Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus ir nuteistojo S. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies, 47 straipsnio nuostatas, jam paskirta 400 MGL (52 000 litų, 14 857 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis į paskirtą bausmę įskaitytas S. J. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 8 d. (2 paras) ir S. J. paskirta 396 MGL (51 480 litų, 14 708 eurų) bauda, nustatant 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. J. pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (dėl su R. V. susijusios veikos) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Procesas dėl M. A. ir R. V. pareikštų civilinių ieškinių nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad savo naudai provokavo bei pareikalavo duoti kyšį, susitarė priimti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį iš M. A., žadėdamas pasinaudodamas giminystės ryšiais bei pažintimis paveikti valstybės tarnautojus – prokurorus ar kitus teisėsaugos institucijų atstovus, kad šie vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę, o būtent:

2010 metų pabaigoje – 2011 metų pradžioje, prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, bendraudamas su M. A. ir iš pastarojo sužinojęs, kad (duomenys neskelbtini) tyrimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tiriama baudžiamoji byla (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje vienas iš įtariamųjų yra M. A., S. J. pastarąjį informavo, kad prokuratūroje prokuroru dirba jo pusbrolis, pasakė, kad pasinaudodamas giminystės ryšiu ir pažintimis jis jau yra padėjęs kitiems asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, kad galėtų padėti sušvelninti ir M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Vėliau, 2010 metų pabaigoje ar 2011 metų pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje Vilniaus mieste susitikęs su M. A., veikdamas neva kitų asmenų naudai, tačiau turėdamas savanaudišką tikslą, S. J. pareikalavo iš pastarojo 5 000 litų, žadėdamas šiuos pinigus perduoti teisėsaugoje dirbantiems pareigūnams, kad šie vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami, sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę. 2011 metų pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, S. J. priėmė iš M. A. kaip kyšį neva kitų asmenų naudai reikalautus 5 000 litų.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 metų spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, susitikęs su M. A. prie savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, S. J. M. A. pasakė, kad pasikeitė situacija, ir veikdamas neva kitų asmenų naudai, tačiau turėdamas savanaudišką tikslą, pareikalavo iš pastarojo dar 45 000 litų, žadėdamas perduoti juos prokurorams, kad šie vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami, sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Susitikęs su M. A. automobilių stovėjimo aikštelėje prie PC „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2012 m. gruodžio 21 d. nenustatytu laiku, 2013 m. sausio 5 d. nenustatytu laiku, 2013 m. vasario 6 d. apie 14.40 val., 2013 m. vasario 19 d. apie 15 val. S. J. tarėsi su juo dėl kyšio perdavimo aplinkybių (mokėjimas prieš teismo sprendimą ar po jo; kyšio davimas dalimis; galimas kyšio dydžio sumažinimas; galimas M. A. dalyvavimas perduodant kyšį ir kt.), o jųdviejų susitikimo, įvykusio 2013 m. vasario 28 d. apie 10 val. aikštelėje prie PC „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, susitarė, kad 2013 m. kovo 7 d. S. J. priims iš M. A. dalį reikalaujamos 45 000 litų sumos, t. y., 30 000 litų, o likusią dalį M. A. sumokės priėmus procesinį sprendimą. Telefonu sutarus dėl susitikimo anksčiau, S. J. ir M. A. susitiko 2013 m. kovo 6 d. apie 13.45 val. prie automobilių garažų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur S. J. priėmė iš M. A. kaip kyšį prieš tai minėtus 30 000 litų.

