- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-431-935/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Ugnius Trumpulis, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- K. B.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislavo Lenčiko, Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti turtinę žalą, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pirmąjį mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbant ne mažiau kaip 25 valandas nurodytų darbų.
Iš K. B. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) buvo priteista 570,31 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. K. B. buvo nuteistas už tai, kad jis 2017 m. sausio 1 d., apie 19 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vežamas iš (duomenys neskelbtini), į VŠĮ Vilniaus universitetinę ligoninę, esančią Šiltnamių g. 29, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) automobilyje „VW Crafter“, v. n. (duomenys neskelbtini) ranka daužė automobilio pertvaras, vartojo necenzūrinius žodžius ir įžeidinėjo (duomenys neskelbtini) darbuotojus G. U. bei I. U., grasino panaudoti fizinį smurtą, išsakė kitokio pobūdžio grasinimus, t. y. grasinimus „užmušti“ G. U., I. U., o (duomenys neskelbtini) automobiliui „VW Crafter“, v. n. (duomenys neskelbtini) sustojus, tęsė savo nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje – gatvėje, (duomenys neskelbtini), išlipęs grasino G. U., I. U. fiziniu susidorojimu bei ne mažiau kaip tris kartus spyrė į automobilio „VW Crafter“, v. n. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinį sparną, taip jį sulankstydamas, tokiu būdu sugadindamas (duomenys neskelbtini) turtą, padarydamas 570,31 Eur turtinę žalą bei tokiais savo bendrais veiksmais – įžūliu elgesiu, piktybiškomis patyčiomis, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiais savo veiksmais K. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde K. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 254 straipsnio 4 dalimi, nutraukti, o pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2017 m. sausio 1 d., apie 19.00 val., tarp nuteistojo ir greitosios medicinos pagalbos tarnybos ekipažo kilo konfliktas, dėl ko nuteistajam buvo atsisakyta suteikti medicininę pagalbą, nuteistasis buvo išlaipintas iš greitosios medicinos pagalbos automobilio. Nuteistasis buvo labai išsigandęs, todėl pribėgo prie greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojo lango, bandė prašyti pagalbos, tačiau langas buvo aklinai uždarytas, dėl šios priežasties nuteistasis, bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, spyrė į automobilio sparną.
4. K. B. teigia, kad byloje nebuvo įrodyta, jog jis užgauliojo greitosios medicinos pagalbos ekipažo darbuotojus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, vykstant į ligoninę, konfliktas kilo, kadangi K. B. aptaškė greitosios medicinos pagalbos automobilio saloną krauju ir dėl šios priežasties medikai buvo pasipiktinę. Iš tikrųjų konfliktas kilo, nes nuteistasis pradėjo valyti prilašėjusį kraują nuo automobilio grindų. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo daužomas automobilio salono vidus. Apeliantas yra įsitikinęs, jog tuo atveju, jeigu būtų daužomas salono vidus, tai apžiūros metu turėjo būti nustatyti ir salono vidaus apgadinimai, jis turėjo būti kruvinas. Be to, byloje niekaip nebuvo įrodyta, kad į automobilį buvo spirta ne mažiau nei tris kartus.
5. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nukentėjusiųjų parodymus patikimais, o jo ir liudytojos I. M. parodymus vertino kritiškai. Teismas iškraipė liudytojos I. M. parodymų esmę. Apeliantas pažymi, jog liudytojos I. M. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs ir logiški, o nukentėjusiųjų parodymai nebuvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad G. U., apklausiant I. U. teisme, pasakinėjo atsakymus į jai užduodamus klausimus ir tokius nukentėjusiojo veiksmus nutraukė tik po to, kai į tai teismo dėmesį atkreipė nuteistojo gynėjas. Pirmosios instancijos teismas posėdžio eigą įvertino kaip emocingą ir šią aplinkybę vertino nukentėjusiųjų naudai bei nuteistojo nenaudai.
6. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad nuteistasis veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms. Priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įvertinta tai, jog dėl greitosios medicinos pagalbos ekipažo neteisėtų veiksmų apelianto sveikatai ir gyvybei buvo kilęs pavojus. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino greitosios medicinos pagalbos ekipažo veiksmų teisėtumo, nepatikėjo nuteistojo paaiškinimais, kad jis nematė, jog į įvykio vietą atvažiavo I. M..
