Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Evaldo Vanago, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės I. Z. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendžio, kuriuo

V. V. , vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas pagal BK 245 str., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: galiojant Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos V. V. 2012 m. gegužės 11 d. nutarčiai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 89-1-00435-12 dėl smurtą patyrusių asmenų apsaugos užtikrinimo priemonių, kuria jis buvo įpareigotas iki bylos nagrinėjimo pabaigos laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios V. K. g. 28-16, Utenos m., nesiartinti prie smurtą patyrusių asmenų G. V. ir D. V. , nebendrauti ir neieškoti ryšių su jomis, pažeidė šios nutarties nuostatas, t.y. 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.20 val. atėjęs prie G. V. buto, esančio V. K. g. 28-16, Utenos m., durų, jas spardė bei reikalavo įsileisti į butą.

Pagal šį kaltinimą V. V. buvo išteisintas.

Prokurorė skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendį ir prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti V. V. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 str. ir paskirti viešųjų darbų bausmę 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamajam, kaip asmeniui, įtariamam ar kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu, galėjo būti skiriamos BPK numatytos procesinės prievartos priemonės, kadangi atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ikiteisminis tyrimas jau buvo baigtas ir byla buvo perduota teismo žinion. Teismas, išteisindamas V. V. , padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamojo veika galėjo būti įvertinta ir kaip administracinis teisės pažeidimas, nes jis buvo neblaivus, spardė nukentėjusiosios duris, keikė ją bei reikalavo įsileisti į butą ir tai darė bendro naudojimo patalpoje-daugiabučio namo laiptinėje, tačiau teismas neįvertino tai, kad už Įstatymo 5 straipsnyje teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymą administracinė atsakomybė nėra numatyta, todėl nubaudus V. V. administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą, nebūtų užtikrinta nukentėjusiųjų asmenų nuo smurto artimoje aplinkoje apsauga. Skunde taip pat teigiama, kad nuostata, jog nukentėjusiąsias nuo neigiamo kaltinamojo poveikio galima buvo apginti tiek taikant baudžiamajame procese numatytas kardomąsias priemones, tiek taikant administracinę atsakomybę, nepagrįsta, kadangi V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus visiškai pripažino savo kaltę dėl to, kad pažeidė teismo jam paskirtus įpareigojimus ir paaiškino, kad 2012-08-11, apie 21.20 val. jis beldėsi į G. V. buto duris tikslu, kad būtų įleistas į vidų, kadangi neturėjo kur gyventi, todėl norėjo grįžti pas motiną į butą, iš kurio buvo iškeldintas, nors gerai žinojo, kad pažeidžia teismo jam paskirtus įpareigojimus. Todėl V. V. veika turi būti vertinama ne kaip administracinės teisės pažeidimas, bet kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 245 straipsnyje. V. V. turi būti trauktinas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, kadangi jis atsakingas už teismo sprendimo nevykdymą, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Visos šios aplinkybės rodo, kad V. V. tyčia buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, o prieš teisingumą, jo veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

BK 245 str. numato, kad tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. numato, jog jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, teismas skiria smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones: 1) įpareigojimą smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimą smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Šios priemonės skiriamos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas neskiria Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo.

Utenos rajono apylinkės teismo 2012-05-11 nutartimi V. V. buvo paskirtos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) ir nesiartinti prie G. V. ir D. V. , nebendrauti ir neieškoti ryšių su jomis (b.l. 3-4). BPK 132¹ str. numatyta kardomoji priemonė – įpareigojimas baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo - V. V. nebuvo paskirta.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog V. V. 2012-08-11 apie 21.20 val. atėjęs prie G. V. buto, esančio V. K. g. 28-16, Utenos m., durų, jas spardė bei reikalavo įsileisti į butą, tuo jis pažeidė minėta ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012-05-11 nutartimi pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. paskirtus įpareigojimus - nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Ši aplinkybė nėra ginčijama, ją konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau V. V. pagal BK 245 str. išteisino.

Išteisindamas V. V. pagal BK 245 str., Utenos rajono apylinkės teismas akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kur pažymėta, jog kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, jog baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tais atvejais, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Apylinkės teismo nuomone, šiuo atveju nukentėjusiąsias nuo neigiamo kaltinamojo poveikio galima buvo apginti tiek taikant baudžiamajame procese numatytas kardomąsias priemones, tiek taikant administracinę atsakomybę. Todėl kaltinamojo veika negalėjo būti kriminalizuojama.

Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija mano, jog teisingai aptaręs kriminalinės bausmės pagal BK 245 str. taikymo kriterijus, apylinkės teismas nepakankamai įvertino visas šios konkrečios bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant, ar V. V. už teismo įpareigojimo nevykdymą taikytina baudžiamoji atsakomybė.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. numatyta, jog šiuo įstatymu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. 1 d. numatytos apsaugos priemonės G. V. 2012-05-11 teismo nutartimi taikytos, esant duomenų ir pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl to, kad jis 2012-05-08 G. V. namuose grasino kirviu mažametei D. V. , reikavo pinigų, naudojo psichinį ir fizinį smurtą.

V. V. prieš tai jau buvo taikyta administracinė atsakomybė dėl jo elgesio artimoje aplinkoje: baustas pagal ATPK 174 str. 2011-08-08, 2011-10-17, 2012-02-13, 2012-10-10 (pagal sistemos LITEKO duomenis).

Pastebėtina, jog V. V. teismo skirtą įpareigojimą nesiartinti prie G. V. ir D. V. , nebendrauti ir neieškoti su jomis ryšio, pažeidė ne pirmą kartą: 2012-07-14 policijos darbuotojams nuvykus pagal iškvietimą į G. V. namus, jis girtas rastas jos kambaryje ( b.l. 23).

Ir vėliau V. V. buvo baustas adminstracinėmis nuobaudomis už neteisėtus veiksmus, padarytus braunantis į G. V. namus.

Byloje yra nustatytos aplinkybės, jog pažeisdamas šį teismo įpareigojimą, V. V. ne šiaip paprastai siekė patekti į butą, kuriame gyvena nukentėjusiosios, tačiau tą mėgino padaryti daužydamas duris, grasindamas duris išlaužti, bei jas apgadindamas, iškeikdamas nukentėjusiająją.

Visuma šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog baudžiamosios atsakomybės už teismo įpareigojimo nevykdymą V. V. taikymas nebūtų proporcinga priemonė. Pastebėtina ir tai, jog įsiteisėjusių teismų sprendimų (tarp jų ir nesusijusių su bausme) nevykdymas yra pavojinga veika, kuria trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teismų valdžios autoritetas. Konkrečios bylos duomenys rodo, jog V. V. tyčia nepaisė teismo įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusiųjų, nebendrauti ir neieškoti su jomis ryšio, šį įpareigojimą akivaizdžiai ignoravo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 str. V. V. yra proporcinga, teisinga ir reikalinga taikyti priemonė.

Esant šioms aplinkybėms, išteisinamasis nuosprendis V. V. panaikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis.

V. V. nedirbantis, dažnai įstatymus pažeidinėjantis asmuo, ne kartą baustas už administracinus pažeidimus. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog kaltinamasis nuoširdžiai prisipažįsta ir gailisi nusikaltęs, nėra pagrindo, nes sulaikytas įvykio vietoje padaręs šią veiką jis slėpė savo asmenybę ir prisistatė policijos darbuotojams kitu asmeniu. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo reikšmės nusikalstant.

Atsižvelgdama į prokuroro skundo reikalavimą dėl bausmės dydžio, teisėjų kolegija neturi pagrindo pagal BK 245 str. skirti V. V. griežtesnę bausmę, nei prašoma apeliaciniame skunde.

V. V. šią veiką padarė prieš priimant Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 140 str. 2d., 145 str. 1d., BK 63 str. laisvės atėmimu 1 metams, taikant BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidedant. Kadangi pagal BK 245 str. V. V. nuteistinas už baudžiamąjį nusižengimą, o minėtu ankstesniu 2012-11-06 nuosprendžiu buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, todėl taikant BK 63 str. 9 d., bausmės jam bendrintinos pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. taisykles - griežtesne apimant bausmę, skiriamą pagal BK 245 str.

Teisėjų kolegija, atsižvelgia į tai, jog prokuroro skunde V. V. skirti realią laisvės bausmę neprašoma, todėl nebloginant kaltinamojo padėties, subendrinus bausmes, V. V. paliktinas bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendį, kuriuo išteisintas V. V. , panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. V. pripažinti kaltu pagal BK 245 str. ir nubausti viešaisiais darbais 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Taikyti BK 63 str. 9 d., 5 d. 2 p. ir šią bausmę apimant subendrinti su bausmėmis pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendį bei paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą vieneriems metams. Taikant BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. V. V. skirti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose atlikti per tris mėnesius.