Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

G. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti 2012 m. balandžio 2 d. dokumentu Nr. NRS-16 įformintą Lietuvos kariuomenės vado sprendimą (toliau – ir 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas); 2) panaikinti 2012 m. birželio 8 d. dokumentu Nr. 12-01-877 įformintą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės sprendimą (toliau – ir 2012 m. birželio 8 d. Sprendimas); 3) priimti naują sprendimą, įpareigoti Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamąją komisiją (toliau – ir Patariamoji komisija) iš naujo svarstyti pareiškėjo kandidatūrą ir pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį 5 metams, įpareigoti atsakovą pradėti tarnybinį patikrinimą Mokomojo pulko vadovybei ir Patariamajai komisijai dėl galimo pareiškėjo persekiojimo už teiktus skundus. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012 m. balandžio 12 d. buvo supažindintas su Lietuvos kariuomenės vado 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimu nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties. Pareiškėjas šį sprendimą skundė krašto apsaugos ministrei, tačiau jo skundas nebuvo tenkintas. Ministrės sprendimas įformintas 2012 m. birželio 8 d. raštu Nr. 12-01-877. Pareiškėjas manė, kad nurodyti sprendimai naikintini, nes yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas atitiko Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1144 patvirtinto Profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo ir karių, sukakusių išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą amžių, tarnybos pratęsimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkte nustatytus reikalavimus: 1) pareiškėjas pateikė prašymą dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo; 2) pareiškėjo kvalifikacija ir pasirengimas reikalingi krašto apsaugos sistemai; 3) pareiškėjas turi galiojančią ekspertinio nutarimo pažymą iš karo medicinos tarnybos dėl tinkamumo profesinei karo tarnybai ir nustatytą sveikatos grupę, kuri yra tinkama pareigoms, kurias prieš vaiko priežiūros atostogas pareiškėjas ėjo mokomajame pulke Rukloje; 4) paskutiniai du atestatai nėra žemesni nei patenkinamai; 5) fizinio normatyvai yra išlaikyti arba nelaikyti dėl pateisinamos priežasties. Teigė, jog nebuvo pagrindo nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties. Sprendimai naikintini dėl šiurkščių Aprašo pažeidimų. Pagal Aprašo 11 punktą, Personalo skyrius turėjo ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki profesinės karo tarnybos sutarties termino pabaigos teikti teikimą dėl sutarties pratęsimo, tačiau to nepadarė. Teikimas nepratęsti sutarties nemotyvuotas, todėl tai apsunkina pareiškėjo gynybos teises. Pagal Aprašo 14.1 punktą, jeigu tiesioginis vadas neturi galimybių pasiūlyti kariui jo turimą laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, krašto apsaugos sistemos institucijos ar jos padalinio, kuriame tarnauja karys, personalą administruojantis padalinys teikia karių iki seržanto laipsnio imtinai Patariamajai komisijai svarstyti. Pareiškėjo atveju šios tvarkos nebuvo laikomasi, todėl pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo klausimas turi būti svarstomas Patariamojoje komisijoje iš naujo ir priimtas naujas sprendimas pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį 5 metams. Manė, kad per profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo procedūrą su pareiškėju buvo susidorota dėl jo teiktų skundų, sprendimas nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties priimtas pareiškėjui kerštaujant. Aprašo 20 punkte nustatyta atsakomybė už profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo ar nepratęsimo procedūrų pažeidimą, todėl Lietuvos kariuomenės vadovybė turėtų pradėti tarnybinį patikrinimą procedūrą pažeidusiems kariams. Kariuomenės drausmės statutas draudžia persekioti karį dėl jo teikiamų skundų, todėl krašto apsaugos ministrė turėtų pradėti tarnybinį patikrinimą dalinio, kuriame pareiškėjas tarnauja, vadovybei, Patariamajai komisijai.

Vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir paaiškino, kad skundžiami sprendimai pareiškėjo teisių nepažeidžia, kadangi pareiškėjui teises ir pareigas sukels kariuomenės vado įsakymas, kuriuo pareiškėjas bus atleistas iš profesinės karo tarnybos ir išleistas į atsargą. Skundžiamu kariuomenės vado sprendimu pareiškėjas iš tarnybos nėra atleistas, nepritaikyta jokia drausminė nuobauda ar kitaip pažeistos jo teisės ar teisėti interesai. KASOKTĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai, pagal kuriuos gali būti sudaromos profesinės karo tarnybos sutartys, o to paties straipsnio 3 dalis nustato terminus, kuriems krašto apsaugos ministro sutikimu ir laikantis jo nustatytų sąlygų gali būti (tačiau neprivalo būti) pratęstos sutartys suėjus KASOKTĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatytiems jau sudarytų sutarčių terminams. Profesinė karo tarnyba atliekama pagal terminuotas sutartis, su šia specifika kariai susipažįsta sudarydami profesinės karo tarnybos sutartis su KAM, todėl pati prašymų pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis svarstymo procedūra savaime karių, taip pat ir pareiškėjo, teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Manė, kad skundžiamas 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukuria, jo teisių nepažeidžia, o nesant kompetentingo subjekto priimto sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo iš profesinės karo tarnybos ir išleidimo į atsargą, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų paaiškino, kad pagal KASOKTĮ 32 straipsnio 6 dalį, profesinės karo tarnybos sutartys gali būti sudaromos ir pratęstos laikantis krašto apsaugos ministro nustatytų atrankos reikalavimų, sąlygų bei tvarkos. Profesinės karo tarnybos pratęsimo sąlygas ir sprendimų priėmimo procedūras, kai karys pareiškia norą pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį, reglamentuoja Aprašo nuostatos. Pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties terminas baigiasi 2012 m. rugpjūčio 10 d., teikimas pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ir profesinę karo tarnybą buvo užpildytas 2012 m. sausio 6 d., teikime pareiškėjo tiesioginis vadas pasiūlė nepratęsti sutarties, atsižvelgdamas į Mokomojo pulko vyr. puskarininkio A. K. tarnybinį pranešimą, užpildytą 2012 m. sausio 10 d. Šie dokumentai Patariamajai komisijai buvo įteikti 2012 m. sausio 30 d. Todėl teikimas dėl pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties termino pratęsimo atitinkamai komisijai buvo pateiktas Aprašo 5 punkte nustatytu terminu. Pareiškėjo tiesioginis vadas atsižvelgė į Mokomojo pulko vyr. puskarininkio A. K. tarnybinį pranešimą ir juo rėmėsi, siūlydamas nepratęsti pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties termino, šį tarnybinį pranešimą pridėjo kartu su teikimu Patariamajai komisijai, todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad teikimas dėl jo profesinės karo tarnybos sutarties termino nepratęsimo buvo nemotyvuotas. Be to, Aprašo nuostatos nenumato, kad kariai turi būti supažindinami su teikimais, teikiamais atitinkamoms komisijoms dėl jų profesinės karo tarnybos sutarčių termino ar tarnybos pratęsimo. Pagal Aprašo 5, 15, 19 punktų nuostatas, nei komisijos siūlymas, nei kariuomenės vado sprendimas dėl profesinės karo tarnybos sutarties termino pratęsimo neprivalo būti atskirai argumentuojamas, t. y. nei siūlyme, nei sprendime neprivaloma nurodyti priežasčių, kodėl atsisakoma pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą. Šie argumentai privalo būti nurodyti tik teikime komisijai, kuri, išnagrinėjusi kario tiesioginio vado pateiktus argumentus, priima siūlymą sutartį pratęsti arba nepratęsti. Be to, KASOKTĮ nuostatos nustato, jog pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui, sutartis gali būti pratęsta tik krašto apsaugos ministro sutikimu ir laikantis jo nustatytų sąlygų, t. y. įstatymas nenustato jokių sąlygų ar pagrindų, kuriems esant profesinės karo tarnybos sutartis visais atvejais turėtų būti pratęsta pasibaigus jos terminui, paliekant pasirinkimo prerogatyvą krašto apsaugos ministrui (ar jo įgaliotam asmeniui). Pasirinkimas pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ar ne priklauso nuo krašto apsaugos sistemos poreikių (Aprašo 3 punktas). Todėl, kai kario kandidatūra neatitinka krašto apsaugos sistemos poreikių, pasibaigus tokio kario profesinės karo tarnybos sutarties terminui, sutartis su juo nėra pratęsiama. Nei KASOKTĮ, nei Aprašo nuostatos nenumato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių krašto apsaugos ministrą ar kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą su šiuos pagrindus atitinkančiais kariais. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog jam be pagrindo atsisakyta pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį. KASOKTĮ 21 straipsnio 5 dalis, Kariuomenės drausmės statuto VIII skyriaus nuostatos suteikia teisę kariams šiose nuostatose numatytiems subjektams ir tvarka dėl galimų jų teisių pažeidimų pateikti skundus. Šios pareiškėjo teisės nebuvo paneigtos, jo teikti skundai išnagrinėti ir jam pateikti atsakymai. Dalis tokių atsakymų yra apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nesant įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais būtų pripažinta, jog Lietuvos kariuomenė pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, negalima konstatuoti ir jo diskriminavimo ar kerštavimo fakto.

II.

Teismas darė išvadą, kad teikime tiesioginio vado siūlymas dėl profesinės karo tarnybos sutarties nepratęsimo yra argumentuotas, nes tiesioginis vadas aiškiai nurodė, kad siūlymą teikia atsižvelgęs į Mokomojo pulko vado grupės vyr. puskarininkio vrš. A. K. tarnybinį pranešimą. Toks siūlymas pateiktas atsižvelgus tik į tarnybos interesus, o komisijai buvo pateikta visa reikiama medžiaga, pagrindžianti, kad Lietuvos kariuomenei yra netikslinga tęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį. Teismas pažymėjo, jog Apraše nėra nuostatų, kad kariai turi būti supažindinami su teikimais, teikiamais atitinkamoms komisijoms dėl jų profesinės karo tarnybos sutarčių termino ar tarnybos pratęsimo. Taip pat Apraše nėra nustatyta, kad komisijos siūlymas ir kariuomenės vado sprendimas dėl profesinės karo tarnybos sutarties termino pratęsimo turi būti motyvuojami, nurodomos priežastys, kodėl atsisakoma pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą. KASOKTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine tvarka. Nurodė Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 65 straipsnį ir pažymėjo, kad ginčas buvo nagrinėjamas ir pareiškėjas, krašto apsaugos viceministrei 2012 m. birželio 8 d. Sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, iš nurodyto sprendimo sužinojo, dėl kokių aplinkybių Lietuvos kariuomenė nusprendė nepratęsti su juo profesinės karo tarnybos sutarties, t. y. jam buvo pateiktas priimto sprendimo teisinis ir faktinis pagrindimas.

Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti motyvų, dėl kurių profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nebuvo pratęsta, nes tai yra atsakovų diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo svarstymo procedūra vyko pagal nustatytą tvarką. Teismas nustatė, kad nustatyta procedūra buvo išlaikyta, pareiškėjui suteikta teisė ikiteismine tvarka ginčyti priimtą sprendimą. Nurodė KASOKTĮ 31 straipsnį. Nei KASOKTĮ, nei Aprašo nuostatos nenustato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių krašto apsaugos ministrą ar kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą su šiuos pagrindus atitinkančiais kariais, o paliekama pasirinkimo prerogatyva krašto apsaugos ministrui (ar jo įgaliotam asmeniui). Tuo tarpu pasirinkimas pratęsti terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį ar ne priklauso nuo krašto apsaugos sistemos poreikių, tarnybos interesų. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog jam be pagrindo atsisakyta pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį, nes teisinio pagrindo, įpareigojančio tai padaryti, nėra. Pareiškėjas neįrodė, kad pagal savo turimą laipsnį, kvalifikaciją ir fizinį pasirengimą šiuo metu yra reikalingas krašto apsaugos sistemai. Pareiškėjo atstovas teisme aiškino, kad dėl fizinio pasirengimo testavimo pareiškėjui turėjo būti atskirai sudaromos sąlygos, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindė teisės aktų reikalavimais, taip pat neteikė įrodymų, kad pats pareiškėjas būtų prašęs tokios galimybės ir jam buvo atsakyta neigiamai. Be to, pareiškėjo fizinis pasirengimas nebuvo vienintelis kriterijus, lėmęs profesinės karo sutarties nepratęsimą, buvo atsižvelgiama ir į kario charakterio savybes, kvalifikaciją, motyvaciją tarnauti ir kt. Pareiškėjo argumentai, kad per profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo svarstymo procedūrą su juo buvo susidorota dėl jo teikiamų skundų, vertinti kritiškai. KASOKTĮ 21 straipsnio 5 dalis, Kariuomenės drausmės statuto VIII skyriaus nuostatos suteikia teisę kariams šiose nuostatose numatytiems subjektams ir tvarka dėl galimų jų teisių pažeidimų pateikti skundus. Atsakovai šios pareiškėjo teisės neneigė niekada, dalis ginčų buvo ir yra nagrinėjami teisme (informacija iš teismų informacinės sistemos LITEKO), tačiau nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriame būtų pripažinta, kad Lietuvos kariuomenė pažeidė kokias nors pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti kerštavimo pareiškėjui fakto, tuo labiau, kad minėtame A. K. tarnybiniame pranešime aiškiai nurodyta, kodėl nėra poreikio su pareiškėju tęsti profesinės karo tarnybos sutartį. Pareiškėjo teikti prašymai, kurie paminėti tarnybiniame pranešime, visada buvo tenkinami. Todėl dėl pareiškėjo diskriminavimo įrodymų nėra. Teismas darė išvadą, kad profesinės karo tarnybos sutarties nepratęsimui visai nebūtina kario kaltė ar kokie nors kiti panašūs motyvai. Klausimo dėl sutarties pratęsimo arba nepratęsimo sprendimas priskirtas tiesioginių vadovų ir krašto apsaugos ministro prerogatyvai ir sprendimas turi būti priimtas atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės poreikius.

