- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-06
- Bylos Nr.
- e2-1764-553/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00484-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Kategorijos
- 3.4.3.9.1Įmonės pripažinimas bankrutavusia
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens bankrutuojančios tikrosios ūkinės bendrijos ,,B.M.R. Enterprises“ tikrosios narės D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarties, priimtos bankrutuojančios tikrosios ūkinės bendrijos „B.M.R. Enterprises“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankroto administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti bankrutuojančią tikrąją ūkinę bendriją (toliau – BTŪB) „B.M.R. Enterprises“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Nurodė, kad antrojo kreditorių susirinkimo metu bankroto administratorius buvo įpareigotas kreiptis į teismą su prašymu pripažinti BTŪB „B.M.R. Enterprises“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pripažino tikrąją ūkinę bendriją „B.M.R. Enterprises“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
4. Teismas nurodė, kad antrasis BTŪB „B.M.R. Enterprises“ kreditorių susirinkimas 2018 m. liepos 13 d. antru darbotvarkės klausimu nusprendė nesudaryti taikos sutarties ir kreiptis į teismą su prašymu pripažinti bendriją bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl bankroto administratoriaus prašymas dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto yra teisėtas ir pagrįstas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atskiruoju skundu BTŪB „B.M.R. Enterprises“ tikroji narė D. G. (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perduoti klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentas:
5.1. TŪB „B.M.R. Enterprises“ įsteigė keturi nariai: D. G. ir trys Indijos Respublikos piliečiai, 2008 m. rugsėjo 15 d. pasirašę Jungtinės veiklos sutartį. Lietuvos Respublikos ambasada Kinijos Respublikoje atsisakė išduoti Indijos Respublikos piliečiams vizas atvykti į Lietuvą ir šie asmenys atsisakė ketinimo atvykti ir vykdyti verslą Lietuvos Respublikoje. Indijos Respublikos piliečiai, negalėdami atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti verslo, atsisakė vykdyti ir esmines Jungtinės veiklos sutarties sąlygas – sumokėti joje numatytus piniginius įnašus, iš kurių turėjo būti pradėtas vykdyti verslas. Dėl šios priežasties jokia veikla niekada nebuvo vykdoma, o Jungtinės veiklos sutartis, nors ir buvo patvirtinta ir užregistruota, dėl joje numatytų sąlygų neįvykdymo neįsigaliojo, todėl yra pagrindas prašyti teismo pripažinti 2008 m. rugsėjo 15d. Jungtinės veiklos sutartį negaliojančiu nuo jos sudarymo momento. Tokiu būdu kreditoriniai reikalavimai buvo pareikšti ūkio subjektui, kurio veikla nebuvo pradėta, neįvykdžius veiklai būtinųjų jungtinės veiklos sutarties sąlygų.
5.2. Teismas nepagrįstai patvirtinto ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą, suteikusį teisę pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama. Nurodo, kad vykdymo procedūros buvo pasibaigusios, lig šiol naujai nepradėtos, priskaičiuotoms įmonės skoloms taikytina išieškojimo senatis. Indijos Respublikos piliečiams kaip įmonės tikriesiems nariams tik 2011 m. rugpjūčio 2 d. iškilo pareiga mokėti Valstybinio socialinio draudimo mokesčius, taigi tik nuo šio momento jie įgijo socialiai apdraustojo statusą. Šią aplinkybę ieškovė nuslėpė, klaidindama teismą, kad paminėti asmenys įmokų skaičiavimo metu buvo socialiai apdrausti. Ieškovo kreditorinis reikalavimas turėjo būti paremtas įmokų skaičiavimu tik nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d., o ne už visą įmokų priskaičiavimo laikotarpį. Paaiškino, kad nors kreditorinio reikalavimo patvirtinimo nutarties apskundimo terminas yra praleistas, šiuo metu yra ruošiamas skundas ir prašymas atstatyti praleistą apskundimo terminą.
5.3. Pažymi, kad bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, veikiantis šia sutartimi apjungus tikrųjų narių turtą, darbą ir žinias komercinei veiklai vykdyti bendrijos vardu, todėl, siekiant išieškoti įmonės skolą, būtina buvo neapsiriboti tik įmonės turto paieška – steigėja D. G. turi pakankamai asmeninio turto, iš kurio galėjo būti padengta skola.