7. Apeliantas pabrėžia, kad jo gyvybei ir sveikatai grėsė realus pavojus, jo ranka kraujavo, o gyvybė ir sveikata yra didesnės vertybės nei turtas. Įvykio metu nuteistojo ranka kraujavo, todėl veikos padarymo metu buvo iškilusi reali grėsmė jo gyvybei. K. B. aiškina, jog jis neturėjo mobiliojo ryšio telefono, todėl negalėjo skambindamas kreiptis dėl pagalbos. Jis nematė, jog į įvykio vietą atvažiavo I. M., todėl, bandydamas gauti pagalbą, jis ir spyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, tokiu būdu tikėjosi, kad bus iškviesta policija ar kitos tarnybos. Skunde pažymima, jog pagal galiojančius teisės aktus greitosios medicinos pagalbos darbuotojai teikia psichologinę pagalbą paciento aplinkiniams, tačiau byloje yra nustatyta, kad tokia pagalba I. M. nebuvo suteikta, nors ji dėl tokios pagalbos kreipėsi.
8. Nuteistasis mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, privalėjo įvertinti, ar nuteistajam grėsė pavojus, ar jam buvo atsisakyta teikti pagalbą, ar pagalbos nesuteikimas buvo teisėtas, ar greitosios medicinos pagalbos ekipažas galėjo atsisakyti teikti medicinos pagalbą.
9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad policija buvo kviesta ne dėl to, jog greitosios medicinos pagalbos ekipažui buvo kilusi grėsmė, o dėl to, kad kilo įtarimų, jog I. M. galimai vairavo transporto priemonę būdama neblaivi. Faktą, kad policija buvo iškviesta, kadangi kilo įtarimų dėl I. M. blaivumo, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas D. A., kuris taip pat nurodė, jog apie jokias grėsmes greitosios medicinos pagalbos ekipažui, jam nėra žinoma.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestinas.
11. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.
Žemesnės instancijos teismas
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.).
13. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjamu atveju betarpiškai ir itin nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus duomenis, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai K. B. pripažino kaltu padariusiu nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ne tik visapusiškai bei objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau juos sujungė į nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, kuri leido padaryti pagrįstas išvadas dėl K. B. kaltumo, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo.
Žemesnės instancijos teismas
15. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog tai, kas iš tikrųjų vyko greitosios medicinos pagalbos automobilyje, kai K. B. buvo vežamas į ligoninę, žino tik nukentėjusieji ir pats nuteistasis, kadangi būtent šie asmenys bylai reikšmingu metu buvo minėtame automobilyje, taip pat tik šie asmenys bei liudytoja I. M. žino, kas vyko greitosios medicinos pagalbos automobiliui sustojus (duomenys neskelbtini). Taigi būtent šių asmenų parodymai yra pagrindiniai duomenys, pagal kuriuos galima spręsti apie įvykio aplinkybes, o kiti byloje užfiksuoti duomenys leidžia tik įvertinti nukentėjusiųjų, nuteistojo bei liudytojos I. M. parodymų patikimumą.
16. Pats K. B. neigia, jog greitosios medicinos pagalbos automobilyje bei jam sustojus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis elgėsi netinkamai. Nuteistasis pripažįsta tik tai, kad vieną kartą įspyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kuriuo buvo vežamas į ligoninę, ir pateikia paaiškinimą, pateisinantį tokius veiksmus. K. B. poziciją iš dalies patvirtina liudytojos I. M. parodymai. Vis tik pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog K. B. bei I. M. nurodoma įvykių versija nepasitvirtino, ją paneigia byloje surinkti, ištirti bei įvertinti įrodymai. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti.
