Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Audriaus Saulėno, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant ieškovui K. A., ieškovo atstovei advokatei Marinai Saveljevai, atsakovo atstovei advokatei Jovitai Usonytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. N. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei E. N. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teismas, spręsdamas dėl apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių pagrįstumo, vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 3 d.). Sutarties aiškinimui svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu ir kitokiais šalių veiksmais. Aiškinant sutartį atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, pasirašytus derybų dokumentus, žodinius ir rašytinius šalių pareiškimus, faktinius šalių veiksmus sudarant sutartį. Atsakovės argumentas, kad 2000-02-15 rašte nėra nurodytas joks konkretus pirkimo–pardavimo objektas, yra nepagrįstas. Šalys savo prievolinių teisinių santykių atsiradimo pradžią sieja su 2000-02-15 pareiškimu, įvardydamos save pirkėju ir pardavėju, ir 2000-08-17 sutartimi, kuria atsakovė sutiko parduoti ūkį ieškovui už 9 000 Lt. Kolegija, aiškindama pasirašytas sutartis, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis CK 6.193 str.: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. CK 6.306 str. 4 d. numato, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį. 2000-02-15 pareiškime aiškiai nurodomas pirkimo–pardavimo objektas – pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas Nr. 21 (t. 1, b. l. 7). Perkamo turto kaina buvo nustatyta 2000-08-17 sutartyje, kurioje E. N. sutiko K. A. ūkį, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti už 9 000 Lt. 2000-08-17 sutartyje pirkimo objektas, įvardytas kaip „ūkis“, suvokiamas ne tik kaip atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti pastatai, namų apyvokos daiktai ir naminiai gyvuliai, bet ir kaip dirbamos žemės plotas su jo priklausiniais, įrengimai, inventorius, pastatai ir kt. (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Lietuvių kalbos institutas, 2000 m.). Pažymėtina, kad atsakovė jokio kito nekilnojamojo turto, kurį galėtų įvardyti kaip „ūkį“, neturėjo.

Atsakovės teiginys, kad 2005-06-15 šalių pasirašyta paskolos sutartimi ieškovas 9 000 Lt pripažino skola ir atsisakė pirkti sodybą, yra ginčytinas. 2005-06-15 pasirašytu paskolos rašteliu ieškovas siekė apsidrausti nuo galimo nesąžiningo pardavėjos elgesio ateityje. Ieškovas buvo sumokėjęs pinigus, atsakovė delsė notarine forma patvirtinti sutartį, todėl ieškovas turėjo pagrindą abejoti pardavėjos sąžiningumu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neturi teisinio išsilavinimo, pats nurodo, kad nežinojo, kaip reikėjo įforminti tokį susitarimą, norėjo apsidrausti, kad neprarastų sumokėtų pinigų, darytina išvada, kad tikroji šalių valia buvo nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas ir paskoliniai santykiai tarp šalių nesusiklostė.

Ištyrus byloje esančius įrodymus dėl realios turto vertės nustatymo, padaryta išvada, kad ieškovas nekilnojamąjį turtą įgijo realia kaina. Nustatyta, kad 2001-07-04 išduotame paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), vieno aukšto medinių rąstų namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė – 5 020 Lt, indeksuota žemės sklypo vertė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 3 791 Lt (t. 1, b. l. 78). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta vidutinė gyvenamojo namo rinkos vertė – 4 842 Lt, kiemo statinių – 178 Lt (verčių nustatymo data – 2001-06-18). Indeksuota žemės sklypo vertė – 3 787 Lt (t. 1, b. l 34–37). Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytas 64 proc. fizinis nusidėvėjimas (t. 1, b. l. 16). Iš nurodytų duomenų darytina išvada, kad 2000 m. perleidžiant ieškovui nekilnojamąjį turtą, sulygta turto kaina buvo reali. Ieškovas aštuonerius metus gyvena sodyboje, per šį laikotarpį padidino turto vertę – įvedė elektrą, dirbo žemę, tai patvirtina liudytojų parodymai (t. 1, b. l. 18–20).