Tiesioginiam vadovui ir Patariamajai komisijai pasiūlius nepratęsti pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties, nebuvo pagrindo svartyti ir klausimą dėl pareiškėjo skyrimo ar perkėlimo į kitas pareigas. Sutartis nepratęsta ne dėl to, kad pareiškėjui negalėjo būti pasiūlytos kitos pareigos. Profesinė karo tarnybos sutartis buvo nepratęsta dėl to, kad kariuomenė neturėjo poreikio kariui, kuris gali atlikti tik itin nesudėtingas užduotis, nereikalaujančias atitinkamo fizinio parengimo lygio. Iš A. K. tarnybinio pranešimo turinio matyti (tų aplinkybių nepaneigė ir pareiškėjas), kad atsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas eil. G. P. buvo paskirtos užduotys, nereikalaujančios didelių fizinių bei psichologinių pastangų, jis buvo paskirtas atsakingu už sporto salę, tačiau ir šios pareigos kariui pasirodė per sunkios, jis teikė prašymus vadovybei ir reikalavo įsakymu skirti papildomas laisvas nuo tarnybos dienas ar trumpinti darbo valandas. Kaip nurodė teisme Lietuvos kariuomenės atstovas, ir šie prašymai buvo tenkinami. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad toks kario elgesys demoralizuoja ir smukdo karių tarnybos motyvaciją, kovinę dvasią bei kovinį pasirengimą. Pareiškėjo atstovas teigė, kad nurodytas teiginys buvo niekuo nepagrįstas. Teismo posėdyje Krašto apsaugos ministerijos atstovas aiškino, kad nurodytų tarnybiniame pranešime faktų pareiškėjas ir jo atstovas ir neneigė, o į pareiškėjo prašymus buvo atsižvelgiama – buvo paskirtos lengvos užduotys, paskirtas darbas ne visai darbo dienai, 2011 m. balandžio 13 d. vadas pasirašė raštą dėl laisvų dienų, atsižvelgė į tai, kad ir dėl paskirtos lengvos užduoties karys pavargdavo, kad prieš tai eitos vairuotojo pareigos jam buvo per sunkios. KAM atstovas aiškino, kad dėl sveikatos būklės ir dėl to, kad karys galėjo vykdyti tik už sporto salę atsakingo asmens funkcijas, t. y. jam buvo pavesta tvarkyti sporto salę, ne visą darbo dieną, skirtos laisvos dienos, nors tokių pareigų aprašymo netgi nėra ir tokioms pareigoms vykdyti karys iš viso nėra reikalingas, kariuomenė neturėjo poreikio su tokiu kariu pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį.

Padaryta išvada, kad 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas ir 2012 m. birželio 8 d. Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, naikinti jų nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nes šie reikalavimai yra išvestiniai iš dviejų pirmųjų, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Tarnybiniame pranešime nurodomas teiginys „toks kario elgesys demoralizuoja bei smukdo padalinio karių, kuriame jis tarnauja, tarnybos motyvaciją, kovinę dvasią bei kovinį pasirengimą“ pats savaime negali būti laikomas atitinkančiu realybę, nes jo negalima patikrinti objektyviais įrodymais. Posėdžio metu atsakovų atstovai į pareiškėjo atstovo klausimą, ar jie gali nurodyti konkrečius karius, kuriems pareiškėjo naudojimasis savo teise teikti prašymus, pranešimus nusmukdė motyvaciją, moralę ir kovinę dvasią, atsakė, kad negali įvardinti nė vieno tokio kario. Jokių kitų įrodymų byloje nėra, todėl šis teiginys neatitinka tikrovės, o pareiškėjo elgesys, kuris pasireiškė prašymų ir pranešimų teikimu, negali būti laikomas neteisėtu ir dėl ko pareiškėjui negali sukelti jokių neigiamų pasekmių. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad pareiškėjas savo 2012 m. sausio 3 d. prašyme neva nurodė, kad jis gali tarnauti tarptautinėse misijose, tačiau toks teiginys neatitinka realybės. Tai nesunku patikrinti perskaičius prašymo turinį, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jis yra tinkamas profesinei karo tarnybai. Tai įrodo, kad vrš. A. K. iš esmės apšmeižė pareiškėją ir sąmoningai pateikė melagingą informaciją, kuri lėmė pareiškėjo sutarties nepratęsimą. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad pareiškėjo teikti prašymai atitraukė vadus nuo tiesioginių pareigų, tačiau toks teiginys yra nesuprantamas, kadangi vadų viena iš pareigų yra rūpintis savo pavaldiniais, analizuoti jų prašymus, skundus, todėl pareiškėjas negali būti persekiojamas už tai, kad pasinaudojo savo teisėmis, numatytomis Karo tarnybos statuto 22 ir 23 punktuose.

