Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Glijas“ apeliacinį skundą dėl dalies Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-165-368/2006 pagal ieškovo BUAB „Glijas“ ieškinį atsakovui A. R. , trečiajam asmeniui antstoliui Arturui Bložei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nepagrįstai rėmėsi daiktinės teisės CK 4.96 straipsnio 2 ir 3 dalies normomis, kadangi šioje byloje nagrinėjamas ginčo sandorio, prilyginamo notarinei pirkimo-pardavimo sutarčiai, teisėtumas. Be to, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog, nagrinėjant buvusio savininko reikalavimą pripažinti negaliojančiu antstolio aktą, netaikomos taisyklės, reguliuojančios turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, o taikomos sandorio negaliojimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ 5 p.).Teismas turėjo taikyti CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad restitucija taikoma tuo atveju, kai ginčo sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, ir grąžinti ginčo sandorio šalis į prieš turto pardavimą buvusią padėtį. Pažymi, jog nekilnojamojo turto kaina nuo 2005 metų žymiai išaugo, todėl teismo ir atsakovo nustatytas piniginis ekvivalentas (13 400 + 15 000) netenkina ieškovo ir jo kreditorių turtinių interesų, leidžia atsakovui nepagrįstai praturtėti. Pažymi, jog ginčo pastatų vertė išaugo ir dėl papildomų ieškovo turėtų teisių, susijusių su perleistais ginčo statiniais, t. y. teise nuomotis žemę aplink statinius.Nepagrįsta teismo išvada dėl atsakovo sąžiningumo, kadangi atsakovas pripažino, jog ginčo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant įstatymuose nustatytą tvarką, todėl teismas neturėjo pagrindo atmesti reikalavimo pritaikyti restituciją natūra tuo pagrindu, kad atsakovo nesąžiningumas neįrodytas. Be to, nurodo, jog atsakovo sutikimas primokėti 15 000 Lt kompensaciją taip pat rodo, jog ginčo turtas buvo perleistas žema kaina, kuri neatitinka nei turto rinkos kainų, nei kreditorių interesų, t. y. nesąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir susijusius su pripažinto negaliojančiu ieškovo nurodytu pagrindu sandorio pasekmėmis – restitucijos taikymu, bei, atmesdamas ieškovo reikalavimą pritaikyti restituciją natūra, iš esmės tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas.

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas nustato, kad bankrutuojančios įmonės administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2004, yra išaiškinęs, kad ĮBĮ nereglamentuojami savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, o tik nurodomi ginčytinų sandorių požymiai - priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės nemokumui, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Restitucija yra neatskiriama ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-7-608/2003).

Pagal CPK 725 straipsnio 1 dalį teisėjas turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina rezoliucija, nuo varžytynių dienos praėjus ne mažiau kaip 20 dienų. Ši nuostata taikoma ir areštuotą turtą parduodant skolininko pasiūlytam pirkėjui (CPK 704 str.). Pažeidus šias imperatyvias teisės normas, sandoris (teismo antstolio aktas) laikytinas niekiniu, negaliojančiu ab initio (CK 1.80 str.). Turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu reiškia ir to turto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimą negaliojančiu, nes aktu parduotas skolininko turtas skolininko pasirinktam pirkėjui, kuris įgyja nuosavybės teisę į parduotą daiktą.

Vienas iš sandorio negaliojimo padarinių yra restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Pažymėtina, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu ne visada sukelia restituciją. Restitucija yra galima tik tada ir tik tiek, kiek leidžia įstatymas. Kadangi asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį, tampa to daikto savininku, restitucija galima tik tada, kai tą leidžia daiktinė teisė, kuri gina sąžiningo įgijėjo interesus (CK 4.26 str. 2 d.). Be to, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, t. y. restitucijos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.80, 4.96 str., 6.145 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.96 straipsnio 4 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad, nustačius, jog turtas yra perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, ir nepaneigus įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos, turto iš jo išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-520/2004); tais atvejais, kai, pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija negalima, asmens teisės ir interesai ginami kitais būdais, pavyzdžiui, atlyginant žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 14 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-97/2003).

Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 str. 2 d.). Pagal CK 4.96 straipsnio 4 dalį daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad asmens, įsigijusio daiktą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, sąžiningumas yra preziumuojamas, tačiau tai nereiškia, kad tokia prezumpcija yra absoliuti ir nenuginčijama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-360/2005). Teismui nustačius, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas buvo patvirtintas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, ir pripažinus jį negaliojančiu, turi būti sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo ir ginčo turto įgijėjo (ne)sąžiningumo (CK 1.80 str. 1-2 d., 4.96 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovui 2005-02-18 raštu Nr. 33/01, pasirašytu ieškovo buvusio direktoriaus Virgilijaus Mituzo (vykdomoji byla Nr. 41-72, l. 45), pasiūlius perleisti antstolio areštuotą ieškovo turtą už turto arešto akte nurodytą kainą pirkėjui A. R., teismo antstolis A. Bložė 2005 m. vasario 18 d. aktu Nr. 41-72 pardavė ieškovo ginčo turtą atsakovui A. R. už 13 400 Lt. Teisėjas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą patvirtino 2005-03-10 rezoliucija (vykd. b. l. 49), t. y. nepraėjus minimaliam įstatymų nustatytam 20 dienų terminui nuo akto surašymo dienos bei galiojant 2005 m. kovo 2 d. apygardos teismo nutarčiai, kuria areštuotas visas ieškovo turtas, iškėlus jam bankroto bylą (b. l. 8).

