Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus atstovei Meilutei Saidienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams O. A., Širvintų rajono savivaldybei, UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Širvintų agroservisas“, UAB „Kaštonėliai“, V. V. IĮ „Bitaris“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „VR Transportas“, V. P., D. O., Ž. O., UAB „Širvaja“, UAB „Angliškas stilius“, J. Š., UAB „Swedbank lizingas“, V. L., UAB „Metreda“, UAB „Širvintų komunalinis ūkis“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. apie 19 val. mažamečiai L. M., E. M., M. V. ir V. A. pro skylę tvoroje pateko į teritoriją, esančią Kalnalaukio g. 10, Širvintos, ir, pralindę pro grotuotą metalinę tvorą, kuria yra aptvertas senų valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras, pradėjo žaisti – šokinėti per tarpus nuo vienos gelžbetoninės plokštės, dengiančios vandens rezervuarą, ant kitos plokštės. Žaidimo metu, vaikams susipykus, V. A. pradėjo spardyti ant gelžbetonio plokštės pargriuvusį L. M.. Pastarasis, stengdamasis išvengti spyrių, pradėjo ridentis ir pro tarpą, esantį tarp dviejų gelžbetonio plokščių, atsitrenkęs į gelžbetonines pertvaras, įkrito į 3,47 metrų gylio rezervuarą, kuriame buvo vandens, ir jame paskendo. Ieškovė remdamasi CK 6.266 straipsnio nuostatomis prašo priteisti iš statinio savininko (valdytojo) ir V. A. motinos O. A. neturtinę ir turtinę žalą.

Dėl tinkamo atsakovo šioje byloje.

Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Byloje kilęs ginčas kam priklauso valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras. Iš bylos medžiagos matyti, kad viešajame registre valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras, kuriame žuvo L. M. nėra įregistruotas. Remiantis liudytojų V. D., A. U., Eugenijaus Dačkos parodymais valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras yra pastatytas iki 1990 metų. Vandens valymo įrenginys, kuriame žuvo L. M., buvo pastatytas Širvintų valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės. Tai rodo, kad buvo sukurta valstybinė nuosavybė. Širvintų rajono savivaldybės 1992 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 19 valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė buvo reorganizuota į keturias savarankiškas valstybines įmones - Širvintų valstybinę tiekimo įmonę, Širvintų valstybinę autotransporto įmonę, Širvintų valstybinę remonto ir techninio aptarnavimo įmonę ir Širvintų valstybinę įmonę „Agroservisas“ , o privatizavus tapo UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Kaštonėliai“, UAB „Širvintų agroservisas“, UAB „Autotransporto įmonė“. Iš turto privatizavimo dokumentų matyti, jog ginčo valymo įrenginiai nebuvo priskirti jokiai įmonei.

Iš bylos medžiagos matyti, kad vandens valymo rezervuaras yra žemės sklype, kuris priklauso valstybiniam žemės fondui. Laisvos valstybinės žemės fondą sudaro valstybinė žemė, kuri nėra suteikta naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, neišnuomota ir neperleista privatinėn nuosavybėn. Laisvos valstybinės žemės fondą Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Nacionalinė žemės tarnyba, išskyrus žemę, perduotą valdyti vietos savivaldos institucijoms. Nors laisvos valstybinės žemės fondo tvarkymo funkcija priskirta Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau šiuo konkrečiu atveju, kaip jau minėta, išskirtina tai, kad yra svarbu nustatyti ne subjektą, kuris atsakingas už žemės sklypą, o statinio (vandens valymo rezervuaro) valdytoją, dėl kurio nevykdytos statinio priežiūros įvyko nelaimingas atsitikimas ir ieškovė patyrė žalą.

