- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-16
- Bylos Nr.
- 2S-26-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Trečiasis asmuo
- M. S., A. J., O. M., AB bankas „Swedbank“
- Kategorijos
- 3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (apeliantės) L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria atmestas L. S. bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“ prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo ir pratęsimo, bei nutraukta fizinio asmens bankroto byla, tretieji asmenys M. S. (M. S.), A. J., O. M. ir AB bankas „Swedbank“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi L. S. iškelta bankroto byla; nurodyta nutartimi, be kita ko, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Skolvalda“, nustatytas ne ilgesnis kaip keturių mėnesių terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui tvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 4 d.
2015 m. spalio 15 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas.
Bankrutuojančio fizinio asmens L. S. bankroto administratorius UAB „Skolvalda“ 2016 m. sausio 8 d. pateikė teismui prašymą pratęsti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano pateikimo terminą iki 2016 vasario 1 d. bei terminą kreditorių susirinkimui sušaukti iki 2016 m. kovo 1 d.; teismo 2016 m. sausio 11 d. rezoliucija nurodytas prašymas patenkintas.
2016 m. kovo 30 d. teisme gautas bankrutuojančio asmens L. S. pirmojo kreditorių susirinkimo protokolas, kuris teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi nepriimtas bei pasiūlyta pareiškėjai ir bankroto administratoriui atlikti minėtoje nutartyje nurodytus veiksmus, t. y. pateikti patį mokumo atkūrimo planą ir bankroto administratoriaus išvadą, be to, teismas, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, pasiūlė mokumo atkūrimo planą peržiūrėti (patikslinti) ir pakartotinai teikti svarstyti kreditorių susirinkime, bei tik po to teikti teismui.
2016 m. balandžio 26 d. teisme gautas bankroto administratoriaus pateiktas L. S. 2016 m. vasario 1 d. patikslintas mokumo atkūrimo planas, 2016 m. vasario 29 d. kreditorių susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad bankrutuojančio fizinio asmens kreditoriai nepritarė nurodytam mokumo atkūrimo planui, ir bankroto administratoriaus išvada dėl mokumo atkūrimo plano projekto įgyvendinimo.
2016 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarta netvirtinti pateikto mokumo atkūrimo plano ir iškeltą fizinio asmens bankroto bylą nutraukti.
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1769-781/2016, iš dalies patenkindamas pareiškėjos atskirąjį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį panaikino ir pareiškimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas tai iš esmės motyvavo tuo, kad nebuvo laikytasi plano tikslinimo procedūros.
2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas bankrutuojančio asmens L. S. bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“ prašymas atnaujinti praleistą terminą patikslintam mokumo atkūrimo planui pateikti ir kreditorių susirinkimui surengti iki 2016 m. gruodžio 9 d. Bankroto administratorius nurodė, kad tik 2016 m. spalio 26 d. iš bankrutuojančio asmens gavo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi atmetė bankrutuojančio fizinio asmens L. S. bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“ prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir pratęsimo, bei iškeltą fizinio asmens bankroto bylą nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo bankroto bylos iškėlimo praėjo jau daugiau negu vieneri metai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas 4 mėnesių terminas mokumo atkūrimo planui pateikti jau buvo pasibaigęs 2016 m. sausio 4 d. ir teisėjo rezoliucija pratęstas iki 2016 m. vasario 1 d.
Teismas konstatavo, kad bankroto administratoriaus prašyme nurodyta iš esmės vienintelė termino atnaujinimo priežastis – jog bankroto administratorius iš pareiškėjos tik 2016 m. spalio 26 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, viena vertus, netgi tokia nurodoma termino atnaujinimo ir pratęsimo priežastis vertintina kaip pačios pareiškėjos aplaidus rūpinimasis savo procesinių pareigų įgyvendinimu, nes nepateikta jokių duomenų apie tai, kokių aktyvių veiksmų pareiškėja ėmėsi po Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties (arba kokios svarbios priežastys pareiškėjai sutrukdė operatyviau įgyvendinti savo teises ir pareigas). Kita vertus, pažymėjo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis 2016 m. liepos 23 d. buvo išsiųsta ne tik pareiškėjai ir jos atstovui advokatui R. Ž., bet ir tiesiogiai bankroto administratoriui, kuriam nutartis buvo ne tik išsiųsta 2016 m. liepos 23 d., bet ir per EPP sistemą faktiškai „pristatyta“ 2016 m. liepos 23 d. 14 val. 3 min.
Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prašymas atnaujinti ir pratęsti terminą grindžiamas ne tik nepagrįstais, bet ir tikrovės neatitinkančiais, klaidinančiais argumentais, todėl prašymą atmetė kaip nepagrįstą, o iškeltą bankroto bylą nutraukė, nustatytais terminais nepateikus teismui mokumo atkūrimo plano (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja (apeliantė) L. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį ir nustatyti arba įpareigoti pirmosios instancijos teismą nustatyti protingą terminą praleistoms fizinių asmenų bankroto procedūroms atlikti, šiuo konkrečiu atveju numatant terminą, per kurį turėtų būti pateiktas patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas, administratoriaus išvada, sušauktas kreditorių susirinkimas patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui svarstyti.
Apeliantė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties ir informacijos apie posėdžio datą pareiškėja ir bankroto administratorius nebuvo gavę. Pažymi, kad 2016 m. spalio mėn., praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo bei apskundimo, pareiškėja nuvyko į Vilniaus apygardos teismą atsiimti 2016 m. liepos 5 d. nutarties. Apeliantė aiškina, kad po minėtos nutarties atsiėmimo nuvyko pas bankroto administratorių, pateikė jam nurodytą nutartį ir paprašė suderinti su Vilniaus miesto apylinkės teismu patikslinto plano pratęsimo bei pateikimo datas. Anot pareiškėjos, visi terminai mokumo atkūrimo plano projektui pateikti baigėsi 2016 m. sausio 4 d., t. y. gerokai iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties dėl plano projekto netvirtinimo priėmimo. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos teismui 2016 m. liepos 5 d. priėmus nutartį ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva priimti nutartį bei nustatyti protingą terminą, per kurį apeliantė turėjo pateikti bankroto administratoriui patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą ir nustatyti maksimalų, protingą terminą, per kurį kreditoriai susirinkime turėtų priimti sprendimą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano pateikimo teismui. Apeliantė pažymi, kad skundų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismuose kai kuriuos FABĮ nustatytus terminus dėl objektyvių priežasčių padaro praleistus, todėl tikslinga Vilniaus apygardos teismui suformuoti atitinkamą praktiką, jog grąžinus bylas pirmosios instancijos teismams, jie savo iniciatyva priimtų atitinkamas nutartis, kuriomis būtų atnaujinami praleisti terminai bei nustatyti protingi terminai veiksmams atlikti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas neatnaujino praleisto termino patikslintam mokumo atkūrimo plano pateikti ir nutraukė bankroto bylą.
Žemesnės instancijos teismas
FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinti efektyvų kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka ir tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šiuo įstatymu siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių bei padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus. Viena iš fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą (FABĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.
FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 dalyje nustatyta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas. Tam, kad būtų užtikrinta teisinga fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyra bei išlaikytas proporcingumo principas, fizinio asmens bankroto byla turi vykti operatyviai, laikantis FABĮ nustatytų procesinių terminų.
Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 8 straipsnis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui.