Atsiliepimas
6. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. TŪB „B.M.R. Enterprises“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2008 m. rugsėjo 22 d. ir nuo tada mokesčių mokėtojų registro duomenimis registruoti 4 tikrieji nariai, už kuriuos tikroji ūkinė bendrija teisės aktų nustatyta tvarka privalėjo mokėti socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tikrųjų narių socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos buvo apskaičiuotos teisėtai, pagrįstai ir teisingai, todėl apeliantės argumentai dėl nepagrįsto socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo yra nepagrįsti.
6.2. Apie priskaičiuotų įmokų pagrįstumą apeliantė buvo informuota ieškovo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 21 d. sprendimu. Šiuos sprendimus apeliantė skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi skundą atmetė.
Šalies argumentai
6.3. Ieškovas, inicijuodamas bankroto bylos iškėlimą TŪB „B/M/R. Enterprises“, nurodė visas aktualias aplinkybes, patvirtinančias tikrosios ūkinės bendrijos nepajėgumą vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir atsiskaityti su valstybės biudžetu.
6.4. Pažymi, kad 2018 m. vasario 26 d. gavo apeliantės pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo ir 2018 m. kovo 29 d. pranešė apeliantei, kad 2018 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą nesudaryti taikos sutarties. Tačiau taikos sutarties sudarymas galėtų būti svarstomas, jeigu pagal taikos sutarties projektą būtų numatyta, kad iki taikos sutarties pasirašymo dienos sumokama pradinė 700 Eur skolos įmoka, o likusi 2 051,19 Eur skola būtų sumokama, mokant lygiomis dalimis kas mėnesį per 12 mėnesių nuo taikos sutarties pasirašymo dienos, ir kad taikos sutarties projekte turi būti numatytas vienas iš jos nutraukimo pagrindų – einamųjų įmokų ir sumų pagal skolos sumokėjimo grafiką nemokėjimas. Nors apeliantė sutiko su ieškovės pasiūlymais ir įsipareigojo paruošti taikos sutarties projektą, tačiau jo nepateikė ir 2018 m. liepos 10 d. kreditorių susirinkimas nutarė nesudaryti taikos sutarties bankroto byloje bei įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu dėl tikrosios ūkinės bendrijos pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
8. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tikroji ūkinė bendrija pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
9. ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo (ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalis). Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus. Nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius (ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis). Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis).
10. Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygas, yra konstatavęs, kad pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas 3 mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Jeigu 3 mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio. Tačiau ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriams apsispręsti dėl likvidavimo procedūrų įmonei taikymo ir anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos; teismas, gavęs tokį kreditorių susirinkimo siūlymą, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika patvirtina išvadą, kad nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas yra pagrindas konstatuoti, jog bankrutuojančios įmonės mokumo atkurti nebėra galimybių, todėl būtina įmonei taikyti likvidavimo procedūras, kad kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai. Taigi į likvidavimo stadiją įmonė įžengia tik tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „B.M.R. Enterprises“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 24 d. BUAB „B.M.R. Enterprises“ kreditorių susirinkimas nutarė įpareigoti BUAB „B.M.R. Enterprises“ bankroto administratorių V. G. kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir pradėti taikyti likvidavimo procedūrą (ĮBĮ 30 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgdamas į tai, bankroto administratorius kreipėsi į įmonės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino UAB „B.M.R. Enterprises“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
12. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia aplinkybėmis dėl 2008 m. rugsėjo 15 d. Jungtinės veiklos sutarties, kuria įsteigta tikroji ūkinė bendrija, pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ieškovės, kurios pareiškimo pagrindu iškelta bankroto byla tikrajai ūkinei bendrijai, kreditorinio reikalavimo nepagrįstumu ir galimybėmis įmonės skolas išieškoti iš apeliantės turimo turto, nekeliant bankroto bylos tikrajai ūkinei bendrijai.
13. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nėra susiję su skundžiama nutartimi ir niekaip neįrodo pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria TŪB „B.M.R. Enterprises“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, neteisėtumo. Skundžiama nutartis priimta esant visoms sąlygoms pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, t. y. nutartis dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo yra įsiteisėjusi, nuo šios nutarties įsiteisėjimo yra praėję trys mėnesiai, nėra priimtos nutarties dėl taikos sutarties sudarymo tarp įmonės ir kreditorių ir šis terminas nėra pratęstas. Apeliantė skunde nepateikė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl tikrosios ūkinės bendrijos pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, pažeidė materialinės ar proceso teisės normas, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas procesinis sprendimas.
14. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.