Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-09-24 · Civilinė byla Nr. 2A-821-302/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-24
Bylos Nr.
2A-821-302/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė (pran.), Rasa Gudžiūnienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Petva“
Atsakovas
akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Advokatai
Martynas Pečiulis, Vytenis Puišis
Kategorijos
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-821-302/2009Procesinio sprendimo kategorijos 42.10; 73.2.6.2; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Henricho Jaglinskio,sekretoriaujant Violetai Kamašinienei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Martynui Pečiuliui,atsakovo atstovui advokatui Vyteniui Puišiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Petva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Petva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Petva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti 54 044,55 Lt nuostolių iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu sudarė vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. 2002-09-25 ieškovas pasirašė sutartį su UAB „Portolitus“, pagal kurią įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Lietuva – Italija. 2002-10-02 įvyko įvykis, kurio metu Milano mieste, Italijoje, buvo pavogtas ieškovo gabentas krovinys. Atsakovas, įvertinęs draudiminio įvykio aplinkybes, 2003-05-06 priėmė sprendimą ieškovui draudimo išmokos neišmokėti. 2003-05-09 ieškovas kreipėsi su pakartotiniu prašymu dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovas savo sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovas nurodė, jog minėto krovinio draudėjui UAB „If draudimas“ kreipusis į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovams AB „Lietuvos draudimas“, Petro Valinčiaus firmai (šiuo metu jos teisių perėmėjas – UAB „Petva“) ir UAB „Portolitus“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Šiaulių tauro televizoriai ir G. Baltrūnas, teismų sprendimais be visa ko buvo konstatuota, jog atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymas išmokėti draudimo išmoką pagal Petro Valinčiaus įmonės vežėjų atsakomybės draudimo sutartį už minėto įvykio metu prarastą krovinį yra nepagrįstas, taip pat, kad nebuvo pakankamo pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl draudiko konstatuoto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Atsakovui laiku neįvykdžius pareigos išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką, bylinėjimosi metu Petro Valinčiaus firmą (vėliau pertvarkyta į UAB ,,Petva“), kartu su AB ,,Lietuvos draudimas“ patraukus atsakovu ir areštavus jo turtą, t.y. uždraudus Petro Valinčiaus firmai perleisti nuosavybės teisę į septynias transporto priemones, dėl tokio uždraudimo patyrė didelių nuostolių, nes šių transporto priemonių – vilkikų nebegalėjo parduoti pirkėjui į Rusiją, o vilkikai buvo seni, neatitiko ekologijos reikalavimų, todėl su jais nebuvo galima važiuoti į daugelį Europos valstybių, dėl to ieškovas prarado pagrindinį savo verslo partnerį. Ieškovas patyrė minimalius nuostolius, kurie yra preziumuojami ir kurių dydis yra 54 044,55 Lt, skaičiuojant nuo 220 590 Lt sumos (kiek buvo priteista UAB „If draudimas“ naudai) už 49 praleistus mokėjimo mėnesius (nuo 2003-05-21 iki 2007-06-19).