FABĮ 8 straipsnyje nurodyta, jog mokumo atkūrimo plano tvirtinimas susideda iš kelių etapų. FABĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Bankroto administratorius, gavęs plano projektą, likus ne mažiau kaip 20 dienų iki numatomo kreditorių susirinkimo, pateikia išvadą ir plano projektą kiekvienam fizinio asmens kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui, suderinęs su fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką (FABĮ 8 straipsnio 2 dalies 1, 2 dalys).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjai L. S. bankroto byla iškelta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi (įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 4 d.), nustatytas ne ilgesnis kaip keturių mėnesių terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui tvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Taigi, mokumo atkūrimo planas turėjo būti pateiktas teismui ne vėliau kaip iki 2016 m. sausio 4 d. Nustatyta, kad nurodytas terminas, pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 11 d. rezoliucija, tenkinant bankroto administratoriaus prašymą, buvo pratęstas iki 2016 m. vasario 1 d., tačiau pradinis mokumo atkūrimo planas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik 2016 m. balandžio 26 d., t. y. jau praleidus nustatytą terminą (apeliantė tai pati pripažino atskirajame skunde). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas jį priėmė ir nagrinėjo jo tvirtinimą žodinio proceso tvarka. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi minėtą planą atsisakė tvirtinti ir bankroto bylą nutraukė, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir prašymas dėl plano tvirtinimo paliktas nenagrinėtas iš esmės dėl to, jog nebuvo laikytasi plano tikslinimo procedūros.
Byloje nustatyta, kad po nurodytos apeliacinės instancijos teismo nutarties pareiškėja nepateikė pirmosios instancijos teismui patikslinto mokumo atkūrimo plano ir tik 2016 m. lapkričio 14 d. teisme buvo gautas pareiškėjos bankroto administratoriaus prašymas dėl nurodyto termino atnaujinimo ir pratęsimo, motyvuojant tuo, jog bankroto administratorius nebuvo gavęs Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad prašymas atnaujinti ir pratęsti terminą grindžiamas ne tik nepagrįstais, bet ir tikrovės neatitinkančiais, klaidinančiais argumentais, nes iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis 2016 m. liepos 23 d. buvo siųsta ne tik pareiškėjai ir jos atstovui advokatui R. Ž. (advokatui siųsta per EPP sistemą), bet ir tiesiogiai bankroto administratoriui, kuriam nutartis buvo ne tik išsiųsta 2016 m. liepos 23 d., bet ir per EPP sistemą faktiškai įteikta 2016 m. liepos 23 d. 14 val. 3 min. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis), todėl laikytina, jog nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartis tiek pareiškėjai (pareiškėjos atstovui), tiek jos bankroto administratoriui tinkamai įteikta 2016 m. liepos 25 d. (pirma darbo diena, einanti po procesinio dokumento išsiuntimo dienos). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tiek bankroto administratoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. prašyme, tiek pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis jiems buvo įteikta tik 2016 m. spalio 26 d., yra nepagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią termino praleidimo priežastį vertino kaip nepagrįstą ir neįrodytą, bei prašymą atmetė.
Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek pareiškėja, tiek bankroto administratorius turėjo pakankamai laiko patikslinto mokumo atkūrimo plano parengimui, jo pateikimui kreditorių susirinkimui ir vėliau teismui, tačiau to nepadarė, ir tik 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi dėl nurodyto termino atnaujinimo bei pratęsimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nutartyje, svarstydamas pradinio mokumo atkūrimo plano (ne)tvirtinimo klausimą, pažymėjo, kad terminas planui pateikti yra praleistas, tačiau dėl šios aplinkybės iš esmės paliko spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant pareiškėjos patikslinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja privalėjo kuo operatyviau teikti bankroto administratoriui, o vėliau – kreditorių susirinkimui ir teismui, patikslintą mokumo atkūrimo planą, taip pat prašant nurodytą terminą atnaujinti (nes, kaip minėta, jau teikiant pradinį planą šis terminas buvo praleistas), tačiau pareiškėja veikė pasyviai, patikslinto plano neparengė, neteikė jo nei bankroto administratoriui, nei kreditorių susirinkimui, nei teismui. Aplinkybių ir įrodymų apie tai, kad pareiškėja buvo pradėjusi rengti patikslinto plano projektą, bet jo rengti nustatytu terminu nebaigė dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nenurodyta ir atskirajame skunde. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nutraukė L. S. bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Tokių teismo išvadų nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismui 2016 m. liepos 5 d. priėmus nutartį ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva priimti nutartį bei nustatyti protingą terminą, per kurį apeliantė turėjo pateikti bankroto administratoriui patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą ir nustatyti maksimalų, protingą terminą, per kurį kreditoriai susirinkime turėtų priimti sprendimą dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano pateikimo teismui.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad terminas, per kurį pareiškėja turėjo pateikti teismui mokumo atkūrimo planą (šiuo atveju – patikslintą), yra įtvirtintas įstatyme (FABĮ 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse), todėl pirmosios instancijos teismui nekilo pareigos atskirai dėl šio klausimo pasisakyti priimant nutartį (kaip teigia pareiškėja). Vien ta aplinkybė, kad byla tam tikrą laiką buvo išsiųsta apeliacinės instancijos teismui (atskirojo skundo išnagrinėjimui), savaime nelėmė nurodyto termino praleidimo, nes, kaip minėta, terminas mokumo atkūrimo planui pateikti buvo praleistas dar iki pradinio mokumo atkūrimo plano pateikimo; tuo labiau, jog pareiškėja, veikdama sąžiningai ir operatyviai, visada galėjo pasinaudoti savo teise teikti prašymus pirmosios instancijos teismui dėl nurodyto termino pratęsimo (atnaujinimo), tačiau šia savo teise taip pat nepasinaudojo (prašymą (kuris buvo tenkintas) dėl nurodyto termino pratęsimo tik vieną kartą buvo pateikęs bankroto administratorius).
Pažymėtina, kad asmuo, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti (turėtų būti) pakankamai susipažinęs su šia procedūra ir jai keliamais reikalavimais arba, jei nėra užtikrintas, ar sugebės pats tinkamai vykdyti nustatytus reikalavimus, gali kreiptis teisinės pagalbos bei konsultuotis su šios srities specialistais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo atstovą – advokatą, todėl negalima daryti išvados, jog pareiškėjai buvo nežinoma bankroto procedūros tvarka (CPK 185 straipsnis). Byloje nėra duomenų, jog po skundžiamos nutarties priėmimo pareiškėja būtų ėmusis aktyvių veiksmų ir pradėjusi patikslinto mokumo atkūrimo plano projekto rengimą ar jį parengusi (nors, kaip minėta, bankroto byla pareiškėjai iškelta dar 2015 m. rugpjūčio 27 d.). Pabrėžtina, kad bankrutuojantis asmuo turi pareigą rūpintis savo bankroto byla, bendradarbiauti su bankroto administratoriumi organizuojant bankroto procedūras, įsitikinti, kad yra laikomasi įstatymo numatytų terminų ir pan. (FABĮ 16 straipsnis). Nevykdant šių pareigų, neigiamos neveikimo pasekmės tenka pačiam bankrutuojančiam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, kad netgi tokia pareiškėjos nurodoma termino atnaujinimo ir pratęsimo priežastis – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties negavimas – turėtų būti vertinama kaip pačios pareiškėjos aplaidus rūpinimasis savo procesinių pareigų įgyvendinimu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditorių teisių ir teisėtų interesų neatitinka toks bankroto procedūros nepagrįstas vilkinimas, savalaikis bankroto procedūrų neatlikimas, nes dėl to sustoja realus skolų išieškojimo vykdymas, nepagrįstai ilgą laiką tęsiasi neapibrėžta padėtis dėl skolų grąžinimo tvarkos ir terminų.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos bankroto administratoriaus prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ir pratęsimo bei nutraukė bankroto bylą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos (apeliantės) L. S. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria atmestas L. S. bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“ prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo ir pratęsimo, bei nutraukta fizinio asmens bankroto byla, palikti nepakeistą.