Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal BK 234 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo L. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo L. P. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su tyrimo nenustatytais asmenimis, 1999 m. rugpjūčio 10 d., 9.00 val., neteisėtai laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis – automatą AK Nr. 1993 AEZ 39 su 60 vienetų 7,62 mm kalibro šoviniais bei 12-ojo kalibro 500 A modelio lygiavamzdį šautuvą „Mossberg“ Nr. 2161817 su penkiais šoviniais, kuriuos nurodytu laiku automobiliu „Fiat Fiorino“ vežė Klaipėdoje, Liepų gatve.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo

Nepagrįstas kasatorius teiginys, kad teismai savo sprendimuose neišdėstė įrodymų, kuriais būtų pagrįstas subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės požymio – kaltės – buvimas.

Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymas – tai faktinis jų turėjimas savo žinioje (su savimi, paslėptą ar pan.), jei tam neturima reikiamo leidimo. Šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai laiko šaunamąjį ginklą ir šovinius ir to nori. Aiškinant neteisėto veikimo – laikymo – turinį atsižvelgtina ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas” 12 punkto metodinius išaiškinimus dėl neteisėto laikymo sąvokos, pagal kuriuos atsakomybė už laikymą galima ir tuo atveju, kai asmuo, kuris draudžiamų laikyti dalykų nėra pagaminęs ar įgijęs, bet jis dalyvauja bendroje grupės asmenų daromoje veikoje, todėl šie dalykai yra jo žinioje.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4. punkte, nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Šio nutarimo 3.1.10. punkte išaiškinta, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, dėl nusikalstamos veikos stadijos (BK 21, 22 str.), bendrininkavimo formos (BK 25 str.) ir bendrininkų rūšies (BK 24 str.), o prireikus – ir dėl kitų bendrosios dalies straipsnių taikymo. Jeigu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojamieji požymiai nustatyti, o nepagrįstai nurodyti tokie požymiai motyvuotai pašalinami.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nes nuosprendyje neišdėstė įrodymų, pagrindžiančių jo kaltės buvimą. L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už kvalifikuotą neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymą pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tiksliai vadovavosi minėto Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo išaiškinimais, nes nuosprendyje išdėstytų įrodymų, kuriais grindžiamas inkriminuotos veikos sudėties požymių buvimas, turinys nėra nurodytas visiškai pilnai, o įrodymų dėstymas, teismo motyvai dėl įrodymų bei argumentai dėl kaltinamojo dalyvavimo veikoje ir jo kaltės yra išdėstyti nepakankamai nuoseklia seka. Tačiau toks nuosprendžio turinio trūkumas nelaikytinas esminiu BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas L. P. dalyvavimą padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kaltę pagrindė įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojų A. P., A. Z., A. J., įslaptinto liudytojo „Antanas“ parodymais, daiktinių įrodymų apžiūros protokolu, duomenimis, gautais atliekant operatyvinius veiksmus, iš dalies odorologinės ekspertizės duomenimis, padarydamas išvadą, jog L. P. laikė veždamas automobilyje du šaunamuosius ginklus bei 65 šaudmenis ir veikė ne vienas, o bendrininkaudamas su tyrimo nenustatytais asmenimis. Teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, vertino byloje nustatytų aplinkybių visetą, padarydamas pagrįstą išvadą, kad visi automobilyje buvę asmenys bendrininkavo šioje nusikalstamoje veikoje, t. y. neteisėtai laikant šaunamuosius ginklus ir šaudmenis: stabdomas policijos pareigūnų automobilis „Fiat Fiorino“ nestojo, pradėjus vytis jį, visi automobilyje buvę asmenys iš jo pabėgo, nusimesdami nuo savęs chalatą, pirštines, automobilyje rasti šaunamieji ginklai ir šaudmenys buvo padėti atvirai, jame taip pat rasta kaukė, kepurės, dirbtiniai ūsai, iš karto po pabėgimo L. P. skambino savo sugyventinei, sakydamas, kad draugai pridarė problemų. Todėl, nors ir nebuvo konkrečiai nustatyta, kuris asmuo iš bendrininkų grupės neteisėtai įgijo šiuos šaunamuosius ginklus ir šovinius, tačiau ta aplinkybė, kad šie asmenys veikos darymo metu buvo kartu, atliko tapačius veiksmus, t. y. veikė bendrai, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad šaunamieji ginklai ir šaudmenys buvo jų visų žinioje, t. y. jie visi neteisėtai laikė (gabeno automobiliu) šaunamuosius ginklus ir šaudmenis.