Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-26 · Administracinė byla Nr. I-2042-790/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-26
Bylos Nr.
I-2042-790/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07506-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2042-790/2016Proceso Nr. 3-61-3-07506-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–8), prašydama priteisti neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki skundo padavimo dienos (2013-12-03). Nurodo, kad eina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VAVPK) Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Rudaminos policijos nuovados tyrėjos pareigas. Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. 2009-07-17 buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Dėl minėto teisinio reglamentavimo pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriame konstatuota, kad teisės aktų nuostatos, kurios buvo taikomos apskaičiuojant pareiškėjai darbo užmokestį, prieštarauja Konstitucijai.

Atsiliepimas

Atsakovas VAVPK, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą (b. l. 15–18) prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Pažymėjo, kad kol nėra teisinio reglamentavimo, įtvirtinto įstatymu, kokia tvarka turi būti atlygintos darbo užmokesčio nepriemokos, Vilniaus apskrities VPK neturi teisinių ir finansinių galimybių jų išmokėti. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio dalies nepriemoka buvo sąlygota netinkamo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo įstatyminio reglamentavimo, o ne VAVPK, kaip darbdavio, veiksmų (neveikimo). Mano, kad yra visos būtinos sąlygos ir teisinis pagrindas pripažinti VAVPK netinkamu atsakovu ir jį pašalinti iš proceso, paliekant atsakove Lietuvos valstybę, atstovaujamą VAVPK, kadangi valstybei tenka konstitucinė pareiga atlyginti valstybės tarnautojų patirtus praradimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjai V. M. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki skundo padavimo dienos (2013-12-03) neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas). Pažymėtina, kad iš VTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas.

VTĮ (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsniu valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams (VTĮ 25 straipsnio 6 dalis).

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 straipsnio 5 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines klases: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 straipsniuose nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja V. M. yra statutinė valstybės tarnautoja (b. l. 20–22). Bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008-10-01 pareiškėja ėjo VAVPK Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Rudaminos policijos nuovados vyriausiojo tyrėjo (A lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 22). 2013-01-21 jai suteikta 2-oji kvalifikacinė kategorija (b. l. 20). Nuo 2011-08-01 pareiškėjo pareigos pervardytos į VAVPK Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Rudaminos policijos nuovados vyriausiojo tyrėjo (A lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 21).

Dėl aptartų, valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų, pareiškėjai V. M. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas nuo 5,2 iki 5,17. Pagal VAVPK pateiktą pažymą Nr. 10-20-PAZ1-1150 (b. l. 26–27) pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalies suma sudaro 925,20 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013-10-01, inter alia pripažino, kad:

1) VTĮ 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) VTĮ 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) VTĮ 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

5) VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo ir priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintą pareiginės algos koeficiento dydį, nėra – pareiškėjos patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais. Pareiškėjai manant, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas ar kad atsakovas netaiko (netinkamai taiko) šį mechanizmą, toks ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.),

nusprendžia:

pareiškėjos V. M. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras