Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Kasatorės vertinimu, bylos įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės teikia pagrindą jos padarytą veiką kvalifikuoti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo. Nuteistoji nužudyti nukentėjusįjį nenorėjo, tokios tyčios neturėjo. Viskas įvyko jai turint rankoje peilį ir prie stalo pjaustant užkandą. Kokiu momentu ir kaip įdūrė peiliu E. P., ji nurodyti negali. Tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis buvo smarkiai apgirtę, todėl, tikėtina, kad emocionaliai bendraudama, dėl sunkaus girtumo praradusi koordinaciją, kasatorė kažkuriuo momentu galėjo įdurti rankoje laikytu peiliu nukentėjusiajam į koją (šlaunį), pati to nenorėdama ir nesuprasdama. Nė vienas iš liudytojų paties įvykio momento nematė ir nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. J. galėjo elgtis E. P. atžvilgiu agresyviai. Priešingai, išgertuvių dalyviai parodė, kad nuteistoji buvo draugiška, su visais elgėsi korektiškai.

Kasatorės nuomone, iš įvykio bei lavono apžiūros metu užfiksuotų duomenų taip pat negalima spręsti, kad sužalojimas peiliu buvo padarytas tyčia. Ekspertai teisme aptarė aplinkybes, kurios neleidžia kategoriškai atmesti nuteistosios versijos. Smūgis, tam, kad peilis įsmigtų į nukentėjusiojo kūną į 2–3 cm gylį, nebūtinai turėjo būti stiprus ir tikslingas. Tokio smūgio buvimą nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad buvo durtą statmenai į koją be pjovimo požymių. Neatmestina, kad galėjo būti įdurta ne tik nuteistosios rankos judesiu, bet ir nukentėjusiajam dėl girtumo nekoordinuotai judan pakišus šlaunį. Priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad smūgis buvo vienmomentiškas, patvirtina nuteistosios veiksmų neatsargumą. Tyčios nebuvimą patvirtina ir vėlesni jos veiksmai – pagalbos nukentėjusiajam teikimas, greitosios medicinos pagalbos kvietimas. Kartu kasaciniame skunde akcentuojami ekspertės E. Usavičienės teismui duoti paaiškinimai, kad dėl žmogaus šlaunies morfologinės sandaros pažeisti per ją einančias kraujagysles, duriant peiliu į šlaunies priekį, iš esmės neįmanoma ir yra labiau atsitiktinumas. Tai, kasatorės nuomone, patvirtina, kad ji negalėjo numatyti tokių veikos padarinių, t. y. kad bus pažeistos šlaunies kraujagysles, o sužalotasis nukraujuos ir mirs.

Taip pat kasatorė nesutinka su teismų pozicija, kad nukentėjusysis prilygsta šeimos nariui. Iki aptariamo nusikaltimo padarymo jie kartų gyveno tik apie metus ar pusantrų metų, bendro ūkio nevedė, jokių bendrų tikslų, kurių turėjimas skiria šeimos narius arba partnerius nuo tiesiog kartu gyvenančių žmonių, neturėjo. Taigi, šiuo atveju net ir pripažinus padarytą veiką tyčine, jos veiksmai turi būti kvalifikuojami ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o pagal 129 straipsnio 1 dalį.