Taip pat S. J. buvo kaltinamas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį tuo, kad savo naudai provokavo bei pareikalavo duoti kyšį, susitarė priimti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį iš R. V., žadėdamas pasinaudodamas pažintimis paveikti valstybės tarnautojus – teisėsaugos institucijų pareigūnus, kad šie vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami kuo greičiau perduotų teismui baudžiamąją bylą R. V. atžvilgiu, o būtent: žinodamas, kad (duomenys neskelbtini)tyrimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tiriama baudžiamoji byla (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje vienas iš įtariamųjų yra R. V., ne vieną kartą būdamas paminėjęs R. V. apie savo pažintis su teisėsaugos institucijų pareigūnais, žinodamas apie R. V. norą kad šio baudžiamoji byla būtų kuo greičiau perduota nagrinėjimui teisme, 2012 metų rudenį, tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną R. V. darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, S. J. pasakė, kad pasinaudodamas pažintimis su teisėsaugos institucijų pareigūnais jis ikiteisminiuose tyrimuose jau yra padėjęs kitiems asmenims ir kad galėtų padaryti taip, kad R. V. baudžiamoji byla atsidurtų teisme iki Šv. Kalėdų praėjus maždaug savaitei po šio pokalbio, R. V. darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, S. J. dar kartą pakartojo, kad padeda žmonėms, turintiems problemų su teisėsaugos institucijomis, kad pasinaudodamas pažintimis su teisėsaugos institucijų pareigūnais galėtų padaryti taip, kad ikiteisminis tyrimas R. V. atžvilgiu būtų užbaigtas ir baudžiamoji byla perduota teismui kuo greičiau, ir kad už tai R. V. turi sumokėti 50 000 litų, kuriuos S. J. pasakė perduosiąs teisėsaugos institucijų pareigūnams. R. V. pasakius, kad tokios sumos neturi ir daugiausia galėtų sumokėti 35 000 litų, S. J. su tokia suma sutiko. 2013 metų sausio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną S. J. ir R. V. susitikus pastarojo darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, S. J. priėmė iš R. V. kaip kyšį prieš tai minėtus 35 000 litų.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo S. J. apeliaciniame skunde ginčijami įrodymai, gauti vykdant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Apelianto teigimu, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti neturint tam pagrindo, jis buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo tvarka nustatyta BPK 159 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Minėta procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui iš asmens gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje dėl BK 226 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas tą pačią dieną - 2013 m. sausio 25 d. priėmus iš M. A. pareiškimą (1 t., b. l. 1-2, 6-7). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras G. T., susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga 2013 m. sausio 28 d. pateikė prašymą leisti taikyti BPK 159 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę (1 t., b. l. 129). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja G. D. 2013 m. sausio 30 d. nutartimi leido nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2013 m. balandžio 28 d. taikyti S. J. atžvilgiu procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 159 straipsnyje. M. A. leista atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 ar 3 dalyje, imituojančius veiksmus: tiesiogiai ar netiesiogiai S. J. ar kitiems pastarojo nurodytiems asmenims, per vieną ar daugiau kartų pažadėti perduoti provokuotą/reikalautą kyšį, susitarti dėl kyšio perdavimo sąlygų ir jį duoti grynaisiais pinigais ar kitokiu būdu, atleidžiant M. A. nuo baudžiamosios atsakomybės už nurodomų veiksmų atlikimą. Išvardintų veiksmų fiksavimui leista daryti vaizdo ir/ar garso įrašus, panaudojant visų rūšių vaizdo ir/ar garso fiksavimo technines priemones, visų rūšių telekomunikacijų, elektroninių ryšių priemones (1 t., b. l. 130-131). 2013 m. vasario 6 d. M. A. su nutartimi supažindintas. Iš to seka, kad sankcionavimo tvarka nebuvo pažeista, nes prokuroras turėjo pagrindą prašyti taikyti procesinę prievartos priemonę - nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, bei gavo teismo leidimą.