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuri pagal savo esmę yra sutartis trečiojo asmens naudai. AB ,,Lietuvos draudimas“ turėjo pareigą atlyginti patirtus nuostolius pretenziją pareiškusiam asmeniui – šiuo konkrečiu atveju – krovinį apdraudusiai ir žalą atlyginusiai bendrovei ,,If draudimas“. Ieškovas prievolės atlyginti žalą nevykdė, žalą atlygino AB ,,Lietuvos draudimas“ kaip solidarusis skolininkas, išmokėjęs draudimo išmoką. Ieškovas UAB ,,Petva“ negali būti laikomas kreditoriumi CK 6.210 str. prasme. Sudarius draudimo sutartį trečiojo asmens naudai, UAB „Petva“ kaip draudėjas, turėjo teisę reikalauti sutarties įvykdymo trečiojo asmens naudai. Ginčą nagrinėję teismai pripažino, kad UAB ,,If draudimas“ laikytinas kreditoriumi, patyrusiu minimalius nuostolius.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog ieškovas UAB „Petva“ neturi reikalavimo teisės į AB „Lietuvos draudimas“ dėl tokių palūkanų – minimalių nuostolių priteisimo, nes pagrindinė prievolė buvo įvykdyta ne jo, o naudos gavėjo draudiko naudai, todėl atmetė ieškinį kaip pareikštą neturint reikalavimo teisės ir be pagrindo. Ieškovas UAB „Petva“ negali būti laikomas kreditoriumi Civilinio kodekso 6.210 str. prasme, kadangi draudimo sutartis tarp buvusios Petro Valinčiaus firmos (šiuo metu – UAB „Petva“) ir AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudaryta trečiojo asmens naudai, ir būtent krovinio draudikas UAB „If draudimas“ patyrė nuostolius (išmokėjęs draudimo išmoką krovinio savininkui), kuriuos teismas priteisė, bei kartu priteisė palūkanas. Teismo vertinimu, būtent UAB „If draudimas“ patyrė ir minimalius nuostolius, kurie ir nebuvo įrodinėti procese, buvo priteisti kaip palūkanos dėl termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo. Teismas ieškovo įrodinėjamus nuostolius, patirtus dėl bylinėjimosi, vertino kaip išeinančius už minimalių nuostolių sąvokos ribų. Ieškovas, nurodydamas, jog dėl patirtų suvaržymų taikant jo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemonės patyrė nuostolių, neįrodė ėmęsis kokių nors priemonių dėl nuostolių mažinimo, t.y. neskundė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacine tvarka, nesikreipė į bylą nagrinėjusį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo CPK 147 str. pagrindu, bei nesikreipė po bylos išnagrinėjimo į savo civilinės atsakomybės draudiką AB „Lietuvos draudimas“ dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas sprendė, jog įrodinėjami realūs ieškovo turėti nuostoliai niekaip nėra susiję su ieškovo reikalaujama priteisti 54 044,55 Lt palūkanų suma, kurią ieškovas sieja su minimalių, nereikalaujamų įrodinėjimo, nuostolių atlyginimu CK 6.210 str. pagrindu. Atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ laiku neįvykdžius pareigos išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką, ieškovas turėtų teisę į minimalių nuostolių – palūkanų priteisimą tik tuo atveju, jei teismai būtų priteisę iš atsakovo draudimo išmoką ieškovui, nagrinėtu atveju – Petro Valinčiaus firmai. Draudimo išmoka (subrogacijos pagrindu kaip žalos atlyginimas) buvo priteista UAB „If draudimas“ naudai, ir ši bendrovė įgijo teisę ir į minimalių nuostolių – procesinių palūkanų priteisimą, kurios ir buvo priteistos.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Petva“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad UAB „Petva“ gali ir turi būti laikomas kreditoriumi sudarytos sutarties prasme, kadangi teisę reikalauti įvykdyti sutartį pagal materialinės teisės normas turi tiek tretysis asmuo, tiek kreditorius. AB „Lietuvos draudimas“ privalo atlyginti abiejų nuostolių patyrusių asmenų nuostolius, nes dėl atsakovo sutartinės prievolės nevykdymo (netinkamo vykdymo) nuostolių patyrė tiek tretysis asmuo – naudos gavėjas (UAB „If draudimas“), tiek kreditorius (UAB „Petva“).

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog, priešingai nei teigiama teismo sprendime, ankstesnėje byloje nebuvo sprendžiamas minimalių nuostolių, apskaičiuotų materialinių palūkanų išraiška, atlyginimo klausimas, o buvo sprendžiamas procesinių palūkanų priteisimo klausimas.

Ieškovas nurodo, jog teismui įrodinėjo ne nuostolių dydį, bet jų realumą, todėl teismo išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad ėmėsi kokių nors priemonių dėl nuostolių mažinimo, laikė nepagrįsta, kadangi įstatymas nenumato galimybės mažinti minimalių nuostolių, kuriuos prašė priteisti ieškovas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo Civilinio kodekso 6.261 straipsnyje įtvirtintą kreditoriaus teisę įrodinėti kitus (didesnius) nuostolius vertinti kaip kreditoriaus pareigą įrodinėti tokių nuostolių dydį.

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad tik tuo atveju, jeigu teismų sprendimais draudimo išmoka būtų priteista ieškovui, pastarasis turėtų teisę į minimalių nuostolių atlyginimą. Teismo teiginys, jog AB „Lietuvos draudimas“ laiku neįvykdžius pareigos išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką, prieštarauja išvadai, kad ieškovas negali būti laikomas kreditoriumi atsakovo atžvilgiu. Be to, teismo teiginys, jog draudimo išmoka buvo priteista UAB „If draudimas“ naudai, nėra tikslus ir teisingas, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-19 nutarties rezoliucinėje dalyje nurodoma priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos solidariai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas patyrė nuostolių dėl pavėluoto draudimo išmokos mokėjimo.

