Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas manė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas pažeidimas Nutarime nepagrįstai priskiriamas formaliųjų teisės pažeidimų kategorijai, ir pabrėžė, jog nagrinėjamam ginčui yra svarbus būtent Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos pažeidimo sudėties pobūdis, o Nutarime Taryba konstatuoja, jog Įstatymo pažeidimo sudėtis yra formali.

Pareiškėjo tvirtinimu, neaiški nei tyrimo, nei pažeidimo trukmė ir jų ryšys su teisiniais padariniais. Pažeidimo (jeigu toks buvo) pradžia gali būti fiksuojama ne nuo 2017 m. spalio 30 d. rašto, kuriame Taryba pacitavo tuo metu naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymu, ir pasiūlė įvertinti su tiekėjais sudarytų didmeninio pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatas bei užtikrinti, kad jos, be kitų punktų, atitiktų taip pat ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, išsiuntimo (ką klaidingai teigia Taryba), o nuo datos, kada šį raštą gavo tinkamas adresatas. Tokia data nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjama.

Pareiškėjo vertinimu, paskirta piniginė sankcija yra neproporcinga ir neadekvati, o Nutarimo dėl skiriamos sankcijos dydžio dalis yra be motyvų. Pareiškėjui skirta bauda neatitinka bylos faktinės situacijos, nekoreliuoja su nustatytomis aplinkybėmis, vadinasi, sankcija buvo neindividualizuota. Pareiškėjo manymu, sankcija arba iš viso neturėjo būti skiriama, arba turėjo būti tik simbolinė. Nutarimo išvados prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

Atsakovo vertinimu, akivaizdu, jog Sutartyse numatytas reikalavimas tiekėjams metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio lėšas prekių pardavimo skatinimui, tačiau konkrečiai nenurodant ar nedetalizuojant pardavimo skatinimų veiksmų, taip pat Sutartyse įtvirtinta tiekėjų atsakomybė už nuostatų pažeidimus bei pareiškėjo teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba vykdo netinkamai, pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, ir jokiu būdu nepatenka į minėtos nuostatos išimtį, pagal kurią turi būti rašytinis susitarimas dėl abiejų elementų – apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų.

Atsakovas pažymėjo, jog ginčo Įstatymo nuostata nereikalauja įvertinti pažeidimo faktinio neigiamo poveikio ar žalos tiekėjams. Įstatymo 3 straipsnis įtvirtina būtent formaliąją pažeidimo sudėtį, t. y. tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, pakanka nustatyti, jog buvo atlikti draudžiami veiksmai, nustatyti minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąraše. Įstatymo koncepcijoje, patvirtintoje 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-191, buvo suplanuota, kad turi būti baigtinis sąrašas veiksmų (atvejų), kurie pripažįstami nesąžiningu pasinaudojimu (piktnaudžiavimu) rinkos galia. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino, kas yra draudžiama, bei aiškiai numatė išimtis, kada Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies sąrašo konkrečiuose punktuose (7, 8, 10) numatyti veiksmai nebūtų laikomi pažeidimu, t. y. kai dėl atitinkamų veiksmų sudaryti išankstiniai ir (ar) rašytiniai šalių susitarimai. Dėl to, nustačius, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jos veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Vėlesnis susitarimų egzistavimas negali lemti minėtų sutarčių nuostatų vertinimo. Jeigu sutartyje numatomas finansinis įpareigojimas tiekėjui dėl pardavimo skatinimo veiksmų, kaip numato Įstatymas, jame turi būti numatyti ir pardavimo skatinimo veiksmai, priešingu atveju, tokios nuostatos pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto draudimą ir netenkina jame numatytos išimties sąlygų.