17. Iš nukentėjusiojo G. U. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog, vežant K. B. į ligoninę, nuteistasis atsisegė saugos diržą, jo paprašius šį diržą užsisegti, jis pakluso prašymui. K. B. greitosios medicinos pagalbos automobilyje vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo nukentėjusiuosius. Vienu metu, kai buvo pervažiuota per greičio mažinimo kalnelį, K. B. pradėjo šaukti, reikšti pretenzijas dėl to, kad jis yra netinkamai vežamas į ligoninę. Nuteistojo buvo prašoma nusiraminti, laikyti sulenktą bei iškeltą ranką, tačiau šis nereagavo. K. B. atsisegė saugos diržą, atsistojo, trankė automobilio sieną, reikalavo sustoti ir jį išleisti. Toks nuteistojo elgesys buvo įvertintas kaip keliantis pavojų nukentėjusiesiems, todėl automobilis buvo sustabdytas ir K. B. iš jo buvo išleistas. K. B., išlipęs iš greitosios medicinos pagalbos automobilio, ir toliau keikėsi, grasino, ne mažiau kaip tris kartus stipriai spyrė į automobilio keleivio pusės sparną, taip jį sulankstydamas. Jokio konflikto dėl bėgančio ant grindų kraujo automobilyje nebuvo. Dėl K. B. elgesio buvo iškviesta policija. Toliau į ligoninę K. B. vyko su savo drauge, o nukentėjusieji važiavo šiems iš paskos. Nuteistojo draugė į įvykio vietą atvažiavo galimai prieš tai, kai K. B. spyrė į automobilį (t. 2, b. l. 32-34). Iš esmės tokias pačias aplinkybes G. U. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei rašytame pareiškime (t. 1, b. l. 64-65, 12). Tokias pačias esmines įvykio aplinkybes teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir nukentėjusioji I. U. (t. 2, b. l. 35-38, t. 1, b. l. 70-71). Pastebėtina ir tai, kad greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, kurią užpildė I. U., yra nurodyta, jog pacientas pekeliui į ligoninę tapo agresyvus, pradėjo keiktis, savarankiškai atsisegė saugos diržą, pradėjo vaikščioti važiuojančiame automobilyje, buvo išlaipintas ir jam paaiškinta, kad į ligoninę vyktų savo automobiliu, kurį vairavo jo draugė, pacientas keletą kartų įspyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį (t. 1, b. l. 111). Taigi iš tikrųjų nukentėjusieji G. U. ir I. U. viso proceso metu iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, jų nurodytos aplinkybės tarpusavyje sutampa, todėl netikėti, kad viskas vyko taip, kaip aiškina nukentėjusieji, nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiųjų nurodomos įvykio versijos nepaneigia jokie kiti byloje surinkti patikimi duomenys, tačiau byloje yra duomenys, kurie ją patvirtina. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytojas D. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad greitosios medicinos pagalbos ekipažas jam aiškino, jog K. B., vežamas į ligoninę, tapo agresyvus, išlipo iš automobilio ir į jį įspyrė (t. 2, b. l. 104-105). Iš liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad šis liudytojas parodė, jog medikai minėjo, kad K. B. buvo agresyvus, jie išsigando tokio nuteistojo elgesio, todėl jis buvo išlaipintas iš greitosios medicinos pagalbos automobilio (t. 1, b. l. 85-86). Savo tarnybiniame pranešime liudytojas nurodė, jog greitosios medicinos pagalbos medikai paaiškino, kad, vežant K. B. į ligoninę, šis atsisegė saugos diržą, buvo agresyviai nusiteikęs, keikėsi, įžeidinėjo medikus, todėl automobilis buvo sustabdytas ir nuteistasis buvo išlaipintas iš automobilio, jis į šį automobilį spyrė bei jį apgadino (t. 1, b. l. 20). Taigi liudytojo D. A. nurodomos aplinkybės iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų parodymus ir leidžia daryti išvadą, jog jie iš karto po įvykio nurodė, kad nuteistasis greitosios medicinos pagalbos automobilyje elgėsi agresyviai, jie buvo išsigandę dėl tokio elgesio, todėl nuteistasis buvo išlaipintas iš transporto priemonės, o išlipęs iš automobilio į jį spyrė bei apgadino.
19. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nukentėjusieji iki nagrinėjamų įvykių nepažinojo nuteistojo, jų nesiejo jokie santykiai, todėl nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusieji gali K. B. apkalbėti. Be to, sutiktina ir su teiginiu, kad nukentėjusieji neturėjo jokios pagrindo į ligoninę vežamo paciento išlaipinti iš greitosios medicinos pagalbos automobilio vien tik dėl to, jog jis automobilyje prilašino kraujo, kurį, kaip aiškino nuteistasis, jis pats ir bandė valyti. Apeliacinės instancijos teismas pastebi tai, kad yra visiškai akivaizdu, jog, išlaipinus asmenį iš automobilio, jo prilašintas kraujas niekur nedingsta, jį vis tiek reikia valyti, t. y. problema nėra išsprendžiama, tačiau potencialiai kyla papildoma problema, t. y. poreikis pateisinti tai, kodėl į ligoninę vežamas asmuo, kuriam buvo būtina medikų pagalba, buvo išlaipintas iš automobilio nenuvežus jo iki ligoninės. Taigi konstatuotina, jog K. B. nurodoma konflikto kilimo priežastis ir jo eiga nėra logiška. Taip pat apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad greitosios pagalbos automobiliuose yra vežami įvairūs asmenys, kuriems yra reikalinga medicininė pagalba, po tokių asmenų vežimo automobilyje gali likti ir lieka ne tik kraujo bet ir kitokių biologinių skysčių, kurie privalo būti išvalomi (pašalinami). Taigi kraujo prilašinimas automobilyje nevertintina kaip išskirtinė situacija, kuri galėtų nulemti neadekvačią savo įprastines darbines funkcijas atliekančių medikų reakciją į ją, ypač tuo metu, kai medikams su vežamu asmeniu iš esmės buvo likę bendrauti tik kelias ar keliolika minučių, t. y. iki to, kai jis bus nuvežtas į ligoninę ir perduotas jos personalui.
20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog G. U. ir I. U. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji aiškino, kad nuteistasis buvo išlaipintas, iš greitosios medicinos pagalbos automobilio, o teisiamojo posėdžio metu jau teigė, jog nuteistasis pats atsisakė jam teiktų paslaugų, be to, I. U. negalėjo paaiškinti, kodėl atsisakymas nuo paslaugų nebuvo fiksuotas dokumentuose. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Nukentėjusieji iš tikrųjų teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog pats K. B. reikalavo sustabdyti greitosios medicinos pagalbos automobilį ir jį išleisti, nors ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad nuteistajam buvo liepta išlipti. Vis tik tokie nukentėjusiųjų teiginiai yra vertintini kaip anksčiau duotų parodymų apie nuteistojo elgesį patikslinimas, o ne kaip jų keitimas, tuo labiau, kad visas kitas esmines aplinkybes nukentėjusieji nurodė analogiškai. Be to, šis patikslinimas nėra vertinamas kaip esminis, kadangi nukentėjusiųjų teiginys, jog nuteistasis reikalavo sustabdyti automobilį ir jį išleisti, nepaneigia to, kad nukentėjusieji reaguodami į tokį reikalavimą tuo pačiu nurodė nuteistajam išlipti iš automobilio. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmų vertinimui visiškai nėra svarbu tai, ar jis pats reikalavo sustabdyti automobilį ir jį išleisti, ar jam buvo liepta išlipti iš automobilio. Aplinkybė, kad I. U. negalėjo paaiškinti, kodėl dokumentuose nefiksavo, jog nuteistasis atsisakė vykti į ligoninę, taip pat nėra pagrindas abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu.
21. Nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad tuo atveju, jeigu jis iš tikrųjų būtų daužęs greitosios medicinos pagalbos automobilio saloną, būtų apgadintos plastmasinės salono detalės, jos būtų iškruvintos, o tuo atveju, jeigu būtų nemažiau nei tris kartus spirta į automobilio priekinį dešinės pusės sparną, automobilis būtų apgadintas keliuose vietose. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nereikia turėti specialių žinių tam, kad būtų galima teigti, jog ne visais atvejais veikiant kitą objektą fizine jėga, jis turi būti apgadinamas ar sugadinamas. Tai, ar fizine jėga veikiamas objektas bus sugadintas, priklauso nuo labai įvairių faktorių, pavyzdžiui, nuo naudojamos fizinės jėgos stiprumo, poveikio tikslumo, konkretaus veikiamo objekto ypatybių ir t. t. Šiuo atveju nukentėjusiųjų nuoseklūs ir patikimi parodymai leidžia daryti išvadą, jog K. B. daužė automobilio pertvaras, tačiau duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad jos buvo apgadintos, nėra (automobilio vidaus sugadinimas nuteistajam ir nebuvo inkriminuotas, jis už tai nebuvo nuteistas). Tas pats pasakytina ir apie fizinį poveikį į greitosios medicinos pagalbos automobilio priekinį dešinės pusės sparną. Nėra pagrindo abejoti nuketėjusiųjų parodymais, iš kurių matyti, jog nuteistasis į automobilį spyrė ne mažiau nei tris kartus ir dėl tokių veiksmų automobilis buvo apgadintas. Teigti, kad ant automobilio užfiksuoti apgadinimai (t. 2, b. l. 84-87), kurių plotas nėra vertintinas kaip itin mažas, negalėjo būti padaryti spiriant į automobilį tris kartus, nėra pagrindo net ir įvertinus tai, jog įvykio metu buvo tamsu, nuteistasis buvo neblaivus, jo ranka buvo sužalota.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, ar ant automobilio vidaus dalių, kurios buvo daužomos įvykio metu, liko kraujo, byloje nebuvo nustatyta. Tokios aplinkybės nustatyti ir nebuvo jokio poreikio, kadangi kraujo radimas ar neradimas ant konkrečių automobilio dalių nei patvirtintų, nei paneigtų jų daužymo fakto. Čia pastebėtina ir tai, kad iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog K. B. savo ranką buvo susižalojęs pakankamai stipriai, todėl mažai tikėtina, kad jis automobilio vidų būtų daužęs būtent su ta sužalotos rankos vieta, kurioje buvo pjautinė žaizda.
23. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog nuteistasis I. U. „mergužėle“ ar „tetulyte“ vadino prieš įsodinant jį į greitosios medicinos pagalbos automobilį ir išvežant į ligoninę. K. B. nebuvo kaltinamas ir nebuvo nuteistas už jokius veiksmus, kuriuos jis atliko iki jo vežimo į ligoninę. Taigi nesuprantami nuteistojo priekaištai dėl to, kad nebuvo įrodyta, jog jis vadino nukentėjusiąją „mergužėle“ ar „tetulyte“. Tokios aplinkybės paprasčiausiai nebuvo tiriamos ir įrodinėjamos. Šiuo atveju apskritai nėra svarbu ar nuteistasis į I. U. kreipėsi minėtais epitetais, kadangi tokie veiksmai nepakliūna į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį ir yra nuteistojo gebėjimo pagarbiai bendrauti su kitais asmenimis bei kultūros reikalas.
24. Konstatuotina, jog apeliantas bando suklaidinti apeliacinės instancijos teismą nurodydamas, kad teisiamojo posėdžio metu G. U. visą laiką sufleravo I. U., ką reikia sakyti jos apklausos metu. Perklausius teisiamojo posėdžio, vykusio 2018 m. vasario 8 d., garso įrašo dalį, kurioje užfiksuota, kaip parodymus duoda nukentėjusioji I. U., apeliacinės instancijos teismas nenustatė skunde nurodomos aplinkybės. Iš tikrųjų iš garso įrašo girdėti, kad vienu metu, kai I. U. davė parodymus, kažkas šnabžda, tuomet K. B. gynėjas kreipiasi į teismą, prašydamas įspėti G. U., kad šis nepasakinėtų, ką reikia atsakyti į užduotą klausimą, teisiamojo posėdžio pirmininkė primena proceso dalyviams, jog jie laikytųsi procesinės drausmės. Daugiau nei prieš aprašytą situaciją, nei po jos, jokių pastabų dėl nukentėjusiosios apklausos nebuvo nei iš vieno proceso dalyvio. Taigi akivaizdu, kad apelianto teiginys, jog G. U. visos apklausos metu I. U. sufleravo, ką reikia sakyti, yra visiškai nepagrįstas. Taip pat niekuo nepagrįsti teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas leido nukentėjusiesiems tartis dėl atsakymų teismui, proceso dalyvių emocijas vertino nuteistojo nenaudai. Čia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino proceso dalyvių emocijų ir tuo labiau proceso dalyvių emocijomis negrindė padarytų išvadų.
25. Iš byloje esančioje ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, jog greitosios medicinos pagalbos ekipažui kilo įtarimų, kad I. M. galimai vairavo transporto priemonę būdama neblaivi (t. 1, b. l. 11). Vis tik šie duomenys, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, neleidžia abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu. Ataskaitų žiūryklės duomenys niekaip nepaneigia nukentėjusiųjų nurodytos įvykių eigos ir tuo pačiu nepatvirtina nuteistojo bei liudytojos I. M. nurodomų įvykio aplinkybių.
26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos I. M. parodymais, kadangi jie nėra nuoseklūs. Apeliantas nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas iškraipė minėtos liudytojos parodymus, nenurodo, kaip šie parodymai buvo iškraipyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė liudytojos I. M. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, ir anksčiau duotų parodymų prieštaravimus, jų neatitikimus paties nuteistojo, liudytojo V. V. parodymams, ir pagrindė, kodėl šios liudytojos parodymais nesivadovauja. Nesutikti su apylinkės teismo argumentais bei padarytomis išvadomis nėra jokio pagrindo.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šios liudytojos teiginys, kad ji nematė, kaip nuteistasis spyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kelia abejonių. Iš liudytojos parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad ji savo automobilį sustabdė toje vietoje, iš kurios gerai matėsi greitosios medicinos pagalbos automobilio dešinė pusė, t. y. ta pusė, į kurią spyrė K. B.. Vis tik liudytoja tvirtino, kad nematė, kaip nuteistasis spyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, nors pagal automobilio apgadinimų vietą yra aiškiai matyti, jog stebėdama, kas vyksta prie automobilio, ji turėjo matyti tai, kaip elgiasi nuteistasis, t. y. spyrį į automobilį. Be to, iš liudytojo D. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jis patvirtino teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 104), matyti, kad I. M. jam paaiškino, jog matė, kaip K. B. spyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš liudytojos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog K. B. po to, kai patyrė traumą, buvo be sąmonės, ar ją praradinėjo, jis sunkiai judėjo be kitų asmenų pagalbos, tačiau, kai buvo išspirtas iš greitosios medicinos pagalbos automobilio, jis jau sugebėjo nubėgti iki šio automobilio priekio (t. 2, b. l. 93). Taigi aptartos aplinkybės iš tikrųjų leidžia abejoti liudytojos I. M. parodymų objektyvumu, todėl jais vadovautis galima tik tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje užfiksuotais patikimais duomenimis.
28. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino, ar nuteistasis veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, ir pagrįstai nustatė, kad būtinojo reikalingumo sąlygų nagrinėjamoje situacijoje nebuvo. Apeliaciniame skunde nuteistasis aiškina, jog į greitosios medicinos pagalbos automobilį jis spyrė, kadangi tikėjosi, jog bus iškviesta policija ar kitos tarnybos ir jam bus suteikta pagalba. Vis tik tokius K. B. teiginius paneigia nukentėjusiųjų parodymai, iš kurių matyti, kad nuteistasis išlipęs iš automobilio grasino, keikėsi, tačiau nereikalavo pagalbos ar pan. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš liudytojo D. A. tarnybinio pranešimo turinio matyti, jog K. B. aiškino, kad į automobilį spyrė, kadangi buvo susinervinęs (t. 1, b. l. 20). Iš šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog K. B. aiškino, kad į automobilį įspyrė, nes buvo nepatenkintas tuo, jog buvo išmestas iš automobilio (t. 1, b. l. 85-86). Taigi D. A. nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų K. B. veiksmus nulėmė ne baimė dėl savo sveikatos, ne siekis pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, o paprasčiausias pyktis. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teisme pats K. B. iš pradžių nurodė, kad nežino, kodėl spyrė į automobilį, paaiškino, jog taip pasielgė iš baimės (t. 2, b. l. 39).
29. Aplinkybę, kad nuteistojo neteisėtus veiksmus nulėmė ne siekis pašalinti jam pačiam gresiantį pavojų, o pyktis, neadekvatus situacijos vertinimas, iš dalies patvirtina tai, jog K. B., būdamas ligoninėje, iš pradžių atsisakė medicininės pagalbos ir tokią savo valią išreiškė raštu (priežastis – greitosios medicinos darbuotoja spardė iš kojos) (t. 1, b. l. 105-106), nors gydytojas aiškino, kad pagalba jam yra reikalinga (liudytojo D. A. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 103-107)). Akivaizdu, jog asmuo, kuris mano, kad jo sveikatai ar net gyvybei gresia pavojus, paprastai neatsisako jam siūlomos mediko pagalbos, net jeigu prieš tai kiti asmenys galimai su juo nederamai elgėsi.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 31 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. Nagrinėjamu atveju iš viso, kas buvo aptarta anksčiau, matyti, jog paties K. B. tyčiniai veiksmai nulėmė tai, kad jis toliau nebuvo vežamas greitosios medicinos pagalbos automobiliu į ligoninę, todėl jis savo elgesio negali teisinti būtinojo reikalingumo nuostatomis.
31. Konstatavus, jog susidariusią situaciją nulėmė neteisėti nuteistojo veiksmai, t. y. jo elgesys greitosios medicinos pagalbos automobilyje bei už šio automobilio ribų, apeliacinio skundo argumentai, susiję su būtinybe vertinti nukentėjusiųjų veiksmų, susijusių su skubios pagalbos suteikimu, teisėtumą, tampa išvestiniais ir yra nenagrinėtini. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad nuteistajam įvykio metu buvo reikalinga medicinos pagalba. Šį faktą akivaizdžiai patvirtina tai, jog nuteistasis buvo vežamas į ligoninę, o iš paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo kopijoje užfiksuotų duomenų matyti, kad K. B. buvo siūloma gultis į ligoninę (kaip minėta, tokio pasiūlymo nuteistasis iš pradžių atsisakė) (t. 1, b. l. 105-106). Tuo pačiu konstatuotina, jog medicinos pagalba asmeniui negali būti suteikiama privestinai, kai asmuo savo neadekvačiais bei agresyviais veiksmais rodo, kad jis nesiruošia paklusti jam pagalbą turinčių suteikti specialistų prašymams, pagalbos suteikimas dėl asmens netinkamo ir agresyvaus elgesio yra objektyviai neįmanomas. Čia pažymėtina, jog iš paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo kopijoje užfiksuotų duomenų matyti, kad nuteistojo būklė buvo įvertinta kaip patenkinama, ji nebuvo vidutinio sunkumo, sunki ar labai sunki. Taip pat iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad greitosios medicinos pagalbos ekipažas po to, kai K. B. buvo išlaipintas iš tarnybinio automobilio, iš įvykio vietos neišvyko, o vėliau važiavo paskui automobilį, kuriame nuteistasis buvo gabenamas iki ligoninės. Taigi nėra pagrindo teigti, jog greitosios medicinos pagalbos ekipažas nuteistąjį, kuriam buvo reikalinga pagalba, paliko be priežiūros.
32. Apeliantas aiškina, jog jis nematė, kad įvykio vietoje buvo ir I. M. su automobiliu. Tokie nuteistojo parodymai, vertinant juos kartu su I. M. teiginiais, jog ji automobiliu važiavo paskui greitosios medicinos pagalbos automobilį, o jam staigiai stabdant vos išvengė susidūrimo, ji automobilį sustabdė kelkraštyje, sustojus greitosios medicinos pagalbos automobilis jai buvo iš kairės ir gerai matėsi, kelia abejonių jų patikimumu. Paminėti I. M. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jos vairuojamas automobilis įvykio vietoje sustojo beveik tuo pačiu metu kaip ir greitosios medicinos pagalbos automobilis, šie automobiliai stovėjo greta. Taigi įvertinus šiuos faktus, kartu su tuo, kad viskas vyko tuo metu, kai buvo tamsu, automobilių žibintai turėjo būti įjungti, mažai tikėtina, jog K. B. galėjo nepastebėti įvykio vietoje greta stovinčio kito automobilio.
33. Tai, ar greitosios medicinos pagalbos darbuotojai suteikė psichologinę pagalbą I. M., ar tokios pagalbos nesuteikė, nėra reikšminga sprendžiant K. B. atsakomybės klausimus šioje baudžiamojoje byloje. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliaciniame skunde greitosios medicinos pagalbos darbuotojams reiškiamo priekaišto, kad liudytojai I. M., kaip paciento aplinkos nariui, nebuvo suteikta psichologinė pagalba.
34. Konstatavus, jog K. B. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį, nėra pagrindo baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareikšto civilinio ieškinio klausimą išsprendė tinkamai.
35. Esant aptartoms aplinkybėms naikinti ar keisti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo balandžio 23 d. nuosprendžio nėra jokio įstatyminio pagrindo, todėl nuteistojo K. B. apeliacinis skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.