- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-18
- Bylos Nr.
- A-444-132-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
- Pareiškėjas
- E. D. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant apeliantei E. D. D., trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovei Daliai Cirtautienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
E. D. D. (toliau – pareiškėja, apeliantė) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau - VSDFV Panevėžio skyrius) 2007 m. spalio 10 d. sprendimą Nr.P15-29192, kuriuo jai nuo 2007 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos paskirta 690,23 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Skunde nurodo, kad 1994 m. sausio 30 d., turėdama 35 metus nepertraukiamo darbo stažo (iš jų 15 metų dirbo kenksmingomis sąlygomis), ji įgijo teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, o dėl jos paskyrimo į VSDFV Panevėžio skyrių kreipėsi tik 1995 m. gruodžio 18 d., atsakovas senatvės pensiją jai paskyrė nuo 1995 m. sausio 1 d., taikydamas nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – Pensijų įstatymas). Pažymėjo, kad iš 2007 m. spalio 10 d. sprendimo matyti, jog jos stažas kenksmingomis darbo sąlygomis nėra įvertintas, pensija nepadidinta, nors pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnį ji turi teisę gauti kas mėnesį kompensaciją. Nurodo, jog skiriant senatvės pensiją už vienoje darbovietėje išdirbtus darbo metus virš 20 metų yra taikomas 1,32 asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, tačiau jai jis nepritaikytas (b. l. 22 - 23).
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius, atsikirsdamas į skundą, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, apskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymo pakeitimams (įstatymas Nr.X-1115) nustatytas papildomas pensinis aprūpinimas tiems pensijų gavėjams, kurie yra įgiję didesnį nei 30 metų valstybinio socialinio pensijų raudimo stažą, t. y. nuo 2007 m. liepos 1 d. pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys bei priedas už stažo metus. Pareiškėjai pirmą kartą pensija paskirta 1995 m. sausio 1 d. Panevėžio skyriaus 1996 m. vasario 26 d. sprendimu, todėl skaičiuojant jai priedą už stažo metus, taikomas Pensijų įstatymo 24-1 straipsnis. Pareiškėja yra įgijusi 11 metų stažą, viršijantį 30 metų, todėl jai skundžiamu sprendimu paskaičiuota tokia pensija. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja, ginčydama sprendimą Nr.P15-29192, siekia, jog būtų patikrintas 1996 m. vasario 26 d. sprendimu paskirtos pensijos teisėtumas ir pagrįstumas (b. l. 27 - 28).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, reikšdamas nuomonę į skundą, prašo skundą toje dalyje, kuria skundžiamas 2007 m. spalio 10 d. sprendimas dėl priedo už stažo metus apskaičiavimo, atmesti, kitoje dalyje – bylą nutraukti. Nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija paskirta vadovaujantis jos prašymo pateikimo metu, t. y. 1995 m. gruodžio 18 d., galiojusiomis Pensijų įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normomis. E. D. D. senatvės pensijos dydis buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į 35,2472 metų darbo stažą bei 1989-1993 m. ir 1994 m. draudžiamąsias pajamas, pagal kurias buvo apskaičiuoti atitinkamai 1,2299 ir 1,8313 draudžiamųjų pajamų koeficientai. Nuo 2000 m. spalio 1 d. pareiškėjai, įvertinus jos papildomai įgytus darbo stažo metus, keitėsi draudžiamųjų pajamų koeficientai, jų dydžiai buvo atitinkamai apskaičiuoti 1,2299 ir 1,1115. Atkreipia dėmesį į tai, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2004 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl 1996 m. vasario 26 d. sprendimo atsisakė priimti, todėl patikslinto skundo teiginiai dėl jai neva nepagrįstai netaikyto 1,32 koeficiento nenagrinėtini. Pažymėjo, jog kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas skiriamos vadovaujantis Pensijų įstatymo 67 straipsniu ir Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr.267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu. Šiuose teisės aktuose nustatyta, jog kompensaciją turi teisę gauti tie asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką visą darbo dieną dirbo darbus, įrašytus specialiuose gamybų cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr.1 ir Nr.2, patvirtintuose buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr.1173. Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio nuostatas asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją, ji pradedam mokėti likus tiek mėnesių, kol jiems sukaks šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, už kiek mėnesių kompensacija priklauso, ir mokama iki asmuo sukanka senatvės pensijos amžių. Pareiškėjai senatvės pensijos amžius (55 metai) sukako 1994 m. sausio 30 d., todėl nėra teisinio pagrindo skirti ir mokėti jai minėtą kompensaciją. Be to, degalinių degalų užpylėjo pareigybė sąrašuose Nr.1 ir Nr.2 neįrašyta (b. l. 43 – 45).
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nustatė, jog skundžiamu sprendimu Nr.P15-29192 pareiškėjai nuo 2007 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 690,23 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nustatant, kad jos dydis, apskaičiuotas pagal 2007 m. liepos mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 266,00 Lt dydį ir einamųjų metų 1356,00 Lt dydžio draudžiamąsias pajamas, toliau bus didinamas kiekvieną kartą Vyriausybei patvirtinus naują valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ar/ir naujas einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. Pensijos bylos duomenys patvirtina, jog VSDSFV Panevėžio skyriaus 1996 m. vasario 26 d. sprendimu Nr.2812 pareiškėjai buvo paskirta 152,36 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo pensija, gavus jos 1995 m. gruodžio 18 d. prašymą. Atsakovas nurodytu sprendimu nustatė, kad E. D. D. iki 1994 m. sausio 1 d. turi įgijusi 34,2472 metus, o po 1994 m. sausio 1 d. – vienerius metus reikalingo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo bei 35,2472 metų viso valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo; pareiškėjos draudžiamųjų pajamų koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. - yra 1,2299, po 1994 m. sausio 1 d. – 1,8313. Pareiškėjai toliau dirbant ir įgijus didesnį nuo 1994 m. sausio 1 d. skaičiuojamą darbo stažą, ji atsakovui 2001 m. kovo 20 d. pateikė prašymą perskaičiuoti gaunamą valstybinę socialinio draudimo pensiją. Tenkindamas šį prašymą, VSDFV Panevėžio skyrius 2001 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr.1166 E. D. D. paskyrė 357,83 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo pensiją, sprendime nustatant, jog asmuo iki 1994 m. sausio 1 d. turi įgijęs 34,2472 metus, po 1994 m. sausio 1 d. – 6,7500 metus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo bei 40,9972 metų viso valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Be to, atsakovas iš naujo apskaičiavo draudžiamųjų pajamų koeficientus ir nustatė, kad šis koeficientas iki 1994 m. sausio 1 d. yra 1,2299, po 1994 m. sausio 1 d. – 1,1115. E. D. D. 2004 m. birželio mėnesį Panevėžio apygardos administraciniam teismui buvo pateikusi skundą su reikalavimu įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių mokėti jai įstatymu nustatyto dydžio pensiją ir prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2004 m. birželio 25 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti konstatavęs, kad pareiškėja nurodytą terminą praleido be svarbių priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė ir paliko nepakeistą aukščiau nurodytą Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį. Tokiu būdu darytina išvada, kad esant nenuginčytiems VSDFV Panevėžio skyriaus 1996 m. vasario 26 d. sprendimui Nr.2812 ir 2001 m. balandžio 12 d. sprendimui Nr.1166, nėra pagrindo abejoti šių atsakovo nustatytų dydžių teisingumu ir pagrįstumu, teismas neanalizuoja ir nevertina sprendimais nustatytų teisės į senatvės pensiją atsiradimo ir nustatymo momento, jos skyrimo, draudžiamųjų pajamų koeficientų dydžių apskaičiavimo ir kitų klausimų.
Teismas nurodė, jog priimto 2007 m. gegužės 10 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5, 6, 32, 39, 42, 46, 52, 64 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 24¹, 42¹, 53¹, 66¹ straipsniais įstatymo Nr.X-1115 (toliau – įstatymas Nr.X-1115) redakcija išdėstyto Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro pagrindinė ir papildoma dalys bei priedas už stažo metus, o 3 dalis – kad pagrindinės valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies bei priedo už stažo metus dydžio matas yra valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija (13 str.). Priedo už stažą skaičiavimo tvarką nustatė Pensijų įstatymo 24¹, 53¹, 42¹ straipsniai. Įstatymo Nr.X-1115 13 straipsnis įpareigojo VSDFV teritorinius skyrius ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 1 d. be asmenų prašymo paskirti ir nuo 2007 m. liepos 1 d. išmokėti pagal šį įstatymą apskaičiuotą priedą už stažo metus valstybinių socialinio draudimo senatvės ir kitų pensijų gavėjams.
Teismas pažymėjo, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja papildomo nuo 1994 m. sausio 1 d. skaičiuojamo darbo stažo nebebuvo įgijusi, nes nuo 2000 m rugsėjo 12 d. nebedirbo. Liudytoja R. D. nurodė, kad įsigaliojus Pensijų įstatymo pakeitimams ir papildymams, ji atliko pareiškėjos pensijos perskaičiavimą, konkrečiai, priedo už stažą apskaičiavimą nuo 2007 m. liepos 1 d., o kadangi pastarosios stažas, viršijantis 30 metų, buvo 11 metų, tai, patikrinusi visus bylos duomenis ir atlikusi reikalingus apskaičiavimus, apskaičiavo, jog pareiškėjai priedas už stažo metus sudaro 87,78 Lt. Liudytoja nurodė, kad ji patikrino ir anksčiau apskaičiuotus pensijos dydžio apskaičiavimui reikšmingus dydžius ir nustatė, kad jie apskaičiuoti teisingai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog VSDFV Panevėžio skyrius, paskirdamas pareiškėjai 690,23 Lt dydžio pensiją, apskaičiavo tik priedui už stažo metus apskaičiuoti reikalingą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą nuo 1959 m. birželio 30 d. iki 2000 m. rugsėjo 12 d. bei 87,78 Lt dydžio priedą už stažo metus. Atsakovas nustatė, kad stažas, įgytas iki 1995 m. sausio 1 d., sudaro 35,2472 metus, o stažas, įgytas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. - 5,8326 metus, visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas - 41,0798 metus. Atsakovas naujų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficientų dydžių apskaičiavimų neatliko, patikrinus jų apskaičiavimą, šie dydžiai išliko nepakitę, kaip kad buvo nustatyti VSDFV Panevėžio skyriaus 2001 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr.1166. Pareiškėja stažo metų skaičiaus, priedo už stažo metus dydžio bei pačios šių duomenų apskaičiavimo tvarkos neginčija, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, kad VSDFV Panevėžio skyrius dėl Pensijų įstatymo numatytų aplinkybių privalėjo iš naujo apskaičiuoti pensiją (b. l. 75 - 78).
III.
Nesutikdama su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. sprendimu, E. D. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jai pensija skirta nuo 1995 m. sausio 1 d., t. y. Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos, tarytum jos teisė į pensiją sutampo su įstatymo įsigaliojimo data, kas atsispindi skundžiamo sprendimo priede. Nurodo, jog 1994 m. draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo 1,8313, tačiau jai pritaikytas 1,2299, dėl ko jos pensija sumažėjo 78 Lt. Pažymi, jog neteisingas teismo teiginys, kad ji nuo 1994 m. sausio 1 d. skaičiuojamo darbo stažo nebeįgijo, nes dirbo iki 2000 m. rugsėjo 12 d. Teigia, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nuo 1995 m. liepos 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymo pataisai, pensijos buvo perskaičiuojamos, pakeičiant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą, nors šiems asmenims pensija buvo paskirta nuo 1995 m. sausio 1 d., kaip ir jai. Mano, jog priimant skundžiamą sprendimą, papildomos pensijos dalis turėjo būti perskaičiuota pagal Pensijų įstatymo 24 straipsnį ir formulę: 0,005×S×K×D. Pabrėžia, jog papildoma pensijos dalis apskaičiuojama asmenims turintiems teisę gauti senatvės pensiją ir turintiems socialinio draudimo stažą, o ji šias sąlygas atitiko 1994 m. sausio 30 d. Tvirtina, jog teismas padarė grubius procesinius pažeidimus: liudytoja R. D. iš teismo posėdžio salės pašalinta nebuvo, jai pačiai darytas didelis spaudimas atsisakyti savo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą (b. l. 80 – 82).
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius prašo jį atmesti nurodydamas, jog apeliantė neteisingai traktuoja teismo išvadą, jog ji nuo 1994 m. sausio 1 d. skaičiuojamo stažo nebeįgijo. Teismas teisingai konstatavo, jog, nedirbdama nuo 2000 m. rugsėjo 12 d., pareiškėja papildomo skaičiuojamo darbo stažo, už kurį mokamas priedas už stažo metus, nebebuvo įgijusi. Dėl apeliantės teiginio, jog teismas nevertino aplinkybės dėl 1995 m. liepos 1 d. Pensijų įstatymo pataisos, pagal kurią asmenims, nutraukusiems darbo sutartį iki 1994 m. gruodžio 31 d., pensijos nebuvo perskaičiuojamos pakeičiant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą nurodo, jog toks reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, todėl nenagrinėtinas. Šiuo aspektu paaiškintina, jog pagal Pensijų įstatymą ir jo pakeitimus draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuojamas pagal pensijos byloje fiksuotus uždarbio duomenis perskaičiuojant pensijas, paskirtas iki 1995 m. sausio 1 d., apeliantei pensija skirta nuo 1995 m. sausio 1 d. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai dėl procesinių pažeidimų, nes liudytoja iš teismo posėdžio salės buvo pašalinta, o prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pati pareiškėja atsisakė, nes negalėjo suformuluoti konkretaus paklausimo (b. l. 90 – 91).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, reikšdamas nuomonę į apeliacinį skundą, palaikydamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 87 – 88).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstat uoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje keliamas ginčas dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2007 m. spalio 10 d. sprendimo Nr.P15-29192 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo E. D. D. nuspręsta nuo 2007 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos skirti 690,23 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Iš tokios pensijos apskaičiavimo dokumento matyti, kad minėta pensija paskaičiuota remiantis nuo 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) pakeitimais (2007 m. gegužės 10 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5, 6, 32, 39, 42, 46, 52, 64 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 24¹, 42¹, 53¹, 66¹ straipsniais įstatymas Nr.X-1115) (b. l. 6).