Ieškovas pasirinko neįrodinėti patirtų nuostolių dydžio, tik jų patyrimo faktą, tačiau jo pateikti į bylą dokumentai neleido daryti vienareikšmiškos išvados, kad nuostoliai iš tiesų buvo padaryti ir konstatuoti priežastinio ryšio tarp menamų nuostolių bei pavėluoto draudimo išmokos mokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutartinės atsakomybės teisinius santykius, taip pat sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, palūkanų priteisimo klausimus (Civilinio kodekso 6.245-6.254, 6.6256, 6.210 straipsniai), laikantis procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis), todėl apeliacinio skundo argumentais, nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje, keisti ar naikinti jo nėra pagrindo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas UAB „Petva“ (buvusi Petro Valinčiaus firma) 2002 m. kovo 29 d. sudarė vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartį su atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 sąlygomis (b.l. 19-37, 38). 2002 m. rugsėjo 25 d. UAB „Portolitus“ susitarė su tuo metu buvusia Petro Valinčiaus firma, jog ši suteiks vežimo paslaugas ir perveš UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinius (televizorius) maršrutu Lietuva - Italija. 2002 m. spalio 2 d. krovinys su transportu buvo pavogtas Milane, Italijoje, apie šį įvykį ieškovas tą pačią dieną informavo AB „Lietuvos draudimas“ (b.l. 39). AB „Lietuvos draudimas“ 2003-05-06 priėmė sprendimą „Dėl draudimo išmokos pagal Petro Valinčiaus įmonės vežėjų atsakomybės draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 0028086) Nr. 90“, kuriuo nusprendė nemokėti draudimo išmokos už 2002-10-02 įvykusį įvykį, kurio metu buvo prarastas krovinys (b.l. 40). Ieškovui pateikus pakartotinį prašymą 2003-06-06 AB „Lietuvos draudimas“ sprendimą nemokėti draudimo išmokos paliko nepakeistą (b.l. 42). Krovinio draudikas UAB „If draudimas“ kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo solidariais atsakovais patraukdamas AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmą. Pirmosios, apeliacinės, kasacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais konstatuota, jog AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką nepagrįstai. Teismų sprendimais UAB „If draudimas“ naudai iš AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos buvo priteista solidariai 220 590 Lt nuostolių ir 5 procentai metinių palūkanų už 220 590 Lt sumą per laikotarpį nuo 2003-04-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat iš AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos buvo priteista solidariai 2 000 Lt nuostolių. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 54 044,55 Lt nuostolių iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, nurodydamas, kad jų patyrė ieškovui nepagrįstai ir neteisėtai atsisakius išmokėti UAB „If draudimas“ draudimo išmoką. Nurodyto dydžio nuostolius jis paskaičiavo vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.210 straipsnio nuostata, t.y. minimalūs nuostoliai, kurių nereikia įrodinėti. Ši suma išreikšta 6 procentais metinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 220 590 Lt sumos, kuri buvo priteista UAB „If draudimas“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, apeliaciniu skundu prašoma sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas kaip krovinio vežėjas, kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudusi draudimo kompanija AB „Lietuvos draudimas“, gali būti kreditoriumi Civilinio kodekso 6.210 straipsnio prasme ir reikalauti minimalių nuostolių priteisimo.

Pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalis terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys). Pagal Civilinio kodekso 6.987 straipsnio nuostatą draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių buvo sudaryta vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartis (b.l. 38). Minėta sutartimi ieškovas apdraudė savo kaip vežėjo civilinę atsakomybę, kad įvykus įvykiui jis galėtų perkelti savo civilinę atsakomybę kitam asmeniui, t.y. draudikui, kuris, nors ir tiesiogiai nėra padaręs žalos, tačiau yra tiesiogiai už ją atsakingas pagal sutartį, ir tokiu būdu kompensuotų nukentėjusio trečiojo asmens, kurio naudai buvo sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis, nuostolius, atsiradusius dėl ieškovo kaip vežėjo kaltės. Pagal šią sutartį draudikas įsipareigojo sumokėti draudėjui, draudimo sutartyje nurodytam naudos gavėjui ar trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta draudimo sutartis, draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Tokia tarp šalių sudaryta sutartis pagal Civilinio kodekso 6.191 straipsnio nuostatas laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai, nes sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui. Tokiu atveju prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Civilinio kodekso 6.191 str. 2d. sieja sutartį trečiojo asmens naudai su jo sutikimu priimti jam suteiktą sutartimi teisę. Jei trečiasis asmuo jos atsisako, tai šia teise gali pasinaudoti sudaręs sutartį asmuo, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja įstatymams, sutarčiai ar prievolės esmei. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykus įvykiui, kurio metu buvo prarastas ieškovo UAB „Petva“ gabentas krovinys (2002-10-02 Italijoje Milano mieste iš krovinio vežėjo Petro Valinčiaus firmos pavogtas krovinys) ir AB „Lietuvos draudimas“ atsisakius išmokėti ieškovui draudimo išmoką nepripažinus įvykio draudiminiu, tačiau vėliau krovinio draudikui UAB „If draudimas“, kuris laikytinas trečiuoju asmeniu, dėl kurio buvo sudaryta civilinės atsakomybės sutartis, kreipusis į teismą dėl nuostolių bei procesinių palūkanų priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos, naudos gavėjas (trečiasis asmuo) išreiškė valią dėl jam sutartimi suteiktos teisės reikalauti prievolės įvykdymo – draudimo išmokos išmokėjimo, o tiksliau – nuostolių atlyginimo, ir teismams priteisus UAB „If draudimas“ naudai nuostolius bei procesines palūkanas solidariai tiek iš AB „Lietuvos draudimas“, tiek iš UAB „Portolitus“ bei Petro Valinčiaus firmos, laikytina, jog ieškovas, kuris buvo sudaręs civilinės atsakomybės sutartį su AB „Lietuvos draudimas“ teismo pagrįstai nebuvo pripažintas kreditoriumi ginčijamame santykyje, turinčiu teisę reikalauti iš atsakovo įstatyminių palūkanų – minimalių nuostolių atlyginimo, skaičiuojamų už prievolės išmokėti draudimo išmoką įvykdymo termino praleidimą, nes šia reikalavimo teise turėjo teisę ir ja pasinaudojo UAB „If draudimas“. Tai, kad esant sudarytai sutarčiai trečiojo asmens naudai įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo (UAB „Petva“), tiek ir trečiasis asmuo (šiuo atveju – UAB „If draudimas“), pažymėtina, kad bet kuriuo atveju šios sutarties tikslas yra nukreiptas į trečiąjį asmenį, kurio atžvilgiu draudikas turi įvykdyti sutartimi sulygtą prievolę – šiuo atveju – atlyginti nuostolius, patirtus išmokėjus draudimo išmoką dėl krovinio praradimo. Taigi ieškovo reikalavimas priteisti jo paskaičiuotus minimalius nuostolius, kuriuos, kaip jis nurodė, patyrė atsakovui pažeidus prievolės vykdymo terminą, teismo pagrįstai buvo atmestas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas įgytų teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, jeigu AB „Lietuvos draudimas“ įvykdytų prievolę jam. Šiuo gi atveju prievolė buvo įvykdyta trečiajam asmeniui, kuris ir turėjo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.

Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (Civilinio kodekso 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Faktas, kad kreditorius patyrė minimalius nuostolius yra preziumuojamas (Civilinio kodekso 6.261 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, sutartis tarp šalių buvo sudaryta trečiojo asmens naudai ir būtent tretysis asmuo pasinaudojo teise pareikšti reikalavimą atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka (draudimo išmokos priteisimo), būtent UAB „If draudimas“ patyrė nuostolių dėl to, kad AB „Lietuvos draudimas“ laiku neįvykdė sutartinės prievolės išmokėti draudimo išmoką, kolegijos vertinimu, teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į įstatyminių palūkanų, paskaičiuotų nuo UAB „If draudimas“ priteistų nuostolių sumos, patenkinimą.

Apeliantas nurodo, jog, priešingai nei teigiama teismo sprendime, ankstesnėje byloje nebuvo sprendžiamas minimalių nuostolių, apskaičiuotų materialinių palūkanų išraiška, atlyginimo klausimas, o buvo sprendžiamas procesinių palūkanų priteisimo klausimas, tačiau toks argumentas nesudaro pagrindo pripažinti, kad toks jo reikalavimas yra pagrįstas dėl aukščiau išdėstytų motyvų.

Pažymėtina, kad ieškovas neįrodinėjo patirtų realių nuostolių dėl sutarties nevykdymo ir jų dydžio, o pareiškė teismui reikalavimą dėl minimalių nuostolių, išreikštų materialinių palūkanų procentine išraiška vadovaujantis Civilinio kodekso 6.210 straipsniu, atlyginimo, kurių dydžio nereikia įrodinėti. Kolegija atsižvelgdama į tai, kad ieškovas kitokio pobūdžio nuostolių neįrodinėjo, o reikalavo priteisti minimalius nuostolius, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti šio reikalavimo. Ieškovo pateikti įrodymai, patvirtinantys jo patirtų nuostolių realumą, taip pat dėstomi argumentai dėl nuostolių mažinimo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šioje byloje pareikštą reikalavimą dėl minimalių nuostolių atlyginimo, todėl dėl jų kolegija plačiau nepasisako.

Atmetus apeliacinį skundą apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą) nėra atlyginamos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 dalies 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Rasa GudžiūnienėHenrichas Jaglinskis