Ieškovas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuriuo teismas ir pripažino negaliojančiu ginčo sandorį, konstatavęs, kad jis sudarytas pažeidžiant imperatyvias CPK 18, 704 straipsnių, 725 straipsnio 1 dalies nuostatas (b. l. 1-5, 72-74). Teismas nepatenkino ieškovo prašymo taikyti restituciją natūra, nurodęs, jog ginčo turtas perleistas sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, o ieškovas, nepateikęs įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą, nepaneigė jo, kaip ginčo turto įgijėjo, sąžiningumo prezumpcijos (b. l. 72-74).

Pirmosios instancijos teismas pirkėjo (atsakovo) (ne)sąžiningumo klausimą išnagrinėjo ištyręs ir įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, remdamasis teismo nustatytu ginčo sandorio negaliojimo teisiniu ir faktiniu pagrindą (CK 1.80 str. 1 d., CPK 704, 725 str.). Ieškovas, teigdamas, jog atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo nesąžiningas, nurodė, kad CPK 704, 725 straipsnių pažeidimas lemia atsakovo nesąžiningumą, todėl taikytina restitucija (b. l. 70), tačiau pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisiniu ir faktiniu pagrindais, kuriais patenkintas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo nesąžiningu įgijėju bei taikyti restitucijos natūra, o teismo sprendimo dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu apeliaciniu skundu neskundžiama (CPK 320 str.). Be to, nebuvo pareikštas ir ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kitais teisiniais ir faktiniais pagrindais.

Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas A. R., įsigydamas ginčo turtą pagal ginčo aktą teismo sprendimams vykdyti įstatymų nustatyta tvarka, žinojo ar turėjo žinoti, kad antstolis pateikė apylinkės teismo teisėjui tvirtinti ginčo aktą nepraėjus CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatytam 20 dienų laikotarpiui, o teismas patvirtino ginčo aktą, pažeisdamas imperatyvias CPK 704, 725 nuostatas, bei kad 2005 m. kovo 2 d. nutartimi areštuotas ieškovo turtas, iškėlus ieškovui bankroto bylą.

Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai per mažos ginčo turto pardavimo kainos, nustatytos antstolio. Nors antstolis 2005 metais įvertino ginčo turtą remdamasis 2002 metų kainomis, turto arešto ir pardavimo dieną neturėdamas tinkamų ginčo turto vertinimo duomenų, tačiau šiuo pagrindu ieškovas nebuvo pareiškęs ieškinio įstatymų nustatyta tvarka (CPK 312 str.).

Beje, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams ieškovas nenurodė ginčo turto rinkos kainos, buvusios jo pardavimo metu, bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie tai, kad ginčo turto pardavimo atsakovui kaina buvo neprotingai maža ir neteisinga (CPK 178, 185 str.). Be to, ieškovo UAB „Glijas“ direktorius V. Mituzas pasiūlė atsakovą ginčo turto pirkėju, neginčijo antstolio nustatytos ginčo turto kainos. Byloje nėra duomenų apie ginčo turto šiandieninę būklę, o tai reikšminga teismui nustatant, ar restitucijos taikymas nepažeistų teisėtų ginčo turto įgijėjo interesų, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Papildomai apelianto pateikti įrodymai taip pat nepatvirtina atsakovo A. R. nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį. Tai, jog atsakovas yra UAB „Lavastė“, vieno iš ieškovo kreditorių, direktorius, yra pasirašęs subrangos sutartis, sudarytas ieškovo su UAB „Lavastė“, neduoda pagrindo teigti, jog jis, pagal ginčo aktą įgydamas ieškovo turtą, turėjo žinoti ar žinojo, jog sandoris sudaromas pažeidžiant aukščiau nurodytas imperatyvias teisės normas, ar apie tai, kad paduotas ieškinys dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, arba kad ieškovui teismo nutartimi, kuri priimta rašytinio proceso tvarka, iškelta bankroto byla dėl jo nemokumo (CPK 626 str. 3 p., ĮBĮ 9 str. 3 d.). Juo labiau kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kitais pagrindais nepareikštas, o ginčo turtas buvo parduotas bei atsakovo įsigytas per antstolį valstybės nustatyta tvarka (CPK 704, 725 str.). Ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepaneigė atsakovo sąžiningumo prezumpcijos, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo pritaikyti restituciją natūra (CK 4.96 str. 4 d., 4.26 str. 1 d., 1.80 str. 1, 2 d.). Tai, jog teismas priteisė iš atsakovo jo sutikimu ieškovui 15 000 Lt kompensaciją už įgytą ginčo turtą, taip pat nepaneigia atsakovo sąžiningumo (CK 4.26 str. 2 d.).

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330, 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą.