- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- e2-1269-196/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00041-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- UAB „Granulė LT“
- Ieškovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Granulė LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei UAB „Granulė LT“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:priteisti iš atsakovės 423 797,50 Eur skolą už neteisėtai gautas išmokas, 5 procentus metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2016-03-01 iki lėšų sugrąžinimo dienos;taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis;
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi nutarė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti ir areštuoti bendrai 423 797,50 Eur sumai atsakovės UAB „Granulė LT“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti, o materialaus turto neesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Areštavus atsakovės pinigines lėšas, leisti atsakovei iš jų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio ir sveikatos draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškove, pavedant antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei pridėjo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus: 2011 m. sausio 20 d. paramos sutartį Nr. 3VK-KK-10-2-003902-PR001; susitarimus dėl paramos sutarties pakeitimo; pranešimą apie patikros vietoje rezultatus, paraiškos patikros vietoje ataskaitą; informaciją apie projektą, kuriam prašoma paramos; 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą dėl sutarties nutraukimo ir UAB „Granulė LT“ išmokėtos paramos susigrąžinimo ir kitus įrodymus. Atsižvelgiant į šiuos įrodymais pagrįstus duomenis, teismas vertino, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Papildomai teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad ieškovės pateiktais VĮ Registrų centro duomenimis, 2014 metais atsakovė turėjo 250 416 Eur nuostolius, 2013 metais atsakovės nuostoliai siekė 271 861 Eur. Atsakovės finansiniai įsipareigojimai 2014 metais sudarė 1 859 166 Eur. Pažymėjo, kad nuo 2013 metų atsakovės finansiniai įsipareigojimai išaugo 90 362 Eur. Iš turimų atsakovės finansinių įsipareigojimų per vienerius metus mokėtinos sumos – 714 762 Eur, po vienerių metų, bet ne ilgiau kaip per penkerius metus mokėtinos sumos – 1 144 404 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdo ūkinės komercinės veiklos, pagrįsta manyti, kad ji negauna ir negaus pajamų. Teismas laikė, jog tikėtina, kad atsakovė neturės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgė į aplinkybę, kad dėl esminių atsakovės padarytų pažeidimų vykdant projektą „Šiaudų granuliavimo gamybos linijos verslo sukūrimas kaimo vietovėje“ buvo nutraukta paramos sutartis, ir tai taip pat tikėtinai pagrindė aplinkybę, kad atsakovė turi finansinių sunkumų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog 423 797,50 Eur suma atsakovei UAB „Granulė LT“ laikytina didele, todėl yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė UAB „Granulė LT“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2016 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atskirąjį skundą atsakovė grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkintas neteisėtai, nemotyvuotai ir nepagrįstai, nesant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų bei nukrypstant nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudarančių CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Ieškovė neįrodė privalomų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo prima facie įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimus, yra akivaizdu, kad ieškovei nebuvo pagrindo nutraukti paramos sutartį, nes atsakovė nenutraukė projekto veiklos, o tik buvo ją laikinai sustabdęs dėl objektyvių ekonominių priežasčių – šiaudų granuliavimo gamyba buvo laikinai nevykdoma dėl rinkos pokyčių (granulių kaina rinkoje nukrito iki 85-90 Eur už vieną toną), todėl veikla kurį laiką buvo nuostolinga, tačiau atsakovė veiklą toliau vykdo.
Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad teismų praktikoje didelė reikalavimo suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje vien didelė ieškinio suma nebėra laikoma aplinkybe savaime padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Ieškovė ne tik nepagrindė preliminariai savo ieškinio reikalavimų, tačiau nėra ir antrosios sąlygos – realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Skundžiamos nutarties argumentai, kuriais grindžiamas realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas, yra nepagrįsti. Nutartyje nurodomi atsakovės 2013-2014 m. finansiniai rodikliai, nuostoliai nurodomi eurais, tačiau teismas suklydo, nes minėtos sumos yra litais. Tai reiškia, kad vertindamas atsakovės nuostolių dydį, teismas jį klaidingai įvertino esant tris su puse karto didesnį negu yra iš tikrųjų, t.y. teismas suklydo, vertindamas ieškovės finansinius rodiklius. Be to, teismas neįvertino, kad didžioji dalis atsakovės finansinių įsipareigojimų yra paskola akcininkui A. L., kuris yra suinteresuotas sėkmingu įmonės funkcionavimu ir nereikalauja iš įmonės paskolos grąžinimo bei neskaičiuoja palūkanų. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės finansinė padėtis nėra prasta, o atsakovės finansinė rizika yra maža.
Ieškovė atsakovei pateikė 2015-07-15 raštą „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pareikalavo pateikti dokumentus dėl atsakovės skolos perdavimo akcininkams, išsamų veiklos atnaujinimo planą, informaciją apie įsigytos įrangos perdavimą ar išnuomavimą kitiems asmenims. Atsakovė ieškovei pateikė 2015-07-21 raštą, kuriame pateikė atsakymus į užduotus klausimus ir susijusius dokumentus: paskolų ir palūkanų mokėjimą patvirtinančius 2014-02-26, 2014-05-13 mokėjimo nurodymus; projekto veiklos vykdymą ir pajamų iš veiklos gavimą patvirtinančias 2014-01-16, 2014-04-15, 2014-12-12 PVM sąskaitas faktūras.
Ieškovė atsakovei pateikė dar vieną 2015-10-13 raštą „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“, kuriuo pareikalavo pateikti dokumentus dėl atsakovės skolos perdavimo akcininkams, išsamų veiklos atnaujinimo planą, informaciją apie įsigytos įrangos perdavimą ar išnuomavimą kitiems asmenims. Atsakovė pateikė 2015-11-09 raštą prie kurio pridėjo atsakovės kreditoriaus reikalavimo teisių perleidimo atsakovės akcininkui sutartį, 2013-08-14 granulių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią šiaudų granulės buvo tiektos 2013–2014 metais ir bus tiekiamos toliau, 2015-05-25 mainų sutartį, pagal kurią atsakovė laikotarpiu nuo 2015-07-15 iki 2015-09-15 davė UAB „Litangus“ laikinai valdyti ir naudoti šiaudų presą už 400 tonų supresuotų šieno/šiaudų ryšulių atlyginimą. Papildomai 2015-11-09 raštu atsakovė informavo ieškovę, kad 2015 m. lapkričio mėnesį įmonės veiklai vykdyti priėmė tris naujus darbuotojus, planuoja atsiskaityti su AB LESTO ir atnaujinti elektros energijos tiekimą į pastatą bei per lapkričio ir gruodžio mėnesius visiškai paruošti įrangą veiklai ir atnaujinti gamybą.
Atsakovė ieškovei taip pat pateikė 2015-11-25 paaiškinimus, kuriais nurodė, kad reikalavimo teisė į atsakovės skolą dabar priklauso atsakovės akcininkui A. L.. Siekiant išvengti nuostolių didėjimo ir atstatyti įmonės mokumą, 2016 m. numatyta kapitalizuoti akcininko paskolas – sumažinti palūkanas, padidinti įstatinį kapitalą. Kartu su 2015-11-25 paaiškinimais atsakovė pateikė ieškovei 2015-11-02 granulių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią šiaudų granulės bus realizuojamos Estijoje.
Atsakovė kiekvienais metais teikė ieškovei ataskaitas, kuriose patvirtino, kad veikla nenutraukta, veiklos pobūdis ir projekto įgyvendinimo vieta nepasikeitė, už paramos lėšas įsigyto turto nuosavybės forma taip pat nepakito, turtas apdraustas, apie įvykusius pakeitimus ieškovė informuota, paramos viešinimo priemonės įgyvendintos ir kt. Su šiais patvirtinimais ieškovė sutiko, jų neginčijo, todėl, atsakovės nuomone, šie duomenys yra įgiję teisinį stabilumą ir yra galiojantys.
Ieškovė 2015-07-03 patikros vietoje ataskaitoje esančios nuotraukos taip pat patvirtina, kad atsakovė įsigijo visą projekto veiklai vykdyti reikalingą įrangą ir ją tinkamai sumontavo, tinkamai vykdė projekto viešinimą. Visi įrodymai patvirtina, kad atsakovė, priešingai nei nurodo ieškovė, šiaudų granuliavimo veiklą iš esmės vykdo tik buvo ją laikinai sustabdžiusi. Įmonės veikloje naudoja už paramos lėšas įsigytus įrenginius, taip pat pateikė ieškovei visus reikalaujamus dokumentus.
Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, taip pat nepateikė duomenų, kad atsakovė ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas už Europos Sąjungos paramos lėšas įsigytą turtą paslėpti ar perleisti jį tretiesiems asmenims, nenurodė jokių aplinkybių, galinčių bent hipotetiškai patvirtinti atsakovės veiksmus ir ketinimus kelti realias grėsmes ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės ieškinį atsakovė gavo 2016-02-19, tačiau iki šiol nesiėmė jokių veiksmų perleisti, nuslėpti ar sugadinti turtą, todėl nėra pagrindo manyti, jog atsakovė galėtų taip elgtis ateityje.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė apelianto atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei, atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą ieškovė grindžia šiais pagrindiniais atsikirtimais:
Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką CPK normos nereikalauja, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertinti ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumo klausimas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Agentūros ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas.
Atsakovė atskirajame skunde iš esmės ginčija Agentūros 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. SKP-488 dėl išmokėtos 423 797,50 Eur paramos susigrąžinimo ir paramos sutarties nutraukimo, tačiau šioje bylos stadijoje nėra nagrinėjamas šalių ginčas iš esmės.
Atsakovė nustojo vykdyti projekte numatytą veiklą ir nepasiekė paramos sutartyje nustatytų projekto tikslų ir uždavinių. Įgyvendindama projektą atsakovė nei karto nepasiekė paraiškoje nurodytų rodiklių. Agentūra 2015-07-03 atliko užsakomąją patikrą vietoje, kurios metu nustatyta, kad jokios veiklos 2015 m. atsakovės įmonė nevykdo, įrenginiai nenaudojami, į patalpas nėra tiekiama elektros energija. Mokėjimo prašymuose nurodytos investicijos/įrenginiai (šiaudų granulių gamybos linija, teleskopinis krautuvas, stačiakampių ryšulių presas) laikomi rakinamoje patalpoje. Vienintelis dokumentas, kuris buvo pateiktas Agentūrai ir kuriuo remiasi atsakovė, grįsdama savo argumentus dėl tariamo projekto veiklos vykdymo 2015 metais yra 2015 m. lapkričio 2 d. sutartis su BJ Tootmise Ou dėl granulių pirkimo–pardavimo. 2015 m. atsakovė išnuomojo techniką reikalingą projekto veiklai vykdyti trečiajam asmeniui ir jos savo dispozicijoje neturėjo.
Priešingai nei tvirtina atsakovė, Agentūra, atsižvelgdama į 2014 m. lapkričio 19 d. Agentūroje gautą patikslintą Projekto įgyvendinimo ataskaitą, 2015 m. sausio 29 d. raštu Nr. BRK-772(10.3.8) kreipėsi į atsakovę nurodydama, kad atsakovės ekonominio gyvybingumo rodikliai neatitinka Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 3D-350 nustatytų reikalavimų, atsakovė neįgyvendino paraiškoje užsibrėžtų rodiklių ir paprašė pateikti veiksmų planą, kokiu būdu atsakovė ketina gerinti esamą padėtį, pateikti 2014 m. pirmo pusmečio finansinės atskaitomybės dokumentus bei paaiškinimą dėl ekonominio gyvybingumo rodiklių neatitikimo. Agentūra taip pat informavo, kad atsakovei nepateikus prašomų dokumentų, gali būti taikomos sankcijos.
Surinkti duomenys (atsakovės pateikti dokumentai, Agentūros surinkta informacija, patikros vietoje rezultatai) patvirtina, kad atsakovė nutraukė projekto veiklą ir nė karto nepasiekė projekto veiklos rodiklių. Tuo labiau, projekto veiklai vykdyti toliau, nebuvo ir būtinų sąlygų, t.y. į pastatą, kuriame turėjo būti vykdoma veikla, atjungtas elektros tiekimas, projekto veiklai vykdyti reikalinga įranga buvo perleista (išnuomota) trečiajam asmeniui. Agentūra, teikdama teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pateikė konkrečius duomenis, pagrindžiančius, kad ginčo suma turėtų būti laikoma didele, ir atsakovės finansinė padėtis sukelia pagrįstų abejonių dėl galimybės ateityje įvykdyti teismo sprendimą.
Agentūros nuomone, nagrinėjamu atveju nekyla abejonių ne tik dėl didelės būsimo ieškinio sumos 423 797,50 Eur, bet ir dėl to, kad atsakovės finansinės galimybės šį reikalavimą įvykdyti yra ribotos. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, 2014 atsakovė turėjo 250 416 Lt nuostolius, 2013 m. atsakovės nuostoliai siekė 271 861 Lt. Atsakovės finansiniai įsipareigojimai 2014 m. sudarė 1 859 166 Lt. Pažymėtina, kad nuo 2013 m. atsakovės finansiniai įsipareigojimai išaugo 90 362 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nevykdo projekto veiklos, pagrįsta manyti, kad ji negauna ir negaus pakankamai pajamų. Dėl to, tikėtina, kad ji neturės galimybės atsiskaityti su kreditoriais.
Ieškovė nurodė, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė tikimybė, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas gali iš esmės pasunkėti ar net tapti negalimas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti Europos Sąjungos lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų. Atsakovė, kvestionuodama teismo nutartį teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, nepateikta įrodymų apie egzistuojančią galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai.
Ieškovė ir apeliantė pateikė skirtingas pozicijas dėl Agentūros 2015 m. gruodžio 30 d. priimto sprendimo Nr. SKP-488 dėl UAB „Granulė LT“ išmokėtos 423 797,50 Eur paramos pagal mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KK-10-2-003902-MP001, mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KK-10-2-003902-MP002 susigrąžinimo, paramos sutarties Nr. 3VK-KK-10-2-003902-PR001 nutraukimo, atsakovės veiklos vykdymo, įrenginių naudojimo ir kt. Dėl šių atsakovės atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi šioje bylos stadijoje nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, o ieškovės ir atsakovės pozicijos dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo bus įvertintos, sprendžiant šalių ginčą iš esmės.
Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad vien didelė ieškinio suma negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nurodytos prezumpcijos (didelės ieškinio sumos) tikslas – palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę <..> Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma). Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016).
Pažymėtina, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Nors atsakovė ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino atsakovės 2013-2014 m. finansinius rodiklius, nurodydamas atsakovės nuostolingą veiklą eurais, kai suma turėtų būti nurodyta litais, tačiau nepagrindė, kad ieškinio suma atsakovei nėra reikšminga. Pateikti duomenys nepaneigia aplinkybės, kad atsakovės veikla nėra nuostolinga. Atsakovei nepateikus priešingų įrodymų, darytina išvada, kad panaikinus areštą atsakovės turtui, atsirastų grėsmė, kad ieškovės reikalavimų, jei jie būtų patenkinti, tinkamas įvykdymas nebebūtų užtikrintas. Be to, pati atsakovė atskirajame skunde patvirtino, kad turi skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams.
Šioje nutartyje išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.