Tačiau nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teisėtais daro ne tik jų sankcionavimo, bet ir jų realizavimo teisėtumas. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad net ir esant leidimui atlikti nusikalstamą veiką provokuojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai reiškia ir tai, kad net ir esant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo pagrindams, kito asmens provokacija padaryti nusikalstamą veiką šį procesinį veiksmą daro neteisėtą. Provokacijos sąvoka yra pateikta Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, kur apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Pagal LAT formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kurią padarė sukurstytas. Analogiškai provokacija apibrėžiama ir EŽTT jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad iš esmės paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (žr. Texeira de Castro; Eurofinacom v. France). Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad be valstybės pareigūnų ar privačių asmenų, vykdančių pareigūnų užduotis, įsikišimo, aktyvaus dalyvavimo, kurstymo padaryti nusikalstamą veiką asmuo, kaltinamas ar įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tos veikos nebūtų padaręs. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtiną, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. LAT praktikoje pripažįstama, kad nustatant ar asmuo buvo provokuojamas turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į nusikalstamą veiką imituojančių dalyvių veikimo būdą realizavimo metu, t. y. į tai, ar buvo nusikalstamos veikos imitavimą atliekančio asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, bet ir į visus faktus nustatytinus iš visų bylos aplinkybių, įskaitant aplinkybes, nesusijusias su nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvių veikla, visumos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009).

Šioje baudžiamojoje byloje, BPK 159 straipsnio pagrindu atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nusikalstama veika negalėjo būti ir nebuvo išprovokuota, kadangi, iki nusprendžiant taikyti BPK 159 straipsnyje numatytą priemonę, nusikalstama veika jau pradėta daryti – etapais jau buvo realizuojami nusikalstamo susitarimo veiksmai, ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. iki teisėsaugos pareigūnų įsikišimo į nusikalstamos veikos eigą. Atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, S. J. nebuvo išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką, nes susitikimų su M. A. bei pokalbių su juo metu diktavo savo sąlygas, reikalavo greitesnio kyšio davimo. Pokalbių įrašai, kaip ir M. A. savo iniciatyva darytas pokalbio įrašas, paneigia S. J. apeliacinio skundo teiginius, jog jis niekada neteigė, kad turi ryšių su prokuratūra ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnais, kad jiems reikia duoti kyšį. Priešingai nei teigia apeliantas M. A. pateiktas pokalbio įrašas patvirtina M. A. parodymus apie S. J. pažadus dėl „bylos nusodinimo‘, kad bus paskirta bauda, kad reikės sumokėti 50000 Lt. Taigi, pokalbio įrašu paneigiami apelianto teiginiai, kad jis jokios pagalbos nežadėjo ir neketino teikti. S. J. įvardija sumą „50000“, reikalauja duoti atsakymą per savaitę – dvi, o vėliau nurodo tik savaitės terminą, nes S. J. neįvardintam teisėsaugos pareigūnui tarsi jau nusibodo ‚cirkintis“, S. J. užuomina, kad norint, kad „reikalai pajudėtų“ reikia „injekcijų“, parodo ne M. A. siūlymą, o S. J. reikalavimą ir spaudimą duoti kyšį, ir paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog nukentėjusysis jį provokavo padaryti nusikalstamą veiką. M. A. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus S. J. atžvilgiu užfiksuoti šių asmenų tarpusavio pokalbiai, kurių metu 5000 Lt gavimą iš M. A. S. J. patvirtina 2013-02-06 susitikimo su M. A. metu, kuomet M. A. pasakius „tai tada, kadangi ten penki yra, tai ... dvim penki‘, S. J. atsako „Ne, nu tai taip, taip, taip. Tu priskaičiuok. ... Nu“, 2013-02-19 apie15 val. susitikimo su M. A. metu sakydamas „nes gi tavo gi duota penki yra (1 t., b. l. 141-145), ir 2013-02-28 po 10 val. susitikimo su M. A. metu sakydamas „taigi tavo penki duoti“ (1 t., b. l. 146-152).

