Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr.(10-4)-D8-5290 dalyje, kuria UAB „Agrochemija“ atsisakyta kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo išlaidas (69196,67 Lt.), UAB „Agrochema“ iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priteisdamas 69196, 67 Lt. išlaidų, turėtų dėl pesticidų atliekų sutvarkymo, o iš Radviliškio rajono savivaldybės - 196047,55 Lt. išlaidų, turėtų atkuriant aplinką.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007m. sausio 18 d. sprendimą ir administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas sistemiškai aiškindamas Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai papildomai neapdorotos nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu; 32 straipsnį, kuriame įtvirtintas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad ,,atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų - pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas“; Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte įtvirtintą atliekų turėtojo sąvoką, kad tai atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atlieka; ir Dabartinio lietuvių kalbos žodyno terminą ,,turėtojas“, kuris apibrėžiamas kaip ,,savininkas, valdytojas“ padarė išvadą, kad Atliekų tvarkymo įstatymas asmenų prievolę tvarkyti atliekas tiesiogiai sieja su jų turėjimu. Daikto valdymas ir turėjimas nuosavybėje yra civilinės teisės institutai, todėl sprendžiant ar asmuo yra atliekų turėtojas turi būti vadovaujamasi ir bendrosiomis civilinių teisių atsiradimo taisyklėmis.

Kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pesticidų atliekos į sandėlį buvo suvežtos ir paslėptos nelegaliai, dar iki pareiškėjai įsigyjant pastatą, o iš 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų matyti, kad pirkdama sandėlį pareiškėja valios kokiu nors būdu įgyti ir jame paslėptus pesticidus neišreiškė, taip pat nenustatyta ir kitokių aplinkybių, kurios civilinės teisės normų būtų vertinamos kaip pareiškėjos nuosavybės ar valdymo teisės į pesticidus atsiradimo pagrindas, konstatavo, kad pastate esančios pesticidų atliekos negali būti laikomos pastato priklausiniu, kadangi nėra su pagrindiniu daiktu susijusios nuolatine funkcine savo paskirtimi.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pirkdama sandėlio pastatą pareiškėja netapo jame paslėptų pesticidų turėtoja, todėl jai neatsirado įstatyminės pareigos juos tvarkyti savo sąskaita. Taip pat pabrėžė, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų duoti privalomi nurodymai pareiškėjai sutvarkyti pesticidų atliekas savo lėšomis yra neteisėti. Neteisėti administraciniai aktai negali būti teisinės pareigos atsiradimo pagrindu.

Teismas padarė išvadą, kad 2005 m. gegužės 2 d. pavedimo sutartis, sudaryta tarp UAB ,,Agrochema“ ir Aplinkos ministerijos, taip pat negali būti vertinama kaip sukėlusi pareiškėjos prievolę savo sąskaita tvarkyti pesticidų atliekas; ši sutartis buvo sudaryta dėl konkrečių pesticidų tvarkymo darbų atlikimo pareiškėjai vykdant neteisėtus aplinkos apsaugos pareigūnų privalomuosius nurodymus. Pavedimo sutarties turinyje nėra sąlygų, kurios leistų spręsti, kad pareiškėja pripažino save pesticidų atliekų turėtoja ir taip prisiėmė prievolę savo sąskaita tvarkyti šias atliekas.

Aiškindamas Atliekų tvarkymo įstatymo 20, 25, 33 straipsnių, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 260 redakcija) 6.5 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 310 ,,Dėl pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programos“ 3 punkto (Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1334 redakcija), 9 - 10 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtinta pesticidų tvarkymo programa gali būti taikomas tik tuo atveju, kai pesticidai yra sukaupti iki 1991 metų. Ši faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendime nėra aptarta, bylos medžiagoje nėra ją tiesiogiai patvirtinančių įrodymų, apeliaciniame skunde Aplinkos ministerija ją ginčija. Teismas konstatavo, kad Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programos taikymas skundžiamame teismo sprendime nėra pakankamai pagrįstas.

Apibendrinęs nurodytų teisės normų turinį teismas padarė išvadą, kad aktualūs nagrinėjamam ginčui teisės aktai nustatė tam tikras Aplinkos ministerijos ir savivaldybių pareigas tvarkant atliekas, kurių turėtojas nežinomas, ir atskirai- pesticidų, sukauptų Lietuvoje iki 1991 metų, tvarkyme, tačiau nenustatė tokio teisinio reguliavimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė apelianto ginčijamą sprendimo dalį, t. y. Aplinkos ministerijai, kaip juridiniam asmeniui, nebuvo nustatyta pareiga savo lėšomis mokėti už atliekų sutvarkymą, tai turėjo būti daroma specialią paskirtį turinčiomis valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ar specialių fondų lėšomis. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Aplinkos ministerija negali būti įpareigota sumokėti už pareiškėjo atliktus atliekų tvarkymo darbus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja savo skundo reikalavimus iš esmės grindė ji turėjusi išlaidų – patyrusi žalą dėl to, kad valdžios ir savivaldybės institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Tokie pareiškėjos reikalavimai juridiškai turi būti kvalifikuojami kaip reikalavimai dėl žalos atlyginimo, nagrinėtini pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio normas.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja savo skundą grindė ne žalos atlyginimą reguliuojančiais teisės aktais, tačiau procesinės skundo teismui padavimo taisyklės, suformuluotos Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje, skundą paduodančio asmens neįpareigoja nurodyti tikslų savo reikalavimų juridinį pagrindą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį tinkamai juridiškai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius yra teismo pareiga – priimdamas sprendimą teismas privalo nustatyti ir nurodyti, kuris įstatymas turi būti taikomas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šią procesinę savo pareigą įvykdė netinkamai, t. y. spręsdamas bylą nepritaikė įstatymo, kurį taikyti privalėjo.

Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį ,žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą (2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-37 redakcija) žala, padaryta neteisėtas valdžios institucijų veiksmais, yra atlyginama iš specialiai tam skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurių valdytojas yra Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Taigi, ta aplinkybė, kad teismas pareiškėjos reikalaujamas sumas priteisė iš Aplinkos ministerijos, negali būti vertinama kaip formalus įstatymo pažeidimas, nelemiantis skundžiamo sprendimo neteisėtumo. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl valstybinės valdžios institucijų padarytos žalos atlyginimo atsakovu yra Lietuvos valstybė. Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje yra įtvirtintas aktyvus bylą nagrinėjančio teismo vaidmuo procese, teismas yra įpareigotas tinkamai išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Šios normos pagrindu bylą nagrinėjęs teismas, tinkamai juridiškai kvalifikavęs pareiškėjos reikalavimus, turėjo išaiškinti pareiškėjai procesinę teisę pakeisti netinkamą atsakovą – Aplinkos ministeriją tinkamu –valstybe. Šios procesinės pareigos pirmosios instancijos teismas taip pat neįvykdė.

Dėl nurodytų procesinių pažeidimų skundžiamą sprendimą teisėjų kolegija pripažino neteisėtu ir naikintinu, o administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nurodė, kadangi pareiškėja reiškė solidarų reikalavimą abiejų atsakovių atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio pagrindu pripažįsta, kad neteisėtas ir naikintinas yra visas teismo sprendimas, tiek skundžiama, tiek neapskųsta apeliaciniu skundu jo dalis. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėsiantis bylą teismas turi išspręsti netinkamos proceso šalies pakeitimo klausimą ir išnagrinėti ginčą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas taisykles, t. y. nustatyti, kokius neteisėtus aktus įvykdė kiekviena atsakovių ir kokio dydžio žalos atlyginimas atitinkamai turi būti priteistas.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo pareiškėja „Agrochema“ prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (10-4)-D8-5290 atsisakyti kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas bei įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą LR Aplinkos ministerijos, ir Radviliškio rajono savivaldybę kompensuoti jos patirtas pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas iš viso 265 244,22 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Agrochema“ skundą patenkino – panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr.(10-4)-D8-5290 dalyje, kuria UAB „Agrochema“ atsisakyta kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo išlaidas; priteisė pareiškėjai UAB „Agrochema“ solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Radviliškio rajono savivaldybės 265 244,22 litus (du šimtai šešiasdešimt penkis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt keturis litus, 22 centus) patirtoms pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė, pareiškėja pagal 2004 m. rugsėjo 3 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį Nr.313/2004P iš G. Ž. ir L. Ž. įsigijo nuosavybės teise jiems priklausančius pastatus, esančius Geležinkelio stoties gatvėje Nr.9d, Šeduvos mieste, Radviliškio rajone (I t., b.l. 13-15).

