Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-02-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-282-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-05
Bylos Nr.
1A-44-282-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Danutė Matiukienė
Nuteistasis
D. G.
Kategorijos
Kopija

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-282/2009

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.7.2.5.,

1.2.14.5., 2.1.7., 2.4.7.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Danutės Matiukienės,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjui advokatui Algirdui Milašauskui,nuteistajam D. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., dirbti arba registruotis darbo biržoje, neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2008-03-16 apie 19.50 val. (duomenys neskelbtini), apgaule pasikėsino įgyti svetimą turtą, t. y., 2008-03-16 nenustatytam asmeniui telefonu paskambinus J. B. ir melagingai pranešus, kad jos sūnus R. B. autoįvykio metu sužalojo asmenį pavarde „(duomenys neskelbtini)“, ir pareikalavus sumokėti 5 000 Lt, kad sūnus nepatektų į kalėjimą, D. G. tą pačią dieną apie 19.50 val. atvyko į namus pas J. B. ir melagingai prisistatęs tariamo nukentėjusiojo „(duomenys neskelbtini)“ sūnumi, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą – J. B. priklausančius 5000 Lt, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes į namus grįžo R. B., kuris bandė jį sulaikyti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas teigia, kad jokių sąmoningų ir tyčinių nusikalstamų veiksmų, nukreiptų į svetimo turto užvaldymą apgaule nepadarė, pas nukentėjusiąją nuėjo paimti pinigus, manydamas, kad to prašo P. K., norėdamas padaryti jam paslaugą. Teismas, apelianto teigimu, ignoravo tokius jo parodymus ir vadovavosi tiktai kaltinimo teiginiais, jog veiką jis padarė sąmoningai ir tyčia, dėl ko mano, kad teismas nebuvo objektyvus, nešališkas ir nepriklausomas, tuo pažeidžiant jo teisę, reglamentuotą BPK 44 str. 5 d. nuostatose.

Apeliantas teigia, kad iš bylos duomenų, tame tarpe iš nukentėjusiosios J. B. parodymų matyti, kad apgaulės veiksmus nukentėjusios atžvilgiu atliko ne jis, o ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, jog pats buvo suklaidintas ir apgautas, o tai, kad jis atėjo į įvykio vietą paimti pinigus nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis jo kaltę padarius nusikaltimą, nes nėra įrodyta, kad jis buvo susitaręs su nenustatytu asmeniu nusikalstamai veikti, kadangi jam nėra inkriminuotas bendrininkavimas.

Kadangi nukentėjusioji J. B. paaiškino, kad jinai namuose pinigų neturėjo ir neketino niekam duoti jokių pinigų, apeliantas prašo patikrinti, ar, atsižvelgiant į tokią aplinkybę, jo veika teisingai kvalifikuota.

Apeliantas neigia nukentėjusiajai J. B. prisistatęs (duomenys neskelbtini) sūnumi, tik pripažįsta pasakęs jai, kad atėjo pinigų. Kadangi teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad kai kurių aplinkybių apie vykusį pokalbį su nenustatytu asmeniu tiksliai nepamena, o R. B. ir jo sesuo S. B. jo pokalbio su J. B. negirdėjo, apelianto nuomone, teismas negalėjo remtis vien tiktai nukentėjusiųjų teiginiais dėl jo kaltės padarius inkriminuotą veiką, nes daugiau nėra objektyvių duomenų, kurie tai galėtų patvirtinti.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad pareigūnai gavo jo parodymus, kurie buvo surašyti protokole, panaudoję jo atžvilgiu fizinį smurtą, taip pažeidžiant jo gynybos teises. Teismas vertino nukentėjusios šalies parodymus kaip vienintelius teisingus ir objektyvius, taip sudarydamas jiems privilegijas, kurios draudžiamos įstatymu (LR BPK 6 str.), be to, visus tris asmenis pripažino nukentėjusiaisiais, nors S. B. ir R. B. nukentėjimas objektyviai bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu neįrodytas, dėl ko, apelianto nuomone, teismas netinkamai ir neobjektyviai vertino įrodymus ir pažeidė LR BPK 20 str. 4 d. ir 5 d., 301 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė LR BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, nes nuosprendyje padarydamas išvadas, jog jis suvokė kad nusikalstamai veikia prašomas asmens, esančio įkalinime, todėl siekė tyčia suklaidinti nukentėjusiąją, gauti nusikalstamu būdu pinigus, kad jo tyčia yra tiesioginė, nes suvokė savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK numatytų padarinių, ir to siekė, nenurodė pakankamų įrodymų, kuriais remdamasis padarė tokias kaltinančias išvadas, o rėmėsi manymais ir spėliojimais.

Be to, apeliantas mano, kad jam paskirta bausmė ir prevencinio poveikio priemonės –draudimai ir įpareigojimai būti nakties metu namuose, dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, neatlygintinai išdirbti 60 valandų, yra nepagrįsti, nes tai yra jo gyvenimo elgsena, norma, įpareigojimas nemokamai dirbti irgi yra paskirtas neteisingai, nes tokie įpareigojimai skiriami vengiantiems dirbti.

Nuteistojo teigimu, nepagrįstai priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, teismas ne tiktai iš esmės pažeidė procesą, tačiau pažeidė ir jo garantuotas teises į teisingą ir objektyvų teismo procesą ir visa tai sukliudė teismui objektyviai, išsamiai, nešališkai išnagrinėjus bylą priimti jo atžvilgiu teisingą – išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto nusikalstamo elgesio. D. G. atžvilgiu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą – pasikėsinimą apgaule įgyti svetimą turtą. Apeliantas, savaip interpretuodamas bylos aplinkybes, nurodo, kad jis neatliko jokių sąmoningų ir tyčinių veiksmų pagal BK 182 str. 1 d. dispozicijoje numatyto nusikaltimo prasmę. Savo apeliaciniame skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje, D. G. teigė, kad pas nukentėjusiąją J. B. paimti pinigų nuėjo paprašytas kito asmens, tiesiog, darydamas kitam asmeniui paslaugą.

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas konkretus asmuo, kurio prašymu D. G. nuvyko į nukentėjusiosios namus paimti pinigus, tačiau, kolegijos nuomone, byloje pakanka įrodymų, neabejotinai patvirtinančių D. G. kaltę pasikėsinus apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą.

Savo skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi išskirtinai nukentėjusiųjų parodymais, o jo parodymus ignoravo. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai – nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymai, asmens parodymo atpažinti protokolai, daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada ir kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, kuriuos visete, neišskirdamas ir paties nuteistojo parodymų, analizavo, įvertino pirmosios instancijos teismas ir pateikė savo išvadas. Tuo pačiu pažymėtina, kad apylinkės teismas aiškiai nurodė, kuriais D. G. parodymais remiasi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir t. p. aiškiai įvardijo, kokius apelianto parodymus atmeta, vertindamas juos kaip jo gynybos poziciją. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kaip apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, kad apylinkės teismas teikė privilegiją kažkuriems įrodymams.

Kolegija taip pat atmeta skundo argumentus dėl to, kad apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis savo nuomone, o ne argumentuota įrodymų analize. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šis teismas pasisakė dėl visų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, pateikdamas motyvuotas išvadas, kodėl remiasi vienais įrodymais, patvirtinančiais D. G. kaltę, ir atmeta kitus, jį teisinančius.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, nukentėjusiųjų, paties nuteistojo ir liudytojo parodymai, patvirtina, kad D. G. įvykio dieną paprašė liudytojo D. B. automobiliu nuvežti prie (duomenys neskelbtini). D. B. sutikus jį pavežti, D. G. nuvyko pas nukentėjusiąją J. B. į namus paimti pinigus, tačiau jų nepaėmė, nes tuo pat metu atvyko nukentėjusysis R. B., su kuriuo nuteistasis susistumdė, išsprūdo iš namo ir pabėgo (t. 3, b. l. 164-167). Iš esmės nuteistasis savo skundu neginčija nustatytų paminėtų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nesutikdamas su tuo, kad apylinkės teismas jo kaltę grindė remdamasis J. B. parodymais, kuri kai kurių įvykio aplinkybių negalėjo prisiminti, o nukentėjusieji S. B. ir R. B. telefoninių pokalbių negirdėjo.

Nusikaltimo, numatyto BK 182 str. (sukčiavimas), esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Be abejonės, D. G. inkriminuota nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Būtent apylinkės teismo nustatytus subjektyviuosius nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo D. G. buvo pripažintas kaltu, požymius jis ginčija apeliaciniu skundu.

Iš tikrųjų, byloje nebuvo nustatytas asmuo, kuris, prieš D. G. atvykstant pas nukentėjusiąją J. B. į namus paimti pinigus, skambino telefonu ir melagingai įtikinėjo J. B., kad jos sūnus R. B. autoįvykio metu sužalojo A. G. ir dėl to reikia sumokėti jo sūnui A. G., kuris netrukus atvyks, 5000 Lt, kad nebūtų keliama bylą ir R. B. nepatektų į kalėjimą (t. 2, b. l. 60-61; 63-64). Byloje taip pat nenustatyti ir šių telefoninių pokalbių tiesioginiai liudytojai, nenustatytas konkretus asmuo su kuriuo D. G. būtų susitaręs padaryti nusikaltimą, tačiau tai nepaneigia nuteistojo kaltės.

Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 str. reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su D. G. kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimais, nesilaikė BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Kolegija pažymi, kad apgaulė darant sukčiavimo nusikaltimus gali pasireikšti įvairiais būdais ir priemonėmis. Sukčiaujant gali būti apgaudinėjama žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Apgaulės būdas baudžiamajai kaltininko atsakomybei reikšmės neturi. Kolegija sutinka, kad iš pradžių J. B., suklaidino nenustatyto nukentėjusiajai skambinusio asmens veiksmai, ką aiškiai atskleidžia pastarosios parodymai, nes pinigus nukentėjusioji, visgi paruošė (t. 2, b. l. 64), o taip pat nukentėjusiojo R. B. parodymai teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 166), kuomet jis nurodė, jog mama (J. B.), paskambinusi telefonu, teiravosi, ar jis parvažiuoja su ,,...tuo žmogumi...(duomenys neskelbtini), ar su nukentėjusio sūnumi (duomenys neskelbtini)...“. Tačiau, nepriklausomai nuo nenustatyto asmens atliktų apgaulės veiksmų, apgaulės veiksmus atliko ir pats D. G..

D. G., iš esmės, savo kaltės dėl jam inkriminuoto sukčiavimo viso baudžiamojo proceso metu nepripažino, nors apeliaciniame skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje, teigė, kad prieš jį policijos pareigūnai naudojo fizinį smurtą, grasino ir pan. Nors byloje yra duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo policijos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo (t. 2, b. l. 189), tačiau kolegija nemano, kad galimi neteisėti pareigūnų veiksmai, jei tokie būtų nustatyti, galėjo įtakoti nuteistojo parodymus, nes jų kryptingumas nuo pat pirmosios apklausos yra akivaizdus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį ar išvengti atsakomybės. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuteistasis tvirtino, kad teisme sako tiesą. Tiesa, daugelį aplinkybių teisiamojo posėdžio metu apeliantas nurodė tokias pat, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, kuomet visus kartus buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui, todėl nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta. Kita vertus yra keletas, kolegijos nuomone, esminių aplinkybių, kurias vienaip nuteistasis aiškino, apklausiamas iškart po įvykio, ir kitaip aiškino vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Apklausiamas sekančią dieną po įvykio nuteistasis parodė, kad jam paskambino pažįstamas pravarde ,,(duomenys neskelbtini)“, kuris tuo metu atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietoje, ir paprašė iš moteriškės paimti pinigus, nurodė moteriškei prisistatyti (duomenys neskelbtini) broliu, tačiau nenurodė nei kokią sumą pinigų turi paimti, nei kur, kada ir kam tuos pinigus atiduoti. D. G. teigimu, sutikus įvykdyti prašymą, jis nuvažiavo ,,(duomenys neskelbtini)“ nurodytu adresu pas moteriškę, prisistatė (duomenys neskelbtini) broliu, atvykusiu paimti pinigų (t. 2, b. l. 111). Apklausiamas vėliau (2008-07-21) ir teisiamajame posėdyje D. G. teigė nespėjęs moteriai prisistatyti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) sūnumi), nes buvo užpultas pastarosios sūnaus (t. 2, b. l. 145; t. 3, b. l. 164-165). Dėl aptartų nuteistojo parodymų kolegija pažymi, kad D. G. skirtingai aiškinamos aplinkybės apie kitą asmenį pravarde ,,(duomenys neskelbtini)“, paprašiusį nuvykti pas nukentėjusiąją ir paimti pinigus, apklausiant jį pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu, dar nebuvo nustatytos baudžiamojoje byloje – D. G. buvo pareikštas įtarimas, kad jis pats paskambino nukentėjusiajai, suklaidino ją, o vėliau, tęsdamas nusikalstamą veiką, nuvyko pas J. B. ir pasikėsino paimti pinigus (t. 2, b. l. 107). Akivaizdu ir tai, kad viso baudžiamojo proceso metu D. G. dėl įvykio kėlė įvairiausias versijas ir klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą. D. G., pats įvardijęs asmenį, kurio prašymu vyko pas nukentėjusiąją paimti pinigus, iš pradžių atpažino jį iš pateiktų nuotraukų kaip P. K. (t. 2, b. l. 119-122), vėliau jo nebeatpažino iš balso (t. 2, b. l. 129-136), akistatos su P. K. metu nurodė, kad jokių santykių su juo nepalaiko (t. 2, b. l. 139), o teisiamajame posėdį tvirtino, kad pinigus važiavo paimti būdamas įsitikinęs, jog tai daro iš matymo pažįstamo ,,(duomenys neskelbtini)“, kuris tuo metu buvo įkalinimo įstaigoje, prašymu (t. 3, b. l. 164).

Iš aptartų nuteistojo parodymų visumos galima daryti išvadą, kad jis slepia nusikaltimo bendrininką, o D. G. argumentai, kad jis savo elgesį suvokė kaip elementarų, teisėtą norą padėti pagalbos paprašiusiam asmeniui nepagrįsti jokia logika, nes tada išeitų, kad visiškai nepažįstamas asmuo apelianto prašė sutvarkyti jo finansinius reikalus – paimti iš nepažįstamos moters pinigus, nepasakydamas nei kur padėti nei kam ir kada atiduoti, todėl kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus pagrįstai įvertino kaip pasirinktą gynybos taktiką ir juos atmetė. Tokiu būdu ir nenustačius konkretaus asmens, kuris skambino nukentėjusiajai ir pastarąją klaidino, nėra pagrindas teigti, kad D. G. nebuvo susitaręs su nenustatytu asmeniu nusikalstamai veikti, ką nepagrįstai nurodo nuteistasis savo apeliaciniame skunde.

Tuo tarpu nukentėjusioji J. B. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (t. 1, b. l. 10; t. 2, b. l. 60-61) ir apklausiama vėliau (t. 2, b. l. 63-64) vienodai parodė, kad po melagingos informacijos telefonu gavimo apie neva jos sūnaus sukeltą autoįvykį, į namus atvyko jaunuolis, prisistatė nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) sūnumi ir pasakė, kad atvyko pinigų, o daugiau nieko nepaaiškino, nes tuo metu grįžo jos sūnus R. B. ir (duomenys nesklebtini) sūnumi prisistatęs jaunuolis išsigandęs paspruko. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais, kadangi juos patvirtina S. B., R. B. parodymai (t. 3, b. l. 165-167), įvykio vietos apžiūros metu išimtas ranka surašytas nukentėjusiosios raštelis, kuriame nurodytos aplinkybes apie neva R. B. atlyginamą žalą A. G. (t. 1, b. l. 17), iš dalies paties nuteistojo parodymai ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Įvertinusi nustatytą nusikalstamos veikos mechanizmą ir D. G. parodymus viso baudžiamojo proceso metu visete su kitais byloje esančiais, aptartais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kolegija daro išvadą, kad apeliantas, nepriklausomai nuo nenustatyto asmens atliktų apgaulės veiksmų, pats, suprasdamas daromos nusikalstamos veikos esmę, atliko savarankiškus apgaulės veiksmus – melagingai prisistatydamas kitu asmeniu, norėjo suklaidinti nukentėjusiąją ir siekė apgaule užvaldyti svetimą turtą. Netiesiogiai D. G. tyčią patvirtina ir pastarojo elgesys, netikėtai susidūrus su nukentėjusiuoju R. B. įvykio vietoje ir po to, kai liudytojas D. B. jį vežė namo. Pasak R. B., kai jis įėjo pro duris, nuteistasis atsisuko veidu, buvo išsigandęs ir sutrikęs, veržėsi pabėgti iš namo (t. 3, b. l. 166). D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad vežant D. G. namo, paklausus, kas atsitiko, pastarasis apie įvykį nieko nepasakojo, nors, pasak liudytojo, matėsi, kad nuteistojo veidas buvo nubrozdintas (t. 3, b. l. 167). Tokiu būdu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. G. veikė tiesiogine tyčia – akivaizdu, kad suprato savo veikos nusikalstamą pobūdį (nurodė apie save melagingus duomenis, susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis išsigando ir paspruko, apie įvykį nieko nepasakojo savo draugui, kas leidžia daryti išvadą, jog situacija, į kurią D. G. pateko, pastarajam nebuvo netikėta), todėl jo padaryta veika atitinka Baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo – sukčiavimo, tiek objektyviuosius tiek subjektyviuosius požymius.

Apeliaciniame skunde nuteistasis išreiškė abejonę, ar jo veika teisingai kvalifikuota, nes J. B. neturėjo pinigų ir neketino niekam jų duoti. Kolegija pažymi, kad R. B., kuris gyvena kartu su J. B., teisiamajame posėdyje patvirtino, kad pinigus laikydavo namuose, kad pinigus J. B. buvo pasirengusi paduoti atvyksiančiam nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) sūnui (t. 3, b. l. 165-166). Tą patį patvirtino ir J. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 63-64). Kita vertus tai, ar pinigus J. B. būtų padavusi D. G., ar ne, konkrečiu atveju, jo nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi. Faktas tas, kad J. B. buvo suklaidinta – buvo realizuota dalis sukčiavimo objektyviosios pusės požymių ir dėl to, kad pinigų ji nepadavė – D. G. fiziškai jų neužvaldė ir disponuoti pinigais savo nuožiūra negalėjo, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota ne kaip baigtas nusikaltimas, o pasikėsinimas įvykdyti nusikaltimą.

Nuteistasis savo skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai visus tris asmenis J. B., R. B. ir S. B. pripažino nukentėjusiaisiais. Kolegija pažymi, kad visi trys paminėti asmenys nukentėjusiaisiais buvo pripažinti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 62; 67; 88) ikiteisminio tyrimo tyrėjo nutarimu, nes dėl D. G. nusikalstamos veikos visi trys patyrė moralinės žalos (BPK 28 str. 1 d.). Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistojo veiksmai neigiamai paveikė ir J. B., ir R. B., ir S. B., nes visi nukentėjusieji gyveno kartu, įvykio vietoje, savo namuose akivaizdžiai susidūrė su D. G. nusikalstamu elgesiu – R. B. mėgino sulaikyti nuteistąjį, visa tai stebėjo J. B. ir S. B.. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad pripažįstant J. B., R. B. ir S. B. nukentėjusiaisiais, Baudžiamojo proceso įstatymo normos pažeistos nebuvo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo padaryti procesiniai pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kolegija pažymi, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl D. G. kaltės, byloje nėra. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismo teisėjui nušalinimo nepareiškė (t. 3, b. l. 163), apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių BPK 58 str. nurodytų aplinkybių, dėl ko apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas yra šališkas, todėl D. G. teiginiai, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nėra pagrįsti.

Nepalankaus nuteistajam sprendimo priėmimas nėra pagrindas laikyti teismą šališku ar sprendimą neteisingu. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog apylinkės teismas buvo šališkas, neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Nuteistasis savo skundu apeliuoja į tai, kad apylinkės teismas paskyrė jam neteisingą bausmę, draudimus ir įpareigojimus, nes tai neatitinka jo normalios elgsenos gyvenime, o įpareigojimas neatlygintinai dirbti, apelianto teigimu, gali būti skiriamas tik vengiantiems dirbti asmenims.

Skirdamas bausmę apeliantui, apylinkės teismas atsižvelgė į D. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (pasikėsino padaryti tyčinį nesunkų nusikaltimą), nuteistąjį apibūdinančius duomenis (neteistas, buvo atkleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., turi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, todėl paskyrė BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – laisvės apribojimą 1 metams ir 3 mėnesiams, t. y. mažesnį, nei BK 48 str. 2 d. numatytas tokios bausmės maksimumas (maksimumas 2 metai). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmę paskyrė nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų, bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti apeliantui paskirtos bausmės, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Bausmė, kaip ir kartu su ja skiriami draudimai, įpareigojimai, baudžiamojo poveikio priemonės, kaip baudžiamosios teisės institutai, yra valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apribojančios nuteistojo teises ir laisves. Todėl ir konkrečiu atveju apylinkės teismo D. G. paskirta bausmė ir įpareigojimai darys ribojančią įtaką įprastam jo gyvenimui, suteiks specialias pareigas, sukels teisines pasekmes. Nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas sudaro bausmės esmę, todėl nusikalstamai pasielgęs asmuo negali tikėtis paskatinimo ar likti nenubaustas.

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad įpareigojimas neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, besirūpinančiose neįgaliaisiais, senais ar kitais žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam. Tai reiškia, kad baudžiamasis įstatymas (BK 48 str.) nedraudžia dirbančiam asmeniui skirti ankščiau paminėtą įpareigojimą neatlygintinai dirbti.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bausmes ir jų skyrimą, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl D. G. paskirtų įpareigojimų.

Tokiu būdu, apelianto išdėstytais motyvais, nėra pagrindo tenkinti D. G. apeliacinio skundo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Irena IvanovienėDanutė MatiukienėKopija tikraTeisėjaVirginija Žindulienė