- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- 2K-326-222/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Artūras Pažarskis, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Skundžiamas ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis, kuriuo R. K. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam R. K. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 6 d.) nubaudžiant laisvės apribojimu vieneriems metams; 140 straipsnio 2 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas S. K. 2016 m. kovo 9 d.) nubaudžiant laisvės apribojimu vieneriems metams; 140 straipsnio 2 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas S. K. 2016 m. balandžio 12 d.) nubaudžiant laisvės apribojimu vieneriems metams; 140 straipsnio 3 dalį (fizinio skausmo sukėlimas mažamečiam R. K. 2016 m. balandžio 14 d.) nubaudžiant laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį: nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; ne vėliau kaip per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 72² straipsniu, R. K. įpareigotas bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant trijų mėnesių terminą baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti. Iš R. K. išieškota 5,80 Eur pašto išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1.1. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 6 d. apie 12–13 val. bute Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą delnu sudavė į veidą savo šeimos nariui – mažamečiam sūnui R. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), taip sukėlė jam fizinį skausmą (BK 140 straipsnio 3 dalis);
1.2. 2016 m. kovo 9 d. apie 7–8 val. bute Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia ranka sugriebė savo šeimos nariui – žmonai S. K. – už dešinės rankos ir ją suspaudęs tąsė, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, taip nežymiai sutrikdė S. K. sveikatą (BK 140 straipsnio 2 dalis);
1.3. 2016 m. balandžio 12 d. apie 15–18 val. bute Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą delnu sudavė savo šeimos nariui – žmonai S. K. – į kaktą, po to, jai nuėjus į kitą kambarį, tyčia vieną kartą delnu sudavė S. K. į veidą ir tris kartus delnu į dešinę ranką, taip sukėlė jai fizinį skausmą (BK 140 straipsnio 2 dalis);
1.4. 2016 m. balandžio 14 d. apie 7–8 val. bute Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia tris kartus delnu sudavė į sėdmenis savo šeimos nariui – mažamečiam sūnui R. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), taip sukėlė jam fizinį skausmą (BK 140 straipsnio 3 dalis).
2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
2.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3, 4, 5 dalis ir 54 straipsnio 3 dalį, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, susijusias su įrodymų vertinimu, ir 301 straipsnį. Dėl to abiejų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
2.2. Kaip tvirtina nuteistasis, jis nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, teismai jo kaltę grindė išimtinai nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes vėliau jos atsisakė duoti parodymus (BPK 82 straipsnio 2 dalis) ir nebuvo nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei nagrinėjant bylą apklaustos pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose. Kasatoriaus manymu, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji ir liudytoja jo (R. K.) bijo, todėl atsisako duoti parodymus. Taigi, jo kaltė paremta tik ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais, nesant kitų tai patvirtinančių duomenų.
2.3. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąsias bausmių skyrimo taisykles, nes parinko tokią bausmės rūšį (laisvės apribojimą), kuri nenumatyta BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė motyvuodamas tuo, kad nesant dėl to apeliacinio skundo negali pabloginti nuteistojo (apelianto) teisinės padėties. Kasatoriaus R. K. manymu, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, privalėjo motyvuoti tokį sprendimą, o neturėdamas galimybės ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidos, turėjo perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies: R. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (fizinio skausmo sukėlimas R. K. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 6 d.) paskirti 250 MGL dydžio baudą; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (fizinio skausmo sukėlimas R. K. 2016 m. balandžio 14 d.) – 250 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti (iš dalies sudedant) su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir galutinę bausmę paskirti 300 MGL baudą, laisvės apribojimo bausmę trims mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; ne vėliau kaip per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
3.1. Prokurorė teigia, kad BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, iš jų ir surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau privalo juos ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Prokurorė pažymi, kad viso teisminio nagrinėjimo metu R. K. nebuvo sudaryta galimybė pačiam ar jo gynėjui apklausti A. K. ir S. K., tačiau situacija labai jautri, nes įrodinėjamos smurto artimoje aplinkoje (ne) buvimo aplinkybės. Minėtos nukentėjusiosios ir liudytojos yra R. K. šeimos narės, su kuriomis jis kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, jas išlaikė, tarp jų – labai artimas ryšys. Dėl to visos šalys yra labai pažeidžiamos, o tokiais atvejais teismai turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti jų parodymus bei atsisakymą duoti parodymus. Nukentėjusiajai ir liudytojai pasinaudojus BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, R. K. ir jo gynėjas nebegalėjo jų apklausti viso proceso metu, tačiau tai pateisinama: iš pradžių to nereikalavo nei R. K., nei jo gynėjas, o kai nukentėjusioji ir liudytoja atsisakė liudyti, tai padaryti tapo negalima.
3.2. Atsiliepime nurodoma, kad teismų išvados gali būti grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių apklaustieji teisme nepatvirtina, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadoms apie nusikalstamos veikos buvimą, asmens kaltumą padaryti. Pasak prokurorės, byloje yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių R. K. kaltę: teismo medicinos specialistų išvados, nukentėjusiąją ir liudytoją apklaususių ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai, rašytiniai įrodymai (S. K. pranešimas, pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas).
