Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. ir nuteistas areštu 50 parų;pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas areštu 50 parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskira – areštas 70 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti ir V. K. bei S. T., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad kartu su V. K. 2008 m. liepos 19 d., nenustatytą valandą, Raseinių rajone, Viduklės seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje su S. T., pagrobė ir papjovė J. L. priklausančią karvę, tuo padarydami nukentėjusiajai J. L. 2400 Lt vertės turtinę žalą.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog S. T., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, įtraukė šį vaiką į nusikalstamą veiką, t. y. grasindamas liepė jai dalyvauti daromame nusikaltime, kurio metu buvo pagrobta ir papjauta J. L. priklausanti karvė, tuo padarant nukentėjusiajai J. L. 2400 Lt vertės turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. N. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. N. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str., įtraukus vaiką į nusikalstamą veiką (podukrą S. T., gim. (duomenys neskelbtini)) ir padarius svetimo turto, J. L. priklausančios karvės, vagystę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Skundu nuteistasis V. N. iš esmės neigia savo kaltę dėl abiejų skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau nenurodo jokių konkrečių jį teisinančių argumentų, deklaratyviai teigdamas, jog byla buvo sufabrikuota ir nuteistas jis buvo vien dėl to, kad ankščiau buvo teistas.

Apeliantas teigia, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti visi liudytojai, tačiau nei savo skunde, nei teisiamojo posėdžio metu jokių asmenų neįvardijo (t. 2, b. l. 42-52), o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, prašymų apklausti konkretų liudytoją nepateikė, susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pasirašyti protokolą atsisakė (t. 1, b. l. 214). Tokiu būdu, apeliantui neįvardijus nei konkrečių faktų ar aplinkybių, nei, jo manymu, neapklaustų liudytojų, kolegijai nėra galimybės patikrinti nuteistojo teiginius, ar baudžiamoji byla buvo sufabrikuota, ar buvo būtina apklausti papildomus liudytojus.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas jį pripažino kaltu vien dėl to, kad ankščiau jis yra ne kartą teistas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė visus kaltinamuosius, nukentėjusiąją, liudytojus, paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo sprendimą, tame tarpe ir V. N. parodymus, kuriais pastarasis neigė atlikęs bet kokius neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo kaltinamas, visą kaltę versdamas savo podukrai S. T. ir jos draugui V. K. Tokiu būdu, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, kolegija pažymi, kad apylinkės teismas atsižvelgė į nuteistojo parodymus, juos įvertino visete su kitais surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir dėl pastarųjų padarė teisingas išvadas.

Apylinkės teismas išsamiai pasisakė ir dėl nevienodų S. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1, b. l. 193-195) bei vėliau teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 46). Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. T. iš esmės neneigė dalyvavusi pavagiant nukentėjusiosios karvę, tačiau teisiamajame posėdyje, visgi, deklaravo patėviui V. N. palankesnę poziciją, teigdama, kad ne patėvis jai liepė eiti vogti, o V. K., kuris viską organizavo. Savo parodymų keitimą S. T. aiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu bijojo V. K. grasinimų, nors iš jos pačios parodymų visumos akivaizdu, kad ne iš baimės dėl V. K. grasinimų ji padarė vagystę, o bijodama patėvio V. N. grasinimų, nes pastarasis smurtaudavo prieš ją. Tai matyti iš visumos S. T. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. S. T. nurodė, kad patėvis ją smaugė, keikėsi, dar įvykio dieną ją stumdė, todėl, bijodama patėvio smurto, darė tai, ką pastarasis liepė – kartu su V. K. parvedė svetimą karvę, kurią V. N. ir V. K. tvarte papjovė, išmėsinėjo, o ji su motina nešė mėsą į virtuvę. Apie netoleruotinus tėvų – vaikų santykius apelianto šeimoje byloja ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės R. K. parodymai, kad V. N. šeimoje girtaujama, vaikai auklėjami netinkamai, verčiami daryti nusikaltimus, todėl ši šeima yra probleminių šeimų įskaitoje (t. 2, b. l. 49).

Teisiamojo posėdžio metu V. N. teigė, kad jis nieko nežinojo apie V. K. ketinimą pavogti karvę, pats jokios karvės nevogė, nepjovė ir apie tai nieko nežinojo. Tokius apelianto parodymus aiškiai paneigia ne tik aptarti S. T. parodymai, tačiau ir viso baudžiamojo proceso metu nuoseklūs ir vienodi nuteistojo V. K. parodymai (t. 1, b. l. 117-118; 119-120; 121-125; t. 2, b. l. 44-46), kurie kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais sudaro vieningą tiek jo paties, tiek kitų nuteistųjų, tame tarpe ir apelianto, kaltę įrodančią medžiagą.

V. K. aiškiai nurodė, kad, jiems geriant alkoholinius gėrimus, V. N. pradėjo priekaištauti S. T., darė jai psichologinį spaudimą, kad namuose nėra ko valgyti, ir liepė jam bei S. T. nueiti parvesti kokią karvę. Parvedus iš nukentėjusiosios J. L. sodybos karvę, V. N. ją papjovė, kartu išmėsinėjo, o mėsą sunešė į kambarį. Nuteistasis V. K. taip pat patvirtino, kad, kol jie su S. T. parvedė karvę, V. N. ūkiniame pastate paruošė vietą karvės pjovimui.

Aplinkybę, kad V. N. buvo žinomos visos aplinkybės, apie kurias išsamiai papasakojo kiti nusikaltimo bendrininkai, netiesiogiai patvirtino ir jis pats, meluodamas policijos pareigūnui, liudytojui A. P., atvykusiam pas V. N. į kiemą ir pastebėjusiam šalia šuns besimėtančią karvės koją, mėsos gabaliukus, kraujo pėdsaką. Pasak liudytojo A. P., tą kartą V. N. aiškino, kad iš giminių ar draugų gavo atliekų šunims šerti (t. 2, b. l. 48). Paprastai, neturėdamas tikslo ką nors nuslėpti, žmogus, savo sodybos kieme aptikęs, pastebėjęs nežinia iš kur atsiradusius objektus, elgdamasis sąžiningai pasakytų tiesą ir neklaidintų policijos pareigūnų. Be to, vėliau, sugrįžus policijos pareigūnams atgal į V. N. sodybą, pastarasis kategoriškai atsisakė atidaryti ūkinio pastato duris, dėl ko buvo nuplėšta spyna ir aptikti nukentėjusiosios J. L. karvės skerdienos likučiai ir kt. nusikaltimo tyrimui reikšmingi objektai (t. 1, b. l. 9-15). Konkrečiu atveju akivaizdu, kad apeliantas norėjo nuslėpti nuo policijos pareigūnų tikrąsias įvykio aplinkybes, pateikdamas melagingą versiją ir siekdamas išvengti atsakomybės.

Iš byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų akivaizdu, kad nuteistojo V. N. visa ko neigimas yra tik niekuo nepagrįsta gynybinė taktika. Visi įrodymai neabejotinai patvirtina faktą apie aktyvų V. N. dalyvavimą pavagiant nukentėjusiosios karvę ir grasinimais paveikus savo podukrą, pastarąją įtraukus į nusikaltimą. Tokiu būdu V. N. veikoje nustatyta Lietuvos Respublikos BK 159 str., 178 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Todėl kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis apelianto atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. N. arešto bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenį apibūdinančius duomenis, į nustatytą vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.), į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nuteistasis V. N. savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgta skiriant bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nei už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų arešto bausmių, nei galutinės subendrintos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.