- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-13
- Bylos Nr.
- N-444-1228-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00780-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutarties L. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2009 m. gruodžio 12 d. nutarimu L. N. paskirta 150 Lt bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nuobauda skirta už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 21 d., 08.40 val. Karmėlavoje, ties Vilniaus g. 5-uoju namu, vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, keisdamas važiavimo kryptį, nepraleido gretima (antra) eismo juosta važiavusio vilkiko ir su juo susidūrė, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, L. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 106 punkto reikalavimus.
L. N. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. N. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės – iš tiesų Hyundai buvo dirbtinai, dėl susidūrimo išmuštas iš pirmos eismo juostos į antrą, t. y. buvo pasuktas į kairę ir dar pirmoje eismo juostoje pradėjo čiuožti šoniniu slydimu. Ant automobilio durelių braukimo linijų nesutapimas rodo, jog sunkvežimio vairuotojas matė Hyundai kaip kliūtį ir stabdė vairuotą automobilį dar prieš susidurdamas su Hyundai. Taip pat nurodo, jog byloje esančios ekspertės ir specialistės išvados yra visiškai priešingos, todėl pareiškėjas prašė apklausti šiuos asmenis teismo posėdyje, tačiau teismas nepagrįstai tokio prašymo netenkino. Nurodo, kad ekspertė nepagrįstai nevertino apelianto parodymų, jog sunkvežimis rikiavosi į pirmą eismo juostą, be to, ji išnagrinėjo tik pirmą sunkvežimio manevro fazę. Mano, kad ekspertė galėjo vadovautis UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo bylos įvykio schema, kurią braižė pats apeliantas ir kuri yra tik orientacinė, nes apeliantas nematė, kokiu kampu vilkikas atsitrenkė į Hyundai automobilį. Be to, ekspertė nevertino kitų sunkvežimio manevrų – vairuotojas pastebėjęs kliūtį, stengėsi jos išvengti stabdydamas ir sukdamas vairą į kairę. Ekspertizės akte nevertinta Hyundai bamperio sferinė forma, kuri lėmė automobilio staigų pasukimą į kairę. Tuo tarpu specialistė modeliavo kelis galimus automobilių susidūrimų modelius, be to, ji įvykio vietos matmenis patikslino matuodama vietoje, kadangi sugretinus eismo įvykio schemą ir nuotraukas buvo matyti kelio pločio matmenų neatitikimai. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojos M. N. parodymus ir vadovavosi vilkiko vairuotojo ir savininko parodymais, nors pareigūnas J. Ž. patvirtino, kad dalis jo parodymų neatitiko tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
L. N. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, keisdamas važiavimo kryptį, nepraleido gretima (antra) eismo juosta važiavusio vilkiko ir su juo susidūrė, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Apeliantas neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, kad ne jis keitė savo važiavimo kryptį, o sunkvežimio vairuotojas. Savo poziciją grindžia byloje pateikta specialisto išvada ir akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė jam galimybės apklausti išvadas pateikusias specialistę ir ekspertę teismo posėdyje.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 272 straipsnio 1 dalyje yra numatytos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės, tame tarpe ir teisė duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus. Ekspertų išvados yra viena iš įrodymų rūšių (ATPK 256 str.). ATPK 277 straipsnio 1 dalis numato galimybę, kviesti ekspertus į teismo posėdį, kai reikalinga paaiškinti pateiktą ekspertizės aktą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalyje yra numatyta proceso šalių teisė dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų <...> ekspertams. Tokią teisę atsakomybėn traukiamam asmeniui iš esmės garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, kuriame nurodoma, jog „kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas: <...> kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams“.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad paprastai visi įrodymai turi būti pateikti viešame posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, kad būtų užtikrintas rungimosi principas (Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas). Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, ikiteisminio etapo metu gautos informacijos, kaip įrodymų, naudojimas pats savaime nepažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto ir 1 dalies, jei gynybos teisės nepažeistos. Paprastai šios teisės reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytoją arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau (pvz., Isgro prieš Italiją, 1991 m. vasario 19 d. sprendimas, Ludi prieš Šveicariją, 1992 m. birželio 15 d. sprendimas). Taip pat Teismas atkreipė dėmesį, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte kalbama apie liudytojus, vis tik 3 dalyje numatytos garantijos yra, inter alia, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingo teismo sąvokos sudedamieji elementai. Todėl nagrinėjamuoju atveju, pareiškėjas, manydamas, kad įrodymai byloje yra prieštaringi, turėjo teisę prašyti apklausti ekspertę ir specialistę, kad šios paaiškintų savo teiginius. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei ikiteisminiame etape, nei teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas neturėjo galimybės apklausti nei specialistės, nei ekspertės, kurių išvados yra visiškai priešingos. Atsižvelgiant į tai, kad apygardos administraciniam teismui nustatant pareiškėjo kaltę buvo remiamasi ekspertės išvadomis, netenkinant pareiškėjo prašymo apklausti ekspertes (b. l. 108), tam tikra apimtimi buvo apribota pareiškėjo teisė į teisingą teismą (Konvencijos 6 str. 1 d.).
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi specialisto (b. l. 8-37) ir eksperto išvadas (ATP b. l. 8-10), vienareikšmiškos išvados, jog Specialisto išvada yra subjektyvi, padaryti negali. Vien ta aplinkybė, kad ši išvada buvo gauta pareiškėjo iniciatyva, nepaneigia jos objektyvumo. Be to, tai, kad įvykio vieta buvo išmatuota realiai, o ne vien vadovautasi Institucijos pateikta schema ir pareigūnų atliktais matavimais, taip pat neleidžia spręsti, kad išvada yra tik tikėtina. Todėl priešinga apygardos administracinio teismo išvada laikytina nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota (ATP b. l. 12), tiek byloje apklausti pareigūnai nuosekliai teigė (b. l. 49, 108), jog automobilio Hyundai Santa Fe abiejų ratų slydimo žymės prasidėjo pirmoje eismo juostoje, kas leidžia spręsti, jog dar automobiliui Hyundai būnant pirmoje juostoje, jis jau pradėjo slysti. Be to, įvykio vietą apžiūrėję pareigūnai buvo tikri, jog dėl eismo įvykio kilimo buvo kaltas vilkiko vairuotojas.
Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad Kauno apygardos administracinis teismas nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, neapklausdamas išvadas rašiusių ekspertų teismo posėdyje, kai buvo pareikštas toks prašymas, motyvuotai nepašalino byloje esančių prieštaravimų, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
L. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutartį L. N. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.