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstė ir veikos kvalifikavimo motyvus, pagrindžiančius, kodėl L. P. nusikalstama veika vertinama kaip kvalifikuota. 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta atsakomybė už neteisėtą dviejų ir daugiau šaunamųjų ginklų, daugiau kaip penkiasdešimt vienetų šaudmenų laikymą, nešiojimą, įgijimą, gaminimą, realizavimą arba perdavimą. Naujojo BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už trijų ir daugiau šaunamųjų ginklų, didelio kiekio šaudmenų pagaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Nustatyta, kad L. P. laikė 65 šaudmenis, todėl spręstina, ar toks kiekis šaudmenų pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą laikytinas dideliu. Dėl šio klausimo pakankamai išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Kaip nustatyta ekspertizės akte, rasti automobilyje „Fiat Fiorino“ 60 vnt. pirmos rūšies šoviniai yra fabrikinės gamybos, kariniai, 7,62 mm, be deformacijų ar kitų defektų, yra tinkami šaudymui, taip pat ir iš tyrimui pateikto Kalašnikovo konstrukcijos automato Nr. AEZ3982, penki antros rūšies fabrikinės gamybos 12-to kalibro šoviniai skirti lygiavamzdžiams šaunamiesiems ginklams, tinkami šaudymui, taip pat ir iš pateikto tyrimui šautuvo „Mossberg“ (T. 1, b. l. 81-82). Visi šoviniai buvo laikomi kartu, 60 vnt. šovinių buvo skirti šaudyti iš automato, jie rasti vienoje vietoje kartu su ginklu, o tai rodo didesnį veikos pavojingumą, todėl L. P. veika pagrįstai buvo įvertinta kaip kvalifikuota.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies taikymo

BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė kasacinės instancijos teismo nurodymų, nes bylą išnagrinėjo nežiūrint to, kad papildomo tyrimo metu nebuvo nustatyti galimi jo ir kitų nenustatytų asmenų ryšiai, rodantys bendrą grupės iš anksto susitarusių asmenų veikimą, t. y. neatskleidus tų aplinkybių, kurias nustatyti buvo nurodęs kasacinės instancijos teismas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. kovo 6 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį, kuriuo L. P. buvo išteisintas, ir pripažino jį kaltu pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį, nustačiusi, kad jis kartu su trimis tardymo ir teismo nenustatytais asmenimis neteisėtai laikė gabendamas automobilyje „Fiat Fiorino“ ginklus ir daugiau kaip penkiasdešimt vienetų šaudmenų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo L. P. kasacinį skundą, 2002 m. birželio 4 d. nutartimi Apeliacinio teismo nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl padarytų esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad tam tikrais atvejais veiksmai, kuriais gabenami ginklai ir šaudmenys, juridiškai gali būti įvardyti ir kaltininkui inkriminuoti kaip minėtų daiktų nešiojimas ar laikymas, tačiau turi būti nustatytas ginklų ir šaudmenų faktinis buvimas kaltininko žinioje, o šioje byloje minėtas klausimas išaiškintas nepakankamai, gabenimo sąvoką be jokių išlygų subordinuojant laikymo sąvokai. Kolegija nurodė, kad teismas motyvuotai konstatavo L. P. buvimą automobilyje su ginklais, tačiau nusprendė, kad neįrodyta, jog jis anksčiau neteisėtai įgijo, parsigabeno ir laikė ginklus bei šaudmenis, taip paneigdamas faktą, kad automobiliu gabenami ginklai ir šaudmenys buvo vieno L. P. žinioje. Kolegija pažymėjo, kad toks požymis jo veiksmuose galimas, jei tie veiksmai bus vertinami kaip dalyvavimas darant veiką su grupe asmenų. Kadangi kiti kaltinamieji – M. J. ir L. G. – pagal BK 234 straipsnio 2 dalį išteisinti, o važiavusių kartu asmenų tapatybė nenustatyta, pagal nuosprendžio motyvus liko neatskleisti L. P. ir šių asmenų ryšiai, jų turinys, rodantis buvus bendrą šios asmenų grupės veikimą. Kolegija taip pat nurodė, kad teismas pakeitė L. P. pateiktą kaltinimą (gabenimą ir laikymą), nesuteikdamas jam galimybės gintis nuo tokio kaltinimo, iš esmės pažeisdamas teisiamojo teisę į gynybą.

