- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-03
- Bylos Nr.
- eP-6-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01365-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valsltybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Klaipėdos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (10.1)SI-23652; 2) panaikinti Valdybos 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3791; 3) įpareigoti Valdybos Klaipėdos skyrių įskaičiuoti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą jo mokymąsi TSRS VRM aukštojoje politikos VLKJS 60–mečio mokykloje (toliau – ir Mokykla) nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1985 m. rugpjūčio 7 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Valdybos Klaipėdos skyrius ir Valdyba neatsižvelgė į jo pateiktas pažymas bei asmens aprūpinimo pinigais korteles, kurios patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1985 m. rugpjūčio 7 d. buvo ne tik klausytojas, bet ir vidaus reikalų sistemos darbuotojas, vykdė darbo funkcijas, iš gaunamo darbo užmokesčio mokėjo mokesčius valstybei ir tai paneigia bet kokias išvadas, jog pareiškėjas tuo laikotarpiu nedirbo ir gavo tik mokymosi stipendiją. Dėl šios priežasties institucijos netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 19¹ punktą ir nepagrįstai neįtraukė 1981 m. rugsėjo 1 d. – 1985 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio į pareiškėjo draudiminį stažą senatvės pensijai gauti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kartu su pareiškėjo 2018 m. balandžio 18 d. prašymu pateiktos 1981–1985 asmens kortelių kopijos patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo Mokyklos klausytojas, t. y. pateikti tie patys duomenys, kurie buvo žinomi Valdybos Klaipėdos skyriui priimant ankstesnius sprendimus dėl pensijos skyrimo, todėl nebuvo pagrindo įskaityti minėtą laikotarpį į stažą. Be to, nuo 2018 m. sausio 1 d. į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo asmuo buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantu, klausytoju. Valdybos Klaipėdos skyrius atkreipė dėmesį, kad neįskaityti mokymosi Mokykloje nuspręsta 2015 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. PE_SP1-10937, kuriuo pareiškėjui nuo 2015 m. lapkričio 22 d. buvo paskirta senatvės pensija, ir 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. PE_SP1-8566, kai pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta iš naujo, įvertinus po pensijos paskyrimo papildomai įgytą stažą. Šie Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimai nebuvo apskųsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje byloje skundžiamu Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimu nuspręsta į pareiškėjo stažą neįskaityti ginčo laikotarpio, kai pareiškėjas buvo Mokyklos dieninio skyriaus klausytojas. Valdybos Klaipėdos skyriuje 2018 m. liepos 19 d. gautoje Rusijos Federacijos Nacionalinės gvardijos Federalinės kariuomenės tarnybos Centrinio archyvo 2018 m. gegužės 29 d. archyvinėje pažymoje Nr. 953/?-971-16 (pažyma rusų kalba) (toliau – ir Archyvinė pažyma) nurodytos Mokykloje esančiose pareiškėjo asmens kortelėse 1981 m. rugsėjo – 1985 m. rugpjūčio piniginių išmokų sumos sutampa su pareiškėjo į bylą pateiktose asmens kortelių Nr. 38 kopijose nurodytomis sumomis. Archyvinėje pažymoje taip pat nurodyta, kad visos pažymoje nurodytos sumos buvo mokamos TSRS MVD vidaus tarnybos karininkams kaip piniginės išmokos; atskaitymai į Valstybinio socialinio draudimo fondą nuo karininkams mokamų piniginių išmokų galiojančiais teisės aktais nebuvo nustatyti ir nebuvo skaičiuojami.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Valdyba nurodė, kad pareiškėjo skundo teismui argumentai, esą jis ginčo laikotarpiu ne tik buvo mokymosi įstaigos klausytojas, bet ir vykdė tarnybines pareigas vidaus reikalų sistemoje, todėl mokymosi Mokykloje laikotarpiu jis faktiškai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, nėra pagrįsti įrodymais, be to, nepaneigia fakto, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo Mokyklos dieninio skyriaus klausytojas.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. vasario 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. J. skundą.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Klaipėdos skyrių, prašė į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti 1981 m. rugsėjo 1 d. – 1985 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpį, kai jis mokėsi Mokykloje; prie prašymo pateikė 1981–1985 metų asmens kortelių Nr. 38 kopijas apie piniginius mokėjimus nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1985 m. rugpjūčio 31 d., kortelių skiltyje „Pareigos“ įrašyta „Klausytojas“, kitų duomenų apie tarnybą ar eitas pareigas kortelėse nėra; Valdybos Klaipėdos skyrius 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (10.1)SI-23652 1981 m. rugsėjo 1 d. – 1985 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, neprilygino ir pareiškėjui senatvės pensijos neperskaičiavo; Valdyba minėtą Klaipėdos skyriaus sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iki 2017 m. gruodžio 31 d. socialinio draudimo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Nuostatais. Nuo 2018 m. sausio 1 d. socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670.