Radviliškio rajono policijos komisariatas 2004 m. liepos 28 d. raštu Nr. 2-10119 LR informavo Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą apie tai, kad Radviliškio rajono PK gautas anoniminis pranešimas, kad prieš kelias savaites nenaudojamame trąšų sandėlyje suvežtos ir užpiltos žemėmis kenksmingos cheminės medžiagos. Dėl šio fakto Radviliškio rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas. (I t, b. l. 120).

LR aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškėjai 2004 m. lapkričio 12 d. pateikė privalomąjį nurodymą Nr. 78 dėl tyrinėjimo darbų atlikimo, 2004 m. gruodžio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. 80, dėl cheminių medžiagų sutvarkymo, 2005 m. vasario 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. 1, dėl užaklinimo statybinio drenažo kolektoriaus žiočių, tikslu nutraukti vandens ištekėjimą į Daugyvenės upelio slėnį ir 2005 m. liepos 12 d. privalomąjį nurodymą Nr. 32, dėl pradėjimo vykdyti požeminio vandens monitoringą (I t., b. l. 121-124).

2005 m. kovo 2 d. pareiškėja su Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnu suderino sandėlyje rastų cheminių medžiagų sutvarkymo planą (I t., b.l. 38-39), o 2005 m. birželio 15 d. – nugriauto pesticidų sandėlio sutvarkymo planą (I t., b.l. 45-47).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniais pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo, turi nurodyti kokiais neteisėtais veiksmais ar neteisėtu neveikimu arba neatidžiai ir nerūpestingai elgiantis viešojo administravimo srityje jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju turtinės žalos atlyginimas siejamas su atsakovių neįvykdyta įstatymine pareiga sutvarkyti ginčo pesticidus valstybės biudžeto ir savivaldybės lėšomis. Dėl neteisėto veikimo ir buvo padaryta materialinė žala, kuri, pareiškėjos nuomone, sudaro 265 244,22 Lt (II t., 44-49).

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.

Teismas nustatė, kad pareiškėja UAB ,,Agrochema“ sandėlį, kuriame buvo užkastos pesticidų atliekos, įsigijo 2004 m. rugsėjo 3 d., o 2004 m. lapkričio - 2005 m. gruodžio mėnesį atliko jų sutvarkymo ir aplinkos atkūrimo darbus. Darbai buvo atlikti gavus Aplinkos ministerijos privalomus nurodymus, kuriais buvo reikalaujama iš pareiškėjos savo lėšomis atlikti pesticidų atliekų tvarkymo darbus. Teismas nustatė, kad pareiškėja pesticidų atliekų nukenksminimo darbams turėjo 63 810,45 Lt. (I t, b. l. 103; 21-26, 55-58, 61-63, 64, 102). Byloje esančios sąskaitos – faktūros (I t., b. l. 18, 19, 20, 35) patvirtina apie atliktus darbus, siekiant nustatyti chemines medžiagas: mėginių ištyrimas – 248,50 Lt, pesticidų nustatymas vandeny – 545,16 Lt, gruntinio vandens tyrimai – 462,56 Lt, vandens tyrimai – 4 130 Lt, vandens išvežimas – 12 809,84 Lt, traktoriaus paslaugos išvežimui – 1 067,49 Lt, grunto tvarkymas – 176 784 Lt, ekogeologiniai tyrimai – 5 900 Lt. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos turėtų išlaidų dydžio atsakovai neginčija ir pastabų dėl jų apskaičiavimo nepateikė.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja patyrė žalą dėl to, kad valdžios ir savivaldybės institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, nepagrįstai įpareigojo ją atlikti pesticidų nukenksminimo darbus, kai turėjo organizuoti šių darbų atlikimą iš atliekų sutvarkymui skirtų tikslinių lėšų. Atsakovių argumentą, kad pareiškėja įsigydama sandėlį privalėjo žinoti apie jame paslėptas pesticidų atliekas bei manydama, kad Radviliškio rajono aplinkos apsaugos agentūros pareigūnų privalomieji nurodymai neteisėti galėjo jų nevykdyti, atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą 2007 m. spalio 12 d. nutartyje pažymėjo, kad pirkdama sandėlio pastatą pareiškėja netapo jame paslėptų pesticidų turėtoja, todėl jai neatsirado įstatyminės pareigos juos tvarkyti savo sąskaita. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos geranoriškas privalomų nurodymų vykdymas ir atliekų sutvarkymas neatima iš jos galimybės reikalauti patirtos žalos atlyginimo iš institucijų, kurios nurodė sutvarkyti atliekas, kai tokią pareigą turėjo jos pačios.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatęs, kad žala pareiškėjai yra atsiradusi dėl Radviliškio rajono savivaldybės bei Aplinkos ministerijos bendrų neteisėtų veiksmų, ir atsižvelgiant į tai, kad Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programa buvo įgyvendinama LR biudžeto lėšomis, įpareigojo atsakoves LR valstybę, atstovaujamą LR aplinkos ministerijos, ir Radviliškio rajono savivaldybę solidariai kompensuoti UAB „Agrochema“ patirtas pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą iš naujo, yra saistomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. spalio 12 d. nutarties. LVAT nustatė, kad teismas turi išspręsti netinkamos proceso šalies pakeitimo klausimą ir išnagrinėti ginčą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas taisykles, t. y. nustatyti, kokius neteisėtus aktus įvykdė kiekviena atsakovių ir kokio dydžio žalos atlyginimas atitinkamai turi būti priteistas.

