Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėjas Vidmantas Rudaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-210/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.6.

2008 m. gegužės 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausios prokurorės Birutės Jankūnienės ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu (3) trejiems metams (6) šešiems mėnesiams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjų, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio prokuratūros skundą tenkinti, nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 2 d. apie 20.30 val., Kelmės r., kelio Užventis-Šaukėnai-Kuršėnai 8-ame kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas jam priklausantį automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė kelių eismo taisyklių 53, 68, 172 punktuose nurodytus reikalavimus, t.y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į kelio sąlygas ir nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė. Autoįvykio metu žuvo E. K., dėl atviro kairiojo šeivikaulio, kairės vidinės kulkšnies lūžio, kairio gaktikaulio apatinės šakos lūžio galvos smegenų sukrėtimo, masyvios juosmens srities kraujosruvos poodyje, V. K. nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat nesunkiai sutrikdyta sveikata ir automobilio keleiviui R. B..

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Birutė Jankūnienė skundu prašo griežtinti nuteistajam bausmę, todėl 2007-12-18 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti, V. Ž. pripažintą kaltu pagal LR BK 281 str. 6 d. nuteisti laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Skunde nurodo, kad nuosprendis keistinas, dėl pritaikytos per švelnios bausmės. Prokurorė teigia, kad V. Ž. nepripažino kaltės, aktyviais veiksmais bandė išvengti atsakomybės (prašydamas V. K. paliudyti, jog įvykio metu automobilį vairavo žuvusioji E. K.; vėliau teigdamas, jog vairavo R. B.), visiškai neatlygino nukentėjusiesiems padarytos žalos, kas rodo, jog jis nesigaili dėl savo veiksmų ir nesistengia sumažinti dėl šių veiksmų atsiradusių pasekmių sunkumo.

Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismui paskyrus bausmę arti minimalios laisvės atėmimo bausmės, nebus įgyvendinta bausmės paskirtis ir nebus pasiekti bausmės tikslai, kadangi LR BK 281 str. 6 d., numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 10 metų.

Prokurorė teigia, kad nuteistasis yra išsituokęs ir nėra jokių duomenų, kad jis išlaikytų kitą asmenį, šiuo metu niekur nedirba, darbo biržoje neregistruotas, todėl tikslinga būtų V. Ž. skirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. nesutinka su 2008-12-18 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

V. Ž. savo apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad, jo požiūriu, teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeisdamas lygybės ir rungtyniškumo principą, nes jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti visus įrodymus šioje byloje, teismas netenkino jo prašymų dėl pakartotinės kompleksinės eismo įvykio-medicininės ekspertizės atlikimo, dėl ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, dėl ekspertų ir specialistų iškvietimo į teismo posėdį, dėl teisėjo V.Rudaičio nušalinimo ir taip pažeidė jo teises, taip pat teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Apeliantas kritikuoja liudytojų parodymus, teigia, kad V. K. ir R. B. yra giminaičiai ir yra suinteresuoti bylos baigtimi, o R. B. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl davė melagingus parodymus, jog automobilį vairavo jis. Todėl mano, kad teismas privalėjo šių asmenų parodymus vertinti kritiškai.

Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir nepagrįstai įvertino specialisto konsultacinę išvadą (2 t. b. l. 23-45) apie tai, kad autoįvykio metu automobilį galėjo vairuoti R. B.. Teigia, jog teismas nepašalino prieštaravimų tarp Lietuvos Teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės išvadų ir konsultacinių specialistų A.A. G. ir O. L. išvadų, kurios esmingai skiriasi. Mano, kad ekspertizės išvada yra paviršutiniška ir neišsami, nes paremta tik rašytiniais bylos duomenimis, neapžiūrėjus paties automobilio.

Apeliantas toliau savo apeliaciniame skunde analizuoja ir vertina įrodymus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad autoįvykio metu vairavo jis, kadangi yra esminiai prieštaravimai tarp specialisto konsultacinės išvados (1 t. b. l. 180-203), specialistų išvados (2 t. b. l. 23-45) ir teismo ekspertizės išvados Nr. 115-220 (06) (1 t. b. l. 67-69).