Vadovaudamasis Pensijų įstatymo 8 straipsniu, 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 4 dalimi, Nuostatų 19¹, 23 punktais, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Valdybos Klaipėdos skyrius, tinkamai įvertinęs prie pareiškėjo 2018 m. balandžio 18 d. prašymo pateiktus dokumentus – Mokyklos asmenines aprūpinimo pinigais korteles – pagrįstai nusprendė, kad juose esantys duomenys nesudaro pagrindo į pareiškėjo stažą įskaityti ginčo laikotarpį, atsakovas tinkamai taikė įstatymų nuostatas ir pagrįstai neįtraukė ginčo laikotarpio į pareiškėjo draudiminį stažą senatvės pensijai gauti, skundžiamas atsakovo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka neskundė Valdybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. PE_SP1-10937, kuriuo jam paskirta senatvės pensija nuo 2015 m. lapkričio 22 d., ir Valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. PE_SP1-8566, kuriuo pareiškėjui senatvės pensija nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. paskirta iš naujo, įvertinus po pensijos paskyrimo papildomai įgytą stažą, nors minėtais atsakovo sprendimais į pareiškėjo stažą neįskaitytas ginčo laikotarpis, kai pareiškėjas buvo Mokyklos (dieninio skyriaus) klausytojas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino pareiškėjo V. J. skundą, panaikino Valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (10.1)SI-23652 ir Valdybos 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3791 bei įpareigojo Valdybos Klaipėdos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, įskaitant į šį stažą mokymosi laiką Mokykloje nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1985 m. rugpjūčio 7 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr.XI-958 redakcija) 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė laikotarpius, įskaitytinus į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, aptartame reguliavime nenurodydamas papildomų sąlygų ar apribojimų juos nustatant, ir nepavesdamas kitiems subjektams tokias sąlygas numatyti, todėl nagrinėjamo ginčo atveju byloje svarbu nustatyti faktinį pareiškėjo vidaus reikalų tarnybos laiką, kuris kiekvieno individualaus ginčo atveju yra vertinamoji aplinkybė, nustatinėjama atsižvelgiant į pateiktus įrodymus. Mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpiai paprastai pripažįstami faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku.
Įvertinęs byloje pateiktą darbo knygelės kopiją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje nepertraukiamai tarnavo nuo 1975 m. rugsėjo 1 d. iki 1994 m. gruodžio 15 d., jo tarnyba tęsėsi 19 metų 3 mėnesius ir 14 dienų, iki pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pačiam prašant; Vidaus reikalų ministerijos pareigų sąrašas patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. pagal VRM nukreipimą priimtas klausytoju į Mokyklą; pareiškėjas 1985 m. baigė aukštąją mokyklą (suteikta kvalifikacija – juristas – politinis darbuotojas) ir nuo 1985 m. rugpjūčio 8 d. iš karto po aukštosios mokyklos baigimo paskirtas UITU įstaigos būrio viršininku; pareiškėjui mokymosi laikotarpiu buvo suteiktas aprūpinimas pinigais: mokama pareiginė alga, priedai už laipsnį, ištarnautus metus, nuo kurių buvo atskaitomi atitinkami mokesčiai; Rusijos Federacijos Nacionalinės gynybos pajėgų Federalinės tarnybos Centrinio archyvo 2018 m. gegužės 29 d. archyvinėje pažymoje Nr. 953/I-971-16 nurodytos 1981 m. rugsėjo – 1985 m. rugpjūčio piniginės išmokos mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpiu. Įvertinęs bylos duomenis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog nesant faktinių duomenų, kad pareiškėjas mokymosi Mokykloje laikotarpiu faktiškai neatliko tarnybos vidaus reikalų sistemoje, nėra pagrindo šio laikotarpio neįskaityti į prilyginamą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, laiką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui nepagrįstai taikyta Nuostatų 19¹ punkto dalis, kuri neatitinka Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto aukštesnės teisinės galios reguliavimo. Nagrinėjamam ginčui taikytinos įstatymo nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Valdybos Klaipėdos skyriaus anksčiau priimti ir neapskųsti sprendimai dėl senatvės pensijos paskyrimo ir perskaičiavimo neužkerta kelio pareiškėjo 2018 m. balandžio 18 d. prašymo ir prie jo pridėtų duomenų pagrindu perskaičiuoti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Valdybos Klaipėdos skyrius bei Valdyba nepagrįstai neįtraukė 1981 m. rugsėjo 1 d. – 1985 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio, kai pareiškėjas mokėsi Mokykloje, į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, todėl įpareigojo Valdybos Klaipėdos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.
