Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-625-485/2015

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00582-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. lapkričio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei ir Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistojo D. R. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

D. R. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., dėl to, kad jis, 2013 m. gegužės 4 d. apie 03.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, bendrais veiksmais išimant namo palėpės langą, įsibrovė į M. Š. namo vidų, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui panaudojus fizinį smurtą, t. y. užčiaupiant ranka M. Š. burną, tampant M. Š. už kairės rankos, ausies, padarant M. Š. muštinę žaizdą kairės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelio – smilkinio srityje, kairiame žaste, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, reikalavo pinigų, tai yra pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nerado grobtinų daiktų.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti grindžiama tikėtinais ar abejones keliančiais įrodymais. Aplinkybės laikomos nustatytomis, kai teisėjo žinioje esančių duomenų pakanka tam, kad teismas dėl šių aplinkybių galėtų padaryti patikimą išvadą. Pažymėtina, kad BPK įtvirtinta teismo pareiga neapsiriboti tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti byloje nustatyti tiesą (BPK 270 str. 3 d.). Apelianto nuomone, apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo teismo nustatytą praktiką dėl tiesos byloje nustatymo (LAT nutartis Nr. 2K-252/2005). Teismo nurodytos aplinkybės, kad D. R. pasikėsino įvykdyti apiplėšimą, neatitinka tikrovės, nes byloje nėra patikimų ir neprieštaringų duomenų dėl apelianto kaltės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas D. R. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, jog D. R. kaltė yra įrodyta.

Nors D. R. nesutinka su jo pripažinimu kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. padarymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios parodymais ir ekspertizės aktu, kuriame neteisingai nurodytas jo asmens kodas, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad apelianto kaltė buvo įrodyta byloje surinktais duomenimis: nukentėjusiosios M. Š. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Nors nukentėjusioji M. Š., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl sunkios sveikatos būklės nedalyvavo, jos parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Iš M. Š. apklausos protokolo turinio matyti, kad nukentėjusioji nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, kurias analogiškai papasakojo ir apklausta papildomai. Nukentėjusioji nurodė, kad 2013-05-04 apie 03.00 val. miegodama savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), išgirdo kažką krebždantį koridoriuje. Priėjusi prie laiptų, vedančių į palėpę, išgirdo, jog kažkas krebžda už durų. Atidariusi duris pamatė lipantį žemyn vyrą, kuris pašvietė jai žibintuvėliu į akis. Po to vyras ją sugriebė, užspaudė ranka burną, klausdamas, kur yra jos piniginė. Vyras galėjo būti apie 19 - 20 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, trumpų juodų plaukų, kažkokių ypatingų požymių neįsidėmėjo, nes jis jai pašvietė į akis žibintuvėliu. Šiam paklausus apie piniginę, ji jam atsakė, kad pinigų neturi. Tas vyras visą laiką ją laikė užspaudęs jai burną, kad ji nešauktų. Šiam ją laikant, ji išgirdo, kaip jis kalbasi su kitu vyru, kurio ji nematė, tačiau suprato, jog jis yra palėpėje ir ten ieško pinigų. Visa tai truko apie valandą, o paskui tas vyras ją paleido ir išėjo pro duris. Kaip išėjo antras vyras, ji nematė. Vėliau, apžiūrėjusi namą, pamatė, jog palėpėje yra išimtas palėpės lango, esančio virš stogelio durų, stiklas, iškraustyti palėpės daiktai bei iškraustytas rankinukas. Daugiau niekas nedingo. Abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi šias aplinkybes patvirtina įvykio vietos pažiūros protokolas, kuriame nustatyta, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo palėpėje nėra stiklo, palėpėje esančių spintelių durelės atidarinėtos, ištraukti stalčiai, ant lango rėmo rasta rausvos spalvos dėmė, ant šalia esančios užuolaidos krašto taip pat rasta raudonos spalvos dėmė (t. 1, b. l. 19-28), taip pat 2013-09-30 ir 2014-10-07 specialistų išvados, kurios patvirtino, kad ant tampono su nuoplova ir užuolaidos iškarpos, paimtų 2013-05-04 apžiūrint įvykio vietą, rasto vyro kraujo genotipas sutampa su D. R. genotipu. Pažymėtina, jog pats nuteistasis teismo posėdžio metu neneigė to, jog išėmė langą iš nukentėjusiosios namo palėpės ir įsipjovė pirštą, tačiau jis nurodė, kad tik ėjo padėti iš matymo pažįstamiems asmenims patekti į savo namus. Tokia nuteistojo įvykių versija pagrįstai teismo buvo įvertinta kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir pagrįstai konstatuota, kad D. R. suprato, jog palėpės langą išėmė ir į palėpę įlipo su tikslu įsibrauti į svetimą patalpą ir pagrobti svetimą turtą. Pastebėtina ir tai, jog apeliantas D. R. anksčiau buvo teistas 6 kartus, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimus. Taigi, šios aplinkybės taip pat paneigia, o nepatvirtina nuteistojo D. R. parodymus, kad, išimdamas stiklą iš palėpės lango, jis tik padėjo iš matymo pažįstamiems asmenims patekti į jų namus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad minėtų duomenų pakanka konstatuoti, jog apylinkės teismo išvada, kad D. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. yra pagrįsta teismo posėdyje tinkamai ištirtais ir nuosprendyje išsamiai išanalizuotais įrodymais, kurių patikimumas nekelia jokios pagrįstos abejonės.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas rėmėsi nepatikima ekspertizės išvada dėl DNR tyrimo, kadangi joje nurodytas asmens kodas nesutampa su nuteistojo asmens kodu, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos duomenų ekspertizės akte nurodyta, kad genotipas DNR registre sutampa su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR registre nurodyti kaip D. R., a.k. (duomenys neskelbtini) Šie asmens duomenys sutampa ir su byloje esančiais anketiniais duomenimis iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos registro (t.1, b. l. 21). Pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardindamas 2013-09-30 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtus duomenis, nurodė neteisingą D. R. asmens kodą, tačiau teisėjų kolegija šią aplinkybę laiko technine klaida, nekeičiančia skundžiamo nuosprendžio esmės ir neturinčia įtakos apylinkės teismo priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Nors nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu taip pat prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmės ir jos dydžio skyrimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad D. R. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į kaltininko asmenybę, jog D. R. anksčiau teistas šešis kartus, tame tarpe ir už nusikaltimu nuosavybei, baustas administracine tvarka, nedirba. Teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, atlygino žalą nukentėjusiajai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nerodo noro taisytis, taip pat byloja, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinis jo poelgis, o yra dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Anksčiau nuteistajam D. R. skirtos bausmės jo nepataisė, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai. Todėl darytina išvada, kad bausmės tikslai – atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti nuo tokių veikų darymo gali būti pasiekti D. R. paskyrus tik vienintelę – terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas pagrįstai D. R. už BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. nusikaltimo padarymą skyrė 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tuo apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. R. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kad D. R. „bausmės dydis nustatytinas sankcijoje numatytas bausmės vidurkis“, tuo tarpu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad D. R. skirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies ir bausmės skyrimo motyvų matyti, kad apylinkės teismas nuteistajam D. R. skundžiamu nuosprendžiu skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Ši rašymo apsirikimo klaida ištaisoma apeliacinės instancijos teismo, ji nedaro jokios esminės įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra objektyvaus pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam D. R., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 37,64 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš D. R. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą rašymo apsirikimą: vietoje „bausmės dydis nustatytinas sankcijoje numatytas bausmės vidurkis“ ištaisyti į „bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis“.