- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-22
- Bylos Nr.
- AN2-434-594/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-13-3-00135-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. M. (toliau – T. M.) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir T. M. skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
T. M. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 14 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalį ir nubaustas 12 (dvylikos) eurų bauda už tai, kad 2017 m. kovo 2 d. apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Subaru Legacy Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) šviesiu paros metu neįsijungęs artimųjų šviesos žibintų, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 97 punkto reikalavimus.Nesutikdamas su priimtu nutarimu, T. M. pateikė skundą Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 14 d. paliko nepakeistą ir T. M. skundo netenkino.Apeliaciniu skundu T. M. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą administracinio nusižengimo byloje. Apelianto teigimu, 2017 m. kovo 2 d. jo padarytas pažeidimas, pasak pareigūnų, buvo užfiksuotas policijos automobilyje esančia vaizdo kamera, tačiau pradėjus reikalauti pateikti vaizdo įrašą į bylą, vaizdo įrašas dingo. Dėl nesuprantamų priežasčių vaizdo įrašas nebuvo pateiktas nei bylos nagrinėjimo metu institucijoje, nei teisme. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnai teigė, kad vaizdo įrašas nėra išlikęs, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad vaizdo įrašas yra sunaikintas ir atkurti jo nėra galimybės, byloje nėra. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neabejoja liudytojo R. T. duotais parodymais jo 2017 m. kovo 2 d. tarnybiniame pranešime ir 2017 m. kovo 2 d. administracinio nusižengimo protokole užfiksuotais duomenimis, tačiau visiškai nepagrįstai nekreipia dėmesio į tai, kad būtent R. T., būdamas Patrulių kuopos mobiliojo būrio Vyriausiasis patrulis ir ekipažo vyresnysis patrulis, akivaizdžiai viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, sąmoningai neišsaugojo arba sunaikino įrodomąją informaciją dėl šio įvykio, t. y. vaizdo įrašą, kuriame objektyviai yra užfiksuotas ginčijamas administracinis nusižengimas. Pirmosios instancijos teismas, pasak apelianto, netinkamai įvertino filmuotos medžiagos svarbą, kuri dėl policijos pareigūnų aplaidumo arba sąmoningų veiksmų buvo sunaikinta ir iki šio momento nėra atkurta.Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su liudytojų S. S. ir S. T. parodymų vertinimu. Pasak T. M., tiek S. S., tiek S. T. tarnybinius pranešimus apie 2017 m. kovo 2 d. užfiksuotą eismo taisyklių pažeidimą surašė tik 2017 m. kovo 10 d., t. y. ne iš karto po nusižengimo nustatymo, o tik po to, kai buvo kreiptasi į instituciją, prašant, kad būtų pateiktas vaizdo įrašas apie užfiksuotą nusižengimą. Be to, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, apelianto teigimu, yra identiški ir surašyti pagal R. T., t. y. jų ekipažo vyresniojo patrulio 2017 m. kovo 2 d. tarnybinį pranešimą.Apeliaciniu skundu, be visa ko, pabrėžiama, kad teismo posėdžio metu nebuvo nustatytos aplinkybės ir priežastys, kodėl policijos pareigūnai pamatę ir užfiksavę eismo taisyklių pažeidimą, nesustabdė apelianto vairuojamo automobilio Kauno gatvėje, kai pro policijos ekipažą jis pravažiavo mažesniu nei 20 km/h greičiu. Juo labiau, kad pareigūnai patvirtino, jog T. M. vairuojamą automobilį jie pastebėjo 8 m atstumu. Teismo posėdžio metu apklaustas S. T. nesugebėjo paaiškinti, kodėl nesiėmė veiksmų sustabdyti pažeidėjo automobilį. Vertindamas šio liudytojo parodymų patikimumą ir objektyvumą T. M. pažymi, kad S. T. teismo posėdžio metu parodė, jog apelianto automobilis važiavo apie 50 km/h greičiu, tačiau toje vietoje, kur stovėjo policijos ekipažas, yra įrengtas lėtėjimo kalnelis, todėl pravažiuoti per šią kliūtį saugiai galima nedidesniu nei 20 km/h greičiu. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad policijos pareigūnas S. T. teismo posėdžio metu nurodė aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės.Be to, pasak apelianto, šioje nusižengimo byloje nebuvo įrodinėjama administracinį nusižengimą padariusio asmens kaltė.Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į T. M. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