Teigia, kad. A. K. tarnybinis pranešimas yra nepagrįstas ir surašytas piktnaudžiaujant tarnybinėmis pareigomis. A. K. tarnybinis pranešimas lėmė pareiškėjo atleidimą iš tarnybos, kas sukėlė didelę žalą, o tai jau atitinka veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 ir 229 straipsniuose, požymius. Prašo teismo priimant sprendimą pasisakyti dėl šių aplinkybių ir informuoti Lietuvos Respublikos prokuratūrą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos (ABTĮ 109 str. 1 ir 2 d.).

Teismas sprendime nurodė, kad pagrindiniai profesinės karo tarnybos sutarties nepratęsimo motyvai nurodyti tarnybiniame pranešime ir pareiškėjas objektyviais įrodymais nepaneigė nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo manymu, teismo motyvas iš esmės yra deklaratyvus, kadangi pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pateikė eilę argumentų, jog nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų tarnybinio pranešimo teiginius. Pažymi, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu neigė faktus, pateikė svarius objektyvius įrodymus ir prašo išklausyti teismo posėdžio garso įrašą.

Pažymi, kad A. K. nebuvo pareiškėjo tiesioginis vadas, todėl negalėjo teikti charakteristikos apie G. P.. Teigia, jog pareiškėjo atveju Aprašo 14.1 punkte numatytos pareigos vadas neatliko (neteikė jo kandidatūros Patariamajai komisijai svarstyti), nes nėra tiesioginio vado charakteristikos, todėl dėl Apraše nustatytos tvarkos pažeidimo 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi nebuvo laikomasi profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo tvarkos, o pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo klausimas privalo būti svarstomas Patariamojoje komisijoje iš naujo ir priimtas naujas sprendimas pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį 5 metams. Pareiškėjas yra diskriminuojamas, persekiojamas už teiktus skundus, kadangi jam be pagrindo yra atsisakyta pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį. Tokį elgesį laiko bandymu atkeršyti už tai, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo pažeistų teisių, dėl kitų klausimų, kurie buvo ir yra svarstomi Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28, 7 straipsniais, nurodo ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5-8 punktus ir teigia, kad apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, turėjo laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, keliamų tokio skundo turiniui. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 2 dalį, šių imperatyvių nurodymų nesilaikymas vertinamas kaip neatitikimas įstatyminiams reikalavimams ir nepašalinus nurodytų trūkumų yra pagrindu laikyti skundą nepaduotu. Iš to sektų, kad esant tokiems trūkumams teismas apeliacinio skundo nenagrinėja, kadangi jis laikomas nepaduotu. Atsakovo KAM nuomone, pateiktas apeliacinis skundas neatitinka ankščiau minėtuose ABTĮ straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų tokiam procesiniam dokumentui. Vertinant šios administracinės bylos medžiagą, darytina išvada, kad apeliantas nukopijuoja didžiąją dalį skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, turinio, t. y. nesilaiko ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatytų reikalavimų bei nenurodo jokių esminių juridinių pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymi, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos išsamiai išdėstė atsiliepime, teiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be to, savo poziciją išdėstė teismo posėdžiuose. Mano, kad apeliantas remiasi tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo skundą, nepateikia motyvų, pagrįstų teisės normomis, įrodančių, kad priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą buvo netinkamai taikomos procesinės ar materialinės teisės normos, t. y. neįrodo, kad egzistuoja ABTĮ 142-143 straipsniuose nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, dėl to jo apeliacinis skundas nepagrįstas ir netenkintinas.

