- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-02
- Bylos Nr.
- A-438-900-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybos
- Pareiškėjas
- S.Č.
- Trečiasis asmuo
- Priešgaisrinės apsaugos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka, apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S.Č. prašymą atsakovui Šiaulių miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. P-77 pareiškėjas buvo atleistas nuo 2004 m. spalio 18 d. iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). S.Č. apskaičiuota 10865,40 Lt išeitinė kompensacija, iš šios sumos išskaičiuotas 33 procentų pajamų mokestis 3585,58 Lt, išskaičiuotas 2,5 procento soc. draudimo mokestis 271,62 Lt ir išmokėta išeitinės kompensacijos suma 7008,20 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas S.Č. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo jam priteisti išeitinės kompensacijos neišmokėtą dalį – 3585,58 Lt, - kadangi išmokėtina išeitinė kompensacija turėtų būti priskiriama prie neapmokestinamų pajamų.
Skunde pareiškėjas nurodė, jog darbdavys, atleisdamas jį iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą neturėjo galimybės pareikšti savo valios, nes atsiradus tokiam atleidimo pagrindui privalėjo atleisti jį iš tarnybos kitą dieną ir negalėjo pasielgti kitaip.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotasis asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su šiuo skundu nesutinka.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo S.Č. skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 3585,58 Lt.
Teismas akcentavo, jog pareiškėjas neginčija trečiojo suinteresuotojo asmens įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės ir išeitinės kompensacijos dydžio. Ginčas yra kilęs dėl nepagrįsto bei neteisėto išeitinės kompensacijos, išmokėtos atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, apmokestinimo. Todėl, teismo nuomone, vertinant S.Č. pareikštų reikalavimų teisėtumą bei pagrįstumą, būtina nustatyti jo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo, kuris tiesiogiai įtakoja ginčo dalyką, esmę bei turinį, t. y. ar tokį atleidimą pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą įtakojo valiniai darbdavio veiksmai, ar tai buvo kiti tarnybos pasibaigimo padariniai, nepriklausantys nuo darbdavio valios.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statuto) 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, tačiau jie nėra diferencijuoti pagal šalių valinį pobūdį. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas S.Č. iš tarnybos buvo atleistas pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada, todėl vadovaujantis Statuto 57 straipsnio nuostatomis jam priklausė nustatyto dydžio išeitinė kompensacija.
Teismas taip pat pabrėžė, kad nurodytų Statuto ir analogiškų Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo teisės normų teisinio turinio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog darbdavys, atleisdamas pareigūną dėl sveikatos būklės, neturi galimybės pareikšti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiškai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius tokiam pareigūnui ar ne. Kartu ir atleidžiamo pareigūno valia visiškai neįtakoja tokio sprendimo dėl atleidimo priėmimo. Taigi atleidimo iš tarnybos tokiu pagrindu neįtakoja nei vienos iš šalių valia. Teismo manymu, teisės teorijoje atleidimas tokiu pagrindu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, taip pat priskiriamas prie teisinių pagrindų, nepriklausančių nuo šalių valios.
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nurodė, jog esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu.
Kaip išaiškino teismas, būtent ši teisės norma imperatyviai įpareigoja įstaigos vadovą ir atitinkamai suponuoja jam ne tik pareigą atleisti pareigūną, bet ir nustato konkretų atleidimo iš darbo šiuo pagrindu terminą, kurio jis negali pasirinkti. Darbdavys negali šios normos traktuoti kitaip, veikti savo nuožiūra, reikšti savo pozicijos. Įstatymas nenumato jokių aplinkybių, kuriomis remdamasis darbdavys galėtų sulaikyti pareigūną darbe.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus Tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra saistomas tik medicinos ekspertizės komisijos išvados ir negali išreikšti savo valios, todėl išeitinė kompensacija, išmokama atleidžiant pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (dėl sveikatos būklės), yra neapmokestinamosios pajamos (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. A10-1831/2006).
Teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas ne darbdavio valia, o Statuto 57 straipsnyje numatyto dydžio išmokėta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos, pareiškėjo S.Č. skundas dėl 3585,58 Lt priteisimo laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.
III.
Atsakovas Šiaulių miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi išeitinės kompensacijos priskiriamos prie pajamų, susijusių su darbo santykiais. Šios pajamos yra pajamų mokesčio objektas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Taigi išeitinės kompensacijos turi būti apmokestinamos atitinkamų pajamų mokesčio tarifu. Atsakovo nuomone, pareiškėjui išeitinė kompensacija buvo išmokėta vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 56 straipsniu. Todėl išmokant šią kompensaciją pagrįstai buvo išskaičiuotas 33 procentų dydžio pajamų mokestis.
2. Atsakovas pabrėžia, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas 2007 m balandžio 2 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl išeitinės kompensacijos apmokestinimo. 2007 m. gegužės 4 d. rašte Nr. (18.17-31-1)-R-4751 „Dėl išeitinės kompensacijos apmokestinimo", Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, jog vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi šios išeitinės kompensacijos laikomos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais ir turi būti apmokestinamos 27 procentų pajamų mokesčio tarifu. Atsakovas akcentuoja, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnį Centrinis mokesčių administratorius teikia mokesčių įstatymų paaiškinimus, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija turi teisę aiškinti mokesčių įstatymus. Taip pat Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių administratorius grąžina mokesčio permoką mokesčių mokėtojui. Todėl pareiškėjo reikalaujama priteisti išskaičiuoto pajamų mokesčio suma negali būti priteista iš Šiaulių miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl pajamų mokesčio išskaičiavimo iš išmokamos kompensacijos, nutraukiant tarnybos santykius remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuris nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, kurį atliko pirmosios instancijos teismas, apeliaciniu skundu yra nesutinkama, pateikiant savo šios teisės normos aiškinimo bei taikymo versiją, kuri prieštarauja pirmosios instancijos teismo pateiktai versijai. Tai lemia, kad šioje byloje turi būti sprendžiamas minėtos teisė normos aiškinimo bei taikymo klausimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl šioje byloje taikytinų teisės normų yra suformavęs praktiką (pavyzdžiui, 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10 – 1831/2006; nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 673/2008 ).
Šiuo atveju pažymėtina, kad teismai spręsdami tapačius teisnius santykius skirtingose bylose, kaip taisyklė, turi užtikrinti, jog tie patys teisiniai santykiai skirtingose bylose bus vertinami vienodai ir nebus priimami skirtingi sprendimai dėl jų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.
Kolegijos nuomone nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra išimtinis netinkamo įstatymų taikymo atvejis, kai tuos pačius teisinus santykius būtina kitaip įvertinti.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatančio, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas, interpretavimas leidžia teigti, kad gyventojų pajamų mokestis nėra išskaitomas iš Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijų, taip pat kompensacijų, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą. Tuo tarpu iš išmokėtinų kompensacijų, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, gyventojų pajamų mokestis išskaitomas, todėl sprendžiant gyventojų pajamų mokesčio išskaitymo iš kompensacijų klausimą būtina nustatyti faktinę aplinkybę - darbo sutarties ar jos esmę atitinkančios sutarties nutraukimo pagrindą, nes būtent jis lemia gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimą ar neišskaičiavimą.
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai.