Taigi, po Pensijų įstatymo pakeitimo iš jo 6 straipsnio 1 ir 5 dalių matyti, jog įvestas papildomas pensinis aprūpinimas tiems pensijų gavėjams, kurie yra įgiję didesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, t. y. nuo 2007 m. liepos 1 d. valstybinės socialinės draudimo pensijos sandara papildyta atskira pensijos dalimi – priedu už stažo metus (iki tol pensiją sudarė pagrindinė ir papildoma dalys). Pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis įtvirtino, jog tokios pensijos dalies matas yra valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija, o apskaičiavimo tvarka, atsižvelgus į šios bylos aplinkybes, įtvirtinta Pensijų įstatymo 24¹ straipsnyje, kur pasakyta, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priedo už stažo metus dydis apskaičiuojamas dauginant 3 procentus valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos iš kiekvienų iki išėjimo į pensiją mėnesio įgytų pilnų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo (8 straipsnio 1–3, 5, 6 dalys, 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9 punktai, 3 ir 4 dalys) metų, viršijančių 30 metų, skaičiaus. Pažymėtina, jog bazinės pensijos dydį tvirtina Vyriausybė Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu (Pensijų įstatymo 13 str. 2 d.) ir jis ginčijamo sprendimo momentu siekė 266 Lt, pareiškėjos pilni stažo metai, viršijantys 30 metų, yra 11 metų. Taigi, pagal įstatyme įtvirtintą formulę priedas už stažo metus pareiškėjai sudarė 87,78 Lt, kas teisingai nurodyta pensijos apskaičiavime pagrindžiančiame dokumente. Atsižvelgus į jau minėto Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, skundžiamu VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu pareiškėjai skirtą pensiją sudaro 690,23 Lt, t. y. pagrindinės ir papildomos pensijos dalių bei priedo už stažo metus suma. Pagrindinės pensijos dalies matas – ta pati valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija (Pensijų įstatymo 6 str. 3 d.), o papildomos pensijos dalis nustatyta pagal VSDFV Panevėžio skyriaus 1996 m. vasario 26 d. bei 2001 m. balandžio 12 d. sprendimus, kurie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti.
Taigi matyti, jog ginčijamu atsakovo sprendimu pareiškėjai naujai apskaičiuotas tik priedas už stažo metus, kurio apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo E. D. D. neginčija. Tiek iš skundo pirmosios instancijos teismui argumentacijos, tiek iš pirmosios instancijos teisme pareiškėjos išsakytų teiginių (b. l. 56), taip pat iš apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme E. D. D. pasisakymų matyti, kad nesutinkama su papildomos pensijos dalies apskaičiavimu, ko atsakovas skundžiamu sprendimu neatliko. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esant nenuginčytiems minėtiems atsakovo sprendimams Nr.2812 ir Nr.1166, nėra pagrindo abejoti atsakovo nustatytų dydžių teisingumu ir pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, nesusiję su nagrinėjamu ginču, nenagrinėti.
Pažymėtina, jog apeliantės teiginys, kad teismas neteisingai nurodė, kad ji nuo 1994 m. sausio 1 d. skaičiuojamo darbo stažo nebeįgijo, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tokios išvados nepadarė, o tik pagrįstai konstatavo, kad E. D. D., nedirbdama nuo 2000 m. rugsėjo 12 d., papildomo skaičiuojamo darbo stažo, už kurį mokamas priedas už stažo metus, nebebuvo įgijusi.
Dėl apeliantės nurodomų procesinių pažeidimų pirmosios instancijos teisme pasakytina, jog teisėjų kolegija tokių pažeidimų nenustatė. Šiuo aspektu pasakytina, jog visa teismo posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole (Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 str.). Iš 2009 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog pareiškėja prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsisakė savo noru (b. l. 69), protokole taip pat aiškiai nurodyta, jog „pakviečiama liudytoja ...“, kas, įvertinus atsakovo atsiliepime išdėstytą patvirtinimą, jog liudytoja buvo pašalinta iš teismo posėdžio salės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojos apklausos tvarka pirmosios instancijos teisme pažeista nebuvo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 str. 5 d.). Kita vertus, net ir nustačius tokį pažeidimą, jis šiuo atveju būtų vertinamas kaip formalus, nes 2009 m sausio 6 d. teismo posėdis tęstas būtent nuo liudytojos apklausos, taigi nesudarant jai pagrindo netinkamai vykdyti prievolę – duoti teisingus parodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 60 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei pritaikęs teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
E. D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.