Dėl pažeidimo trukmės nustatymo atsakovas pažymėjo, jog 2017 m. spalio 30 d. raštas Nr. (11.2-36) 6V-2578 pareiškėjui buvo siųstas elektroniniu paštu, dėl to buvo gautas tą pačią dieną. Gavimo fakto neneigia ir pats pareiškėjas. Įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pažeidimo tyrimas laikomas baigtu, kai Taryba patvirtina įgaliotų pareigūnų atlikto pažeidimo tyrimo išvadas. Atsakovas nurodė, jog Įstatyme išsamiau nedetalizuojama, koks laikotarpis laikytinas trumpu, vidutinišku ar ilgu, nedetalizuojama ir pažeidimo masto nustatymo kriterijų, tai paliekama spręsti Tarybai. Įstatymo 12 straipsnis pateikia pakankamai aiškias baudos skaičiavimo gaires. Atsakovas nustatė konkrečias aplinkybes, kurios turi būti vertinamos skiriant baudą. Vertinant pažeidimo pavojingumą atliktas vertinimas, kaip konkrečiu atveju nagrinėjami draudžiami veiksmai pasireiškia ir prieštarauja sąžiningai ūkinei praktikai bei pažeidžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonės interesų pusiausvyrą.

II.

Teismas įvertino Nutarimo turinį, pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog Įstatymo nuostatos gali būti taikomos pareiškėjui, nes iš visų pareiškėjo Lietuvoje valdomų parduotuvių, daugiau kaip 20 prekybos plotas viršija 400 kv. m, taip pat pareiškėjo bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais sudarė daugiau kaip 116 mln. Eur, t. y. pareiškėjas atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl laikytinas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta išimties taisyklė turėtų būti taikoma šioje administracinėje byloje, teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad sutarčių laisvės principas leidžia formuluoti išimties sąlygas (vieną iš jų) kokiuose nors papildomuose susitarimuose, o ne minėtose bendrosiose (generalinėse) sutartyse. Sutarties laisvės principas draudžia pažeisti imperatyviąsias įstatymo nuostatas, konkrečiai – Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kurio turinys atskleistas minėtoje 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad teisės pažeidimo, numatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, sudėtis nėra formali, teismas nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas bendras draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti, kad tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėtų dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti, bei nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią mažmeninės prekybos įmonei leidžiama raštu susitarti su tiekėju dėl apmokamų išlaidų dydžio ir numatomų taikyti pardavimo skatinimo veiksmų. Šioje nuostatoje įtvirtinta būtent formali pažeidimo sudėtis, reiškianti, kad mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį mažmeninės prekybos įmonės arba kartu su šia įmone vykdomo pardavimo skatinimo išlaidų ar kitokiu būdu už jas atlyginti. Ši nuostata niekaip nesuponuoja vertinimo, ar minėtieji draudžiami veiksmai padarė kokią nors faktinę neformalią žalą – šiuo atveju Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasmė yra ta, kad vien draudžiamo susitarimo sudarymas, nepaisant jo materialiųjų pasekmių, yra žalingas. Dėl to, nustačius, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikoma, kad tokie jos veiksmai savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Be to, įrodinėjimo našta, kad pareiškėjas tinkamai nustatė išimties sąlygas, tenka pareiškėjui (Įstatymo 3 str. 3 d.).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad teisės pažeidimas, numatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra mažareikšmis, teismas atkreipė dėmesį, jog Įstatymo tikslas yra riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (1 str. 1 d.). Įstatymas skirtas riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą, o tai yra susiję su konkurencijos palaikymu, taip pat netiesiogiai – vartotojų interesų apsauga. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36⁹ straipsniu, nurodė, kad įstatymų leidėjas dėl konkurencijos priežiūros yra tiesiogiai nustatęs, kad mažareikšmiškumo vertinimą šiuose santykiuose atlieka konkurencijos priežiūrą atliekantys subjektai. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste pažeidimo tyrimas buvo atliktas, todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas gali būti laikomas mažareikšmiu, yra nepagrįsti, nes, teismo vertinimu, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto trunkamojo pažeidimo padarymas, kad ir labai mažo ūkio subjekto atžvilgiu, negali būti traktuojamas mažareikšmiu: tokiu atveju, nors ir nepažeidžiamos konkurencijos teisės normos dėl dominuojančios padėties (Įstatymo 1 str. 2 d.), yra didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios nesąžiningas panaudojimas. Konstatavus, kad pareiškėjo argumentai, esą, pareiškėjas nepadarė pažeidimo, numatyto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, kad, esą, jis yra mažareikšmis, nėra pagrįsti, padaryta išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Nutarimą; konstatuota, kad pareiškėjui, padariusiam Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pažeidimą, turėjo būti paskirta sankcija, nustatyta Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje.

Teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Įstatymo 12 straipsnis ta apimtimi, kuria sukuria teisinį vakuumą, kurio pagrindu konkurencijos priežiūrą įgyvendinanti institucija įgyja neribotas privilegijas plečiamai aiškinti Įstatymo raidę ir be aiškios metodikos sankcionuoti ūkio subjektus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir aiškumo, teisingumo ir atsakingo valdymo principams, kuris buvo grindžiamas tuo, jog minėtoji legislatyvinė omisija sudaro prielaidas subjektyviam kiekvieno tiriamo Įstatymo pažeidimo vertinimui ir neužtikrina reikalavimo skirtingas situacijas vertinti skirtingai, o vienodas – vienodai parenkant tinkamas ir proporcingas sankcijas už esamą ar tariamą Įstatymo pažeidimą.

Teismas netenkino minėto prašymo, nes neabejojo Įstatymo 12 straipsnio atitiktimi Konstitucijai. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1014/2013, nurodė, kad Įstatymas yra specialusis įstatymas, reguliuojantis specifinius teisinius santykius. Įstatyme yra aiškiai nurodyta skirtinos baudos maksimali riba, nurodyti konkretūs faktoriai, kurie turi būti įvertinti skiriant baudą, baigtiniai atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Teismo vertinimu, Įstatyme pateiktos pakankamai aiškios baudos skaičiavimo gairės, pareiškėjo įvardytos sankcijų skyrimo metodika.

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo argumentus, jog pareiškėjui paskirta sankcija yra neadekvati ir neproporcinga, teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė aiškios prieštaros šiam sankcijos elementui. Teismas nurodė, kad pareiškėjui turėjo būti žinoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017, nes pažeidimo tyrimas pradėtas po šios nutarties paskelbimo, t. y. pareiškėjas žinojo, kad negalima sudaryti sutarčių, kuriomis jis pasinaudotų savo rinkos galia, kad nesiėmė veiksmų taisyti tokioms sutartims. Atsakovas vertino Sutarčių nuostatų turinį, tikslus, pasireiškimo ūkio subjektų veikloje galimybes ir galimą jų poveikį tiekėjų veiklai pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertindamas pažeidimo pobūdį atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, kurie nurodyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y. sutartyse buvo įtvirtinti reikalavimai tiekėjams iš anksto metams arba tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu skirti tam tikro dydžio rinkodaros lėšas prekių pardavimo skatinimui, o pažeidus reikalavimą dėl rinkodaros lėšų mokėti pareiškėjai baudą ar kompensaciją, taip pat kuriose įtvirtinta pareiškėjo teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jei tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Be to, tai, kad nepriklausomai nuo pardavimo skatinimo veiksmų įvykdymo, tiekėjai privalėjo sumokėti visas iš anksto numatytas pardavimų skatinimui numatytas sumas, pareiškėjas tiekėjams sukėlė papildomą finansinę naštą ir nepagrįstas išlaidas, didino tiekėjų veiklos neapibrėžtumą, nes tiekėjų prekių pardavimų skatinimo veiksmai gali būti vykdomi ne jiems, tačiau mažmeninės prekybos įmonei naudingu būdu. Nors pažeidimo sudėtis yra formali, tačiau pažeidimas buvo įgyvendintas faktiškai, kas taip pat buvo svarbi aplinkybė pažeidimo pobūdžio vertinime. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai įvertino pažeidimo mastą kaip mažą, o ne mažareikšmį.

Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl baudos dydžio, nurodydamas, kad atsakovas skyrė mažesnę negu Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos vidurkis baudą. Teismo vertinimu, atsakovas įvertino tiek pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, tiek bylos aplinkybes, nes pareiškėjo bendradarbiavimas teikiant reikalaujamą informaciją nėra lengvinanti aplinkybė. Vertinant pažeidimo pavojingumą atliktas vertinimas, kaip konkrečiu atveju nagrinėjami draudžiami veiksmai pasireiškia ir prieštarauja sąžiningai ūkinei praktikai bei pažeidžia tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonės interesų pusiausvyrą.

III.

Pareiškėjo vertinimu, net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Sutartys neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties reikalavimų (su kuo pareiškėjas nesutinka), teismas, neatlikęs nurodytos teisės normos sudėties vertinimo ir tik atkartodamas atsakovo teiginius, ne tik neįgyvendino motyvavimo pareigos, tačiau ir nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta pažeidimo sudėtis yra formali. Teismas nepateikė nė vieno argumento, kuriuo būtų motyvuojamas pritarimas Tarybos išvadai, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali. Nė vieno argumento, pagrindžiančio tokį teisės normos vertinimą nepateikė ir pati Taryba. Pareiškėjo teigimu, tokios pozicijos nei atsakovo, nei administracinių teismų praktika nepatvirtina. Tiek Tarybos, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai buvo padaryti vertinant kitų teisės normų, nei nagrinėjamu atveju, turinį.

Pareiškėjo įsitikinimu, pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis, nes tyrimo metu analizuotos Sutartys buvo sudarytos su (duomenys neskelbtini) tiekėjais, o vertinant bendrame visų pareiškėjo tiekėjų kontekste (bendras tiekėjų skaičius yra virš (duomenys neskelbtini) ir apima tiek Lietuvos, tiek ne Lietuvos tiekėjus), šios Sutartys sudarė nereikšmingą dalį; šių tiekėjų tiekiami produktai bendrame visų pareiškėjui tiekiamų maisto produktų ir gėrimų kontekste sudaro vos apie (duomenys neskelbtini) proc. (bendrame visų prekių skaičiuje tai sudarytų dar mažiau); tiekėjai patvirtino, kad neigiamų padarinių dėl sudarytų Sutarčių jie nepatyrė, ir jokios kritikos pareiškėjui Tarybai neišsakė; iš minėtų Sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais, buvo nutraukta ar modifikuota (duomenys neskelbtini) Sutarčių, todėl Tarybai priimant Nutarimą, neaiškumų buvo likę tik dėl (duomenys neskelbtini) Sutarčių, kurios bendrame visų pareiškėjo tiekėjų kontekste, sudarė vos apie (duomenys neskelbtini) proc.

IV.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje aptarė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą reguliavimą, taip pat nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1537-858/2017 pateiktus šios nuostatos išaiškinimus.

Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone, buvo sudaręs Sutartis, kuriose su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais buvo nustatytos tam tikro dydžio rinkodaros lėšos prekių pardavimui skatinti, tačiau šiose Sutartyse konkrečiai nebuvo nurodyti ar detalizuoti pardavimo skatinimų veiksmai, taip pat už nuostatų pažeidimus buvo numatyta tiekėjams atsakomybė bei buvo nustatyta pareiškėjo teisė organizuoti prekių pardavimo skatinimą bei daryti rinkodaros išlaidas tiekėjo sąskaita, jeigu tiekėjas be pateisinamų priežasčių nevykdo prekių pardavimo skatinimo prekybos vietose arba jį vykdo netinkamai. Padaryta išvada, kad tokios sutarties nuostatos, kuriose konkrečiai numatytas tik vienas elementas – apmokamų išlaidų dydis, tačiau ne konkretūs numatomi taikyti pardavimo skatinimo veiksmai, pagrįstai vertintos neatitinkančiomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos išimties sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, todėl pritaręs pirmosios instancijos teismo vertinimams, jų nekartojo.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „Maxima LT“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021, išnagrinėjus bylą iš naujo priimti naują procesinį sprendimą – tenkinti jo (pareiškėjo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo panaikinimo.

Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat be pagrindo pritarė pirmosios instancijos teismo pateiktam išaiškinimui, kuriuo remiantis nustatyti jokiuose teisės aktuose nenumatyti VAĮ 36⁹ straipsnyje ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto mažareikšmiškumo fakto nustatymo kriterijai. Lingvistiškai aiškinant Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą trunkamieji / tęstiniai pažeidimai gali būti laikomi mažareikšmiais, kadangi tik trunkamieji / tęstiniai pažeidimai gali turėti trukmės (laiko) dimensiją, t. y. jei įstatymų leidėjas būtų siekęs įtvirtinti, kad tik vienkartiniai (bet ne trunkamieji ar tęstiniai) pažeidimai gali būti laikomi mažareikšmiais, tarp Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų mažareikšmiškumo kriterijų nebūtų trukmės kriterijaus, nes vienkartinis pažeidimas trukmės dimensijos neturi apskritai. Vadinasi, net ir remiantis paties Įstatymo nuostatomis, tam tikrą laiką trunkantis (trunkamasis) pažeidimas gali būti laikomas mažareikšmiu, o jo trukmė (ar pažeidimas egzistavo trumpą / ilgą laiką) yra vienas iš daugelio kriterijų, kurie kumuliatyviai apsprendžia mažareikšmiškumo faktą.

Dėl prašyme pateiktų argumentų dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė šabloninę nutartį, vadovavosi teisės normomis, kurios nėra aktualios byloje, atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi būtent šiam ginčui taikytomis Įstatymo nuostatomis, taip pat jų taikymą aiškinančia susiformavusia praktika kitose analogiškose bylose, t. y. bylose, kuriose kitos mažmeninės prekybos buvo pripažintos padariusios tų pačių Įstatymo nuostatų pažeidimą. Nutarties lakoniškumas neturėtų būti vertinamas kaip motyvų nepateikimas. Bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ar jų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytus pagrindus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir EŽTT, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Solomun prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją; pareiškimo Nr. 13151/04).

Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr.5623/09, 12460/09 ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).

Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą šiuo pareiškėjo nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). EŽTT yra nurodęs, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl teismams tenkančios pareigos pagrįsti savo sprendimus, laikomasi pozicijos, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis peržiūrimą sprendimą priėmusio teismo tyla dėl šalies pateikto argumento gali pagrįstai būti suprantama, kaip implicitinis tokio argumento atmetimas (2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21218/12, 143 p., 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 40476/98, 71 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91, 30 p.). Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (minėto sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją 71 p.). Kitaip vertintini atvejai, kai bylos šalis savo argumentus formuluoja abstrakčiai, o teismas pateikia išsamius motyvus dėl ginčo esmės. Šiomis aplinkybėmis gali būti laikoma, kad teismas implicitiškai atmeta tokius šalies pateiktus argumentus (minėto sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą 143 p.).

Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.)

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, nustatęs bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Nutarimo pagrįstumu ir teisėtumu, nutartyje nurodė, dėl kokių konkrečių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčui taikytinų teisės aktų normų netenkintini apeliacinio skundo reikalavimai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktai.

Primintina, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skunde suformuluotas materialusis reikalavimas – panaikinti atsakovo Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėjas pripažintas pažeidęs Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, įpareigotas nutraukti draudžiamus veiksmus, jei jie dar atliekami, ir jam paskirta bauda. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėstomų argumentų eigos matyti, kad priimant nutartį buvo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių jis nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo netenkintas minėtas materialusis reikalavimas.

Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija) kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jei jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones; šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 dalies 3 punktą pareiškėjo prašymas Konstituciniam Teismui pateikiamas per keturis mėnesius nuo galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi nagrinėjamu pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei Įstatymo 12 straipsnis, kurio pagrindu priimtas sprendimas, pažeidė jo teises.

Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nutartyje nėra būtinų motyvuojamosios dalies elementų (teisės normų, jų analizės, įrodymų vertinimo); siaurinamai aiškindamas EŽTT jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė savo pareigą nurodyti motyvus; priėmė šabloninę nutartį, panaudodamas prieš tai nagrinėtos bylos tekstą.

Nagrinėjant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir negaliojimo pagrindo, nustatyto šios dalies 5 punkte (sprendimas yra be motyvų).

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Iš pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išsakytų argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo nustatyti sprendimo negaliojimo pagrindą, nurodytą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte, tačiau tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokia išvada, nėra pagrindo konstatuoti, jog apskritai apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir šioje byloje kilusio ginčo esmę bei pobūdį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes jame nurodyti motyvai, kuriais pagrindžiamos padarytos išvados dėl ginčo esmės.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinį nagrinėto ginčo klausimą, t. y. ar pareiškėjas padarė pažeidimą, nurodytą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, ir ar jam pagrįstai paskirta bauda už šį pažeidimą.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nurodė ginčui išspręsti aktualų teisinį reguliavimą, remdamasis teismų praktika atskleidė teisės normų turinį, ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, tokiu būdu pateikdamas bylai reikšmingų aplinkybių vertinimą.

Iš tiesų apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra tokių motyvų, kurie buvo nurodyti ir 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, nes tie motyvai yra susieti su šia byla. Nutartyje pacituotas Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktas, kuris buvo aktualus tik administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2021, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje kritikuojamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo atsakyta į teisiškai reikšmingus esminius klausimus ir būtent dėl minėtos perteklinės nuorodos buvo neteisingai išspręsta byla.

Akivaizdu, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriems pritarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nutartis yra visai be motyvų. Pažymėtina, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai nėra išsamūs, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis šis teismas atmetė apeliacinį skundą, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį.

Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, galima sutikti, jog jie stokoja išsamumo, yra lakoniški, tačiau šioje nutartyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ši nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų nutarties rezoliucinėje dalyje (t. y. pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepripažintina, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos procesą, pareiškėjas nurodo, jog sistemiškai aiškinant VAĮ 36⁴, 36⁸, 36⁹ straipsnius, darytina išvada, jog VAĮ 36⁹ straipsnis, Tarybai atliekant tyrimus dėl Įstatymo pažeidimų, yra imperatyvaus, o ne rekomendacinio pobūdžio, nes VAĮ 36⁹ straipsnio 3 dalyje nėra numatytos išimties, jog šis straipsnis netaikomas didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimo priežiūrą atliekantiems subjektams, o kituose minėtuose straipsniuose tokia išimtis yra ekspliticiškai nurodyta.

Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl VAĮ 36⁹ straipsnio rekomendacinio ar imperatyvaus pobūdžio Tarybai atliekant tyrimus dėl mažmeninių prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų, o tik konstatavo, jog tyrimas yra atliktas ir nėra pagrindo daryti išvados, kad bet kokioje tyrimo atlikimo stadijoje egzistavo priežastys nepradėti ar nutraukti tyrimą dėl mažareikšmiškumo. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kaip teigia pareiškėjas, jog vien aplinkybė, kad Taryba nepasinaudojo Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta teise atsisakyti pradėti pažeidimo tyrimą, reiškia, kad toks tyrimas jau nebegali būti nutrauktas VAĮ 36⁹ straipsnio nustatyta tvarka, t. y. jau pradėjus tyrimą. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė galimybės Tarybai nutraukti jau pradėto tyrimo dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra mažareikšmis.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „nagrinėjamos bylos kontekste pažeidimo tyrimas buvo atliktas, todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidimas gali būti laikomas mažareikšmiu, yra nesavalaikiai ir nepagrįsti, nes, teismo vertinimu, MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyto trunkamojo pažeidimo padarymas, kad ir labai mažo ūkio subjekto atžvilgiu, negali būti traktuojamas mažareikšmiu: tokiu atveju, nors ir nepažeidžiamos konkurencijos teisės normos dėl dominuojančios padėties (MPĮNVDĮ 1 straipsnio 2 dalis), yra didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios nesąžiningas panaudojimas“.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, argumentuotai nustatė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas, numatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nėra mažareikšmis. Be to, pirmosios instancijos teismas yra nustatęs, kad tyrimas buvo baigtas 2019 m. rugpjūčio 20 d., nepripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentai, jog tyrimas turėjo tęstis iki 2019 m. gruodžio 26 d.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pritarė pirmosios instancijos teismo pateiktam išaiškinimui, kuriuo remiantis nustatyti jokiuose teisės aktuose nenumatyti VAĮ 36⁹ straipsnyje ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto mažareikšmiškumo fakto nustatymo kriterijai. Pareiškėjas pažymi, kad lingvistiškai aiškinant Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą trunkamieji / tęstiniai pažeidimai gali būti laikomi mažareikšmiais, kadangi tik trunkamieji / tęstiniai pažeidimai gali turėti trukmės (laiko) dimensiją, t. y. jei įstatymų leidėjas būtų siekęs įtvirtinti, kad tik vienkartiniai (bet ne trunkamieji ar tęstiniai) pažeidimai gali būti laikomi mažareikšmiais, tarp Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų mažareikšmiškumo kriterijų nebūtų trukmės kriterijaus, nes vienkartinis pažeidimas trukmės dimensijos apskritai neturi. Pareiškėjo teigimu, net ir vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, tam tikrą laiką trunkantis (trunkamasis) pažeidimas gali būti mažareikšmiu, o jo trukmė (ar pažeidimas egzistavo trumpą / ilgą laiką) yra vienas iš daugelio kriterijų, kurie kumuliatyviai apsprendžia mažareikšmiškumo faktą. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas mažareikšmiškumo ir trunkamojo pobūdžio sąlygas sprendime nepagrįstai apjungė į vieną.

Primintina, jog VAĮ 36⁹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nustačius teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ar netinkamo vykdymo faktą, kuris vertintinas kaip mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas ir kurį galima ištaisyti nedelsiant priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, tokio pažeidimo tyrimas nutraukiamas, įstatyme numatyta poveikio priemonė neskiriama, o ūkio subjektui pareiškiama žodinė pastaba. Tais atvejais, kai mažareikšmio teisės aktų reikalavimų pažeidimo nedelsiant ištaisyti negalima priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, ūkio subjektui pateikiamas rašytinis nurodymas pašalinti mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir nustatomas protingas terminas pažeidimui pašalinti, kuris gali būti pratęstas vieną kartą. Jeigu ūkio subjektas nepašalino mažareikšmio teisės aktų reikalavimo pažeidimo, pakartotinai žodinė pastaba arba rašytinis nurodymas negali būti pateikti. Pagal VAĮ 36⁹ straipsnio 2 dalį, teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie laikomi mažareikšmiais konkrečiose ūkio subjektų veiklos srityse, ar tokių pažeidimų kriterijai nurodomi priežiūrą atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens, kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos arba aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimamuose norminiuose teisės aktuose. VAĮ 36⁹ straipsnio 3 dalis nustato, kad šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, muitinei, finansų rinkos priežiūrą, asmens duomenų apsaugos priežiūrą, energetikos kontrolę, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams. Šioje dalyje nurodytiems subjektams šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktą, Taryba motyvuotu nutarimu atsisako pradėti pažeidimo tyrimą, jeigu pareiškime, kurį pateikia pareiškėjas, norėdamas inicijuoti pažeidimo tyrimą, pateikia rašytinį Tarybai rašytinį pareiškimą atlikti pažeidimo tyrimą (Įstatymo 8 str. 1 d.), skundžiami jau pasibaigę ne tęstiniai ir ne trunkamieji veiksmai, kurie dėl jų pobūdžio, trukmės, masto ar kitų ypatumų yra mažareikšmiai. Įstatymo 9¹ straipsnio, nustatančio pažeidimo tyrimo išskyrimo (sujungimo), pabaigos, atnaujinimo pagrindus, 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad Taryba priima nutarimą pažeidimo tyrimą nutraukti, jeigu pažeidimo tyrimo metu paaiškėja arba atsiranda Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.

Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė VAĮ 36⁹ straipsnį ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir padarė akivaizdų materialiosios teisės pažeidimą, pirmiausia akcentuotina, jog pareiškėjas apeliacinio skundo negrindė argumentais dėl netinkamo VAĮ 36⁹ straipsnio ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymo, pirmosios instancijos teismui nustatant, kad padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis (žr. apeliacinio skundo 58–69 p.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde buvo nurodęs aplinkybes, susijusias su tyrimo trukme, tai, kad iš Sutarčių su (duomenys neskelbtini) tiekėjais, 2018 m. gruodžio 1 d. – 2019 m. birželio 12 d. laikotarpiu buvo nutraukta ar modifikuota (duomenys neskelbtini) Sutarčių, todėl priimant Nutarimą, neaiškumų buvo likę tik dėl (duomenys neskelbtini) Sutarčių, kurios bendrame pareiškėjo tiekėjų kontekste sudarė vos (duomenys neskelbtini) proc.; tiekėjai patvirtino, kad neigiamų padarinių dėl sudarytų Sutarčių nepatyrė; kt. Iš esmės pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad pareiškėjui pateikus Tarybai duomenis apie tai, jog dauguma Sutarčių buvo nutrauktos ar modifikuotos, pažeidimo mastas (jei toks buvo) galėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis, o ne kaip „mažas“.

Atkreiptinas dėmesys, kad Nutarimo 99 punkte nurodyta, jog pažeidimo mastas yra mažas, o 100 punkte nurodyta, kad naujos aplinkybės dėl dalies Sutarčių nutraukimo nekeičia pažeidimo masto vertinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikavo pirmosios instancijos teismo konstataciją, jog vien pats faktas, kad atsakovas nurodė pažeidimo mastą esant mažu, yra pakankamas spręsti, kad tokia Tarybos išvada yra teisinga ir neginčytina (apeliacinio skundo 61 p.).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo aplinkybes, susijusias su materialiosios teisės normų (VAĮ 36⁹ straipsnio ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punkto) netinkamu taikymu, tačiau iš esmės kritikuoja tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis, t. y. nesutinka su atliktu pirmosios instancijos teismo faktų, pagrįstų bylos įrodymais, vertinimu, nustatant, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis. Tačiau ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d. (iki 2021 m. sausio 1 d. buvusi 6 d.)).

Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomus argumentus, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir trunkamieji / tęstiniai pažeidimai gali būti laikomi mažareikšmiais, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik tai, kad pareiškėjas padarė trunkamojo pobūdžio pažeidimą labai mažo subjekto atžvilgiu, bet įvertino ir kitas aplinkybes, t. y. pažeidimo pobūdį ir ypatumus, juos susiedamas su tuo, kad buvo panaudota didelę rinkos galią turinčios mažmeninės prekybos įmonės rinkos galia, o Įstatymas, kurį pažeidė pareiškėjas, skirtas būtent riboti galią, tai susiję su konkurencijos palaikymu, bei netiesiogiai – su vartotojų interesų apsauga.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų, juo labiau – akivaizdų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, nepripažintini pagrįstais.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014), t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, todėl netenkinamas ir pareiškėjo prašymas priteisti 3 088 Eur bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1149-502/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.