Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-31 · Administracinė byla Nr. I-4421-643/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-31
Bylos Nr.
I-4421-643/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02960-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4421-643/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02960-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.), skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. vasario 15 d. buvo laikomas Lukiškių nežmoniškomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas. Taip pat nurodytu laikotarpiu kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teigia, jog dėl nurodytų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, pablogėjo jo reputacija, buvo pažeminta garbė ir orumas. Prašo netaikyti senaties termino, kadangi apie atsakovo padarytus pažeidimus nežinojo. Taip pat teigia nežinojęs, jog turi teisę kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą (b. l. 7–12), kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime nurodo, jog neturi duomenų apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių, kadangi dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažymi, kad asmenų privatumui užtikrinti tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. vasario 15 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. vasario 15 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalaus ploto reikalavimas ir privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, pablogėjo jo reputacija, buvo pažeminta garbė ir orumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nesikreipė laiku į teismą, nes nežinojo apie jo teisių pažeidimą ir kad jos gali būti ginamos teisme, laikytini visiškai nepagrįstais. Pareiškėjas jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, turėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą tenkantį vienam asmeniui bei ribojamas jo privatumas.

Šiuo atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praėjus daugiau nei 8 metams po jo teisių pažeidimo. Taigi pareiškėjas pernelyg ilgai delsė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė