Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui I.Z., jam atstovaujančios Utenos rajono policijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovei S. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčijamas Įsakymas priimtas atsižvelgus į 2017 m. gegužės 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. ir A. P. skundepateiktų duomenų apie galimai neteisėtus Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmus“ (toliau – Išvada).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Utenos apskrities VPK 2017 m. balandžio 7 d. buvo gauti D. P. ir A. P. 2017 m. balandžio 7 d. skundai Utenos apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininkui S. D., kuriuose buvo suformuluoti prašymai ištirti Utenos AVPK pareigūnų veiksmus ir pripažinti, jog prieš D. P. buvo neteisėtai panaudotos prievartos priemonės, t. y. neteisėtai varžoma jo laisvė bei neteisėtai atimtas mobilusis telefonas (b. l. 41-44). D. P. Utenos apskrities VPK pateiktame skunde nurodė, jog 2017 m. balandžio 6 d. jį sulaikius dėl kontrabandinių cigarečių rūkymo, po apklausosUtenos apskrities VPK,buvo nurodyta, kad bus atliekama jo namų apžiūra. D. P. skunde pateiktais paaiškinimais, kadangi jis vėlavo į Darbo biržoje paskirtą apsilankymą, jam buvo nurodyta, kad jis bus nuvežtas į Darbo biržą, o po to į namus apžiūrai. ĮDarbo biržą ir namus, D. P. lydėjo pareigūnas I. Z. ir jo kolegė. D. P. tvirtinimu, minėtasis pareigūnais nepagrįstai atėmė iš jo mobilųjį telefoną ir jį lydėjo į Darbo biržoje paskirtą apsilankymą, taip pat nei D. P., nei jo tėvams nesutikus, neteisėtai įėjo į gyvenamąsias patalpas bei jas apžiūrėjo. Analogiško turinio paaiškinimus dėl Utenos AVPK pareigūnų atliekamais veiksmais, jiems siekiant atlikti P. namus nurodė ir A. P. Atsižvelgiant į tai, Utenos apskrities VPK viršininko 2017 m. balandžio 7 d. pavedimu Utenos apskrities VPK vidaus tyrimų grupėje buvo atliktas informacijos patikslinimas. Tikslinant informaciją nustatyta ir Utenos apskrities VPK Vidaus tyrimų grupės (toliau – ir VTG) vyriausiojo tyrėjo T. M. 2017 m. balandžio14 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 45-48) nurodyta, kad Utenos teritorinės darbo biržos koordinatorė L. L. 2017 m. balandžio 12 d. paaiškinime nurodė, kad 2017 m. balandžio 6 d. į darbo biržą atvykę D. P. buvo lydimas policijos pareigūnų. L. L. policijos pareigūnas nurodė, kad jis saugo minėtąjį asmenį, kad šis nepabėgtų, kadangi numatyta važiuoti į jo namus atlikti patikrinimą. Šiame tarnybiniame pranešime taip pat pažymėta, kad 2017 m. balandžio 13 d. apklausus D. P., jis nurodė, kad 2017 m. balandžio 6 iš jo telefoną paėmė policijos pareigūnas I. Z., kuris savo veiksmų pagrindo nenurodė, taip pat nepaaiškino, kodėl yra lydimas Darbo biržoje, be to, nuvykus į D. P. namus ir jam prašant grąžinti mobilųjį telefoną policijos pareigūnas atsisakė tai padaryti. Utenos apskrities VPK VTG vyriausiasis tyrėjas T. M. tarnybiniame pranešime pažymėjo, kad išanalizavus gautus duomenis, Utenos apskrities VPK VTS PP AIVG pareigūnų veiksmuose įžvelgtini tarnybinio nusižengimo požymiai, t. y. 2017 m. balandžio 6 d. policijos pareigūnai galimai neteisėtai buvo paėmę D. P. telefono aparatą bei galimai neteisėtai buvo apriboję D. P. laisvę, todėl yra tikslinga pradėti tarnybinį patikrinimą. Utenos apskrities VPK VTG vyriausiojo tyrėjo T. M. 2017 m. balandžio 20 d. pranešimais „Dėl tarnybinio nusižengimo“ Utenos apskrities VPK Veiklos skyriaus tyrėjams V. G. ir I. Z. pranešta apie tai, jog Utenos apskrities VPK viršininko 2017 m. balandžio 14 d. pavedimu atliekant tarnybinį patikrinimą, nustatyti duomenys, jog V. G. ir I. Z. galimai padarė tarnybinį nusižengimą (b. l. 55-56; 59-60). Tarnybiniu pranešimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jis galbūt padarė tarnybinį nusižengimą galimai neteisėtai (be teisinio pagrindo) apribodamas D. P. teisę į nuosavybę, iš asmens paimdamas mobiliojo ryšio telefoną ir neleisdamas juo naudotis, taip pat 2017 m. balandžio 6 d. nuo 16.00 val. iki 17.30 val. galimai neteisėtai (be teisinio pagrindo) apribodamas D. P. laisvę, nuo tarnybinių patalpų tarnybiniu automobiliu veždamas jį iki Utenos teritorinės darbo biržos, esančios Utenoje Lauko g.19A, po to lydėdamas (vesdamas) į Darbo biržos darbines patalpas, dalyvaudamas jo ir Darbo biržos darbuotojos pokalbyje, po kurio D. P. buvo vežamas iki gyvenamosios vietos, kur nepaisant A. P. valios, apžiūrėjo gyvenamąsias patalpas.

Atlikęs tarnybinį patikrinimą, Utenos apskrities VPK VTG vyriausiasis tyrėjas T. M. 2017 m. gegužės 15 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D.ir A. P. skunde pateiktų duomenų apie galimai neteisėtus Utenos apskrities VPK pareigūnų veiksmus“, kurioje pasiūlė Utenos apskrities VPK VS tyrėją I. Z. patraukti tarnybinėn atsakomybėn (skirti tarnybinę nuobaudą) (b. l. 29-39). Utenos apskrities VPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 33 straipsniu ir atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 15 d. Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)2017 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui I. Z.“, 1 punktu paskyrė vyresniajam inspektoriui I. Z., Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą. Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutinka, todėl ginčija atsakovo Įsakymą.

Byloje ginčas kilo dėl Utenos apskrities VPK viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas I. Z. yra statutinis valstybės tarnautojas, vidaus reikalų sistemos pareigūnas, kurio statusą bei atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas) (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.). Tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindai reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo 28-34¹straipsniuose, kurių atitinkamos nuostatos pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308patvirtintame Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše (aktuali 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. 1V-885 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.).Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas tarnybinės nuobaudos skyrimo metu buvo Utenos rajono policijos darbuotojų profesinės sąjungos nariu (b. l. 91, 102), todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymoatitinkamos nuostatos.

Tarnybinės atsakomybės tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas (Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnis, Statuto 25 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis, Tvarkos aprašo 3 punktas). Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1435/2013,2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010ir kt.).

Tvarkos aprašo 26 punktas nustato, kad tarnybinis patikrinimas baigiamas, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis.Taigi, tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma.Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas. Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi. Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.

Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 6 d. neteisėtai apribojo D. P. teises ir laisves, t. y. teisę į nuosavybę (telefoną) ir laisvę, kurią asmuo galėtų realizuoti judėti ir veikti laisva valia. Pareiškėjas D. P. telefono paėmimą aiškina kaip D. P. laisva valia išreikštą apsisprendimą atiduoti jį pareiškėjui. Tačiau tokį pareiškėjo paaiškinimą paneigia D. P.Utenos apskrities VPK VGT vyriausiajam tyrėjui T. M. 2017 m. balandžio 13 d. pateikti paaiškinimai (b. l. 50-51) bei teismo posėdyje duoti parodymai, kad pareiškėjas liepė atiduoti telefoną, neatsakydamas D. P. į klausimą, koks yra tokio veikimo teisinis pagrindas, todėl tokie pareiškėjo paaiškinimai vertintini kritiškai. Be to, pareiškėjas ne tik nenurodė jokio teisėto mobilaus telefono paėmimo pagrindo, tačiau negalėjo net įvardinti tokio paėmimo priežasčių, teismo posėdyje paaiškinęs, jog net nepagalvojo, kodėl tą telefoną paėmė. Teismas neturi pagrindo nesutikti su Išvadoje nurodytų tokių pareiškėjo veiksmų vertinimu kaip neatitinkančių jam nustatytų pareigų turinio tiek pareiškėjo, kaip VTS PP AIVG tyrėjo pareigybės aprašyme (b. l.52-54) nurodytų funkcijų, tiek ir teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūno veiklą bei tarnybinių funkcijų vykdymą, atžvilgiu. Nagrinėjant bylą, taip pat nenustatyta būtinojo reikalingumo, kuriam esant pareiškėjas būtų privalėjęs paimti iš D. P. jo mobilųjį telefoną. Vien asmens, kurio atžvilgiu buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl neleistinų tabako gaminių įsigijimo, patvirtinimas, kad jis turi mobilųjį telefoną, nesudaro pagrindo policijos pareigūnui paimti šiam asmeniui priklausantį daiktą, tokiu būdu suvaržant šio asmens nuosavybės teises į šį daiktą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog D. P. telefono paėmimas, nesant tam teisinio pagrindo ir būtinumo, laikytini neteisėtais ir D. P. teisę į nuosavybę suvaržančiais veiksmais. Net ir tuo atveju, jei D. P., nenurodydamas jokių paaiškinimų, laisva valia būtų norėjęs jį atiduoti pareiškėjui, sprendžiama, kad jis neturėjo jokio teisinio pagrindo iš D. P. paimti jam priklausantį mobilųjį telefoną, o telefoną paėmus – jį laikyti D. P. dalyvaujant Darbo biržoje paskirtame apsilankyme, taip pat ir jį vežant namo.