T. M. apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog Alytaus rajono apylinkės teismas, spręsdamas T. M. kaltės klausimą pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, tuo pačiu netenkindamas jo skundo dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 14 d. nutarimo, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamoje nutartyje aiškiai ir nuosekliai išdėstydamas, kuriais įrodymais grindžiama apelianto kaltė. Tokiu būdu, remdamasis nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, apylinkės teismas padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Ir nors apeliaciniu T. M. skundu nesutinkama su jo veiksmų kvalifikavimu pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, teigiant, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog vertinamo įvykio metu jis vairavo transporto priemonę neįsijungęs artimųjų šviesos žibintų, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra, tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų pagrindu keisti/naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir padaryti priešingas išvadas, sprendžiant T. M. kaltės klausimą jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo padaryme. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė T. M. kaltę, tuo pačiu atmesdamas jo skundą dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimo, yra išsamūs ir įtikinami.Bylos duomenimis nustatyta, kad T. M. savo kaltės nepripažino ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškindamas, kad vertinamo įvykio dieną jis išėjo iš ginklų parduotuvės, įsėdo į automobilį SUBARU, užsisegė saugos diržą, įsijungė artimąsias automobilio šviesas ir iš stovėjimo vietos išvažiavo. 50-100 metrų atstumu nuo jo matė šalikelėje stovintį tarnybinį policijos pareigūnų automobilį, todėl neįsijungti artimųjų šviesų nebuvo jokio pagrindo. Pareigūnai jo iš karto nestabdė, važiavo jam iš paskos, tačiau jokių stabdymo veiksmų neatliko. Pravažiavęs Juozapavičiaus tiltą, jis sustojo IKI parduotuvės aikštelėje, kurioje prie jo privažiavo policijos tarnybinis automobilis, įsijungė tarnybinio automobilio švyturėlius, iš automobilio išlipęs pareigūnas priėjo prie jo (T. M.) ir paaiškino, kad jis (T. M.) važiavo be šviesų. Tuo metu T. M., neišjungęs automobilio variklio, taip pat išlipo iš automobilio ir, kartu su pareigūnu, surašiusiu jam administracinio nusižengimo protokolą, jį apžiūrėjo – šviesos degė. Pareigūnas jam paaiškino, kad tuo metu, kai šis pravažiavo pro juos, šviesos nedegė, o nusižengimas užfiksuotas tarnybiniame automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi. Bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma pateikti analizuojamo įvykio vaizdo įrašą, tačiau jam buvo paaiškinta, kad vaizdo registratorius yra sugedęs, todėl pateikti vaizdo įrašo nėra objektyvios galimybės. Pareigūnus pažįsta tik iš matymo, priešiškumų lyg ir nėra, bet mėnesio bėgyje to paties tarnybinio automobilio (kitų pareigūnų) jis buvo sustabdytas net kelis kartus, jam buvo surašyti administracinio nusižengimo protokolai už vaistinėlės bei gesintuvo neturėjimą, automobilis pareigūnų buvo „kratomas“ gatvėje, todėl yra įsitikinęs, kad pareigūnai naudojasi savo padėtimi ir meluoja, jog analizuojamu atveju jis važiavo be šviesų. Tuo metu, kai pareigūnai važiavo paskui jį, tarp jų įsiterpė vienas automobilis. Greitis – 30-20 km/h, leidžiamas – 50 km/h. Buvo įsitikinęs, kad jį stabdys, todėl ir važiavo taip lėtai. Vertinant šiuos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, svarbu pažymėti, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusižengimo aplinkybių. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nei administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu, nei bylos nagrinėjimo Institucijoje ar teisme metu, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos ANK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Kaip matyti iš liudytoju pirmosios instancijos teisme apklausto pareigūno R. T. parodymų, vertinamo įvykio dieną jis, kartu su pareigūnais S. S. ir S. T. patruliavo ties Kauno g.. Aukštojoje gatvėje stabtelėjo susitvarkyti dokumentaciją, kai pastebėjo automobilį SUBARU, pro pareigūnus pravažiavusį nedegant automobilio artimųjų šviesų žibintams. SUBARU automobilį be šviesų matė 9-10 metrų atstumu. Pareigūnams nusprendus sustabdyti SUBARU automobilį ir užfiksuoti nusižengimą, šiems išvažiuojant iš savo stovėjimo vietos, prieš juos įsiterpė dar keli automobiliai, dėl ko sustabdyti SUBARU automobilio iš karto pareigūnai neturėjo objektyvios galimybės, o įjungti tarnybinio automobilio šviesos ir garso signalus dėl tokio pažeidimo nebuvo pagrindo. SUBARU automobilis sustojo IKI parduotuvės stovėjimo aikštelėje. Tuo metu prie jo tarnybiniu automobiliu privažiavo ir pareigūnai. Jis (R. T.), išlipęs iš tarnybinio automobilio, priėjęs prie automobilio SUBARU vairuotojo, prisistatė, paprašė pateikti dokumentus ir išaiškino padaryto nusižengimo esmę. Vairuotojas buvo pasipiktinęs, tačiau ne kiek dėl galimai padaryto nusižengimo, kiek dėl pastovaus jo stabdymo. Pareigūnų užfiksuotą nusižengimą T. M. pradėjo neigti po administracinio nusižengimo protokolo surašymo. Paminėjo (R. T.), kad policijos tarnybiniame automobilyje yra vaizdo registratorius, kuris fiksuoja nusižengimus. Konkrečių pageidavimų pateikti filmuotą medžiagą iš T. M. pusės nebuvo, o savo iniciatyva išiminėti SD atminties kortelės iš vaizdo registratoriaus pareigūnai negali, nes viskas yra antspauduota. Filmuotos medžiagos pateikimui tyrimui pareigūnai turi prašymu kreiptis į savo vadovybę. R. T. pažymėjo, kad važiuojant paskui SUBARU automobilį, nematė, kad automobilio vairuotojas būtų įjungęs šviesas. Parduotuvės IKI aikštelėje SUBARU automobilio neapžiūrinėjo, nes variklis jau buvo išjungtas jam (R. T.) priėjus prie vairuotojo. Galimybės sustabdyti SUBARU automobilį iš karto, t. y. pastebėjus, kad šis važiuoja be šviesų, pareigūnai neturėjo, nes tarnybinis automobilis stovėjo Aukštosios gatvės šalikelėje 9-10 metrų atstumu nuo Kauno gatvės, kuria važiavo T. M.. Nežino, kokiu greičiu T. M. pravažiavo pro pareigūnų tarnybinį automobilį, gal 30, gal 40 km/h, tačiau, važiavo lėtai. Tiek garso, tiek vaizdo įrašų, daromų tarnybiniu automobiliu, saugojimo vaizdo registratoriaus SD kortelėje, laikas yra ribotas – tai priklauso nuo SD kortelės talpos. Bylos nagrinėjimo eigoje tyrėja pateikė prašymą pateikti vaizdo medžiagą, tačiau tuo metu vaizdo įrašas jau buvo ištrintas. Iš esmės vaizdo įrašas turi būti išimamas per 2,3,4 val. Jeigu T. M. būtų reikalavęs, kad vaizdo įrašas būtų pateiktas prie administracinio nusižengimo protokolo, pareigūnai būtų teikę prašymą savo vadovybei, kad tai būtų įvykdyta. Ar sakė, kad nėra ko čia gilintis, nes nusižengimas užfiksuotas vaizdo įrašu, nepamena. Iš aptartų pareigūno parodymų seka, kad jis betarpiškai matė šviesiu paros metu T. M. vairuojamą automobilį SUBARU su neįjungtais artimųjų šviesų žibintais, kas iš esmės atitinka T. M. inkriminuojamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 8 dalyje, sudėties požymius. Abejoti šio asmens parodymais, priešingai nei tai vertinama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. R. T. suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, iki vertinamo įvykio T. M. jis nepažinojo, todėl apelianto versija, jog tokiais savo parodymais pareigūnas melagingai jį apkalba, atmestina kaip deklaratyvi. Bylos duomenimis nenustatyta, kad R. T. praeityje būtų stabdęs T. M. vairuojamą automobilį SUBARU bei fiksavęs juo padarytus nusižengimus. Šios aplinkybės apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nepatvirtino ir pats apeliantas, nurodydamas, kad praeityje jis buvo stabdomas to paties tarnybinio automobilio, kuriuo vertinamo įvykio metu patruliavo R. T. su savo kolegomis, tačiau kito pareigūnų ekipažo. Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. T. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teismo posėdžio metu jo duoti parodymai iš esmės atitiko jo tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, buvo detalūs ir neprieštaringi. Atmesti šio liudytojo parodymus vien tik dėl to, kad nebuvo išsaugotas tarnybiniame automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi užfiksuoto T. M. inkriminuojamo administracinio nusižengimo vaizdo įrašas, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. T. patvirtino, kad savo iniciatyva išiminėti SD atminties kortelės iš vaizdo registratoriaus pareigūnai negali, nes viskas yra antspauduota, todėl šių veiksmų atlikimai pareigūnai privalo kreiptis į savo vadovybę, atliekančią minėtus veiksmus. Pareigūnas pažymėjo, kad tiek garso, tiek vaizdo įrašų, daromų tarnybiniu automobiliu, saugojimo vaizdo registratoriaus SD kortelėje, laikas yra ribotas – tai priklauso nuo SD kortelės talpos. Iš esmės vaizdo įrašas turi būti išimamas per 2,3,4 val., pažymėdamas ir tai, kad jeigu T. M. administracinio nusižengimo protokolo surašymo jo atžvilgiu metu būtų reikalavęs, kad vaizdo įrašas būtų pateiktas prie administracinio nusižengimo protokolo, pareigūnai būtų teikę prašymą savo vadovybei, kad tai būtų įvykdyta, tačiau tokio prašymo, pasak pareigūno, T. M. neišreiškė. Nesant pagrindo netikėti šiais pareigūno R. T. parodymais (sprendžiant iš T. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų visumos, pateikti vaizdo įrašą su administracinio nusižengimo protokolu, peržiūrėti jį ir pan., įvykio vietoje jis nereikalavo, paaiškindamas, kad nors su jam inkriminuotu pažeidimu jis ir nesutinka, tačiau, jeigu viskas užfiksuota vaizdo įrašu, jam nieko kito neliks tik sutikti su užfiksuotu pažeidimu), sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog R. T., viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, sąmoningai neišsaugojo komentuojamo vaizdo įrašo ar jį sunaikino, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aukštesnysis teismas neabejoja ribotomis policijos pareigūnų galimybėmis savo pačių veiksmais ištrinti, išsaugoti ar kitaip disponuoti tarnybiniame policijos automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija, todėl remtis jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintais T. M. samprotavimais apie galimą tyčinį vaizdo įrašo sunaikinimą, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra objektyvaus pagrindo. Šiuo aspektu atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis. Duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės. Jei tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju įvertinus nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktų duomenų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, atsižvelgiant į tai, kad prašymas pateikti vaizdo įrašą buvo pateiktas vėlesnėje apeliantui inkriminuoto administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo stadijoje, kai jis nebuvo išlikęs, vis tik pagrįstai manytina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti T. M. kaltumą jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padaryme. Vaizdo įrašo nebuvimas T. M. kaltės nepaneigia. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad R. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus iš esmės patvirtino ir kartu su juo vertinamo įvykio metu patruliavę pareigūnai S. S. ir S. T.. Liudytojas S. S. parodė, kad įvykio dieną, patruliuodami tarnybiniu policijos automobiliu, Aukštojoje gatvėje pareigūnai (jis, R. T. ir S. T.) sustojo užsipildyti dokumentų ir pamatė, kaip pro šalį važiuoja automobilis SUBARU be šviesų. Nusprendė jį sustabdyti. Iš karto to padaryti nepavyko, nes pareigūnams išvažiuojant iš savo stovėjimo vietos ir įvažiuojant į Kauno gatvę, įsiterpė dar du automobiliai, todėl SUBARU automobilis buvo sustabdytas tik Juozapavičiaus gatvėje esančioje IKI automobilių stovėjimo aikštelėje. Pats matė, kad automobilis SUBARU pro kiek tolėliau tarnybiniu automobiliu stovinčius pareigūnus pravažiavo neįsijungęs artimųjų šviesos žibintų. Ar vėliau jie buvo įjungti, nematė, tačiau dar važiuojant iš paskos matė, kad galinės automobilio gabaritinės šviesos taip pat nedegė (kas iš esmės įrodo, kad ir artimieji šviesos žibintai tuo momentu įjungti nebuvo). IKI automobilių stovėjimo aikštelėje iš tarnybinio automobilio jis išlipęs nebuvo, toliau pildė kelionės dokumentus. Girdėjo, kaip T. M. aiškino, kad buvo įsijungęs visas šviesas, nebent jos neveikė. Papildomai liudytojas paaiškino, kad informacija tarnybiniuose policijos automobiliuose esančiuose vaizdo registratoriuose saugoma apie 12 val., tačiau kiek tiksliai, nežino. Šiai įvykių sekai iš esmės neprieštarauja ir liudytojo S. T. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurių duomenimis, analizuojamo įvykio metu pareigūnai tarnybiniu automobiliu stovėjo Aukštojoje gatvėje ir pastebėjo automobilį SUBARU, važiuojantį be šviesų. Stovėjo apie 7 metrų atstumu nuo Kauno gatvės, kuria važiavo automobilis SUBARU, todėl galimybės pažeidėją sustabdyti iš karto neturėjo. Bandė pasivyti, tačiau paskui SUBARU važiavo kiti automobiliai, todėl sustabdyti nepavyko. Pats asmeniškai matė, kad SUBARU automobilio šviesos nedegė. Tuo metu jis stebėjo eismą, kitu darbu užsiėmęs nebuvo. Paskui SUBARU automobilį važiavo iki Juozapavičiaus gatvėje esančios IKI parduotuvės. R. T. išlipo iš tarnybinio automobilio ir priėjo prie SUBARU vairuotojo. Ar buvo išlipęs iš tarnybinio automobilio, nepamena, pokalbio tarp R. T. ir T. M., negirdėjo. Vertinant šių asmenų parodymus, jų kontekste sprendžiant T. M. kaltės klausimą, visų pirma pažymėtina, kad nei S. S., nei S. T. suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos baigtimi nenustatytas, iki vertinamo įvykio T. M. jie nepažinojo, ką teismo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir pats apeliantas. Teisme jų išdėstytos vertinamo įvykio aplinkybės iš esmės sutapo su liudytojo R. T. parodymais, buvo detalūs ir nuoseklūs, todėl atmesti juos kaip nepatikimus ir nesivadovauti jais sprendžiant T. M. kaltės klausimą teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir T. M. apeliacinio skundo teiginiai, jog tiek S. S., tiek S. T. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės yra identiškos R. T. tarnybiniame pranešime pateiktai informacijai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra tik dalis įrodymų, kuriais vertinamu atveju grindžiama apelianto kaltė, todėl vien tai, kad šių asmenų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės yra identiškos išdėstytoms R. T., abejonių šių asmenų pirmosios instancijos teisme duotais parodymais aukštesniajam teismui nekelia. Juo labiau įvertinus tai, kad visi trys pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose aprašinėjo tą patį įvykį, todėl akivaizdu, kad juose dėstomos aplinkybės skirtis iš esmės negali. Pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro ir T. M. teiginiai, jog tiek S. T., tiek S. S. tarnybiniai pranešimai buvo surašyti vėliau nei R. T.. Ši aplinkybė esminės reikšmės, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, neturi. Juo labiau, kad tiek S. S., tiek S. T. buvo apklausti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliantas, tiek ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus pareigūnams, tokiu būdu patikslinant jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes. Apeliaciniu skundu T. M. iš esmės neginčija šių asmenų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, jų, kaip patikimų liudytojų, statusą menkindamas vien tik jų tarnybinių pranešimų analize, tačiau toks apelianto pateikiamas įrodymų vertinimas, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nėra tinkamas. Iš esmės analogiškai vertintini ir T. M. apeliacinio skundo teiginiai, jog S. T. teismo