3.3. Vertinant, ar buvo pakankamų veiksnių, kompensuojančių minėtus gynybos trūkumus, yra svarbu tai, kad abiejų instancijų teismai labai detaliai ir išsamiai ištyrė S. K. ir A. K. parodymų patikimumą (tikrumą). Teismai vertino, kad proceso metu jų parodymai nekito, sutapo tarpusavyje, neprieštaravo kitiems bylos įrodymams. Pasak prokurorės, teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, koks buvo nukentėjusiosios vyro elgesys su ja ir vaikais, kad ji pateikė sužalojimus patvirtinančią teismo medicinos specialisto išvadą, taip pat pagrįstai ir teisingai įvertino liudytojos A. K. parodymus apie jos tėvo elgesį. Taigi prokurorė mano, kad R. K. teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nebuvo pažeista, t. y. nebuvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų, o skundo teiginys dėl BK 2 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių netinkamo taikymo yra deklaratyvus.
3.4. Prokurorė sutinka su tuo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas paskiriant bausmę, nes pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam tokios rūšies bausmę, kuri nėra numatyta BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, nors to prašė posėdyje dalyvavęs prokuroras. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę minėtą klaidą ištaisyti paskirdamas švelnesnę ir BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Prokurorė pažymi, kad griežtinant bausmę būtų peržengtos apeliacinio skundo ribos ir pabloginta nuteistojo teisinė padėtis (nesant dėl to proceso dalyvių skundų), todėl prašo paskirti R. K. baudą. Remdamasi iki 2017 m. spalio 6 d. galiojusia BK 47 straipsnio redakcija (už nesunkų nusikaltimą nustatytas baudos dydis – iki 500 MGL), prašo skirti bausmės vidurkį atitinkančią baudą ir taikyti dalinį bausmių bendrinimo būdą.
4. Nukentėjusioji S. K. atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį tenkinti.
4.1. Nukentėjusioji pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai ir suprantamai jai neišaiškino teisės atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį R. K., tik po apklausų nurodydavo, kur pasirašyti. Nukentėjusioji teigia pirmosios instancijos teisme atsisakiusi duoti parodymus ir norėjusi paaiškinti teismui apie kaltinimų R. K. pagrįstumą, o ne duoti parodymus prieš jį.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo R. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir bylos apeliacinį nagrinėjimą, įgyvendinimu
6. Kasatorius R. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad argumentuodamas šį prašymą nuteistasis neigia kaltę padaręs BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, tvirtina, kad jo kaltė paremta tik ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. parodymais, todėl buvo pažeistas BPK 301 straipsnis; daugiau konkrečių apeliacinės instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sudarančių pagrindą tenkinti kasatoriaus prašymą, iš esmės nenurodo.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka gali būti esminiai procesiniai pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir priimdamas sprendimą, teismas privalo jį motyvuoti. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai apeliacinis skundas atmetamas, priimtoje nutartyje būtina nurodyti tai paaiškinančius motyvus, taip pat motyvuoti, kodėl nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Kai apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendžio pagrįstumo ginčijant įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymą, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti jų tikrumą (teisingumą) vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą baudžiamajame procese. Pažymėtina, kad pagal šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 301 straipsnyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
8. Apeliacine tvarka ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį išteisinti. Skunde buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas argumentuojant, kad kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi šios vėliau atsisakė duoti parodymus, R. K. ir jo gynėjas minėtoms nukentėjusiajai ir liudytojai neturėjo galimybės užduoti klausimų, taigi ir ginčyti jų parodymus, tuo tarpu, pasak kasatoriaus, kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Iš esmės tie patys argumentai nurodomi ir kasaciniame skunde, be kita ko, teigiant, kad S. K. ir A. K. parodymai, kuriais rėmėsi teismai, nepatikimi ir turėjo būti atmesti.
9. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. K. skundą, siekdamas išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra teisingos, atliko papildomą įrodymų tyrimą. Vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti teismas perskaitė nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme dalyvavusi nukentėjusioji S. K. dar kartą patikino atsisakanti duoti parodymus prieš savo šeimos narį (R. K.). Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusioji S. K. ir liudytoja A. K., apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu (du kartus), kai sutiko duoti parodymus, buvo įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BPK 83 straipsnio 4 dalis), šios jų apklausos atliktos ir užfiksuotos laikantis tokiam ikiteisminio tyrimo veiksmui BPK nustatytų reikalavimų (to neginčija ir kasatorius).
10. Visus teisminio nagrinėjimo metu tirtus įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino iš naujo ir šiuo klausimu padarė motyvuotas išvadas. Teismas, atsakydamas į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų vertinimu, detaliai išnagrinėjo visas svarbias aplinkybes, iš jų ir tas, dėl kurių S. K. ir A. K. nebuvo apklaustos teisme, dalyvaujant kaltininkui (nuteistajam) ir jo gynėjui. Taigi minėtos nuketėjusioji ir liudytoja, kaip kaltinamojo šeimos narės, atsisakė duoti parodymus pasinaudojusios BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise neduoti parodymų. Susidarius tokiai situacijai, teismas itin kruopščiai vertino įrodymus, kartu atsižvelgė į objektyvias priežastis, neleidusias apklausti S. K. ir A. K. teisme, taip pat įvertino nagrinėjamos bylos specifiką (smurtas artimoje aplinkoje). Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nei nukentėjusioji, nei liudytoja nenurodė ikiteisminio tyrimo metu davusios neteisingus (melagingus) parodymus, o baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji S. K., nors teigė nenorinti, kad jos vyras (kasatorius R. K.) būtų nuteistas, tačiau savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kaip neteisingų nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismas vertino teisminio nagrinėjimo metu perskaitytų nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų, kuriais tikrino kitus įrodymus, reikšmę byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų nukentėjusiosios ir liudytojos apklausų aplinkybes, buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai (N. S., N. N., I. Y.), tiesiogiai bendravę su nukentėjusiąja ir liudytoja, atlikę jų apklausas; šių liudytojų parodymai apeliacinės instancijos teismo nutartyje (10 p.) išsamiai aptarti, taip pat išanalizuotos nukentėjusiosios S. K. ir liudytojos A. K. parodymų davimo aplinkybės, kurių pagrindu teismas darė išvadas apie tai, jog minėtos nukentėjusioji ir liudytoja ikiteisminio tyrimo metu teisingai parodė apie faktus (nes jų buvimas patvirtintas kitais įrodymais), o vėliau jos atsisakė duoti parodymus bijodamos agresyvaus R. K. elgesio. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme perskaitytais nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais siekta patikrinti kitus bylos įrodymus, o nuteistojo kasacinio skundo argumentas, esą jo kaltė grindžiama vien šiais įrodymais, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamos nutarties turiniui. Apeliacinės instancijos teismas vertino specialistų išvadas, tyrėjų tarnybinius pranešimus, kitus bylos įrodymus (pvz., S. K. kreipimąsi į Kėdainių moterų krizių centrą, pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo), palyginęs visus įrodymus tarpusavyje, sugretinęs iš skirtingų šaltinių gautą informaciją apie bylai reikšmingus faktus ir remdamasis bylos įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad duomenų, ištirtų teismo posėdyje ir patikimai patvirtinančių R. K. kaltę, pakanka (BPK 20 straipsnio 3 dalis, 301 straipsnio 1 dalis).
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų galimų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybės, leidžiančios spręsti R. K. kaltumo klausimą, ir tai padarė nepažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų. Atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo skundo argumentus, paaiškino, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, ir motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstant jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2, 3 dalis dėl keturių nusikalstamų veikų padarymo (nežymaus sveikatos sutrikdymo savo šeimos nariui ir fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam savo šeimos nariui) yra pagrįstas. Nutartyje padarytos išvados yra itin išsamios, aiškios ir argumentuotos, todėl teisėjų kolegijai nėra būtinybės jų pakartoti, o daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių įrodytumo (nustatymo) nėra teisinio pagrindo. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, o surašyta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.
12. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnis), nėra pagrindo pagal kasacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl bausmės
13. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskyrė bausmę, kuri nenurodyta straipsnio sankcijoje, o apeliacinės instancijos teismas, turėdamas galimybę, įstatymo taikymo klaidos neištaisė.
14. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju, kaip nurodo kasatorius, jam paskirta bausmės rūšis, kuri nenumatyta BK straipsnio, pagal kurį jis nuteistas, sankcijoje, ir ši bausmės rūšis yra griežtesnė, nei galima paskirti įstatyme numatyta bausmė, todėl parinkus švelnesnę bausmės rūšį nuteistojo padėtis nebūtų pabloginta.
15. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmių rūšys: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Laisvės apribojimo bausmė sankcijoje nenustatyta. BK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tokios bausmių rūšys: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas; 5) terminuotas laisvės atėmimas; 6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Minėtame straipsnyje bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą – pradedant švelniausia ir baigiant griežčiausia. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas paskyrė BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kuri yra griežtesnė negu viena iš sankcijoje numatytų bausmės rūšių – bauda. Taigi teismas aiškiai netinkamai taikė bausmės paskyrimo pagrindus reglamentuojančias BK nuostatas ir taip neleistinai pasunkino nuteistojo teisinę padėtį.
16. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentas dėl netinkamai parinktos bausmės rūšies yra pagrįstas, todėl ši dalis skundžiamų teismų sprendimų keistina (BPK 376 straipsnio 3, 4 dalys) pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskiriant R. K. kitą bausmės rūšį – baudas. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintomis nuostatomis ir atsižvelgiant į teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės paskyrimui, nuteistajam nustatytina mažesnio negu sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Paskirtos bausmės subendrintinos su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį iš dalies sudedant (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys, 65 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutarties dalis dėl bausmių nuteistajam R. K. skyrimo: pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2016 m. kovo 1 d. – kovo 6 d. nusikalstama veika) paskirti 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2016 m. balandžio 14 d. nusikalstama veika) paskirti 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes ir bausmes, paskirtas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už dvi nusikalstamas veikas), subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti R. K. galutinę bausmę laisvės apribojimą vieneriems metams dviem mėnesiams su pirmosios instancijos teismo nustatytais įpareigojimais ir 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.