Išnagrinėjusi bylą iš naujo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 14 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio dalį dėl L. P. išteisinimo pagal BK 234 straipsnio 2 dalį panaikino ir šią bylos dalį perdavė iš naujo tirti, nes pareikštas kaltinimas keistinas BPK 280 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka bei vykdytini kiti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymai dėl L. P. ir kitų grupės asmenų tarpusavio ryšių nustatymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal L. P. kasacinį skundą, 2003 m. birželio 24 d. nutartimi skundą atmetė, palikusi galioti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 14 d. nutartį, motyvuodama tuo, kad L. P. veikoje yra kai kurių nusikaltimo, numatyto BK 234 straipsnio 2 dalyje, požymių, byloje yra pripažinta, jog automobilyje su L. P. važiavo ir kiti asmenys, kurių tapatybė nenustatyta, todėl byloje yra pagrindas svarstyti, ar L. P. veikė vienas ar bendrai grupe su kitais nenustatytais asmenimis. Be to, kolegija taip pat nurodė, kad buvo pagrindas bylą grąžinti tyrimui papildyti ir dėl to, jog kaltinamajam būtų pareikštas įstatymo reikalavimus atitinkantis kaltinimas. Taigi klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai baudžiamoji byla buvo perduota tyrimui papildyti, jau buvo išspręstas kasacinės instancijos teismo. Papildomo tyrimo metu, vadovaujantis BPK 187 straipsniu, L. P. buvo pareikštas įtarimas, kad jis kartu su tardymu nenustatytais trimis asmenimis neteisėtai laikė šaunamuosius ginklus ir daugiau kaip 50 vnt. šaudmenų. Nors šio tyrimo metu papildomų duomenų apie automobilyje, kuriame buvo rasti ginklai ir šaudmenys, važiavusius asmenis bei jų tarpusavio ryšius ir nebuvo gauta (T. 8, b. l. 59), tai nereiškia, kad buvo neįvykdyti kasacinės instancijos teismo nurodymai, o pirmosios instancijos teismas negalėjo bylos išnagrinėti iš esmės ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nes teismas apie tokius ryšius sprendė remdamasis viso ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visetu. Pažymėtina, kad ir kasacinės instancijos teismas, panaikinęs apkaltinamąjį nuosprendį, 2002 m. birželio 4 d. nutartyje pažymėjo, kad teismo liko neatskleisti L. P. ir nenustatytos tapatybės asmenų ryšiai, jų turinys, rodantis buvus bendrą šios asmenų grupės veikimą, be kurio inkriminavimas L. P. ginklų ir šaudmenų laikymo taip pat neturi pakankamo pagrindo, t. y. kasacinės instancijos teismas pažymėjo nepakankamą apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumą dėl bendros grupės asmenų veikimo, tačiau tai nereiškė, kad, nenustačius tikslių šios grupės narių duomenų, nebuvo galimybės pagal esamus bylos duomenis spręsti, kokiais ryšiais buvo susiję L. P. ir šie nenustatyti asmenys. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad žemesnės instancijos teismai nesilaikė kasacinės instancijos teismo nurodymų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. P. kasacinį skundą atmesti.