Išvadoje taip pat nustatyta, jog D. P. buvo lydimas pareiškėjo į Darbo biržoje paskirtą apsilankymą. Pareiškėjas patvirtino, kad jam nebuvo įteiktas ar paskelbtas joks procesinis dokumentas, kurio pagrindu galėjo būti apribota D.P. laisvė, kartu su D.P. į jo gyvenamąją vietą važiavo savo viršininko žodiniu nurodymu, D.P. sutikus. Atliekant tarnybinį patikrinimą, pareiškėjas pateiktame 2017 m. balandžio 28 d. paaiškinime (b. l. 62-63) nurodė, jog D. P. į Darbo biržos patalpas nelydėjo, o atvežus pareiškėją į Darbo biržą ir prie pastato pastebėjus dvi rūkančias moteris, kurių viena, kaip vėliau paaiškėjo, D. Z. rūkė kontrabandines cigaretes, buvo siekiama išsiaiškinti jos tapatybę. Jai nurodžius, kad ji dirba Darbo biržoje, pareiškėjas kartu su juo dirbusia pareigūne V. G. palydėjo minėtąją darbuotoją iki antrame aukšte esančio kabineto. Tuo tarpu D. P. jau buvo Darbo biržoje. Paaiškinime pareiškėjas taip pat nurodė, jog užlipus į antrą aukštą, juos pasitiko neprisistačiusi moteris, kuri teigė labai laukianti D. P., minėtajai moteriai paaiškinus situaciją, pareiškėjas paklausė, kiek laiko D. P. užtruks Darbo biržoje, buvo nurodyta, jog neilgai. Tada D. P. nuėjo į kažkokį kabinetą. Analogiškus paaiškinimus pareiškėjas pateikė ir teismo posėdžio metu.Tokius pareiškėjo paaiškinimus paneigia liudytoju apklausto D.P. parodymai, kuris parodė, jog I.Z. jį lydėjo iki pat Darbo biržos darbuotojos, pas kurią jis lankėsi, durų, netgi norėjo kartu su juo įeiti į kabinetą, tačiau Darbo biržos darbuotoja to neleido. Pagal D.P.parodymus, I.Z. už šio kabineto durų laukė jo išeinančio. Tokius D.P.parodymus patvirtina ir Darbo biržos darbuotojos L. L. 2017-04-12 tyrėjui T.M. pateikti paaiškinimai (b.l.49), kad išėjusi iš savo darbo kabineto apie 16 val. koridoriuje pamatė D.P. ir šalia jo du policijos pareigūnus- vyrą ir moterį, policijos pareigūnas (vyriškis) jai paaiškino, kad saugo D.P., kad šis nepabėgtų, o palydėjusi D.P. iki psichologo kabineto bei sugrįžusi prie kabineto, matė, jog koridoriuje D.P. laukia vienas policijos pareigūnas (vyriškis), D.P. iš Darbo biržos išvyko kartu su pareigūnu. D.P.parodymus bei L.Lauciuvienės paaiškinimus iš esmės patvirtina ir D. Z. tyrėjui T.M.2017-04-28 teikti paaiškinimai (b.l.84), kad ji, būdama prie Darbo biržos pastato, matė, kaip iš policijos tarnybinio automobilio išlipo jaunas vyriškis, policijos pareigūnė ir policijos pareigūnas; policijos pareigūnė priėjo prie jos, o policijos pareigūnas lydėjo jauną vyrą, ir jie kartu užėjo į Darbo biržos patalpas, ji matė šį pareigūną Darbo biržos patalpose kartu su jaunu vyru; medžiagą dėl jos pačios įvykdyto administracinio teisės pažeidimo formino tik policijos pareigūnė (moteris), iš Darbo biržos pastato į tarnybinį automobilį D.P. grįžo kartu su policijos pareigūnu (vyriškiu). Utenos apskrities VPK Veiklos skyriaus tyrėja V. G. paaiškinimas(b. l. 64-65), kad prie Darbo biržos buvo pastebėjus galimai kontrabandines cigaretes rūkančią moterį ir siekiant išsiaiškinti moters, jie kartu su I. Z. palydėjo šią moterį iki kabineto. kai tuo tarpu D. P. jau buvo išlipęs iš automobilio ir nuėjęs į darbo biržą, vertintini kritiškai, nes šis paaiškinimas buvo teiktas atliekant tarnybinį patikrinimą, tiek dėl I.Z., tiek dėl V. G. veiksmų, todėl vertintinas kaip jos pasirinktas gynybos būdas, be to, šie jos paaiškinimai prieštarauja aukščiau nurodytiems D.P.parodymams, L.L. ir D.Z. paaiškinimams.

Remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismas sprendžia, jog pareiškėjas, neturėdamas teisėto pagrindo, lydėjo D. . į jam darbo biržoje paskirtą apsilankymą ir tokiu būdu apribojo minėtojo asmens judėjimo laisvę. Nors teismo posėdžio metu D.P. nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad į D.P. gyvenamąją vietą tarnybiniu automobiliu buvo vykstama jo sutikimu, tačiau jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog D.P. buvo klausiama jo sutikimo jį lydėti į Darbo biržą, joje ir iš jos, ar kad tokį sutikimą būtų išreiškęs pats D.P. D.P. teismo posėdyje parodė, kad jis policijos pareigūnų Darbo biržoje buvo lydimas prieš jo valią, kitiems asmenims matant, jautėsi kaip didelis nusikaltėlis, suprato tai kaip jo sulaikymą, jautė moralinį diskomfortą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų teiginių, susijusių su P. gyvenamųjų patalpų apžiūrėjimu, teismas pažymi, jog, nors D.. bei A.P. savo skunduose Utenos apskrities VPK skundėsi dėl I.Z. veiksmų, patenkant į A.P.priklausančiančias gyvenamąsias patalpas, bei tarnybinio patikrinimo metu buvo analizuojami šie I.Z. veiksmai, tačiau Išvadoje jie nėra konkrečiai įvardinami kaip veiksmai, sudarantys pareiškėjo tarnybinio nusižengimo sudėtį, apsiribojant I.Z. bei V.G. dėmesio atkreipimu bei priminimu jiems Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.5. punkto nuostatas. Taigi, šie pareiškėjo veiksmai atsakovo nebuvo pripažinti tarnybiniu nusižengimu, tuo pačiu nebuvo tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindu, todėl teismas šioje nagrinėjamojoje byloje neturi pagrindo jų vertinti.

Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žmogaus laisvės neliečiamumas, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog niekas negali būti savarankiškai sulaikytas arba laikomas suimtas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Kiekvieno žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog nuosavybė neliečiama. Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą. Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos, savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (2004-12-29 nutarimas ir kt.).

Pareiškėjas nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiuose jo paaiškinimuose, nei skunde teismui nenurodė,o ir teismas nenustatė jokio teisės aktuose įtvirtinto pagrindo, kuris pareiškėjui būtų suteikęs teisę iš D.P. paimti šiam priklausantį telefoną ar suvaržyti šio asmens judėjimo laisvę. Todėl šie I.Z. veiksmai vertintini kaip nepagrįsti ir viršijantys policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 6 d. neteisėtai apribojo D. P. teises ir laisves, t. y. teisę į nuosavybę (telefoną) ir laisvę, kurią asmuo galėtų realizuoti judėdamas ir veikdamas laisva valia, tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įpareigojantį laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punktą – gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį, jog vienas iš policijos uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga; minėtojo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įpareigojantį gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; Statuto 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises ir laisves, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1. punktą, įpareigojantį gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves, bei padarė tarnybinį nusižengimą. Pažymėtina ir tai, jog pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.1. punktą šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui priskirtina užtikrinti gyventojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Teismas neturi pagrindo nesutikti su Išvadoje konstatuotais teiginiais, jog pareiškėjas suvokė ir žinojo, kad tarnybos metu privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo objektyvių priežasčių, varžančių pareigūno valią pasielgti tinkamai, todėl pareiškėjo veikimas, kuriuo buvo pažeistos D. P. teisės ir laisvės, vertintinas kaip sąmoningas ir valingas veikimas.

Bylos medžiaga nenustatyta, kad atliekant tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, būtų pažeisti Statuto ar Tvarkos aprašo nustatyti reikalavimai.

Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad Utenos AVPK viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui I. Z.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui I. Z.“, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.