Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Transporto priemonėse trūkdavo vietos. Vienu automobiliu važiuodavo apie 30 asmenų, todėl tekdavo visą laik1 stovėti arba beveik sėdėti kitiems asmenims ant kelių. Automobiliuose nebuvo bagažo skyriaus, todėl asmeninius daiktus reikdavo dėti į kameros, kurioje vežami žmonės, galą ir vietos dar labiau sumažėdavo.

Transporto priemonių kamerose nebuvo atskiro vėdinimo ir šildymo, todėl šiltuoju metų laiku trūkdavo oro, o šaltuoju būdavo šalta. Nebuvo atsarginio išėjimo, kurį būtų galima panaudoti nelaimės atveju.

Skunde teigiama, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, didelius nepatogumus, buvo sutrikdyta jo sveikata, pasidarė dirglus, jautėsi pažemintas.

Atsakovas pabrėžė, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo į skundą argumentus, skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2015 m. balandžio mėn.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo atveju, pareiškėjas teigia, kad jo konvojavimas vyko nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2015 m. balandžio mėn., pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateikė 2015-08-31 (b. l. 7), todėl spręstina, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012-08-30.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 10-12), todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šį klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kuriuos įvertino 100 000 EUR neturtine žala. Tai rodo, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertino kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės bei kreiptis teisminės gynybos. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taip pat pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba, tačiau to nepadarė ir nepateikė teismui įrodymų, jog dėjo aktyvias pastangas laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas ex officio tokių aplinkybių taip pat nenustatė, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręstina, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui už 2009 m. gegužės mėn.– 2012-08-30 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-08-31 iki 2015 m. balandžio mėn. imtinai (ginčo laikotarpis).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Byloje pagal kelionės žiniaraščių duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuotas 29 kartus (b. l. 19-105) specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas (b. l. 124-126, 131-133, 141-142, 144-145, 147-148). Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

Pareiškėjas teigia, kad konvojavimo metu specialiuosiuose automobiliuose trūkdavo vietos ir jis turėdavo vykti stovėdamas, tai jam buvo ypač sunku dėl blogos sveikatos būklės.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų vietų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punktuose nurodytą transporto priemonių maksimalų sėdimų vietų skaičių (vidaus reikalų ministro 2005-06-28 įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 punktas) matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai EDL 154, EFS 565, EFS 563, kuriuose įrengta po 19 sėdimų vietų (b. l. 141, 144, 147) ir „Mercedes Benz“, valstybiniai Nr. AHG 175 ir AHG 184 – įrengta po 29, 36 sėdimas vietas (b. l. 124-125, 131-132). Pagal minėtose transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų kiekį ir VST kelionės žiniaraščiuose nurodytą vykusių asmenų skaičių, matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu nebuvo viršijamas.

Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas pažymėjo, kad konvojavimo transportas nevyksta, jeigu yra viršijamas konvojuojamųjų skaičius. Šiuos argumentus patvirtina 2015-01-21 kelionės žiniaraščio įrašas, kad dėl vietos stokos buvo atsisakyta vežti 7 asmenis (b. l. 94-95). Tarnyba taip pat teigia, kad sutinkamai su Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl vietos trūkumo konvojavimo transporte, taip pat nėra atžymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus konvojavimo metu. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo nusiskundimas dėl vietos stokos.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimas dėl konvojavimo metu kilusių sveikatos sutrikimų taip pat yra visiškai nepagrįstas. Nors pareiškėjas pateikė teismui išrašus iš medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad nuo 2010-01-14 jis yra gydomas dėl sveikatos sutrikimų (b. l. 165, 169-174) ir yra tik 40 proc. darbingas (b. l. 173), tačiau jo pateikti įrodymai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su konvojavimo sąlygomis, pareiškėjas nenurodė nei konkrečių laikotarpių, kada konvojavimo metu buvo sutrikusi jo sveikata, nei, kad šiuo pagrindu kreipėsi medicininės pagalbos, t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl netinkamo konvojavimo. Taip pat byloje nėra gydytojo pažymos, kad pareiškėjo konvojavimas dėl jo sveikatos būklės specialiuoju transportu būtų neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad vasarą transporto priemonėse nebuvo atskiro vėdinimo ir šildymo, todėl jam būdavo šalta ir trūkdavo oro.

Reikalavimai specialiojo transporto įrengimui yra išdėstyti Konvojavimo taisyklėse. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje be kita ko turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui (Konvojavimo taisyklių 146.4 punktas), tačiau Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja, kokia turi būti oro temperatūra specialiojo transporto kamerose.

Iš atsakovo atstovo pateiktų transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčo laikotarpiu, schemų matyti, kad jose visose buvo įrengtos šildymo sistemos ir ventiliacija, dauguma automobilių turi langus (b. l. 122, 123, 129, 130, 140, 143, 146). Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolus vienam asmeniui tenkančio oro tūris atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus (b. l. 137-139, 151-152). Pareiškėjas papildomai nedetalizavo ir nenurodė, kurio konkrečiai konvojavimo metu jam trūko oro ar oro temperatūra buvo netinkama ir kokiais duomenimis remdamasis manė, kad ji buvo netinkama. Konvojavimo žiniaraščiuose įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos oro temperatūros konvojavimo metu nėra, atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip pernelyg abstraktūs ir subjektyvaus pobūdžio.

Pareiškėjas teigė, kad konvojavimo metu specialiajame transporte nebuvo atsarginio išėjimo ir bagažo skyriaus.

Pažymėtina, kad pagal Konvojavimo taisyklių 146.4 ir 146.9 punktuose nustatyta, jog specialiajame automobilyje turi būti elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, tačiau šios taisyklės nenumato privalomų atsarginių išėjimų įrengimo. Taisyklėse taip pat nėra nustatytas privalomas bagažo skyriaus įrengimas. Iš byloje esančių transporto priemonių schemų matyti, kad visose transporto priemonėse buvo atsarginiai išėjimai ar evakuaciniai liukai, taip pat daugumoje specialiųjų automobilių buvo bagažo skyrius (b. l. 122, 123, 129, 130, 140, 143, 146). Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto šiuo aspektu.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo konvojuojamas kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis.

Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatyta, kad sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga konvojuojami atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Išlaipinus sergančius pavojinga ir ypač pavojinga užkrečiamąja liga konvojuojamuosius, atliekama specialiojo automobilio dezinfekcija (Konvojavimo taisyklių 138 punktas). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo konvojuotas nedezinfekuotoje transporto priemonėje ar kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, pareiškėjas šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, nei tikslaus tokios kelionės laiko, nei sirgusių asmenų pavardžių, nei kilusių realių pasekmių dėl tokio konvojavimo. Pažymėtina, kad vien pareiškėjo nuogąstavimai ir prielaidos, kad jis konvojavimo metu galėjo užsikrėsti nuokritų asmenų, yra tik jo subjektyvios išvados, todėl atmestinos kaip neįrodytos.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2012-08-31 iki 2015 m. balandžio mėn. pareiškėjo konvojavimo laikotarpiu buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris vykdytas specialiai tam pritaikytu transportu, o konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų minėtu laikotarpiu atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.