posėdžio metu nurodė, jog pro policijos ekipažą T. M. pravažiavo apie 50 km/h greičiu. Jie neatitinka faktinių nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos aplinkybių, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad tiek S. T., tiek R. T. bei S. S., apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kategoriškai nurodyti, kokiu greičiu T. M. vairuojamas automobilis pravažiavo pro juos, negalėjo, paaiškindami, kad didžiausias leistinas greitis toje kelio atkarpoje – 50 km/h, papildomai paaiškindami, kad greitai automobilis nevažiavo. Be to, aplinkybė, kokiu greičiu vertinamo įvykio metu važiavo T. M., esminės reikšmės sprendžiant jo kaltės klausimą vairavus transporto priemonę neįjungus artimųjų šviesos žibintų, neturi. Pagrindo keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro ir apeliacinio skundo argumentai, jog vertinamu atveju apylinkės teismas nenustatė, kodėl policijos pareigūnai, pastebėję T. M. daromą administracinį nusižengimą, jo nestabdė iš karto. Atsakant į šiuos apelianto teiginius pažymėtina, kad visi trys teismo posėdžio metu apklausti pareigūnai betarpiškai patvirtino, jog tuo metu, kai pamatė T. M. vairuojamą SUBARU automobilį su neįjungtomis artimosiomis šviesomis, jie stovėjo Aukštosios gatvės šalikelėje. T. M. važiavo Kauno gatve, atstumas nuo pareigūnų tarnybinio automobilio iki SUBARU buvo apie 8-9 metrus, todėl galimybės išlipti iš tarnybinio automobilio ir tokiu būdu sustabdyti T. M. vairuojamą SUBARU jie neturėjo – to padaryti jie būtų nespėję. Tuo tarpu jiems išvažiuojant iš savo stovėjimo vietos Aukštojoje gatvėje, sutinkamai su aukščiau aptartais pareigūnų parodymais, tarp jų įsiterpė keletas kitų automobilių, ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir apeliantas, todėl vėlgi sustabdyti T. M. jiems nepavyko. Šioje vietoje iš esmės sutiktina ir su pareigūnų samprotavimais, jog dėl T. M. padaryto pažeidimo panaudoti tarnybinio automobilio garso ir šviesos signalus, nebuvo pakankamo pagrindo. Šių duomenų visumoje kaip nepagrįsta atmestina ir T. M. versija, jog parduotuvės IKI aikštelėje jam išlipus iš automobilio jo automobilio šviesos degė. Kaip nustatyta policijos pareigūno R. T. parodymų visuma, tuo metu, kai jis priėjo prie T. M. vairuojamo automobilio, jo variklis jau buvo išjungtas (T. M. tvirtino priešingai). Tokiu būdu, patikrinti, ar automobilio šviesos buvo įjungtos, apeliantas negalėjo. Abejonių šia apelianto versija kelia ir tai, kad tiek R. T., tiek S. S. ir S. T. patvirtino, jog tuo metu, kai T. M. vairuojamas automobilis važiavo Juozapavičiaus gatvėje esančiu žiedu, netrukus po ko jis sustojo IKI parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje, jo automobilio galinės gabaritinės šviesos nedegė, iš ko darytina pagrįsta išvada, kad tuo metu artimųjų šviesų žibintai įjungti taip pat nebuvo. Be to, apelianto nurodoma aplinkybė, kad tuo metu, kai jis sustojo aikštelėje šviesos buvo įjungtos, niekaip nepaneigia anksčiau padaryto pažeidimo fakto, kurį patvirtino apklausti policijos pareigūnai.Atmetant T. M. apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal ANK 7 straipsnio nuostatas asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Esant tokiam teisiniam reguliavimui akivaizdu, kad ir T. M. vertinamu atveju inkriminuojamas administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Abejonių tuo, kad nagrinėjamo įvykio metu automobilį vairavo T. M. nėra. T. M., turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, be abejo žinojo Kelių eismo taisyklių 97 punktu jam, kaip vairuotojui, keliamus reikalavimus, jog šviesiu paros metu vairuodamas transporto priemonę jis turi įsijungti artimuosius šviesos žibintus, tačiau šios pareigos vertinamu atveju neįvykdė. Aplinkybės, lėmusios tokį administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens elgesį, esminės reikšmės vertinamu atveju neturi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir T. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.