- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-25
- Bylos Nr.
- I-2665-171/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00734-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- J. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui J. F. (J. F.), vertėjai Eleonorai Pikulik,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškina, kad nuo 2008-09-11 iki 2010-07-08, kol vyko ikiteisminis tyrimas, buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K. Vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nurodo, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos nuostatas draudžiama žmogų kankinti ir žiauriai su juo elgtis. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas vidutiniškai buvo 8 kv. m, taigi jose gali būti laikomi ne daugiau kaip 2 žmonės, tačiau buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Dėl per didelio žmonių skaičiaus jautė diskomfortą, kildavo konfliktų, nesijautė saugus, sutriko miegas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo uždaras. Dėl oro trūkumo dažnai skaudėjo galvą, kameroje nebuvo vietos pajudėti ir pavalgyti, tekdavo nuolat gulėti lovoje. Mano, kad nurodytas atsakovės atstovo elgesys turi būti vertinamas kaip nežmoniškas ir žiaurus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tekdavo labai mažas plotas, nebuvo kur susidėti daiktų, juos laikydavo ant žemės. Kameroje galėjo žengti ne daugiau kaip tris žingsnius, todėl beveik visą laiką reikėjo gulėti ant lovos. Teigia, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes nežinojo, kad turi tokią teisę. Pats lietuviškai nemoka rašyti ir tik pataisos namuose surado žmogų, kuris galėjo padėti surašyti skundą teismui (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 8–15) paaiškino, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2008-09-15 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120. 2008-09-16 perkeltas į kamerą Nr. 277, 2008-11-05 – į kamerą Nr. 196, 2009-01-07 – į kamerą Nr. 169, 2009-04-17 – į kamerą Nr. 145, 2009-05-13 – į kamerą Nr. 165, 2009-05-22 – į kamerą Nr. 140, 2009-06-02 – į kamerą Nr. 181, 2009-07-31 – į kamerą Nr. 288, 2009-08-12 – į kamerą Nr. 299A. 2009-08-25 pareiškėjas išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2009-09-03 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110. pareiškėjas 2009-09-04 perkeltas į kamerą Nr. 326, 2009-10-14 – į kamerą Nr. 298, 2009-11-12 – į kamerą Nr. 301, 2009-12-01 – į kamerą Nr. 305, 2009-12-11 – į kamerą Nr. 294, 2010-02-18 – į kamerą Nr. 300, 2010-04-06 vakare – į kamerą Nr. 117, 2010-04-08 – į kamerą Nr. 278, 2010-04-10 – į kamerą Nr. 111, 2010-04-13 – į kamerą Nr. 267, 2010-04-27 – į kamerą Nr. 323. 2010-05-11 vakare pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 120, iš jos 2010-05-12 vakare – į kamerą Nr. 291, o 2010-06-01 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2010-06-08 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas kameroje Nr. 122, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 123, dar vėliau perkeltas į kamerą Nr. 217, po to – į kamerą Nr. 123. pareiškėjas 2010-06-09 perkeltas į kamerą Nr. 381, o 2010-06-30 – į kamerą Nr. 275.
Neneigia, kad, vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kamerose laikomiems asmenims turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui, o įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymui Nr. V-124 – 3,6 kv. m.
Teigia, kad iš J. F. asmens įskaitos kortelės matyti, kad 2008-11-23 ryte, nuo 2010-04-10 iki 2010-04-12, 2010-04-27 ryte, 2010-05-12 ryte, 2010-06-09 vakare, nuo 2010-06-10 iki 2010-06-29 ir 2010-07-08 vakare vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat, laikotarpiais nuo 2009-08-25 iki 2009-09-03, nuo 2010-06-01 iki 2010-06-08, nuo 2010-07-16 iki 2010-10-29 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes jungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Teisės aktais yra nustatytas maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau ši norma nuolat viršijama ir realiai laikomu asmenų skaičius gali siekti virš 1 000.