IV.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020.
Valdyba nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai vadovavosi iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymu ir Nuostatais, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo ir Nuostatų taikymo skiriant, perskaičiuojant ir mokant pensijas iki 2017 m. gruodžio 31 d., todėl padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, priėmė neteisėtą sprendimą, o yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą.
Pasak Valdybos, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (10.1)SI-23652, priimto taikant nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalies ir 2 priedo 2.5 papunkčio bei 50 straipsnio nuostatas, kurio teisėtumui ir pagrįstumui pritarta Valdybos 2018 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3791. Nuo 2018 m. sausio 1 d. faktinės tarnybos laiko apskaičiavimo teisinis reguliavimas pasikeitė lyginant su buvusiu iki 2017 m. gruodžio 31 d. – iki 2017 m. gruodžio 31 d. nuostata, jog laikotarpiai, kai asmuo buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantu, klausytoju, neprilyginami Pensijų įstatymo (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam faktiniam karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikui, buvo įtvirtinta iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusių Nuostatų 19¹ punkte, t. y. poįstatyminiame teisės akte, o nuo 2018 m. sausio 1 d. minėta teisės norma įtvirtinta įstatyme. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje apibrėžta, jog socialinio draudimo pensijos tikslinimas – naujo socialinio draudimo pensijos dydžio apskaičiavimas, pateikus papildomus duomenis apie stažą (ar stažui prilyginamus laikotarpius) ir (ar) pajamas, turėtus iki pensijos skyrimo. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio iki 2017 m. gruodžio 31 d. paskirtų pensijų dydžių tikslinimą, 1 dalyje nustatyta, kad jei pateikiami papildomi stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenys už laikotarpius, buvusius iki pensijos paskyrimo, asmens, kuriam senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensija buvo paskirta iki 2017 m. gruodžio 31 d., pensijos bendroji ir (ar) individualioji dalys nustatomos iš naujo, atsižvelgiant į papildomus stažo ir (ar) darbo užmokesčio (asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento) duomenis. Šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei atsižvelgiant į naujai pateiktus duomenis senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos bendrosios ir (ar) individualiosios dalių dydžiai padidėja, naujo dydžio senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos bendroji ir (ar) individualioji dalys (dalis) pradedamos (pradedama) mokėti nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį asmuo pateikė naujus duomenis (visus būtinus dokumentus), pirmos dienos.
Valdyba pažymi, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Valdybos Klaipėdos skyrių su 2018 m. balandžio 18 d. prašymu, siekė, kad pagal jo pateiktus dokumentus nuo 2018 m. gegužės 1 d. būtų perskaičiuotas jo stažas senatvės pensijai gauti, t. y. tikslinamas pensijos dydis, taikant Pensijų įstatymo 50 straipsnį. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo sprendžiama, ar pareiškėjo pateiktuose dokumentuose yra papildomų naujų duomenų, kurių pareiškėjas nebuvo pateikęs kreipdamasis dėl senatvės pensijos skyrimo. Valdyba akcentuoja, jog net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pateikęs papildomus naujus duomenis apie savo tarnybą ir (ar) mokslą pensijos dydžiui pagal Pensijų įstatymo 50 straipsnį tikslinti, jo pensijos dydis nuo 2018 m. gegužės 14 d. turėtų būti tikslinamas (ar atsisakoma jį tikslinti) vadovaujantis jo kreipimosi metu galiojusiomis teisės normomis, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunkčiu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į Valdybos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, t. y. dėl to, kad, Valdybos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas.
Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais tik, jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8269/02)). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020; kt.).
Nagrinėjamu atveju Valdybos argumentai dėl proceso atnaujinimo yra susiję tuo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi netinkamos redakcijos Pensijų įstatymo nuostatomis ir dėl to buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).
Valdybos teigimu, ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (10.1)SI-23652, priimto pagal pareiškėjo 2018 m. balandžio 18 d. prašymą tikslinant (perskaičiuojant) jo stažą senatvės pensijai gauti, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma minėto pareiškėjo prašymo pateikimo metu galiojusi Pensijų įstatymo redakcija.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Valdybos Klaipėdos skyrių kreipėsi su 2018 m. balandžio 18 d. prašymu dėl pensijos, kuriuo prašė perskaičiuoti senatvės pensiją nuo 2018 m. gegužės 1 d. Pažymėtina, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2016 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymas Nr. XII-2512, kuriuo Pensijų įstatymas išdėstytas nauja redakcija.
Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatyme nustatyta, kad jei pateikiami papildomi stažo ir (ar) darbo užmokesčio duomenys už laikotarpius, buvusius iki pensijos paskyrimo, asmens, kuriam senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensija buvo paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, pensijos bendroji ir (ar) individualioji dalys (šio įstatymo 45, 46, 47 ir 48 straipsniai) nustatomos iš naujo, atsižvelgiant į papildomus stažo ir (ar) darbo užmokesčio (asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento) duomenis. Duomenis apie iki 1994 m. sausio 1 d. turėtą darbo užmokestį galima pateikti tik tuo atveju, jeigu 2017 m. gruodžio 31 d. pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos papildoma dalis buvo sudaryta iš dviejų atskirų dalių (50 str. 1 d.). Jei atsižvelgiant į naujai pateiktus duomenis senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos bendrosios ir (ar) individualiosios dalių dydžiai padidėja, naujo dydžio senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijos bendroji ir (ar) individualioji dalys (dalis) pradedamos (pradedama) mokėti nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį asmuo pateikė naujus duomenis (visus būtinus dokumentus), pirmos dienos (50 str. 2 d.).
Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad prašymai dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, pateikti įsigaliojus naujai Pensijų įstatymo redakcijai, yra nagrinėjami, t. y. prašymų nagrinėjimo ir pensijų perskaičiavimo procedūros atliekamos, pagal naujai įsigaliojusias įstatymo nuostatas. Tačiau, priešingai nei nagrinėjamu atveju teigia Valdyba, nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 50 straipsnyje nėra nustatyta įstatymų leidėjo valia dėl kokių nors, asmenų iki teisės į senatvės pensiją atsiradimo įgytų, garantijų panaikinimo ir (ar) pakeitimo. Todėl aplinkybė, kad po 2018 m. sausio 1 d. pateikti prašymai dėl paskirtos pensijos perskaičiavimo, yra nagrinėjami pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo nuostatas, savaime nereiškia, kad tokį prašymą pateikęs pareiškėjas praranda visas iki teisės į senatvės pensiją įgytas socialines garantijas, kurių nebenumato nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymas. Tai, kad įstatymų leidėjas neturėjo tikslo suvaržyti ar kitaip apriboti asmenų iki teisės į pensiją atsiradimo turėtas garantijas, patvirtina ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, jog „pagal Pensijų įstatymo nuostatas į pensijos apskaičiavimą turės būti įtrauktas visas iki 2017 m. gruodžio 31 d. asmens įgytas stažas ir apskaitos vienetai. <...> Išsaugant iki įsigaliojant įstatymui asmenų įgytas teises ir šių asmenų lūkesčius, kad pensijos jiems bus skiriamos pagal dabar galiojančią tvarką, siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai po 2018 m. sausio 1 d. pensijos bus skiriamos asmenims, įgijusiems teisę jas gauti nuo ankstesnių datų, jos būtų skiriamos pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. gruodžio 31 d.“. Be to, nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 patvirtintų Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 14 punktas taip pat įtvirtina, jog tais atvejais, kai asmuo pagal Pensijų įstatymo 50 straipsnį pateikia papildomus duomenis apie darbo užmokestį iki 1994 m. sausio 1 d., asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Valdybos Klaipėdos skyrių kreipėsi dėl 1981 m. rugsėjo 1 d. – 1985 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio įskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti, t. y. pateikė papildomus duomenis apie iki 1994 m. sausio 1 d. gautus mokėjimus, todėl nepaisant to, kad prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją pareiškėjas pateikė galiojant naujai Pensijų įstatymo redakcijai ir kad šis prašymas turėjo būti nagrinėjamas vadovaujantis nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos nuostatomis, sprendžiant dėl konkrečių laikotarpių (nagrinėjamu atveju buvusių iki 1994 m. sausio 1 d.) įskaitymo į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti turėjo būti atsižvelgiama į pareiškėjo teisės į senatvės pensiją atsiradimo metu turėtas socialines garantijas ir įgytas teises. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 spręsdamas dėl 1981 m. rugsėjo 1 d. – 1985 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio įskaitymo į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti, pagrįstai vadovavosi pareiškėjo teisės į senatvės pensiją atsiradimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, nustačiusiu mokymosi specialiose mokyklose tarnaujant vidaus reikalų sistemoje laikotarpių pripažinimą faktiniu vidaus reikalų tarnybos laiku, bei su šiuo reguliavimu susijusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Nutartis neskundžiama.