Procesinių prievartos priemonių taikymas šioje byloje sankcionuotas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis BPK 154 ir 159 straipsniuose numatyta tvarka. BPK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų M. A. parodymų, jo padaryto pokalbio garso įrašo matyti, kad ne jis siūlė, o iš jo reikalavo sumokėti prokurorams S. J.. Teismo ištirtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad S. J. nebuvo kurstomas ar provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, o Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos sankcionuotais ir STT pareigūnų kontroliuojamais M. A. veiksmais buvo prisijungta prie jau daromo nusikaltimo, kuris buvo tęsiamas nuteistajam siekiant gauti reikalaujamą pinigų sumą, t. y. net ir netaikant procesinės prievartos priemonės, S. J. ir toliau būtų atlikęs nusikalstamus veiksmus. Taigi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atliekami pagal teisės aktuose numatytą tvarką, nepažeidžiant jų ir BPK 44 straipsnio 9 dalies, todėl visi įrodymai, surinkti šio procesinio veiksmo metu, yra tinkami ir leistini BPK 20 straipsnio prasme. Situacijos, kaip į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma, ar iš jo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę informaciją, arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, teismų praktikoje pripažįstama pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų tyrimo atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2014, 2K-241-693/2015).

Teismas tinkamai pagrindė šios nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, surašydamas nuosprendyje išsamius motyvus. Taigi dėl nuteistojo S. J. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo panaikinti nuosprendį.

Tačiau ši nuosprendžio dalis keistina tenkinant iš dalies prokuroro apeliacinį skundą dėl neteisingos bausmės, susijusios su netinkamu BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymu (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 54 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę.

Teismai, skirdami bausmes, remdamiesi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsižvelgia kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, padariusiojo asmenybę.

Šioje byloje skiriant bausmę S. J., teismo nuosprendyje nurodyta, kad vadovaujamasi BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimais ir atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas, BK 11 str. 6 d.), atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, S. J. amžių – 55 metų, kad teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, sveikatos būklę – pastoviai gydomas nuo sunkių ligų, turi pastovią gyvenamąją vietą, šiuo metu yra bedarbis. Taip pat atsižvelgiama į M. A. ir S. J. santykius iki nusikalstamos veikos padarymo ir jos padarymo metu. M. A. čia atsirado neatsitiktinai, būtent jam 2010-09-14 pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, tyrimas dar vyksta. Ne S. J., o M. A. buvo ir yra suinteresuotas bylos baigtimi. Davęs S. J. 5000 Lt, tik maždaug po pusantrų metų pradeda aktyviai veikti dėl galimybės sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę, o nuo 2012 m. gruodžio mėnesio M. A. veikla ypač suaktyvėja, jau pradedami vis reiklesni ir konkretesni pokalbiai dėl galimybės jam padėti ir kokios sumos pinigų tam reikia. Šitokie M. A. veiksmai mažina S. J. pavojingumą, nes M. A. pradeda veikti pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, nuo 2013 m. sausio 28 d. kaltinamojo veiksmai kontroliuojami teisėsaugos pareigūnų ir modeliu siekiama nutraukti nusikalstamą veiką, kas ir buvo padaryta 2013 m. kovo 6 d.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų. Taikyti 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą negalima, nes padarytas sunkus nusikaltimas. Nesant būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės paskyrimui, teismo nuspręsta taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Taigi teismas priėjo išvados, kad straipsnio, numatančio atsakomybę už už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas S. J. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį teismo nurodytos tokios aplinkybės: visos nusikaltimo padarymo aplinkybės, S. J. ir M. A. santykiai, kad net nebuvo įvardijamas galimai paperkamas asmuo, M. A. vaidmenį nusikaltimo padaryme, kad S. J. teisiamas pirmą kartą, panaudoti kyšio davimui 30000 Lt. nusikaltimo padarymo vietoje išimti ir valstybei grąžinti, nusikaltimas nėra smurtinis, todėl tikslinga taikyti ne laisvės atėmimo bausmę, o skirti ekonominę sankciją – baudą, kurios dydis nustatomas atsižvelgus į realias galimybes ją sumokėti.

Vis dėlto, skirdami bausmes pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir parinkti ne tik nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, bet ir kitas bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. Šioje byloje teismo nurodytos aplinkybės taikant BK 54 straipsnio 3 dalį nėra išimtinės, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir paskirtos per švelnios bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Tačiau teismo nuosprendyje išsamiai išvardintos ir įvertintos nusikalstamą veiką ir nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės yra pakankamos skirti nuteistajam sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parenkant mažesnį už jos vidurkį, ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kadangi Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII -1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. po S. J. bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnį galima atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymas taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d. ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015).

