Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas pilnai ir priteista civilinei ieškovei iš E. S. ir M. Š. solidariai 206,85 Lt už suteiktas medicinines paslaugas.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. R. civilinis ieškinys patenkintas ir iš E. S. ir M. Š. solidariai priteista 800 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. S. ir M. Š. priteista solidariai 200 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. I. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. S. ir M. Š. solidariai priteista 600 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį M. Š., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 11 d. apie 23.50 val., (duomenys neskelbtini) mieste, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su M. Š., bendrais tyčiniais veiksmais suduodamas vieną smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam L. K. į veidą bei suduodamas kumščiais nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, L. K. parkritus ant žemės, M. Š. užlaužus jam rankas už nugaros, kartu su M. Š. suduodamas rankomis nemažiau penkių smūgių į įvairias kūno vietas L. K., padarė jam muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, odos nubrozdinimus kaktoje ir dešinės akies apatiniame voke, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, pereinančią į nosies nugarėlę, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia kartu su M. Š., bendrais tyčiniais veiksmais viešoje vietoje – namo, esančio adresu Kviečių g. 40, laiptinėje, spardydamas ir subraižydamas peiliu buto Nr. 13 duris, tokiu būdu sugadino svetimą, nukentėjusiajam K. R. priklausantį turtą – 800 Lt vertės šarvuotas buto laukujes duris bei išmėtydamas ant laiptinės palangės esančias gėles, o M. Š. ir besišlapindamas laiptinėje, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. S. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką. Apeliaciniu skundu apeliantas neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, kaltės, o prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi., teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl bausmės

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

E. S. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, ši nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje. Iš bylos duomenų matyti, kad E. S. yra nevedęs, turi mažametę dukrą, ir nors yra registruotas darbo biržoje, tačiau nedirba (1 t. 156 b. l.), nedarbo draudimo išmokų negauna (1 t. 157 b. l.), legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Taigi, skundo argumentas, kad apeliantas išlaiko šeimą – sutuoktinę ir mažametę dukrą, yra nepagrįstas. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad E. S. nėra charakterizuojamas gerai, priešingai, jį apylinkės inspektorius charakterizuoja kaip asmenį, darantį administracinės teisės pažeidimus (1 t. 149 b. l.). Pažyma apie E. S. baustumą liudija, kad jis yra ne kartą baustas administracine tvarka, tarp jų ir už viešosios rimties trikdymą (1 t. 150-153 b. l.), byloje nėra duomenų, kad paskirtąsias baudas jis būtų sumokėjęs. Taip pat teismo duomenimis (LITEKO – Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis) E. S. po šioje byloje padaryto nusikaltimo padarė administracinės teisės pažeidimus – 2010-01-14, 2010-02-01, 2010-04-16, 2010-08-09 bei 2011-04-12, už kuriuos apeliantui buvo paskirtos nuobaudos, o už 2010-08-09 ir 2011-04-12 padarytus administracinės teisės pažeidimų padarymą E. S. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo įspėtas, kad jei jis nevykdys teismo nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų ar darys teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas jam gali būti panaikintas. Šios paminėtos aplinkybės paneigia nuteistojo E. S. skundo argumentą, kad per laikotarpį – nuo nusikalstamos veikos padarymo iki teismo nuosprendžio priėmimo – jis nepadarė jokių pažeidimų ar naujų nusikalstamų veikų. Be to, iš bylos matyti, kad E. S. yra teistas 6 kartus, kad jam buvo paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės, taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. S. nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, dėl ko jis yra recidyvistas BK 27 straipsnio prasme ir jam, kaip recidyvistui, teismas taikė BK 56 straipsnio nuostatas. Tačiau kolegija pastebi, kad skundžiamu nuosprendžiu pripažintą padarytą nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui. Kaip iš bylos matyti, E. S. penkis kartus buvo teisiamas kaip nepilnametis ir 2005-10-28 nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kurią atlikus jis dvejiems metams buvo atiduotas į specialiąją auklėjimo įstaigą. 2005-12-23 E. S. buvo paleistas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų atlikus paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. BK 97 straipsnio 4 dalis numato, kad nepilnamečiams, nuteistiems už BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo terminai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinami per pusę. Kadangi E. S. buvo teistas už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, t. y. už sunkų nusikaltimą, už kurį teistumas yra penkeri metai, o paskirtoji auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nėra bausmė, E. S. teistumas pasibaigė 2008 metų birželio 28 d. Todėl laikoma, kad nuteistojo E. S. teistumas yra išnykęs, nes naują nusikalstamą veiką ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-05-11 nuosprendžiu pripažintas padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, padarė 2010 metais. Be to, nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje, apeliantas padarė po skundžiamu nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo – padarymo.

BK 27 straipsnio 1 dalis numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau nusikaltimų, ir tada toks asmuo yra recidyvistas. Kadangi tyčinę nusikalstamą veiką E. S. padarė turėdamas išnykusį teistumą už tyčines nusikalstamas veikas, kurias padarė būdamas dar nepilnametis, konstatuojama, kad nėra nusikaltimų recidyvo. Todėl skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad E. S. „teistumas neišnykęs“, kad jis „recidyvistas“ ir, kad „vadovaujantis BK 56 straipsnio nuostatomis E. S., kaip recidyvistui“ skirtina straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Taigi, apylinkės teismas netinkami taikė BK 27 straipsnio 1 dalies bei BK 56 straipsnio nuostatas, skirdamas E. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką. Dėl to skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punktu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir pripažino E. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau yra nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei bendrininkų grupėje. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis padėjo ikiteisminiam tyrimui, o tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Iš ikiteisminio tyrimo metu E. S. parodymų matyti, kad jis kaltu prisipažino iš dalies, neigė, kad jis sugadino buto duris, išvartė gėlių vazonus laiptinėje, be to, peilius, su kuriais buvo sugadinto buto durys, tiek apeliantas, tiek ir M. Š. numetė, juos policijos pareigūnams padavė kaltininkus sulaikę vyriškiai. Taigi, akivaizdu, kad ne kaltininkų dėka buvo rasti daiktiniai įrodymai – peiliai. Todėl nėra pagrindo pripažinti E. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Taipogi, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino jo jauno amžiaus, kad jis atsiprašė nukentėjusiųjų, kad jie jam atleido. Tačiau iš bylos matyti, kad nors E. S. yra jaunas (jam tik 21 metai), tačiau jau septintą kartą teisiamas, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nes švelnesne bausme (areštu) nei griežčiausia auklėjamojo poveikio priemone – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nei paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas nepadarė teigiamo poveikio apeliantui, nes jis vėl padarė naujas nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-05-11 nuosprendžiu. Be to, iš bylos matyti, kad nei vienas iš byloje nukentėjusiais pripažintų asmenų neparodė, kad atleidžia kaltininkams, priešingai, reikalauja iš jų atlyginti jiems padarytas turtines ir neturtines žalas. Ši aplinkybė paneigia, kad nuteistojo teiginį, kad nukentėjusieji jam atleido. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nėra nustatyta kitų E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes bei atsižvelgus į nustatytas E. S. atsakomybę lengvinančią ir dvi sunkinančias aplinkybes, kad iš ankstesnių teistumų apeliantas išvadų nedaro, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismo nuteistajam parinkta bausmės rūšis yra tinkama, o paskirtos bausmės dydis nėra aiškiai per didelis ar prieštarautų bausmės paskirčiai.

Be to, pastebėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma tuomet, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pastebėtina, kad pagal teismų praktiką, „taikydamas švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą (BK 54 straipsnio 3 dalis), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui („Teismų praktika“, 2003, Nr. 19, p. 206). Byloje nenustatyta aplinkybių, kurias teismas galėtų vertinti kaip išimtines ir konstatuoti, kad BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta ir nuteistajam E. S. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių nėra nurodyta ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Nors nuteistais skunde nurodo, kad turi mažametę dukrą, tačiau ši aplinkybė nelaikytina išimtine ir vien dėl to nėra pagrindo tenkinti nuteistojo skundo ir skirti jam bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. S. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo jam švelninti paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį E. S. atžvilgiu pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio įžanginės dalies teiginį, kad E. S. „teistumas neišnykęs“, o iš aprašomosios dalies teiginius, jog „E. S. yra recidyvistas (LR BK 27 str. 1 d.), nes šią tyčinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui“ bei, kad „ vadovaujantis LR BK 56 straipsnio nuostatomis E. S., kaip recidyvistui“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.