Lietuvos kariuomenės nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ir visapusiškai ištyrė profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju nepratęsimo priežastis ir savo išvadas išdėstė skundžiamame teismo sprendime nustatydamas, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad sutartis su pareiškėju nebuvo pratęsta atsižvelgus tik į tarnybos interesus, pareiškėjo kandidatūrai neatitikus krašto apsaugos sistemos poreikių. Nei teismas skundžiamu sprendimu, nei pareiškėjas apeliaciniame skunde procedūrinių pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nepratęsiant su pareiškėju profesinę karo tarnybos sutartį, nenurodo. Pakartoja, jog teisinis reglamentavimas suponuoja, kad profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimas yra ne taisyklė, o išimtis, taip pat ne imperatyvas, o tik galimybė. Šios galimybės realizavimas taip pat nesiejamas su kario kaltės buvimu / nebuvimu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis grindžia savo skundą, profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimui / nepratęsimui nėra teisiškai reikšmingi. 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimą nepratęsti su pareiškėju sutarties lėmė objektyvūs kriterijai. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-376/2011. Pažymi, kad kaltės nebuvimas nėra teisinis pagrindas, įpareigojantis krašto apsaugos ministrą (ar kitą tinkamą subjektą) pratęsti su kariu profesinės karo tarnybos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog atsakovas KAM atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo KAM prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo ir 2012 m. birželio 8 d. Sprendimo panaikinimo, naujo sprendimo priėmimo, Patariamosios komisijos įpareigojimo iš naujo svarstyti pareiškėjo kandidatūrą ir pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį 5 metams, atsakovo įpareigojimo pradėti tarnybinį patikrinimą Mokomojo pulko vadovybei ir Patariamajai komisijai dėl galimo pareiškėjo persekiojimo už teiktus skundus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė ir konstatavo, kad 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas ir 2012 m. birželio 8 d. Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, naikinti jų nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjo teigimu, iš pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjimo metu surinktų faktų ir įrodymų sprendimo priėmime dalyvavę subjektai padarė netinkamas išvadas dėl pareiškėjo tinkamumo pratęsti su juo profesinės karo tarnybos sutartį ir iš esmės įrodinėja pareiškėjo kaltės dėl sutarties nepratęsimo nebuvimo faktą.

KASOKTĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. KASOKTĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad pasibaigus sudarytos terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties terminui, sutartis gali būti pratęsta krašto apsaugos ministro sutikimu ir laikantis jo nustatytų sąlygų. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad laikydamiesi krašto apsaugos ministro nustatytų atrankos reikalavimų, sąlygų bei tvarkos, šio įstatymo 45 straipsnio nustatytų amžiaus apribojimų ir šio straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų, Krašto apsaugos ministerijos vardu profesinės karo tarnybos sutartis sudaro ir pratęsia su kariuomenės kariais iki seržantų majorų (vyresniųjų laivūnų) imtinai dalinių vadai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, detaliai profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo tvarka reglamentuojama Krašto apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu „Dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo ir karių, sukakusių išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą amžių, tarnybos pratęsimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-1144 patvirtintame Apraše (t. I, b. l. 76-82).

Pažymėtina, jog su pareiškėju 2003 m. rugpjūčio 10 d. buvo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis Nr. 355 (t. I, b. l. 66, 120). Šios sutarties 1 punkte nustatyta, kad pareiškėjas į profesinę karo tarnybą priimamas keturiems metams. Sutartis buvo pratęsta iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Minėtos sutarties 7 punkte nustatyta, kad pasibaigus sutarties 1 punkte nustatytam tarnybos laikotarpiui sutartis laikoma nutraukta, o sutarties 8 punkte nustatyta, kad ši sutartis gali būti pratęsta laikantis KASOKTĮ nustatytų sąlygų ir tvarkos. Taigi, kaip matyti iš sutarties nuostatų, joje nebuvo numatyta absoliuti sutarties pratęsimo galimybė.

Pagal bylos duomenis, pareiškėjas prašymą dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadui pateikė 2012 m. sausio 3 d. (t. I, b. l. 65), t. y. likus 7 mėnesiams 7 dienoms iki sutarties termino pabaigos (t. I, b. l. 11). Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atitiko Aprašo 4 punkte numatytus reikalavimus, todėl jo kandidatūra dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo atitinkamai komisijai buvo teikiama svarstyti (t. I, b. l. 83-89). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nurodytų reikalavimų atitikimas yra tik sąlyga profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo klausimo svarstymui atitinkamoje komisijoje, tačiau tai nereiškia, kad, atitikus Aprašo 4 punkte nurodytus kriterijus, profesinės karo tarnybos sutartis visais atvejais turi būti pratęsta. KASOKTĮ 31 straipsnio 3 dalyje yra eksplicitiškai įtvirtinta, jog profesinė karo tarnybos sutartis gali būti pratęsta, o ne turi būti pratęsta. Atsižvelgiant į KASOKTĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą profesinės karo tarnybos sutarties sampratą bei kitas nuostatas, reglamentuojančias pasibaigusios terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo galimybę, darytina išvada, jog profesinės karo tarnybos sutartis yra vertintinas kaip dvišalis savanoriškas sandoris dėl profesinės karo tarnybos atlikimo, sudaromas tarp Krašto apsaugos ministerijos ir asmens. Abi sutarties šalys yra lygios ir lygiavertės ir jokie teisės aktai imperatyviai neįpareigoja pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties tuomet, kai baigiasi jos terminas. Pati terminuotos sutarties prigimtis suponuoja, kad ji yra sudaroma tam tikram apibrėžtam laikotarpiui. Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo nustatytai aplinkybei, kad nei KASOKTĮ, nei Aprašo nuostatos nenustato atvejų ir pagrindų, įpareigojančių krašto apsaugos ministrą ar kariuomenės vadą pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą su Aprašo 4 punkte nustatytus pagrindus atitinkančiais kariais. Tokiu atveju krašto apsaugos ministrui (ar jo įgaliotam asmeniui) yra paliekama diskrecijos teisė spręsti dėl profesinių karo tarnybos sutarčių pratęsimo. Tai, jog kario tarnybos laiko pratęsimas yra krašto apsaugos ministro diskrecija (tai matyti iš nuorodos dėl krašto apsaugos ministro sutikimo pratęsti sutartį, kuris (sutikimas) laikytinas viena iš tokiam pratęsimui būtinų sąlygų (KASOKTĮ 31 str. 3 d.)), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir 2011 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-376/2011. Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl profesinės karo tarnybos sutarties nepratęsimo (sprendimo, kuriuo nutariama nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties, teisėtumo ir pagrįstumo), yra kompetentingas įvertinti profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo svarstymo procedūros teisėtumą, tačiau teismo prerogatyvai ne priklauso vertinti motyvus, dėl kurių tokia sutartis nebuvo pratęsta, ar įpareigoti pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį.

Bylos duomenys patvirtina, jog G. P. pasikreipus dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo, Mokamojo pulko vado grupės vyr. puskarininkis vrš. A. K. tarnybiniame pranešime Patariamajai komisijai (t. I, b. l. 64) motyvavo, kodėl siūlo nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties su eil. G. P.. Mokomojo pulko vadas plk. ltn. R. C. 2012 m. sausio 6 d. teikime pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ir profesinę karo tarnybą (t. I, b. l. 63) taip pat siūlė nepratęsti sutarties su pareiškėju. Mokomojo pulko personalo poskyris surinko Apraše nurodytus duomenis ir pateikė juos Patariamajai komisijai 2012 m. sausio 30 d., t. y. likus 6 mėn. 11 dienų iki sutarties termino pabaigos. Minėta komisija, remdamasi surinkta medžiaga, 2012 m. kovo 30 d. posėdyje nutarė siūlyti nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties (t. I, b. l. 88-89), t. y. pagal Aprašo 13 punktą priėmė rekomendacinio pobūdžio sprendimą, ir 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimu, patvirtintu Lietuvos kariuomenės vado, nuspręsta nepratęsti šio kario profesinės karo tarnybos sutarties. Su 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimu pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas 2012 m. balandžio 12 d., t. y. likus 3 mėn. 29 d. iki sutarties termino pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas, aptaręs pareiškėjo profesinės karo sutarties pratęsimo klausimo nagrinėjimo procedūrą, procedūrinių Aprašo pažeidimų nenustatė. Iš anksčiau išdėstytų aplinkybių matyti, jog procedūros, numatytos Aprašo 5 punkte (profesinės karo tarnybos sutarties ir tarnybos pratęsimo klausimas atitinkamai komisijai svarstyti teikiamas likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki profesinės karo tarnybos sutarties termino pabaigos, o su sprendimu pratęsti profesinę karo tarnybos sutartį ar tarnybą arba jos nepratęsti karys supažindinamas ne vėliau kaip likus 3 mėnesiams iki profesinės karo tarnybos sutarties termino pabaigos) ir 10 punkte (kario tiesioginis vadas (viršininkas) teikime įrašo argumentuotą siūlymą pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ar tarnybą ar jos nepratęsti; aukštesnieji pagal pavaldumą vadai (viršininkai) rekomenduoja pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ar tarnybą ar jos nepratęsti) pažeistos nebuvo. Ta aplinkybė, jog pareiškėjui nebuvo pateikta Patariamosios komisijos medžiaga, kuria remiantis Patariamoji komisija rekomendavo nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties, nevertintina kaip apribojusi pareiškėjo teises, kadangi Aprašas nenumato, jog minėta informacija (teikimai Patariamajai komisijai dėl profesinių karo tarnybos sutarčių termino ar tarnybos pratęsimo) turėjo būti pateikta pareiškėjui. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Apraše nėra nustatyta, kad Patariamosios komisijos siūlymas ir Lietuvos kariuomenės vado sprendimas dėl profesinės karo tarnybos sutarties termino pratęsimo turi būti motyvuojami, nurodomos priežastys, kodėl atsisakoma pratęsti profesinės karo tarnybos sutarties terminą.

