Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2008 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir T. V. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2009 m. liepos 27 d. Į bausmės laiką T. V. įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. kovo 26 d.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad jis, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2009 m. kovo 13 d. apie 15.30 val. Mažeikių miesto Geležinkelio gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavęs nešaukti ir nedaryti staigių judesių, pagrobė iš nukentėjusiojo L. B. rankų L. B. priklausantį 600 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ N80.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. T. V. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. To neginčija ir pats apeliantas, kuris tik nesutinka su paskirta bausme.

Kadangi apeliantas bylos aplinkybių neginčija, nuosprendis plačiau neanalizuojamas, o apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. T. V. nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas nepilnamečiu, todėl be ankščiau išdėstytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus (BK 91 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. vasario 19 d., 2008 m. kovo 31 d. ir 2008 m. balandžio 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais T. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (b. l. 59-68), o 2008 m. lapkričio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 m. ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1, 2 d., bausmės vykdymas jam atidėtas 1 m. 6 mėn., paskiriant auklėjamojo pobūdžio priemones – įspėjimą, elgesio apribojimą 1 m. laikotarpiui, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, tęsti mokslą (b. l. 57-58). 2009 m. gegužės 22 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi T. V. panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti 2008 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, kadangi nuteistasis po įspėjimo nevykdė teismo paskirtų auklėjamojo pobūdžio priemonių, nuo 2009 m. vasario 23 d. pabėgo iš namų ir nuo 2009 m. vasario 24 d. nelankė Mažeikių politechnikos mokyklos (b. l. 132). Nusikaltimą – plėšimą, analogišką ankstesniems jo padarytiems nusikaltimams, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, T. V. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu praėjus tik keturiems mėnesiams po ankstesnio nuosprendžio priėmimo.

Visos šios aplinkybės rodo, kad apelianto padaryta nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, bendrai pripažintų elgesio normų nepaisymo. Atsižvelgus į anksčiau nurodytus bylos duomenis, neigiamai apibūdinančius apelianto asmenybę, sprendžiama, jog T. V. veda smerktiną gyvenimo būdą, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos auklėjamojo pobūdžio priemonės bei laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas apeliantui pozityvaus poveikio nepadarė, jis ir toliau pažeidinėjo įstatymus.

Įvertinęs šias aplinkybes ir nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje išdėstytų nuostatų dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, apylinkės teismas, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – apelianto atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Skirdamas bausmę apeliantui pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į aplinkybes, kurios nurodytos apeliaciniame skunde. Teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Kartu pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad T. V. nusikaltimą padarė mažamečiui, pagrįstai šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Tokiu būdu, T. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta, o apelianto prašymas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą netenkintinas, nesant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo dėl anksčiau šioje nutartyje bei skundžiamame nuosprendyje nurodytų priežasčių.

Savo skunde apeliantas nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, o apeliaciniame skunde deklaruojami nuteistojo norai tęsti mokslus, įgyti specialybę, padėti globėjams bei sesutei, yra pozityvūs, tačiau dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių nepaneigia realios bausmės skyrimo būtinumo.

Apelianto prašymas taikyti amnestiją negali būti tenkinamas, kadangi nusikalstamą veiką T. V. padarė 2009 m. kovo 13 d., t. y. laikotarpiu, kai amnestijos taikymas įstatymu nenumatytas.

T. V. nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrino su 2008 m. lapkričio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatomis, pagal kurias už naują nusikalstamą veiką paskirta bausmė bendrinama tik su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir tokiu atveju ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalis į galutinės paskirtos bausmės laiką neįskaitoma.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. V. buvo sulaikytas 2009 m. birželio 9 d. vykdant 2009 m. gegužės 22 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį pasiųsti T. V. atlikti ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę (b. l. 139) ir nuo 2009 m. birželio 9 d. iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos atliko dalį bausmės, paskirtos 2008 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu (buvo paskirtas laisvės atėmimas 1 metams).

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė bausmės pradžią apeliantui skaičiuoti nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2009 m. liepos 27 d., o ne nuo 2009 m. birželio 9 d., kaip prašo apeliantas, kadangi, kaip jau minėta, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos apeliantas atlikinėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę ir nagrinėjamoje byloje tuo laikotarpiu jis nebuvo suimtas.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad T. V. ankstesniu (2008-11-07) nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną buvo 10 mėnesių 18 dienų, o prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pirmosios instancijos teismas pridėjo tik 3 mėnesius laisvės atėmimo.

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis T. V. buvo sulaikytas nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. kovo 26 d. (b. l. 84-85). Todėl šis laikotarpis pagrįstai įskaitytas į T. V. paskirtos bausmės laiką (BK 66 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.