Apeliantas kritikuoja V. K. parodymus, teigdamas, kad jie melagingi, kadangi jis pas V. K. į namus nevažiavo ir neprašė pasakyti, jog autoįvykio metu automobilį vairavo jo duktė E. K.. Teigia, kad pats V. K. prašė jo, jog jis pripažintų vairavęs automobilį, tada V. K. nereikalautų, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu tyrėja, prokuroras ir teismas pagrindinį dėmesį skyrė įrodinėjimui, kad autoįvykio metu vairavo jis. Savo skundą argumentuoja tais pačiais argumentais, kad jo kaltės, apart, R. B. ir V. K., bei prieštaringos kompleksinės eismo įvykio – teismo medicininės ekspertizės išvados, niekas nepatvirtina.

Apeliantas kritikuoja teismo nuosprendį, teigdamas, jog nuosprendis grindžiamas klaidingomis prielaidomis, nepagrįstais kaltinimo teiginiais, mano, jog teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų E. V. ir P. P., N. S., A. T. parodymų. Taip pat nurodo, kad autoįvykis visumoje apskritai nebuvo tiriamas. Dėl šių priežasčių, taip pat dėl to, kad teismas pasirinko kaltinimo poziciją, teigia jog teismas buvo šališkas.

Apeliantas skunde pateikia ir prašymų, prašo paskirti byloje ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, ekspertams pavedant atsakyti į apelianto skunde nurodytus klausimus, taip pat, prašo apklausti jo seserį D. K., atlikti įrodymų tyrimą, paskirti pakartotinę kompleksinę eismo įvykio – teismo medicininę ekspertizę, iškviesti ir apklausti teismo posėdyje specialistus.

Apeliantas nurodo, jog LR BK 281 straipsnio sudėtis materialinė, todėl inkriminuojant ją būtina nustatyti neabejotiną priežastinį ryšį tarp asmens padariusio KET pažeidimus ir kilusių padarinių. To apelianto nuomone apylinkės teismas neatskleidė, o visos abejonės paneigia jo kaltę.

Remiantis šiais motyvais, apeliantas prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-12-18 nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro skundą atmesti, prokuroras pašė jo skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 gruodžio 18 d. nuosprendis pakeistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 2 p.). Nuteistojo apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl V. Ž. apeliacinio skundo argumentų.

V. Ž. skunde nurodyti argumentai, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti visus įrodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad teismas netenkino jo prašymų dėl pakartotinės kompleksinės eismo įvykio-medicininės ekspertizės atlikimo, dėl ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, dėl ekspertų ir specialistų iškvietimo į teismo posėdį, dėl teisėjo V.Rudaičio nušalinimo ir jo procesinių teisių, taip pat teisės į gynybą pažeidimo, nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad tuos pačius prašymus apeliantas V. Ž. ir jo gynėjai pareiškė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Svarstant klausimą, ar teismas, nagrinėjantis bylą yra šališkas ar ne būtina įvertinti objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kurie leistų daryti išvadą, jog teisėjas, nagrinėjantis bylą yra šališkas. Bylos duomenys, o ir apelianto nurodyti skundo argumentai neduoda pagrindo išvadai, kad teismas ar teisėjas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija asmeniškai buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir siekė kokių nors asmeninių, ne su nagrinėjama bylą ar pareiktais kaltinimais tikslų, ar kad asmeniškai norėjo tik vieno rezultato – nuteisti V. Ž.. Byloje duomenų apie tai, kad teisėjas buvo susijęs asmeniniais ryšiais su nukentėjusiuoju arba kaltinamuoju nėra, todėl kolegija konstatuoja, kad duomenų apie teismo ar teisėjo asmeninį suinteresuotumą byloje nėra, tokių savo apeliaciniame skunde nenurodė ir apeliantas.

