- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 2K-520/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- D. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį 35 MGL (4375 Lt) bauda. Iš D. V. priteista 5000 Lt A. K. neturtinei žalai atlyginti ir 14 Lt proceso (pašto) išlaidų – valstybei.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendis pakeistas: iš nustatomosios nuosprendžio dalies pašalintas teiginys, kad D. V. važiavo didesniu nei leistinas mieste – apie 64,5 km/h – greičiu; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš D. V. priteista 5000 Lt A. K. neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 21 d., 17.35 val., Panevėžyje, A. Mackevičiaus–Teatro g. nereguliuojamoje sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 172 punktų reikalavimus: sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines eismo sąlygas, iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. pėsčiajai A. K. išėjus į važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje, vairuotojui iš kairės pusės, nesiėmė priemonių išvengti parbloškimo, nesustabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios, dėl to ją partrenkė ir padarė dešinio žastikaulio, dešinio blauzdikaulio išorinio gumburo lūžius, muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą kairiajame smilkinyje, galvos smegenų sukrėtimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 1 dalį (kartu pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas), nes jo padaryti veiksmai neatitinka šios normos dispozicijoje nustatytų nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Teismai nenurodė, kokie konkretūs kasatoriaus atlikti veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. D. V. veika negali būti vertinama kaip KET pažeidimas. Teismų sprendimas, kad jis pažeidė KET 53 ir 172 punktų reikalavimus, nėra pagrįstas objektyviais bei BPK 20 straipsnyje nurodytus įrodymams keliamus kriterijus atitinkančiais duomenimis. Kasatoriaus kaltė konstatuota remiantis prielaidomis, teismų atliktas įrodymų tyrimas, jų vertinimas neišsamūs: nebuvo analizuotos visos įvykio aplinkybės, nesiremta byloje esančių įrodymų visuma. Dėl šių aplinkybių nebuvo nustatyta tiesa byloje, taip pažeidžiant BPK 1 straipsnio nuostatas. Teismų išvados dėl KET 53 ir 172 punktų pažeidimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinis teismas nustatė, kad prieš įvykį D. V. važiavo leistinu mieste (apie 40 km/h) greičiu, todėl, kasatoriaus manymu, minėtos KET nuostatos dėl to, kur reikalaujama atsižvelgiant į važiavimo ir meteorologines sąlygas pasirinkti saugų greitį, nebuvo pažeistos. Kasatorius pažymi, kad jis greičio neviršijo, priešingai, jį sumažino, t. y. pasirinkto tokį, kokį manė esant būtiną pagal situaciją (buvo sutemę, tvyrojo rūkas, gatvės apšveitimas buvo prastas, kelio danga – šlapia, slidi), taigi jis ėmėsi priemonių galimoms kliūtims išvengti. Atsižvelgdamas į KET 172 punktą, kuris reikalauja pasirinkti tokį saugų greitį, kad būtų galima sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, kasatorius tvirtina, kad į kelią ne pėsčiųjų perėjoje išėjusi A. K. nebuvo ir negalėjo būti iš anksto numatoma kliūtis. Teismai neatsižvelgė į tai, kad už bet kurį eismo įvykį, net ir kilusį vien dėl paties nukentėjusiojo pėsčiojo didelio neatsargumo, negali visais atvejais atsakyti tik transporto priemonės vairuotojas. Be to, teismai tinkamai neįvertino nukentėjusiosios kaltės dėl eismo įvykio, jie turėjo pripažinti, kad būtent A. K. neatsargūs veiksmai lėmė eismo įvykį ir buvo vienintelė kilusių žalingų padarinių priežastis. Kasatorius tvirtina, kad A. K. pažeidė KET 53, 87, 89, 90 punktų nuostatų reikalavimus. Remiantis byloje esančia 2007 m. rugsėjo 25 d. speliacisto išvada Nr. 11Š-140(07), teigiama, kad specialistas pripažino, jog būtent nukentėjusioji sukėlė grėsmę eismo saugumui. Toliau kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį byloje. Nė vienas įrodymas nepatvirtina, kad D. V. padarė KET pažeidimus ir yra kaltas, todėl negali būti ir jokio priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų bei kilusių padarinių (A. K. sveikatos sutrikdymo). Skunde pažymima, kad priežastinis ryšys nustatytas remiantis minėta specialisto išvada, tačiau ji nurodo, jog tiek kasatoriaus, tiek nukentėjusiosios veiksmai techniniu požiūriu buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Be to, ekspertų išvada yra prieštaringa, sąlyginė, o daugelis esminę reikšmę išvadai turinčių įvykio aplinkybių iš viso neužfiksuota arba jų fiksacija nepakankama. Kita vertus, ekspertizės aktas nepateikia teisinės išvados apie priežastinį ryšį, nes tai teismo pareiga. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu (jis nustatomas ekspertizės aktu) dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Teismo išvada, kad po kasatoriaus ir jam iš priekio važiavusio automobilių prasilenkimo iki pėsčiosios partrenkimo jokios kliūtys kasatoriui netrukdė matyti pėsčiąją, yra vien spėliojimas. Tuo tarpu nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo 2007 m. kovo 6 d. ir spalio 3 d. apklausų metu duoti parodymai iš esmės skyrėsi (pirminės apklausos metu ji nurodė, kad jai iš kairės pusės automobilis važiavo, papildomos apklausos metu jau nurodė, kad iš tos pusės atvažiuojančių automobilių nebuvo). Dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo ir negalimumo juos patikrinti, taip pat dėl psichinių nukentėjusiosios sveikatos sutrikimų tokie parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais pagal BPK 20 straipsnį, o visos abejonės turėjo būti vertinamos ne nukentėjusiosios, o kasatoriaus naudai. Remdamasis nukentėjusiosios parodymais, kasatorius mano, kad A. K. pradėjo eiti per kelią prieš prasilenkiant kasatoriaus ir priešpriešais atvažiuojančiam automobiliui, o automobilių prasilenkimo (tuo pačiu ir šviesos apakinimo) momentu ji kaip tik įžengė į kasatoriaus važiuojamosios krypties eismo juostą, tuomet ir įvyko eismo įvykis. Be to, tai paaiškina tą aplinkybę, kodėl A. K. vėliau teigė jokio automobilio kairėje pusėje nemačiusi: ji ir negalėjo matyti jai už nugaros pravažiuojančių transporto priemonių. Skunde taip pat nurodoma, kad įvykio metu matomumas buvo labai blogas. Liudytojas A. Š. irgi tai parodė. Be to, kasatorius tvirtina, kad nors 2007 m. kovo 30 d. atlikto kasatoriaus parodymų patikrinimo metu tai nebuvo pažymėta, tačiau sankryža, kurioje įvykio eismo įvykis, yra ant kalno, o tai apsunkina vairuotojų matomumo lygį. Apibendrindamas skundo argumentus, kasatorius tvirtina, kad jis nėra kaltas dėl atsiradusių padarinių, nes šie kilo dėl nuo jo nepriklausančių ir netinkamai susiklosčiusių aplinkybių: prieš pat kalno viršūnėje esančią sankryžą, per kurią ėjo nukentėjusioji, jis buvo staiga netikėtai apakintas priešpriešais važiuojančio automobilio šviesų, gatvės apšvietimas buvo prastas, kelio danga slidi, nukentėjusioji ėjo ne pėsčiųjų perėja, buvo neatsargi ir pan.
Atsileipimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai patvirtina, kad teismas ištyrė ir patikrino visus esminius bylos duomenis. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas dėl D. V. kaltės, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus nuteistąjį teisinančius įrodymus. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai analizavo ir motyvuotai pasisakė dėl jo parodymuose minimų aplinkybių, kad jis pėsčiosios nematė ir negalėjo matyti dėl to, jog buvo apakintas iš priekio važiavusio automobilio šviesų. Remiantis bylos duomenimis, motyvuotai ir tinkamai nustatyta, kad nuteistasis D. V. prieš eismo įvykį galėjo matyti pėsčiąją 80 m atstumu, o laiku stabdydamas automobilį turėjo galimybę išvengti pėsčiosios A. K. partrenkimo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, iš priekio važiuojančiam automobiliui apakinus D. V., šis nesiėmė jokių priemonių mažinti jo vairuojamo automobilio judėjimo greitį. Teismų išvados dėl D. V. kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką patvirtintos byloje ištirtų įrodymų visuma. Teismai tinkamai išsprendė priežastinio ryšio klausimą. Jie įvertino nukentėjusiosios didelį neatsargumą ir į šią aplinkybę atsižvelgė skirdami nuteistajam bausmę bei priimdami sprendimą dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjant ir vertinant įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Kasatoriaus padarytas ir teismų sprendimuose pripažintas įrodytu nusikaltimas atitinka visus BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir skundo argumentai dėl BK 2 straipsnio 4 dalies neteisingo taikymo bei BPK 1 straipsnio nuostatos pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. V. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį
BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Būtina baudžiamosios atsakomybės pagal šį įstatymą sąlyga yra priežastinis ryšys tarp kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių – kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Skunde išdėstyti argumentai, kuriais neigiamas kasatoriaus veiksmų kvalifikavimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti. D. V. neigia jo atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo) priežastinį ryšį, nepagrįstai teigdamas, kad dėl eismo įvykio kalta tik nukentėjusioji A. K. Nors ir nustatyta, kad nukentėjusioji pažeidė Kelių eismo taisyklių 87 punkto reikalavimą, t. y. neįsitikino, jog į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, tačiau taip pat įrodyta, kad ir D. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172 punktų reikalavimus, t. y. sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines eismo sąlygas, iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. pėsčiajai A. K. išėjus į važiuojamąja dalį ne pėsčiųjų perėjoje, nesiėmė priemonių išvengti parbloškimo, nesustabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios, dėl to ją partrenkė. Šiuo atveju, kai abu eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisykles, teismai pagrįstai aiškinosi, kurio – D. V. ar nukentėjusiosios A. K. – veiksmai buvo tiesioginė ir būtina sąlygą eismo įvykiui kilti, ir teisingai nustatė, kad būtent D. V. neteisėti veiksmai nulėmė įvykio metu kilusius padarinius – nesunkų nukentėjusios sveikatos sutrikdymą. Byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad D. V., važiuodamas leistinu mieste greičiu, esant nustatytoms byloje važiavimo sąlygoms (matomumui iki kliūties ir kt.), turėjo techninę galimybę išvengti nukentėjusiosios partrenkimo, kai ši įžengė į jo važiavimo krypties eismo juostą. Taigi, jeigu D. V. nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų (o tokias technines galimybes jis turėjo), nebūtų kilęs eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sužalotas žmogus. Vien dėl nukentėjusiosios Kelių eismo taisyklių 87 punkto pažeidimo, įvykis nebūtų kilęs, nes atidus ir atsargus vairuotojas, turėdamas realias technines galimybes, būtų ėmęsis priemonių išvengti nukentėjusios parbloškimo.
Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusioji nebuvo ir negalėjo būti iš anksto numatoma kliūtis kelyje. Tačiau tai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad pagal byloje nustatytas įvykio metu buvusias meteorologines sąlygas matomumas iki kliūties (nukentėjusiosios A. K.) buvo 80 m. Be to, kitas vairuotojas – A. Š., važiuodamas iš kitos pusės nei važiavo D. V., pamatė net ir gulinčią ant kelio važiuojamosios dalies nukentėjusiąją ir dėl to sustojo iki jos likus apie 10 m. Tai dar kartą patvirtina, kad nukentėjusioji sudarė pastebimą kliūtį, todėl vairuotojas važiuodamas saugiu greičiu turėjo galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios. O tuo atveju, kai vairuotoją priešpriešais atvažiuojančio automobilio šviesos apakina taip, kad jis negali matyti jo kelyje galimų kliūčių, jis privalo sustabdyti automobilį nekeisdamas jo judėjimo krypties. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai teisingai išsprendė priežastinio ryšio klausimą, todėl šiuo aspektu baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Aplinkybė, kad D. V. byloje nustatytomis aplinkybėmis neviršijo leistino greičio (kuri apeliacinio teismo buvo pašalinta iš kaltinimo), nepaneigia nuteistojo kaltės, nes leistinas tam tikrame kelio ruože greitis dar nereiškia, kad jis visais atvejais yra saugus ir tą patvirtina šios bylos aplinkybės, kai D. V., pėsčiajai A. K. išėjus į važiuojamąja kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje ir jį apakinus priešpriešais atvažiuojančio automobilio šviesomis, nesiėmė priemonių išvengti parbloškimo, nesustabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios, dėl to ją partrenkė ir sužalojo.
Skundo teiginys, kad nukentėjusioji išėjo į kasatoriaus važiavimo krypties eismo juostą dar prieš prasilenkiant jo vairuojamam automobiliui su priešpriešais neva važiavusiu automobiliu, kuris jį apakino, yra nauja versija. Šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, neturi pagrindo jo svarstyti. Kita vertus, ši versija neįtikėtina ir prieštarauja paties D. V. parodymams, nes žmogaus siluetas neišvengiamai trumpam būtų uždengęs jo apakinimo šviesomis šaltinį ir to nepastebėti neįmanoma.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai netinkamai taikė BK 281 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 4 dalį bei pažeidė BPK 1 straipsnio nuostatas dėl baudžiamojo proceso paskirties. Kolegija taip pat nesutinka su skundo teiginiais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes jis atliktas pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Teismai motyvuotai vertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, tarp jų atsižvelgė ir į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, nustatytas važiavimo automobiliu sąlygas (matomumo iki kliūties lygį, kasatoriaus apakinimo priešpriešais atvažiuojančio automobilio šviesomis faktą ir pan.).
Nenustačius teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo D. V. kasacinį skundą.