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato ar statinio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas). Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vandens valymo įrenginys viešame registre neįregistruotas, todėl svarbu nustatyti, kas buvo šio statinio savininkas (valdytojas) ir kas privalėjo rūpintis tinkama jo priežiūra. Taip pat svarbu nustatyti ar šis įrenginys laikytinas pagrindiniu daiktu ar tam tikro statinio priklausiniu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Kaštonėliai“, UAB „Širvintų agroservisas“, UAB „Autotransporto įmonė“ dalį savo turto perleido kitiems asmenims ir nelaimingo atsitikimo metu teritorijoje, esančioje Kalnalaukio g. 10 Širvintose dirbo arba turėjo turto UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Širvintų agroservisas“, UAB „Kaštonėliai“, V. V. IĮ „Bitaris“, UAB „VR Transportas“, V. P., D. O., Ž. O., UAB „Širvaja“, UAB „Angliškas stilius“, J. Š., UAB „Swedbank lizingas“, V. L. ir UAB „Metreda“. Visi šie juridiniai ir fiziniai asmenys buvo į bylą įtraukti atsakovais ir nurodė, kad vandens valymo įrenginys jiems nepriklauso ir juo nesinaudoja.

Siekiant nustatyti įrenginio paskirtį ir priklausomybę buvo apklausti liudytojai dalyvavę statant šį įrenginį ir privatizuojant valstybinį turtą. Liudytojas V. D. nurodė, kad ginčo įrenginio nebūtų buvę, jei ne avarija kuro saugykloje. Liudytojas tikslių metų nežino, tačiau iki nepriklausomybės atkūrimo, vairuotojas atvežė dyzelinį kurą, žarną įleido į kuro cisterną ir paleido bėgti, o pats nuėjo pas sandėlininkę. Tuo metu žarna iškrito ir 2 tonos dyzelinio kuro ištekėjo ant žemės. Pagal nuolydį kuras nutekėjo į lietaus kanalizaciją ir į upę. Dėl šio įvykio atvykę gamtosaugininkai nurodė, kad labai užsiteršė upė ir valstybinei įmonei grėsė didelė bauda. Siekiant išvengti baudos, su aplinkosauga buvo sutarta pastatyti valymo įrenginį kuris surinktų iš teritorijos naftos produktus. Dėl šios priežasties ir buvo pastatytas valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras. Šis įrenginys vadinosi ,,Užsakymas Nr.35“ ir buvo atskiras techninis statinys, kuris nebuvo kurio nors pastato priklausinys. Tačiau jis nebuvo pabaigtas statyti (liko nepastatyta dalis ant kurios tvirtintųsi įrenginys iškeliantis filtrus) ir nebuvo priduotas. Šią aplinkybę patvirtino ir Eugenijus Dačka ir A. U..

Minėtų liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad tai buvo hidrologinis statinys skirtas surinkti iš visos teritorijos vandenį ir jį išvalyti nuo naftos produktų. Tačiau ar jis pilnai veikė liudytojai pasakyti negali. Jokių statinio inžinerinių planų nėra išlikę, todėl nėra galimybės nustatyti iš kurių vietų surinkti vandenį jie skirti. Liudytojų teigimu galbūt pora drenažinių vamzdžių ir buvo nuvesta į automobilių aikštelę, tačiau jie nėra tuo tikri. Visi atsakovai nurodė, kad jie nesinaudoja šiuo įrenginiu, šio įrenginio niekas neprižiūri, neaptarnauja, o neaptarnaujant daugiau kaip 20 metų įrenginys tikrai neveikia. Atsakovai nurodė, kad jų vandens nuotekos ir lietaus vanduo patenka į miesto kanalizaciją, o už šias paslaugas jie moka UAB „Širvintų komunalinis ūkis“. Be to, UAB „Kaštonėliai“, kurios veikla susijusi su autotransporto remontu, turi savo atskirus nuotekų valymo įrenginius. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas teigti, jog ginčo vandens valymo įrenginys nepriklauso nei vienam iš aukščiau nurodytų atsakovų ir nėra jų turto priklausiniu ir yra vertinamas kaip atskiras pagrindinis statinys. Tai, iš dalies aptvirtina ir aplinkybė, jog aplink jį suformuotas žemės sklypas, kuris nėra privatizuotas.

UAB „Širvintų komunalinis ūkis“ taip pat šioje byloje nėra tinkamas atsakovas, nes jis nėra įrenginio savininkas ar valdytojas, ginčo įrenginio aptarnavimas nėra jam perduotas, o UAB „Širvintų komunalinis ūkis“ atsako tik už magistralinių lietaus nuotekų tinklų priežiūrą.

Teismo vertinimu, šioje byloje Širvintų rajono savivaldybė taip pat netinkamas atsakovas. Iš bylos medžiagos matyti, kad valstybinio turto privatizavimo funkcijas Lietuvos Respublikos Širvintų rajono valstybinio turto privatizavimo tarnyba pardavė didžiąją dalį valstybės nekilnojamojo turto, esančio Kalnalaukio g. 10, Širvintose, tačiau liko neišspręstas ginčo įrenginio privatizavimo klausimas. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo (Valstybės žinios, 1991, Nr.: 10 -261) 4 straipsnyje numatyta, kad turto privatizavimą įgyvendina Centrinė privatizavimo komisija bei jai pavaldžios miestų ir rajonų privatizavimo komisijos. Centrinę privatizavimo komisiją skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko teikimu. Miestų ir rajonų privatizavimo komisijas skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė aukštesniosios pakopos savivaldybių Tarybų prezidiumų teikimu. Privatizavimo komisijų sudarymo ir jų darbo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Privatizavimo komisijos ir tarnybos yra laikinos. Jos sudaromos tik šio įstatymo nustatytiems uždaviniams įgyvendinti. Šių komisijų ir tarnybų veiklą nutraukiama jas sudariusiųjų organų sprendimu. Remiantis šiuo įstatymu privatizavimo tarnybų paskirtis buvo organizuoti valstybinio turto privatizavimo procesą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Širvintų rajono valstybinio turto privatizavimo tarnyba pardavė ne visą turtą, esantį Kalnalaukio g. 10, Širvintos, likęs neprivatizuotas turtas laikomas valstybės nuosavybe. Todėl šioje byloje atsakovu ir įrenginio savininku laikytina valstybė. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog minėtas turtas buvo perduotas savivaldybei ar, kad jis būtų būtinas savivaldybei pavestoms funkcijoms vykdyti.

Dėl statinio trūkumų.

Ieškovė nurodo, kad valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras buvo netinkamai aptvertas, todėl per tvorą į įrenginį pateko vaikai, o vėliau jiems bežaidžiant žuvo ieškovės sūnus. Ieškovės atstovas nurodo, kad ginčo statinio tvora buvo per žema, nes jos aukštis tik 95 cm., o remiantis statinio statymo metu galiojusiais SSRS Valstybinio statybos komiteto patvirtintais Įmonių, pastatų ir statinių ir aikštelių aptvarų (atitvėrimų) projektavimo nurodymais, gyvenamųjų vietų teritorijose esantys objektai (vandenvietės, atviri skirstomieji įrenginiai) turėjo būti aptverti ne žemesne kaip 1,2 m. tvora. Teismo vertinimu, ieškovės atstovas netinkamai nurodo valymo įrenginių atitvaro aukštį. Iš baudžiamojoje byloje esančio papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo (baudžiamosios bylos Nr. 95-1-229-08 b.l. 12-20) matyti, kad tvorą sudaro 30 cm pamatas ir prie jo pritvirtinta 95 cm tvora suvirinta iš armatūros, todėl bendras tvoros aukštis yra 125 cm, nes kaip ir kitų nesudėtingų statinių tvoros aukštis turi būti skaičiuojamas nuo žemės paviršiaus. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir liudytojo V. D. parodymai, kad statinys ir jo atitvaras buvo pastatyti pagal projektą, kuriame buvo nurodyta analogiška atitvaro struktūra ir aukštis.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad statinys (jo dalis) turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę pagal jo naudojimo paskirtį atitiktų Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus. Reglamento (ES) Nr. 305/2011 1 priedo „Esminiai statinių reikalavimai“ 4 punkte „Sauga ir galimybė patekti į statinį naudojimo metu“ nurodyta, kad statiniai turi būti projektuojami ir statomi taip, kad jais naudojantis arba juos eksploatuojant nekiltų nepriimtinos nelaimingų atsitikimų ar žalos pavojaus, pvz., paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, žūties dėl elektros srovės, sužalojimo dėl sprogimo ir įsilaužimų. Šios teisės normos plačiau išaiškintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-706 (Žin., 2008, Nr. 1-34) patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga““. STR 2.01.01(4):2008 10 punkte numatyta, kad esminis reikalavimas ir priemonės yra susiję su statinių saugos rizikos faktorių grupėmis yra paslydimai, kritimai, smūgiai, nudegimai, elektros traumos, sprogimai ir avarijos, įvykstančios dėl transporto priemonių judėjimo. Remiantis STR 2.01.01(4):2008 15 ir 16 punktais statant statinį ir jį aptveriant reikia atsižvelgti, kad jis būtų saugus atsižvelgiant riziką susijusią su einančiojo koordinacija, avalynės tipu ir grindų ar kelio (teritorijos) paviršiaus sąlygomis, sąlygomis susijusiomis su blogu matomumu ar grindų paviršiaus nelygumu, įskaitant staigius nedidelius lygio pasikeitimus, slidumo pakitimus ir kitokias netikėtas kliūtis. Visos šios ir kitos teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad statinys turi būti apvertas taip, kad žmogus eidamas netyčia į jį neįkristų paslydęs, nepamatęs, jog šalia statinys ir pan. Teismo vertinimu, visus šiuos reikalavimus vandens rezervuaro atitvaras atitiko, nes jo aukštis buvo 125 cm, o tarpai tarp angų 18 cm. Šiuo atveju vaikai į rezervuarą pateko ne netyčia, o valios ir pastangų dėka. Šiuo atveju, teismo vertinimu, tvoros aukštis buvo tikrai pakakamas, kad neatsitiktų nelaimingas atsitikimas, nes kaip jau minėta tvoros bendras aukštis 125 cm, o L. M. ūgis 97 cm (baudžiamosios bylos Nr. 95-1-229-08 b.l. 25). Tarpai tarp tvoros strypų taip pat yra pakankami, kad apsaugotų nuo atsitiktinio, be noro ten patekti, patekimo į vandens rezervuarą.

Nesudaro pagrindo teigti, jog statinys turėjo trūkumus, nes jo angos nebuvo uždengtos. Liudytojas V. D. nurodė, kad valymo įrenginių angos pagal projektą turėjo būti atviros, nes pro jas turėjo būti vykdomas valymo įrenginių darbo stebėjimas, o lentos kuriomis buvo uždengtos angos buvo padėtos laikinai, nes statant per jas vaikščiojo statybininkai. Vėliau tos lentos supuvo ir sukrito į angas. Tai patvirtino ir Eugenijus Dačka. Jog, valymo įrenginių vandens valymo rezervuaro statymo metu tuometiniai tokio tipo įrenginiai būdavo atviri patvirtino ir UAB „Širvintų komunalinis ūkis“ direktorius Dangeras Pečiulis.

Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad valymo įrenginių vandens valymo rezervuaras pastatytas ir aptvertas tinkamai, be valios pastangų į jį patekti neįmanoma, todėl žalos atsiradimą sąlygojo ne statinio trūkumai.

Dėl O. A. civilinės atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad dėl L. M. žūties yra kaltas V. A., kuris parkritusį ant valymo įrenginio gelžbetoninės plokštės L. M., ėmė spardyti, kol pastarasis ridendamasis nuo smūgių įkrito pro tarpą tarp plokščių į rezervuarą ir žuvo. Širvintų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009 m. kovo 31 d. nutarime nutraukti bylą yra konstatuota, kad V. A. veiksmai dėl L. M. žūties yra neatsargūs, atitinka BK 132 str. 1 dalyje numatytą veiką, tačiau bylą nutraukė, nesant V. A. tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. V. A. tuo metu buvo dešimties metų amžiaus ir pagal CK 2.7 str. negali būti atsakomybės subjektu. Pagal CK 6.275 str. 1 dalį už nepilnamečio iki 14 metų amžiaus padarytą žalą atsako tėvai. Šiuo atveju atsakovė O. A. atsakinga už žalos atlyginimą, nes jos sūnaus padarytas teisės pažeidimas rodo, kad ji netinkamai atliko savo pareigas auklėjant ir prižiūrint sūnų.