Vertinant objektyviuosius duomenis, apelianto nurodytieji jokiu būdu nerodo, kad teismas ar teisėjas sudarė bent regimybę apie teismo nešališkumą, nagrinėjant bylą teisme. Bylos medžiaga, teismo posėdžių protokolai, dokumentai, prijungti prie bylos ir kaltinamojo pateikti dokumentiniai duomenys paneigia kaltinamojo skundo argumentą, kad teismas varžė ir ribojo jo teises teikti įrodymus, kad buvo iš anksto nusistatęs tik kaltinimui naudinga linkme, kad varžė kaltinamojo teisę gintis. Bylos duomenys ir teismo posėdžių protokolai byloja priešingai – kad kaltinamasis viso gan ilgo proceso metu buvo aktyvus, turėjo gynėją, aktyviai dalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime, teikė savo argumentus ir įrodymus. Tai, kad ne visus kaltinamojo prašymus teismas patenkino, nerodo jog jis varžė jo teises. Bylos aplinkybės liudija, kad tokios būtinybės šioje byloje dėl tikrųjų įvykio faktų nustatymo ir atskleidimo nebuvo ir nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto ir jo gynėjo dalį prašymų argumentuotai atmetė. Dėl šių - paminėtų V. Ž. skunde argumentų yra pasisakyta bylą nagrinėjant apylinkės teisme, taigi prašymai buvo atmesti motyvuotai, teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija šių prašymų netenkina ir bylą tiriant apeliacine tvarka, nes iš esmės rinkti ir tirti įrodymus bylos apeliaciniame procese yra būtina tik tuomet, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas, arba jei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirti visi įrodymai, neatskleisti, ar nepakankamai atskleisti įvykio faktai ir aplinkybės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. Ž. iki eismo įvykio ar po jo būtų turėjęs psichikos sutrikimų, gydęsis dėl psichinės ligos ar psichinės veiklos sutrikimo, be to, įvykio metu patirti galvos sužalojimai, nesant jokių duomenų apie psichinės veiklos sutrikimus, patys savaime nelaikytini pagrindu psichiatrinei ekspertizei skirti. Taip pat, pažymėtina ir tai, kad teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme priimti sprendimai dėl pakartotinės kompleksinės eismo įvykio-medicininės ekspertizės ir psichiatrinės ekspertizės nepaskyrimo yra procesiniai BPK 286 str. numatyti veiksmai ir negali būti vertinami kaip keliantys abejonių teisėjo nešališkumu, nes tik teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę spręsti kokią taktiką ir strategiją pasirinkti atliekant byloje įrodymų tyrimą, kokių duomenų pakanka fakto nustatymui ir teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, ar būtina skirti ekspertizę ar ne. Apelianto nurodyti argumentai, kodėl tai buvo ir yra būtina padaryti, neįtikinami, formalūs ir daugiau hipotetiniai, siekiantys supainioti pakankamai aiškią situaciją, bet jokiu būdu ne ją išsamiau atskleisti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jokių naujų argumentų ir pagrindų, kodėl būtina atlikti įrodymų tyrimą, išreikalauti naujus įrodymus, nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjai nenurodė, todėl pagrindo skirti naujas ekspertizes, kviesti specialistus į teismo posėdį tam, kad juos apklausti dėl duotų išvadų pagrindo nėra, nes apeliacinio skundo argumentai ir motyvai gali būti tinkamai patikrinti ir netiriant papildomai kitų įrodymų.

Taigi atsižvelgiant į visa tai kas pasakyta, kolegija konstatuoja, kad nei rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nei kaltinamojo teisė teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nei kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo pažeisti.

Apelianto teiginiai, kad V. K. ir R. B. yra giminaičiai todėl yra suinteresuoti bylos baigtimi, o R. B. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl, anot apelianto, davė melagingus parodymus, apie asmenį, vairavusį automobilį ir sukėlusį autoavariją, akivaizdžiai spekuliatyvūs, nes šių asmenų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys – tai ir faktinės įvykio aplinkybės (R. B. rastas po autoįvykio vienintelis neiškritęs iš automobilio, prisisegęs saugos diržais, ant galinės automobilio sėdynės, kas iš dalies patvirtina jo teiginius apie kaltinamojo pavojingą vairavimą ir jo baimę bei saugos diržų užsisegimą sėdint galinėje sėdynėje), bet ir kiti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ir ištyrė, ir tinkamai įvertino. Bylos aplinkybės liudija, kad V. Ž., duodamas parodymus apie šio jam pareikšto kaltinimo faktines aplinkybes, nebuvo nuoseklus ir vengė teismui sakyti tiesą, siekdamas save atriboti nuo įvykio, pradžioje teigdamas, kad įvykio neprisimena, po to sakydamas, kad automobilį vairuoti buvo perdavęs R. B., nors tokių jo teiginių niekas nepatvirtina. Priešingai, visa objektyvi tiesa atsispindi nukentėjusiųjų parodymuose, taip pat liudytojų E. V., P. P., A. T. ir kitų liudytojų parodymuose, bei kompleksinės eismo įvykio-medicininės ekspertizės išvadose (1 t. b.l.69). Be to, išsamiai analizuojant nukentėjusiųjų V. K. ir R. B. parodymų turinį apie aptariamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, akivaizdu, kad jas išgalvoti taip, kaip jos pateiktos, - logiškai, išsamiai ir išbaigtai nebūtų įmanoma, jei tai nebūtų tiesa, kadangi šie eismo įvykio dalyviai visą laiką nuosekliai teigė, jog automobilį vairavo nuteistasis V. Ž.. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad abu nukentėjusieji labai jauni, neturintys gyvenimiškos patirties asmenys. Be to jų parodymus, be kitų įrodymų, kurie nuosprendyje aptarti tiesiogiai patvirtina ir I. K. parodymai apie tai, jog jie abu iš karto po įvykio ligoninėje vairuotoju nurodė V. Ž.. Teismas laiko neįtikėtinu, kad iš karto po įvykio, būdami neblaivūs ir sužaloti, gulėdami ligoninėje skirtingose palatose šie nukentėjusieji būtų galėję susitarti apkalbėti V. Ž., ypač žuvus V. K. seseriai. Paminėtina ir tai, kad R. B. parodymai itin detalūs, nuoseklūs ir logiški, atspindintys svarbias detales, kurios atspindi visą įvykio seką (tai ir jo baimė dėl V. Ž. greito važiavimo, dėl jo vienintelio, buvusio automobilyje prisisegimo saugos diržais, kas ir buvo nustatyta po įvykio, ir kt.) ir pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl V. Ž. kaltės.

Apelianto teiginys apie tai, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir nepagrįstai įvertino specialisto konsultacinę išvadą (2 t. b.l. 23-45), jog autoįvykio metu automobilį galėjo vairuoti R. B., kad nepašalino prieštaravimų tarp konsultacinės iš vados ir ekspertizės akto, nėra pagrįstas. Prieštaravimai tarp ekspertizės akto ir specialisto konsultacinės išvados, jų priėmimas ir aiškinimas, yra teismo proceso metu surinktų duomenų visumos sugretinimo ir vertinimo dalykas. Galiojančiame BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai, neatsietai nuo kitų duomenų, bet juos sugretinus visumoje. Teismas šiuos duomenis įvertino tinkamai ir padarė pagrįsta išvadas. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad specialisto konsultacinė išvada (1 t. b. l. 203) ir specialistų išvada (2 t. b. l. 36-38) apie tai, kad autoįvykio metu automobilį galėjo vairuoti R. B., nes jam padarytas vairuotojui būdingas sužalojimas – dešinio raktikaulio lūžimas, vertinama kritiškai, kaip hipotezė, neturinti objektyvaus pagrindo, duota profesionaliai manipuliuojant akivaizdžiai priešingais faktais ir aplinkybėm.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog R. B. sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės prisisegęs saugos diržu ir faktiškai tokioje padėtyje tik gulintis ant sėdynės galva į dešinę pusę (1 t. b. l. 88), buvo rastas iš karto automobiliui sustojus. Taip pat dėl tų pačių priežasčių, manipuliuojant nesamais, prieštaringais faktais ir neįtikinamais, spekuliatyviais argumentais, kritiškai vertinama šių specialistų išvada, kad vairuotojo vietoje sėdėjęs R. B. automobiliui verčiantis būtų galėjęs nukristi ant galinės sėdynės ir likti ten prisisegęs saugos diržą. Atsižvelgiant į saugos diržų ilgį, jų tvirtinimo vietas, priekinių automobilio sėdynių padėtį po įvykio, bei į tai, kad galinių sėdynių saugos diržai užfiksuojami visiškai kitose vietose, nei priekinių sėdynių saugos diržai, o pagal fiksacijos vietas ant galinės sėdynės esantis asmuo negalėtų būti prispaustas priekinių sėdynių saugos diržų, tokia išvada atmetama, kaip visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti tikriesiems bylos faktams, kuriuos atskleidžia jau išanalizuoti objektyvūs bylos duomenys..

Apelianto skunde nurodyti argumentai, kad V. K. davė melagingus parodymus, nes jis pas V. K. į namus nevažiavo ir neprašė pasakyti, jog autoįvykio metu automobilį vairavo jo duktė E. K., taip pat tai, kad pats V. K. prašė jo, jog jis pripažintų vairavęs automobilį, nepagrįsti jokiais bylos duomenimis ir yra tik kaltininko teiginiai, kuriais pastarasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bei kiti ištirti įrodymai patvirtina V. K., bet ne V. Ž. parodymus ir dar kart parodo tai, jog nuteistasis V. Ž. duodamas parodymus ir skunde teigdamas, jog pats V. K. prašė jo, kad jis pripažintų vairavęs automobilį, nebuvo nuoširdus ir vengė teismui sakyti tiesą, siekdamas atriboti save nuo įvykio, ir taip apsiginti nuo jam pareikštų kaltinimų. Vertinant V. K. parodymus ir juos sugretinus su kitais baudžiamosios bylos duomenimis: nukentėjusiųjų R. B., V. K. ir liudytojų I. K. parodymais, kompleksinės eismo įvykio-medicininės ekspertizės išvada (1 t. b. l. 69) ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, pagrįstai galima teigti, kad V. K. sako tiesą.

Be to, grįžtant prie nuteistojo V. Ž. parodymų analizės, pažymėtina, kad nuteistojo V. Ž. parodymai viso bylos tyrimo metu buvo nenuoseklūs. Apklaustas 2005-10-18 jis nurodė apie įvykį nieko neprisimenąs ir negalįs nei patvirtinti, nei paneigti, jog vairavo automobilį (1 t. b. l. 93). Apklaustas 2007-01-12 jis parodė, kad automobiliu dideliais greičiais nevažinėja, todėl mano, jog eismo įvykio metu automobilio nevairavo; jam atrodo, kad vairuoti galėjo R. B. (1 t. b. l. 98). Apklaustas 2007-03-30 teisme jis jau parodė, jog vairuoti leido R. B. po to, kai jie buvo sustoję Užventyje prie autobusų stoties tualetų (1 t. b. l. 207). Šios apklausos vyko nepraėjus nei 3 mėnesių laikotarpiui tarp jų ir daugiau kaip po metų po įvykio, todėl net ir atsižvelgiant į V. Ž. eismo įvykio metu patirtus sužalojimus abejotina, kad įvykio aplinkybes jis ėmė prisiminti būtent po tokio laiko tarpo. Pats nuteistasis prisipažino (1 t. b. l. 209), kad daug anksčiau buvo atvykęs pas V. ir I. K. susitarti duoti parodymus, jog įvykio metu automobilį vairavo žuvusioji E. K..

Kiti nuteistojo V. Ž. skunde nurodyti teiginiai yra besikartojantys ir apie juos jau pasisakė teismas, be to, aplinkybių ir faktų visuma patvirtina, kad visa tai tik nuteistojo V. Ž. pasirinktas gynybos būdas.

Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą išvadą apie V. Ž. veiksmų nusikalstamą pobūdį, pagrįstai juos kvalifikavo pagal LR baudžiamojo kodekso 281 str. 6 d., tačiau paskyrė per švelnią bausmę.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais ta dalimi, kad apylinkės teismo paskirtos bausmės dydis (trukmė) aiškiai neatitinka nuteistojo asmenybės ir nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio. Teismas tinkamai neįvertino bausmės skyrimui reikšmingų tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusių aplinkybių, kilusių itin neigiamų padarinių, todėl V. Ž. paskirta gan švelnia savo dydžiu bausme (atsižvelgiant į nusikaltimo faktines aplinkybes, kilusius itin žalingus ir neatstatomus padarinius, bei kaltininko asmenybės bruožus) nebūtų realizuota LR BK 41 str. 2 d. įtvirtinta bausmės paskirtis: nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą.

Kaip jau aukščiau nurodyta šiame nuosprendyje, apelianto teiginius, jog inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė, paneigia nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja LR BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeisti įrodymų leistinumo bei liečiamumo principai. Jų visetas leido teismui padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą dėl A. Ž. kaltės įrodytumo. Vertinant įrodymus LR BPK 20 str. 1 ir 5 dalyse numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti.

