prokurorės skundo argumentą, jog teismas, pripažindamas nepatikimais D. L. parodymus, privalėjo nutartimi pranešti prokurorui dėl galimai pastarosios padaryto nusikaltimo, kolegija pažymi, kad BPK 257 straipsnio pagrindu priimamų nutarčių priėmimo klausimas nėra šio apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-16 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.