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo tvarkos, kadangi nebuvo įvykdyta Aprašo 14.1 punkte numatyta pareiga, jo manymu, turėjo būti svarstoma galimybė skirti jį į kitas jo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog tiesioginiam vadovui ir Patariamajai komisijai pasiūlius nepratęsti pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties, nebuvo pagrindo svartyti klausimą dėl pareiškėjo skyrimo ar perkėlimo į kitas pareigas. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo vadovautis Aprašo 14 punktu, kadangi profesinė karo tarnybos sutartis nepratęsta ne dėl to, kad pareiškėjui negalėjo būti pasiūlytos kitos pareigos, o dėl to, jog jo kandidatūra neatitiko krašto apsaugos sistemos poreikių, tarnybos interesų. Kitų argumentų dėl procedūrinių pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo klausimo svarstymo pažeidimų pareiškėjas nenurodė, tokių procedūrinių pažeidimų nenustatė ir bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, jog jis iš esmės nesutinka su Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomojo pulko vado grupės vyr. puskarininkio vrš. A. K. 2012 m. sausio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl eilinio G. P. profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo“ nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir mano, jog A. K. tarnybiniame pranešime nurodyti, anot jo, realybės neatitinkantys faktai lėmė profesinės karo tarnybos su pareiškėju nepratęsimą.

Pažymėtina, jog A. K. tarnybinio pranešimo statusas, pagal Aprašo 10 punktą, vertintinas kaip rekomendacinis. Motyvų, kuriais remiantis rekomenduojama profesinę karo tarnybos sutartį ar tarnybą pratęsti ar nepratęsti, vertinimas yra priskirtinas diskrecijos teisę dėl besibaigiančios terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo turinčio subjekto kompetencijai, t. y. krašto apsaugos ministrui (ar jo įgaliotam asmeniui). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kuriais jis teigia, kad A. K. tarnybiniame pranešime nurodyti faktai neatitinka tikrovės ir nustatinėti, ar tie faktai atitinka tikrovę, kadangi profesinės karos tarnybos sutarties nepratęsimui kario kaltė nėra aktuali. Pareiškėjo argumentai, jog jam be pagrindo atsisakyta pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį, nepagrįsti, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisinio pagrindo, įpareigojančio su pareiškėju pratęsti profesinę karo tarnybos sutartį, nėra. Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, jog pasirinkimas nepratęsti terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju priklausė nuo krašto apsaugos sistemos poreikių, tarnybos interesų. Kadangi jo kandidatūra neatitiko krašto apsaugos sistemos poreikių, tarnybos interesų, pasibaigus tokio kario profesinės karo tarnybos sutarties terminui, sutartis su juo nepratęsta. Taigi 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas, kuriuo nuspręsta nepratęsti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutarties, vertintinas kaip pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti, vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Dėl 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo (t. I, b. l. 60), kuriuo, be kita ko, nuspręsta su pareiškėju nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties, panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, kuri 2012 m. birželio 8 d. Sprendimu, išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimo panaikinimo, jo skundo netenkino. Šiuo aspektu vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo 2012 m. birželio 8 d. Sprendimo teisėtumą. 2012 m. birželio 8 d. Sprendime nurodytos aplinkybės dėl Aprašo taikymo ir procedūrų, t. y. kad Apraše nurodyti terminai nebuvo pažeisti, taip pat buvo atsakyta ir dėl motyvų, kodėl sutartis nebuvo pratęsta, išdėstyti argumentai ir motyvai dėl pareiškėjo reikalavimo pradėti tarnybinį patikrinimą Radvilos mokomojo pulko vadovybei ir komisijai.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog 2012 m. balandžio 2 d. Sprendimas ir 2012 m. birželio 8 d. Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti. Taip pat teismas teisingai pasisakė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (priimti naują sprendimą, įpareigoti Patariamąją komisiją iš naujo svarstyti pareiškėjo kandidatūrą ir pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį 5 metams), nes šie reikalavimai yra išvestiniai iš dviejų pirmųjų reikalavimų, kuriais prašyta panaikinti skundžiamus sprendimus.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pradėti tarnybinį patikrinimą Mokomojo pulko vadovybei ir Patariamajai komisijai dėl galimo pareiškėjo persekiojimo už teiktus skundus pritartina pirmosios instancijos teismui. Tokio pobūdžio įpareigojimo administracinis teismas pagal savo kompetenciją (ABTĮ 15 str.) negali priimti.

Tuo atveju, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti, kol bus išspręsta baudžiamoji byla (ABTĮ 109 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nevertina, jog A. K. veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos požymių, todėl nemato pagrindo šiuo klausimu informuoti prokurorą.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.