Nuteistasis A. Ž. teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę neigė, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų V. K., R. B., liudytojų A. T., N. S., P. P. parodymais, kompleksinės eismo įvykio-medicininės ekspertizės išvada (1 t. b. l. 69) ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Vertindamas V. Ž. kaltumo pagrįstumą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes bei teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir pripažįsta, kad nuteistojo neprisipažinimas padarius šį nusikaltimą yra jo pasirinktas gynybos būdas.

Nors nuteistasis V. Ž. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau jo padaryta nusikalstama veika yra labai pavojinga. V. Ž., apsvaigęs nuo alkoholio vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus ir buvo nesunkiai sutrikdyta dviejų žmonių sveikata.

LR BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis - nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, tampa sunkiai įgyvendinama, nes bausmė šiuo atveju, taip pat atsižvelgiant ir į sankcijoje nurodytas ribas, aiškiai neproporcinga ir per švelni savo trukme.

Kolegija pažymi, kad nuteistasis V. Ž., nepripažino kaltės ir aktyviais veiksmais siekė išvengti atsakomybės, prašydamas V. K. paliudyti, jog įvykio metu automobilį vairavo žuvusioji E. K.; vėliau teigdamas, jog vairavo R. B. kaltino nusikaltimu nekaltą asmenį, visiškai neatlygino nukentėjusiesiems padarytos žalos, kas rodo, kad jis nesigaili dėl savo veiksmų ir nesistengia nors dalinai sumažinti dėl šių veiksmų atsiradusių pasekmių sunkumo. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nusikaltimą padariusiam asmeniui gintis visais įmanomais būdais, tame tarpe ir atsisakant duoti parodymus ar nesakant tiesos, tačiau egzistuoja ir padoraus elgesio taisyklės, kurių tinkamai visuomenėje išauklėtas žmogus, netgi nusikaltimą padaręs asmuo privalo laikytis. Ši apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė tiesiogiai nesunkina kaltininko padėties, tačiau apibūdina jį kaip asmenybę.

Apeliacinės instancijos teismas skirdamas nuteistajam V. Ž. bausmę, vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str. Skiriant bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – nusikaltimas sukėlė sunkias pasekmes, kaltės formą – neatsargus nusikaltimas, nuteistojo asmenybę – anksčiau neteistas, administracine tvarka už tokio pobūdžio pažeidimus nebaustas, jo šeimyninę padėtį – išsituokęs, nebandė bent iš dalies atlyginti nusikaltimu padarytos žalos, į tai, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Kolegija konstatuoja, kad V. Ž. paskirta bausmė yra per švelni, apylinkės teismas nepagrįstai paskyrė bausmę nežymiai griežtesnę nei minimali, sankcijoje už šią veiką numatyta bausmė, todėl nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Kartu kolegija primena, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Ž., neatsižvelgė į tai, kad LR BK 281 str. 6 d., numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 10 metų. Apylinkės teismas konstatavo, jog nuteistojo asmenybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų pobūdį ir tarpusavio santykį, motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kodėl skiria tokią artimą sankcijos minimalia ribai bausmę, pirmosios instancijos teismas nenurodė, todėl negalima pripažinti, kad ji paskirta teisingai. Šios aplinkybės nurodo į tai, kad apylinkės teismui paskyrus arti minimalios laisvės atėmimo ribos bausmę nebus įgyvendinta bausmės paskirtis, numatyta LR BK 41 str. 2 d., nebus įgyvendinti teisingumo ir proporcingumo principai, todėl iš dalies prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, paskiriant griežtesnę savo trukme nuteistajam bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Tačiau įvertinus visumą duomenų nėra pakankamo pagrindo paskirti nuteistajam atlikti bausmę pataisos namuose, nes visgi padarytas neatsargus nusikaltimas, todėl bausmę jam skirtina atlikti atviroje kolonijoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 2 p., 331 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

V. Ž. Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtą 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę griežtinti ir skirti nuteistajam V. Ž. laisvės atėmimo bausmę (5) penkeriems metams.

Vadovaujantis LR BK 50 str. 3 d., LR BVK 90 str. 1 d. bausmę paskirti atlikti atviroje kolonijoje.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.