Paaiškina, kad skirstant asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Nurodo, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikiamos priemonės jiems yra išduodamos. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Vadovaujasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu ir nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji kasdien ne mažiau kaip vieną valandą turi teisę pasivaikščioti gryname ore specialiai tam skirtoje Lukiškių TI-K teritorijoje.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai Lukiškių TI-K jam padarytų pažeidimų nuo 2008-09-11 iki 2010-07-08. Skundą dėl žalos priteisimo J. F. parašė 2013-03-05, todėl, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad žalos atlyginimas įstatymo yra siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadovaujasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu ir teigia, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose, todėl, sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 44).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvežtas 2008-09-15 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, o 2008-09-16 perkeltas į kamerą Nr. 277, kurioje buvo iki 2008-11-04. 2008-11-05 perkeltas į kamerą Nr. 196, 2009-01-07 – į kamerą Nr. 169, 2009-04-17 – į kamerą Nr. 145, 2009-05-13 – į kamerą Nr. 165, 2009-05-22 – į kamerą Nr. 140, 2009-06-02 – į kamerą Nr. 181, 2009-07-31 – į kamerą Nr. 288, 2009-08-12 – į kamerą Nr. 299A. 2009-08-25 J. F. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios grįžo 2009-09-03 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110. 2009-09-04 perkeltas į kamerą Nr. 326, 2009-10-14 – į kamerą Nr. 298, 2009-11-12 – į kamerą Nr. 301, 2009-12-01 – į kamerą Nr. 305, 2009-12-11 – į kamerą Nr. 294. pareiškėjas 2010-02-18 perkeltas į kamerą Nr. 300, 2010-04-06 vakare – į kamerą Nr. 117, 2010-04-08 – į kamerą Nr. 278, 2010-04-10 – į kamerą Nr. 111, 2010-04-13 – į kamerą Nr. 267, 2010-04-27 – į kamerą Nr. 323, 2010-05-11 vakare – į kamerą Nr. 120, 2010-05-12 vakare – į kamerą Nr. 291. J. F. 2010-06-01 išvyko į Alytaus pataisos namus, iš kurių į Lukiškių TI-K grįžo 2010-06-08 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 123, dar vėliau – į kamerą Nr. 217, po to perkeltas į kamerą Nr. 123. 2010-06-09 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 381, 2010-06-30 – į kamerą Nr. 275, kurioje buvo iki 2010-07-08 (b. l. 8–12, 21–22).
Pareiškėjas, kaip matyti iš skundo, teigia, kad nuo 2008-09-11 iki 2010-07-08 buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pagal CK 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d., ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys).
Pareiškėjo teigimu, pažeidimai jo atžvilgiu prasidėjo nuo 2008-09-11, o skundą teismui jis išsiuntė tik 2013-03-05 (b. l. 4). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, taigi yra pagrindas jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu 2008-09-11–2010-03-05, taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes yra neraštingas ir tik pataisos namuose surado, kas gali padėti surašyti skundą teismui (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena), nelaikytina objektyvia priežastimi, nes pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus perkeltas 2010-11-19 (b. l. 19), o skundas teismui surašytas ir išsiųstas tik 2013-03-05 (b. l. 1, 5).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė, taigi reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008-09-11 iki 2010-03-05 taikytinas ieškinio senaties terminas ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.
Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461, galiojusia iki 2010-04-11, tardymo izoliatorių patalpų kamera turėjo būti ne mažesnė kaip 5 m² vienam kaliniui.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010-05-14) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Iš atsakovės į bylą pateiktų duomenų (b. l. 12–17) matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas 2010-03-05–2010-07-08 laikotarpiu (kovo mėn. 27 dienas, balandžio mėn. 30 dienų, gegužės mėn. 31 dieną, birželio mėn. 23 dienas (2010-06-01 iki 2010-06-08 buvo išvežtas į Alytaus pataisos namus), liepos mėn. 8 dienas, iš viso 119 dienų) laikytas, kai kada iš ryto būdavo vienas asmenų skaičius, o vakare – kitas (nuo 1 iki 6 asmenų kameroje). Kadangi tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, teismas šiuo atveju pareiškėjo būtas kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalydamas per pusę.
Laikotarpiu nuo 2010-03-05 iki 2010-04-11 (kai nustojo galioti Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“) pareiškėjui tenkantis kameros plotas turėjo būti 5 kv. m.
Iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės (b. l. 16–18) bei atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atsiliepime pateiktų duomenų apie kamerų plotus (b. l. 8–12) nustatyta, kad pareiškėjas 2010-03-05–2010-04-06 buvo laikomas kameroje Nr. 300 (7,78 kv. m ploto), vakare perkeltas į kamerą Nr. 117 (7,31 kv. m ploto), 2010-04-07 vakare iš kameros Nr. 117 perkeltas į Nr. 263 (7,83 kv. m), 2010-04-08 perkeltas į kamerą 278 (7,921 kv. m ploto), 2010-04-10 perkeltas į kamerą Nr. 111 (7,45 kv. m ploto). Iš viso kamerose laikotarpiu nuo 2010-03-05 iki 2010-04-10 buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2010-03-05 iki 2010-04-10 (37 dienas) Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, buvo laikytasi 1 dieną, t. y. 2010-04-10, kai kameroje Nr. 111 (7,45 kv. m ploto) pareiškėjas buvo laikomas vienas.
Nuo 2010-05-14 iki 2010-07-08 pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, kadangi tokia ploto norma tuo metu buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124.
Iš bylos duomenų (b. l. 8–12, 16–19) matyti, kad 2010-05-14–2010-05-31 pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 291 (7,73 kv. ploto), o 2010-06-01 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2010-06-08 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122 (7,38 kv. m ploto), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 123 (7,42 kv. m ploto), dar vėliau perkeltas į kamerą Nr. 217 (6,90 kv. m ploto), po to perkeltas atgal į kamerą Nr. 123. 2010-06-09 perkeltas į kamerą Nr. 381 (7,38 kv. m ploto) ir joje buvo iki 2010-06-28 vakaro, kai buvo perkeltas į kamerą Nr. 318 (7,81 kv. m ploto). 2010-06-30 perkeltas į kamerą Nr. 275 (7,85 kv. m ploto), kurioje buvo iki 2010-07-08.
2010-06-09 vakare, nuo 2010-06-10 iki 2010-06-29, 2010-07-08 vakare (iš viso 21 dieną), kai pareiškėjas buvo laikomas vienas arba dviese kameroje Nr. 381 ir Nr. 275, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus (buvo daugiau nei 3,6 kv. m).
Kaip minėta, Lietuvos higienos norma HN 76:1999 neteko galios 2010-04-11, o Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 įsigaliojo nuo 2010-05-14, taigi 2010-04-11–2010-05-14 laikotarpiu nuostatos dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kamerose teisės normomis nebuvo sureguliuotos.
Nustatyta, kad 2010-04-11–2010-05-14 laikotarpiu pareiškėjas laikytas kamerose Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m), Nr. 267 (plotas – 7,63 kv. m), Nr. 323 (plotas – 7,75 kv. m), Nr. 120 (plotas – 7,38 kv. m) ir Nr. 291 (plotas – 7,73 kv. m). Iš viso šiose kamerose nurodytu laikotarpiu buvo laikoma nuo 1 iki 4 žmonių.
Taigi 2010-04-11–2010-05-14 laikotarpiu, kai nuostatos dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kamerose teisės normomis nebuvo sureguliuotos, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo labai mažas ir tik 2010-04-11, 2010-04-12 ryte, 2010-04-27 ryte kai pareiškėjas vienas laikytas, jam teko daugiau nei 5 kv. m. Taip pat 2010-04-13 ryte, 2010-04-22 ryte bei 2010-05-12 ryte, kai pareiškėjas laikytas kameroje su dar vienu asmeniu, vienam asmeniui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad 2010-04-11–2010-05-14 laikotarpiu 3,5 dienos pareiškėjo teisės į tinkamo dydžio plotą kameroje nebuvo pažeidžiamos.
Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir apibendrinęs išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad iš 119 dienų (2010-03-05–2010-07-08 laikotarpiu), kurias pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, 25,5 dienos kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, atitiko teisės aktų nuostatas.
CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).
Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtini trys elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008-04-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Apibendrinus teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, bei teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, darytina išvada, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m, o nuo 2010-05-14 – 3,6 kv. m kameros ploto. Šiuo atveju buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis ir neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių TI-K, neatsižvelgiant į jo kaltę) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėtina ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriam, visaverčiam ir lygiateisiam Lietuvos Respublikos piliečiui. Taigi gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminius nepatogumus ir dvasines kančias, todėl jo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją yra pagrįstas.
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį dėl kalinimo kamerose, kuriose pareiškėjui tektų ne mažiau nei 5, o vėliau 3,6 kv. m kameros ploto, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamo tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (atsižvelgtina į tai, kad per 119 dienų 25,5 dienos jis buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011, Nr. A502-913/2011, Nr. A146-1622/2012), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. F. (J. F.) skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui J. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.