Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Akramas“ per atstovę kreipėsi į teismą ieškiniu, pareikštu atsakovui F. D., kuriame prašo pripažinti, kad darbo sutartis tarp atsakovo F. D. ir ieškovės UAB „Akramas“ yra nutraukta nuo 2025 m. kovo 10 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį ir šis atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas bei prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 54. Pagal ją atsakovas pas ieškovę buvo įdarbintas vairuotojo – ekspeditoriaus pareigybei, darbo pradžia nustatoma (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 2 d. iki 2025 m. sausio 24 d., laikotarpiui nuo 2025 m. sausio 27 d. iki 2025 m. sausio 28 d., laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 29 d. iki 2025 m. vasario 13 d. buvo neapmokamose atostogose. Atsakovui būnant neapmokamose atostogose ieškovės vadybininkas 2025 m. vasario 10 d. trumpąja „SMS“ žinute pasiteiravo, kada atsakovas bus darbe. Atsakovas atsakydamas į ieškovės vadybininko paklausimą, nurodė, jog kai tik gaus 438 Eur (atsakovo teigimu algos likutį). 2025 m. vasario 12 d. ieškovė atsakovo nurodomą sumą išmokėjo atsakovui. Ieškovė paaiškina, jog mokėjimas buvo atliktas, kadangi pastaroji neturėjo eskaluoti ginčo, ir norėjo, kad atsakovas kuo greičiau išvyktų į komandiruotę, todėl sumokėjo atsakovo prašomą sumą, traktuodamas ją kaip dengiamų komandiruočių išlaidas. 2025 m. vasario 15 d. atsakovui išvykus į komandiruotę, komandiruotės metu sugedo atsakovo vairuojama transporto priemonė. Todėl 2025 m. vasario 28 d. atsakovas grįžo į ieškovės darbovietę. 2025 m. kovo 3 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sistemoje ieškovė pamatė, kad atsakovui išduotas pažymėjimas dėl ligos (laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)). Ieškovė 2025 m. kovo 7 d. gavo elektroninį laišką iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kad atsakovas yra pateikęs prašymą dėl darbdavio keitimo. 2025 m. kovo 10 d. ieškovas gavo atsakovo prašymą atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu. Atsakovas 2025 m. kovo 10 d. savo prašymą grindė šiomis tariamomis priežastimis: 1) neišmokėti atostoginiai; 2) neišmokėta už perdirbtą darbo laiką; 3) neišmokėti komandiruotės dienpinigiai; 4) neteisėti išskaitymai už paletes; 5) bloga techninė automobilio būklė; 6) neišmokėtas darbo užmokestis ir sisteminis vėlavimas. Ieškovė kategoriškai nesutiko su atsakovo reikalavimu atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu, kadangi nebuvo jokių realiai egzistuojančių sąlygų tokio prašymo tenkinimui. Kadangi neegzistavo nei teisinis, nei faktinis pagrindas nutraukti ginčo darbo sutartį DK 56 straipsnio pagrindu, ieškovė 2025 m. kovo 10 d. atleido atsakovą iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pasak ieškovės, atsakovo pateikta pozicija selektyvi, nes po atleidimo iš darbo nereikalavo jokių duomenų susijusių su jo atleidimu, nesidomėjo apie konkrečias priežastis dėl atleidimo iš darbo pagrindo. Priešingai, atsakovas, vietoje to, kad tiesiogiai kreiptųsi į ieškovės vadovą, kreipėsi į instituciją su nepagrįstu prašymu, tikėdamasis apginti savo tariamai pažeistas teises. Teigia, kad atsakovo pateiktas prašymas atleisti pastarąjį iš darbo pagal DK 56 straipsnį nebuvo savalaikis, kadangi buvo pareikštas kone tą pačią dieną, kai atsakovas faktiškai įmonėje jau nebedirbo, t. y. atkreipia dėmesį, kad atsakovas pateikė ieškovui prašymą atleisti jį iš darbo tik 2025 m. kovo 10 d., nors tokio prašymo pateikimą turėjo inicijuoti prie 5 darbo dienas. Taigi daro išvadą, kad atsakovas nesilaikė imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu nesavalaikiai. Ieškovė taip pat tvirtina, kad atsakovas negalėjo tikėtis, kad ieškovė tenkins prašymą ir atleis pastarąjį iš darbo DK 56 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi tokio prašymo tenkinimui nebuvo visiškai jokių realiai egzistuojančių objektyvių priežasčių. Daro išvadą, kad atsakovo 2025 m. kovo 10 d. prašymas atleisti iš darbo buvo subjektyvus ir nepagrįstas, neatitiko realios faktinės situacijos, todėl negalėjo būti tenkinamas. Be to pažymėjo, jog atsakovas savo prašymo atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas savo nesąžiningu elgesiu praktiškai užkirto galimybę ieškovei reikalauti atsakovo pateikti papildomus duomenis, patikslinti prašymą atleisti iš darbo, ar nurodyti tokio prašymo netenkinimo sąlygas. Ieškovės nuomone, institucija, priimdama sprendimą, visiškai formaliai konstatavo, jog atsakovo atleidimas pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad dalis atsakovo reikalavimo (priteisti darbo užmokestį ir kitus mokėjimus už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio mėn. iki 2024 m. lapkričio mėn. ) yra pareikštas praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Ieškovė taip pat kategoriškai nesutinka su atsakovo pozicija, jog apskritai egzistuota tariamas įsiskolinimas atsakovui. Ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu ir nėra jam skolinga.