Dėl iš O. A. priteistino neturtinės ir turtinės žalos dydžio.

Ieškovės prašoma atlyginti turtinė žala yra sūnaus palaidojimo ir jo kapo sutvarkymo išlaidos. CK 6.291 str. nurodyta, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Ieškovės turėtas sūnaus palaidojimo išlaidas įrodo rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, pačios ieškovės paaiškinimai. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo 3039 litus sūnaus palaidojimo išlaidų (387 Lt kainavo maistas svečiams laidotuvių dienomis, 1100 litų kainavo gedulingi pietūs, 1550 litų laidojimo paslaugos) ir 4962 litus kapo sutvarkymo išlaidų pagal pateiktą sąskaitą. Iš šios sumos atėmus gautą 1040 litų dydžio laidojimo pašalpą, iš viso ieškovė įrodė, kad turėjo sūnaus palaidojimo išlaidų už 6961 litą. LR CK 6.250 str. 2 dalis numato, kad neturtinė žala yra atlyginama, kai ji padaroma nusikaltimu asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Žuvusis L. M. yra ieškovės sūnus, todėl pagal CK 6.284 str. 1 dalį ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė prašo priteisti 90 tūkst. litų neturtinės žalos. LR CK 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, įvertinta pinigais.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, ieškovės išgyvenimus ir vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog ieškovei sūnaus žūtimi padaryta 40000 Lt neturtinė žala.

CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, neatsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, gali būti sumažintas žalos atlyginimas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas žalai atsirasti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė tinkamai neprižiūrėjo savo sūnaus, nes jis su draugais nuėjo į pramonės įmonių teritoriją, į joje esantį vandens valymo rezervuarą ir jame su draugais žaidė. Ieškovė turėjo prižiūrėti sūnų, kad jis neitų į įmonių teritorijas, juolab, kad žūties metu vaikui buvo tik šeši metai. Tai patvirtina ir faktas, jog ieškovės šeima buvo priskirta prie socialinės rizikos šeimų dėl vaikų nepriežiūros ir tėvų girtavimo. Be to, remiantis bylos duomenimis vaikas toje teritorijoje buvo ne pirmą kartą, todėl tai laikytina ieškovės dideliu neatsargumu. Atsižvelgiant į tai ir į atsakovės O. A. turtinę padėtį, t.y. jog ji labai sunki, nes šeimoje dirba tik ji ir gauna mažas pajamas, yra tik iš dalies darbinga (55 proc. darbingumo lygis), dirba puse etato (nuo 2012-08-01 iki 2013-08-31 metų darbo užmokestis sudarė nepilnai 1500 Lt), registruojasi darbo biržoje, augina ir auklėja viena sūnų, turi tik 34.57 m² butą, kuris yra areštuotas antstolės, ir kito turto neturi, priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydis mažinamas 10 proc., t.y. iš O. A. ieškovei priteistina 696 Lt turtinės ir 4000 neturtinės žalos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Š. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir išlaidos advokato pagalbai sudaro 1779,75 Lt. Atmetus šios atsakovės atžvilgiu ieškovės ieškinys šios išlaidos turi būti priteisiamos iš jos, tačiau 2013 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu R. M. 100 proc. atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl ši suma iš jos nepriteisiama. Kiti atsakovai bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atleista bylinėjimosi išlaidų iš jos nepriteisiamos ir pašto išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nuspręsta:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš O. A. R. M. atlyginti 696 litus laidojimo išlaidų ir 4000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Ieškinį atsakovams Širvintų rajono savivaldybei, UAB „Širvintų tiekimas“, UAB „Širvintų agroservisas“, UAB „Kaštonėliai“, V. V. IĮ „Bitaris“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „VR Transportas“, V. P., D. O., Ž. O., UAB „Širvaja“, UAB „Angliškas stilius“, J. Š., UAB „Swedbank lizingas“, V. L., UAB „Metreda“, UAB „Širvintų komunalinis ūkis“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Širvintų rajono apylinkės teismą.