Teiginys, kad atsakovei sandorio sudarymo metu nuosavybės teise joks nekilnojamasis turtas nepriklausė, yra nepagrįstas. CK 5.3 str. nustatyta, jog palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, todėl iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovės testatorė mirė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 76–78). Bylos medžiaga įrodo, jog sutarčių sudarymo metu ji buvo palikimą priėmusi CK 5.50 str. nustatyta tvarka paduodama palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą bei faktiškai pradėjusi jį valdyti, nes perdavė paveldėtą turtą ieškovui.

Pagal CK 1.93 str. tais atvejais, kai viena šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Ieškovas turi CK 1.93 str. įtvirtintą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, kad abi šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas – atsakovė faktiškai perdavė ieškovui sandorio dalyką, priėmė pinigus, kreipėsi į vaiko teisių apsaugos instituciją, siekdama gauti pažymą, reikalingą nekilnojamajam turtui parduoti. Ieškovas sumokėjo sutartą pinigų sumą, priėmė perduotą nekilnojamąjį turtą. Jei šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo, šiuo atveju dėl nekilnojamojo turto (statinių ir žemės sklypo) pardavimo ieškovo privatinėn nuosavybėn, ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu.

Atsakovės teiginys, kad namas yra laikytinas šeimos turtu ir sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris būtų aiškiai prieštaravęs imperatyviosioms įstatymo normoms ir remiantis CK 1.78,1.80 str. būtų pagrindas jį pripažinti negaliojančiu, yra nepagrįstas. Atsakovės paveldėtas namas neįgyja šeimos turto teisinio režimo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė ir jos nepilnamečiai vaikai paveldėtame name negyveno. CK 3.85 str. 2 d. norma įpa­rei­go­ja gau­ti teis­mo lei­di­mą su­darant san­do­rius ne dėl bet ko­kio tur­to, o tik dėl tur­to, ati­tin­kan­čio dvi są­ly­gas: šis tur­tas yra ne­kil­no­ja­ma­sis daik­tas ir šis ne­kil­no­ja­ma­sis daik­tas yra pri­pa­žįs­ta­mas šei­mos tur­tu pa­gal CK 3.84 str. 2 d. Pa­gal CK 3.84 str. 2 d. nuo­sta­tas iš ne­kil­no­ja­mų­jų daik­tų šei­mos tur­tu pri­pa­žįs­ta­ma tik šei­mos gy­ve­na­mo­ji pa­tal­pa, nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­ti vie­nam ar­ba abiem su­tuok­ti­niams. Šei­mo­je esant ne­pil­na­me­čių vai­kų, teis­mo lei­di­mas rei­ka­lin­gas tik su­da­rant san­do­rį dėl šei­mos gy­ve­na­mo­sios pa­tal­pos. CK 3.84 str. 3 d. nustato, kad šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Tokia teisė gali atsirasti nuomos pagrindu. Todėl darytina išvada, kad atsakovės šeimos turtas yra teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Šeimos gyvenamąja galima laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena. Gyvenamosios patalpos sąvoka yra ne teisinė, bet faktinė. Nustatant šeimos gyvenamąją vietą, pagal analogiją taikomos CK 2.16, 2.17 str. normos. Remiantis CK 2.17 str. 1 d., nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Duomenų, kad atsakovė būtų gyvenusi paveldėtame name, esančiame (duomenys neskelbtini), byloje nėra, pati atsakovė nurodo, kad su šeima nuomojasi būstą, tai patvirtina ir buto nuomos sutartis (t. 2, b. l. 15). Pažymėtina, kad dėl teismo leidimo, reikalingo nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti, išdavimo ieškovė į teismą nesikreipė. Toks leidimas atsakovei siekiant notarine forma sudaryti nekilnojamojo turto, esančio Juškaičių k., pardavimo sutartį nėra reikalingas, nes tai nėra atsakovės šeimos gyvenamosios patalpos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar procesinių teisės normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nenustatyta, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-07-17 sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325–331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės E. N. ieškovui K. A. 210 Lt advokato pagalbai apmokėti.