Taigi atleidimas iš vidaus tarnybos sąlygojamas Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada, kurioje konstatuojama apie konkretaus pareigūno nebegalėjimą atlikti jam pavestų funkcijų dėl sveikatos būklės. Esant tokiai išvadai, vidaus tarnybos administracija turi pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teisinės elgsenos alternatyvos iš esmės nėra. Sprendimas, sąlygojamas ne darbdavio valios, o objektyvios aplinkybės – pareigūno sveikatos būklės, konstatuotos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados, paprastai vienintelis – atleidimas iš vidaus tarnybos. Atleidimą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu sąlygoja priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso. Pareigūnas negali eiti tarnybos dėl sveikatos būklės. Darbdavys privalo, jei negali perkelti pareigūną į kitas lygiavertes pareigas, kurias pareigūnas gali eiti pagal savo sveikatos būklę toje pačioje vidaus reikalų įstaigoje ar, vidaus reikalų įstaigų vadovams suderinus, kitoje atitinkamoje vidaus reikalų įstaigoje, tokį darbuotoją atleisti iš tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos (Vidaus tarnybos statuto 16 str. 4 d. ).
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas išeitinės kompensacijos, kompensacijos sąvokų nepateikia. Šių sąvokų nėra apibrėžta ir Statute. Darbo kodekse taip pat nėra nurodytos išeitinės kompensacijos, kompensacijos sąvokos. Pastarojo teisės akto 216 straipsnyje pažymėta, kad darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Pagal Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalį darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Darbo kodekso 221 straipsnis numato darbuotojams kompensacijas priimant arba perkeliant į kitoje vietoje esantį darbą (išskyrus priėmimą dirbti bei perkėlimą paties darbuotojo prašymu).
Iš išvardintų teisės normų analizės darytina išvada, kad kompensacijos paskirtis atlyginti darbuotojo patirtas padidėjusias išlaidas, susidariusias ne nuo darbuotojo valios priklausančių priežasčių, vykdant jam priskirtas darbines funkcijas ir įgyvendinant pavestus uždavinius, ir visumoje ne nuo darbdavio valios, o esant darbiniam būtinumui. Į „kompensacijos“ turinį nebūtinai patenka tik padidėjusios išlaidos darbuotojams atliekant darbą kelionėje, lauko sąlygomis. Antai pagal Darbo kodekso 221 straipsnio 1 dalies 4 punktą kompensaciją gali sudaryti ir darbo užmokestis už išsiruošimo į kelionę ir įsikūrimo naujoje vietovėje laiką, bet ne daugiau kaip už šešias dienas, taip už kelionėje išbūtą laiką.
Vadinasi, „kompensacija“ turėtų būti aiškinama plačiąja prasme ir kompensuoti suprantama kaip atlyginti, atitaisyti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas kompiuterinis variantas) tai kas buvo prarasta arba tai padaryti bent iš dalies, jeigu tai nepriklauso nuo darbuotojo valinės išraiškos. „Išeitine kompensacija“, kurios sąvoka vartojama Statuto 57 straipsnyje, išmokėtina nutraukiant tarnybos santykius pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip pat siekiama pareigūnui bent iš dalies kompensuoti tą darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs jei nebūtų susirgęs ir tapęs nebetinkamas tarnauti vidaus tarnyboje.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu keliu įstatymų leidėjas siekia nors iš dalies atlyginti garantijas, kurių netenka pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Atskaičius pajamų mokestį iš išeitinės kompensacijos, ji taptų nepakankamai apčiuopiama. Pats kompensacijos mechanizmas dėl sveikatos būklės nutrūkus tarnybos santykiams neveiksmingas, galimai skatinantis pareigūną stengtis išvengti atleidimo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu bei taip ribojantis vidaus tarnybos sistemos efektyvumą.
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad į „kompensacijos“ sąvokos turinį vartojamą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte patenka ir Statuto 57 straipsnyje vartojama išeitinės kompensacijos sąvoka, todėl nėra pagrindo išvadai dėl pirmosios instancijos teismų netinkamų šių sąvokų interpretavimo.
Apibendrinant darytina išvada, jog pajamų mokestis iš išeitinės kompensacijos buvo išskaičiuotas neteisėtai bei kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareigūnas atleistas iš tarnybos ne darbdavio valia ir Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyto dydžio jam išmokėta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamos pajamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, o išeitinę kompensaciją įpareigotas mokėti atsakovas.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Šiaulių miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.