Dėl prekybos poveikiu R. V. atžvilgiu.

S. J. pagal BK 226 straipsnio 4 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad veikdamas savanaudiškais tikslais provokavo bei pareikalavo duoti kyšį, susitarė priimti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį iš R. V., žadėdamas paveikti teisėsaugos institucijų pareigūnus, kad jie kuo greičiau perduotų teismui baudžiamąją bylą R. V. atžvilgiu, o būtent 2012 metų rudenį, tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną R. V. darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasiūlė R. V. sumokėti pareigūnams 50000 Lt, kuriuos S. J. pasakė perduosiąs teisėsaugos pareigūnams. R. V. pasakius, kad tokios sumos neturi ir daugiausia galėtų sumokėti 35000 Lt, S. J. su tokia suma sutiko. 2013 metų sausio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, S. J. ir R. V. susitikus pastarojo darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, S. J. priėmė iš R. V. kaip kyšį prieš tai minėtus 35000 Lt.

Kaltinimas buvo grindžiamas nukentėjusiojo R. V. pareiškimu protokolu, jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, SEB banko sąskaitos išrašu, nukentėjusiojo M. A., liudytojo R. V. parodymais, procesinių prievartos priemonių taikymo metu gautais tyrimui reikšmingais duomenimis.

Prokuroro nuomone, išvardinti duomenys yra pakankami konstatuoti, kad S. J. pinigų reikalavo ne tik iš M. A., bet ir iš R. V. žadėdamas pagalbą baudžiamojoje byloje, kurioje šie asmenys buvo ir tebėra įtariamieji. Šių pinigų S. J. pareikalavo sakydamas, kad turi pažinčių prokuratūroje ir kitose teisėsaugos institucijose, kad pasinaudodamas tomis pažintimis ir kyšių pagalba gali paveikti tų institucijų pareigūnus, kad šie (duomenys neskelbtini) tiriamojoje byloje priimtų ne tik M. A., bet ir R. V. palankius sprendimus švelninant jų teisinę padėtį, kad S. J. veiksmuose yra visi prekybos poveikiu elementai, todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisminio proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tačiau teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje nesutikti su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo R. V. parodymų įvertinimu. Kolegija pabrėžia, kad iš tiesų, tokio asmens parodymus reikia vertinti ypatingai atsargiai ir kruopščiai, atsižvelgiant į jų nuoseklumą, eiliškumą, turinio vidinę darną ir atitikimą kitiems įrodymų šaltiniams. Būtent taip R. V. parodymus dėl S. J. atliktų veiksmų įvertino pirmosios instancijos teismas.

Kaltinimas šioje dalyje S. J. paremtas tik R. V. parodymais. Taigi R. V. parodymai turi didelę reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Tačiau, kaip nurodyta nuosprendyje, pats R. V. nei dėl 5000 Lt, nei dėl 35000 Lt reikalaujamų ir perduotų S. J. į teisėsaugos organus savanoriškai nesikreipė. R. V. baudžiamojoje byloje, kurioje ikiteisminis tyrimas dar atliekamas, įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (baudžiamoji byla Nr.(duomenys neskelbtini)). S. J. kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuotą veiką. Byloje nėra net dokumentų dėl atliktų operatyvinių veiksmų, liečiančių S. J. ir R. V. santykius šioje nagrinėjamoje byloje inkriminuojamos veikos atžvilgiu. Užfiksuotose S. J. ir M. A. pokalbiuose minimas Rolandas, kuris taip pat žadėjo sumokėti ar sumokėjo, tačiau nepaneigtas kaltinamojo S. J. aiškinimas, kad Rolando vardą jis paminėdavo tik tam, kad paminėti, t. y., kad būtų įtikinama.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti duomenys teisiamajame posėdyje buvo ištirti, ir kiekvienas atskirai ir visi kartu paėmus nepašalina abejonių R. V. parodymų patikimumu. Svarbu pažymėti, kad teisiamajame posėdyje R. V. parodė, kad niekas nematė pinigų perdavimo, apie tai niekam nepasakojo, savo noru į STT nesikreipė.

Prokuroro apeliaciniame skunde, kaip patvirtinantis R. V. parodymus, nurodomas R. V. 2013-04-25 pateiktas SEB banko sąskaitos išrašas, kurį apžiūrėjus nustatyta, kad šis asmuo iš jam priklausančios sąskaitos 2012-12-23 nuėmė 7000 Lt, 2012-12-26 nuėmė 7000 Lt, 2012-12-30 nuėmė 7000 Lt (2 t., b. l. 60-63). Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, šie duomenys nepatvirtina R. V. parodymų, kadangi jis nurodė, kad perduotus S. J. pinigus 35000 Lt sumoje 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesiais jis per kelis kartus paėmė iš savo asmeninės sąskaitos, kuri yra SEB banke. Pagal banko duomenis nuimta 21000 Lt, o ne 35000 Lt, kaip nurodė, R. V., pinigai nuimti 2012 m. gruodžio mėnesį, o ne 2012 m. gruodžio – 2013 m. sausio mėnesiais, kaip nurodė R. V..

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo 2013-02-26 protokolas ir kompaktinė plokštelė „maxell“ DVD-R 1-16x Speed 4.7 GB QGH608055925E12 DR5F60-01124, kuriuose užfiksuotas M. A. susitikimas su S. J. 2013-02-19 laikotarpiu nuo 14 val. 58 min. iki 15 val. 09 min., kurio metu S. J. pasako, kad šeštadienį jis šnekėjo, kaip jis sako, „su jais“, taip pat šnekėjo su Rolandu ir su „tuo trečiu“, kad Remigijus sutiko mokėti, klausia M. A. „dabar kaip tu?“, M. A. vėlgi teiraujasi dėl reikalaujamos sumos sumažinimo iki keturiasdešimt penkių. Šio pokalbio metu sakydamas „Nes gi tavo gi duota penki yra“ S. J. vėlgi patvirtina 5000 Lt gavimą iš M. A.. Atsisveikindamas S. J. pažada M. A. pakalbėti dėl bylos trečiadienį arba ketvirtadienį, taip pat pasako, kad dar pašnekės su Rolandu (1 t., b. l. 141-145). Prokuroro nuomone, paskutinė frazė, kad pašnekės su R., patvirtina bylai reikšmingą aplinkybę, t, y., R. V. davė kyšį S. J..

Taip pat apeliaciniame skunde nurodomi nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo 2013-03-18 protokolas ir kompaktinėje plokštelė „maxell“ DVD-R 1-16x Speed 4.7 GB QGH608055925E12 DR5F60-01171, kuriuose užfiksuotas M. A. susitikimas su S. J.. 2013-02-28 nuo 10.01 val. iki 10.19 val. atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus M. A. (pokalbio stenogramose „M“) susitiko su S. J. (pokalbio stenogramose „S“) pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vidiniame kieme. Pokalbio metu S. J. informavo M. A., kad „trečias“ (R. V.) davė „bapkes“ ir jas jau S. J. nuvežė. S. J. M. A. patvirtina, kad pastarojo „penki jau duoti“, kad jau yra nuvežęs ir perdavęs. S. J. pamini, kad Rolandas yra jam padavęs, sutaria su M. A., kad 2013 m. kovo 7 d. (ketvirtadienį) ketvirtą valandą M. A. perduos, o S. J. priims iš M. A. 30000 LT, kuriuos vakare atiduos (t.1, b. l. 146-152). Jo metu S. J. pasako, kad tas „trečias“ per R. perdavė pinigus, kad jis, t. y. S. J., jo net nematė, kad tuos pinigus jis, S. J., jau nuvežė ir, kaip jis sako, „jie aprimo“. Vėliau pamini to asmens vardą „R.“. Šio pokalbio metu sakydamas „Taigi tavo penki duoti“ vėlgi patvirtina 5000 Lt gavimą iš M. A.. M. A. kalbantis apie sumos sumažinimą ir apie galimybę pinigų perdavime dalyvauti jam pačiam, S. J. atsako, kad jie nesutinka, kad pinigus nuveš jis pats, t. y. S. J.. Pagal prokurorą šiame pokalbyje yra bylai reikšminga aplinkybė, kurią S. J. pamini, kad „R. jam yra padavęs“, ir ši patvirtina R. V. parodymus, jog davė kyšį S. J..

Vis dėlto visi šie prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti duomenys R. V. parodymų atžvilgiu, nėra informatyvūs, juos vertinti kitaip nei įvertino teismas, t. y. kaip patvirtinančius R. V. parodymus, nėra pagrindo. 2013-02-19 M. A. S. J. pasako, kad dar pašnekės su Rolandu, kai R. V. parodė, kad 2013 m. sausio mėnesį S. J. perdavė reikalautus 35000 Lt. ir su juo nesusitikdavo. Taigi šie duomenys patvirtina S. J. parodymus, kad pokalbiuose su M. A. užuominomis paminėdavo Rolandą siekdamas įtikinti patį M. A.. R. V. parodymus patvirtinti kaltinimas turėjo įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais.

Skunde nurodoma, kad atliekant kratą S. J. gyvenamojoje vietoje – name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo surasta ir paimta M. A. ir R. V. vizitinės kortelės su šių asmenų kontaktiniais duomenimis, rankraštiniai užrašai su šių asmenų MRT numeriais (2 t., b. l. 8-17). Šie faktiniai duomenys, prokuroro nuomone, patvirtina R. V. parodymus apie tai, kad pirmą kartą S. J. pasiūlius savo pagalbą baudžiamojoje byloje, S. J. pats užsirašė R. V. naują telefono numerį, nes prieš tai turėti buvo paimti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Tenka pažymėti, kad S. J. su R. V. neatsitiktiniai asmenys, jie seniai pažįstami, nuolat bendravo darbo reikalais, nieko neįtikėtino, kad pas S. J. rastas naujas R. V. telefono numeris.

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. V., kuris nurodomas prokuroro apeliaciniame skunde, parodė, kad nepažįsta S. J., mato pirmą kartą. Pažįsta R. V., M. A., jų santykiai susieti su byla, kurią tyria T. N. jam nėra sakęs, kad kažkas gali padėti dėl tyrimo. Kartą jis atsitiktinai buvo susitikęs su R. V., bet jis nieko nesuprato iš jo kalbos. Jiems neleidžiama bendrauti, tai ir nebendrauja. Ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas, jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi (3 t., b. l. 97). Iš esmės jo parodymai nesiskiria nuo duotų tyrėjui ikiteisminio tyrimo metu. 203-04-03 apklaustas kaip liudytojas R. V. parodė, kad nuo 2010 metų (duomenys neskelbtini) atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis yra įtariamasis. Koks prokuroras vadovauja šiam ikiteisminiam tyrimui neprisimena, tik žino, kad tyrimą atlieka (duomenys neskelbtini) tyrėja G. K.. Nuo tyrimo pradžios, t. y. nuo tada, kai jam buvo paskelbtas įtarimas iki dabar, nėra buvę taip, kad kažkas konkrečiai jam būtų siūlęs padėti sušvelninti gresiančią baudžiamąją atsakomybę ar siūlęs suteikti kažkokią informaciją apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą. Jokie asmenys nėra iš jo reikalavę, prašę ar provokavę sumokėti pinigus už tai, kad jam būtų sušvelninta gresianti baudžiamoji atsakomybė. Prieš porą mėnesių jis atsitiktinai buvo sutikęs R. V., kuris jam kažką pasakojo apie pinigus, kažkokią pagalbą, tačiau jis nesuprato ką R. V. norėjo pasakyti ir į pastarojo kalbas nesigilino. Daugiau su R. V. susitikęs nebuvo po to karto. Tokio žmogaus kaip S. J. jis nežino ir nepažįsta (1 t., b. l. 46-47). Iš šių duomenų negalima daryti išvados, kad R. V. žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.

M. A. parodė, kad S. J. jam sakė, jog padeda baudžiamojoje byloje ir R. V. ir kad jie yra susitarę dėl piniginio užmokesčio.

Nuteistasis S. J. teisiamajame posėdyje neigė paėmęs pinigus iš R. V., o pokalbiuose su M. A. jo pavardę minėjo tik tam, kad paminėti ir kitus asmenis.

BK 226 straipsnio 6 dalyje pasakyta, kad asmuo, kuris padarė šio straipsnio 1, 3 ar 5 dalyje numatytą veiką, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau, negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia. Nagrinėjamu atveju S. J. kaltinamas reikalavęs, provokavęs duoti ir priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį. R. V. pareiškimas – protokolas apie duotą 40000 Lt kyšį S. J. (2011m. sausio mėn. - 5000 Lt, 2013 m. sausio mėn. - 35000 Lt) priimtas ir surašytas STT pareigūno J. L. 2013-03-07. STT ikiteisminio tyrimo registracijos žurnale užregistruotas 2013-03-08. STT valdybos viršininkas Ž. B. 2013-08-07 ant pareiškimo - protokolo parašė: „Pradedu nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 str. 4 d. ikiteisminį tyrimą ir pavedu jį atlikti VV ITS specialistui J. L.“ (1 t., b. l. 12), nors visi ikiteisminio tyrimo veiksmai su R. V. buvo atlikti iki STT valdybos viršininko nurodyto laiko. Kaltinime nurodyta 2013 metų sausio mėnesį savo darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis S. J. perdavė reikalautus 35000 litų už tai, kad baudžiamoji byla būtų greičiau perduota į teismą. R. V. pareiškime – protokole nurodyta, kad į Specialiųjų tyrimų tarnybą nusprendė kreiptis dėl to, kad suprato, jog S. J., atlikdamas nusikalstamus veiksmus, išprovokavo jį per kelis kartus duoti jam 40000 litų, kaip kyšį (1 t., b. l. 12-14). Teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. V. nei dėl 5000 Lt, nei dėl 35000 Lt reikalaujamų ir perduotų S. J. į teisėsaugos organus nesikreipė. Tą patvirtina bylos duomenys. Sugretinus STT pareigūno priimtą pareiškimą-protokolą ir dviejų minėtų procesinių prievartos priemonių, kurias įgyvendino M. A., protokolus, bei M. A. apklausos ikiteisminio tyrimo apklausos protokolus matyti, kad protokolas-pareiškimas atsirado ne R. V. laisva valia, o STT jau turint duomenų. 2013-04-25 nutarimais R. V. pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu dėl patirtos 40000 Lt turtinės žalos baudžiamojoje byloje dėl prekybos poveikiu (BK 226 str. 4 d.) (1 t., b. l. 38, 39), nors kaltinimas dėl 5000 Lt kyšio nepateiktas. Minėti duomenys kelia teismui pagrįstų abejonių R. V. parodymų patikimumu. BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus BPK 82 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė, numatyta šio kodekso 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl trūkumų įforminant R. V. parodymus ir mano, kad procesinio veiksmo trūkumai kelia pagrįstų abejonių ir gautų duomenų patikimumu.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų suformuoti.

Aprašomoji išteisinamojo nuosprendžio dalis šioje byloje atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nuosprendyje išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, svarbios priimtam sprendimui pagrįsti, įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl S. J. išteisinimo ir išteisinimo pagrindas. Patikrinusi apeliacine tvarka šią bylą, kolegija daro išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų įstatymo reikalavimų ir kitų paminėtų su įrodymų vertinimu susijusių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Todėl prokuroro skundas dėl šios nuosprendžio dalies netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendį pakeisti.

S. J., nuteistam pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, skirti bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį S. J. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Įskaityti į paskirtą bausmę laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 8 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.