2. Teismas panaikino Aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (10-4)-D8-5290 dalyje, kuria pareiškėjai atsisakyta kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo išlaidas, tačiau 265 244,22 litus patirtoms pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidoms atlyginti priteisė solidariai iš Valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos ir Radviliškio rajono savivaldybės.

3. 2008 m. vasario 11d. teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas paaiškino, kad Aplinkos ministerija turi atlyginti 63,810 tūkst. Lt už pesticidų surinkimą ir utilizavimą, o Radviliškio savivaldybė 196,047 tūkst. Lt. už aplinkos atkuriamuosius darbus. Tai reiškia, kad pareiškėja supranta, kad nepaisant to, kad bendras žalos dydis gali būti išieškomas solidariai iš Aplinkos ministerijos ir Radviliškio savivaldybės, tačiau atskirais atvejais turi būti nustatyti atskiri neteisėti aktai, dėl kurių ir atsirado minėta bendra žala.

4. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Tokiu būdu galima konstatuoti, kad pareiškėjo minima žala dėl pesticidų surinkimo ir utilizavimo atsirado po to, kai Aplinkos ministerija priėmė sprendimą „Dėl kompensacijos už pesticidų atliekų tvarkymo“, o pareiškėjos minima žala už aplinkos atkuriamuosius darbus galėjo atsirasti nebent dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono aplinkos apsaugos agentūros privalomųjų nurodymų.

Žemesnės instancijos teismas

Bendradarbiavimo principas ir funkcijų pasiskirstymas tarp Aplinkos ministerijos ir savivaldybių įgyvendinant pesticidų atliekų tvarkymą, yra reglamentuotas pačioje Programoje. LVAT pažymėjo, kad Aplinkos ministerijai teisės aktais nėra nustatyta pareiga tiesiogiai apmokėti pesticidų atliekų sutvarkymo ir aplinkos atkūrimo priemones. Vadovaujantis Programos 8-10 punktais galima daryti išvadą, kad Aplinkos ministerija, vertindama reikalingą lėšų poreikį pagal savivaldybių pateiktus konkrečius duomenys, preziumuoja kad savivaldybių pateikti duomenys yra tikslūs ir galutiniai, nes, vadovaujantis Programa, savivaldybės pačios turėtų būti suinteresuotos, kad būtų sutvarkyti pesticidų atliekų sandėliai ir jie nukenksminti (6.2 punktas).

13. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Radviliškio rajono savivaldybė ir Aplinkos ministerija turėjo pakankamą informaciją apie Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje esančias pesticidų atliekas, tačiau nesiėmė aktyvių, įstatymais joms numatytų veiksmų, šioms atliekoms tinkamai sutvarkyti ir gauti finansavimą nenumatytoms pesticidų atliekoms tvarkyti. Teismas klaidingai vertina pripažindamas šias atliekas nenumatytomis, nes baudžiamojoje byloje nustatyta, kad į Geležinkelio stoties g. 9 D esantį sandėlį pesticidai buvo suvežti iš Radviliškio rajono savivaldybei priklausančio seno sandėlio, o pagal Programos priemonių planą viena iš priemonių yrą sutvarkyti pesticidų atliekų sandėlius ir padaryti juos nekenksmingus. Todėl Aplinkos ministerija visiškai pagrįstai, vadovaudamasi gero bendradarbiavimo principu, preziumavo, kad Radviliškio rajono savivaldybė pateikė tikslius ir galutinius duomenis apie Radviliškio rajono savivaldybėje esančiuose sandėliuose pesticidų atliekas, ir pagal pateiktus duomenis Aplinkos ministerija skyrė atitinkamą finansavimą. Taigi, nėra juridinio pagrindo, kad Aplinkos ministerija už tų pačių pesticidų atliekų sutvarkymą turėtų skirti finansavimą antrą kartą. Teismas dėl šios faktinės aplinkybės sprendime nepasisakė.

14. Radviliškio rajono aplinkos apsaugos pareigūnai kaip Aplinkos ministerijos sistemos dalis preziumavo, kad Radviliškio rajono savivaldybė pateikė tikslius ir galutinius duomenis apie Radviliškio rajono savivaldybėje esančiuose sandėliuose pesticidų atliekas, pagal kuriuos buvo skirtas Aplinkos ministerijos finansavimas, todėl teikiant privalomuosius nurodymus dėl aplinkos atkūrimo priemonių nebuvo pagrindo manyti, kad Geležinkelio stoties g. 9 D aptiktos pesticidų atliekos nepatenka į tą duomenų sąrašą, kuris Radviliškio rajono savivaldybės buvo pateiktas Aplinkos ministerijai.

15. Aplinkos ministerija nėra solidarus atsakovas kartu su Radviliškio rajono savivaldybe, nes teismas iš byloje esančios medžiagos ir faktinių aplinkybių neteisingai nustatė, kad dėl pareiškėjos patirtų išlaidų, susijusių su Geležinkelio stoties g. į 9 D sandėlyje pesticidų atliekų tvarkymų ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymo taip pat yra kalta Aplinkos ministerija.

16. Teismas nesilaikė CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų taisyklių ir nustatė konkrečių Aplinkos ministerijos neteisėtų aktų, dėl kurių galėjo atsirasti pareiškėjos žala, kuri turėtų būti atlyginta iš valstybės biudžeto. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti Aplinkos ministeriją solidariu atsakovu už tuos padarinius, kurie atsirado tik dėl Radviliškio rajono savivaldybės aktų.

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nesilaikė ABTĮ 86 ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. nenurodė konkrečios teisės normos ar normų, kuriomis remiantis Radviliškio rajono savivaldybė tuo laikotarpiu turėjo pareigą atlikti veiksmus ir kurių tariamai neatliko.

2. Teismas nurodė tik tuomet galiojusiuose teisės aktuose nustatytą Radviliškio rajono savivaldybės kompetenciją atliekų tvarkymo srityje, nenurodydamas tariamojo neteisėto neveikimo juridinio pagrindo. Nenustačius neteisėto neveikimo juridinio pagrindo, t. y. įstatymo, pagal kurį Radviliškio rajono savivaldybė turėjo pareigą atlikti įstatyme numatytus veiksmus, tačiau jų neatliko, civilinė atsakomybė negalima.

4. Teismas, kaip pagrindinį teisės aktą, iš kurio atsirado pareiga Savivaldybei veikti ginčijamu atveju, nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 310 „Dėl pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programos“. Šis Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtinta pesticidų tvarkymo programa galėjo būti taikoma tik tuo atveju, kai pesticidai buvo sukaupti iki 1991 metų. Ši faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nustatyta.

5. Teismas nenagrinėjo ar pareiškėja, sudarydama pastatų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 313/2004P ir įsigydama iš G. Ž. ir L. Ž. pastatus, žinojo apie ten užkastus pesticidus. Jei būtų nustatyta, jog pareiškėja žinojo apie pesticidų buvimą, ši aplinkybė būtų turėjusi lemiamos įtakos bylos baigčiai.