- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- I-2248-386/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01434-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2015-11-02 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-6) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 3000 € neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 metų iki 2012 metų buvo laikomas Klaipėdos AVPK Plungės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Plungės RPK). Teigia, kad laikymo sąlygos prilygo kankinančioms, kadangi: vienam asmeniui tekdavo mažesnis kameros plotas nei teisės aktais nustatytas minimalus; kamerose nebuvo lovų, stalų, spintų, spintelių, rozečių, langų, tualetų - vietoje jų buvo kibirai; netinkamas apšvietimas; buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis; buvo skiriama per mažai laiko pasivaikščiojimui lauke; nebuvo karšto vandens, kriauklės; nueiti į tualetą nebuvo leidžiama dažniau kaip 3 kartus per parą, tualete blogai nusileisdavo vanduo; nebuvo dušo; grindys buvo avarinės ir antisanitarinės būklės; nebuvo ventiliacijos, drėgna; kamerose buvo žiurkių, tarakonų, čiužiniuose buvo parazitų; buvo draudžiama turėti kompiuterius, grotuvus, pledus; netinkamas maitinimas; pastato konstrukcijos buvo iš asbesto; teismo salėje buvo laikomas su antrankiais. Teigia, kad dėl šių aplinkybių patyrė nepatogumus, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sukeltas pavojus jo sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9-10) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Teigia, jog atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-08-31, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, dėl galimai padarytos neturtinės žalos turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas ir pareiškėjo skundas nagrinėjamas už areštinėje pareiškėją laikytas dienas po 2012-08-31. Nurodo, kad informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje, t. y. kokiose ar kokio dydžio kamerose buvo laikomas, kiek ir kurie asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju iki 2012 metų pateikti negali, nes vadovaujantis atitinkamais teisės aktais dokumentai su šiais duomenis saugomi trejus metus ir yra sunaikinti. Teigia, kad 2012 metais pareiškėjas Plungės r. PK areštinėje nebuvo laikomas. Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam areštinės kamerose, kuriose sąlygos atitinka esamus higienos normų reikalavimus bei kad pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė tenkinti jį jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu bei patikslino reikalavimą ir prašė priteisti iš atsakovo 1 000 €. Paaiškino, jog neprisimena konkrečiai kuriais metais buvo atvežtas į Plungės r. PK areštinę dėl įtarimų padarius nusikaltimus, tačiau įtarimai nepasitvirtino.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta.
Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi, 79 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato areštinėje epizodiškai 2011-2012 metais, atlyginimo, tačiau tiksliai laikotarpių nurodyti negali.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-8 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Klaipėdos AVPK pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2012 metais nebuvo laikomas Klaipėdos AVPK Plungės r. PK areštinėje, o duomenų apie 2011 metus nėra galimybės nustatyti (b. l. 11).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai).
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas išsiųstas 2015-09-01. Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už epizodinius laikotarpius 2011-2012 metais, kai buvo laikomas Klaipėdos AVPK Plungės r. PK areštinėje, todėl šioje dalyje skundas nagrinėjamas už laikotarpį iki 2012-08-31. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad apie galimybę prisiteisti žalos atlyginimą sužinojo, kai iš nuogirdų sužinojo apie Europos žmogaus teisių teismo nutarimu išaiškinančius Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas, taikymą. Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje, į tai kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas yra įtvirtintas CK 6.271 straipsnyje, teismo vertinimu, apdairus ir rūpestingas asmuo apie pažeistą teisę turėjo žinoti nepriklausomai nuo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, todėl ši aplinkybė vertintina kaip nereikšminga sprendžiant apie ieškinio senaties termino eigos pradžią. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį ir atsižvelgiant į nurodytas teisines bei faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.