- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-657-303-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-3-00003-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Teresėlė Kazlauskienė
- Nukentėjusysis
- I. B. M.
- Kaltinamasis
- L. S.
- Kategorijos
Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Nida VigelienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-657/11Teisminio proceso Nr. 1-03-3-00003-2010-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)
2011 m. birželio 20 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios I. B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. dėl kaltinimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Iš I. B. M. priteista 500 Lt L. S. turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., būtent: 2009-06-19, bute, esančiame adresu Mindaugo g. 32-7, Vilniuje, konflikto metu, atvykus dujotiekio darbuotojams išjungti dujų ir I. B. M. ėmus priekaištauti jam dėl jo kaip bendrasavininkio pareigų nevykdymo, jis ėmė prieš ją smurtauti – traukė iš tos vietos, kurioje stovėjo, stumdė, trenkė kumščiu į galvą. Mušimo ir stumdymo, dėl kurio I. B. M. buvo atsitrenkusi į baldus, pasėkoje, pastarajai buvo padarytos poodinės kraujosruvos nugaroje, kairiame petyje, abiejuose žastuose, abiejose šlaunyse, t.y. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privati kaltintoja ir nukentėjusioji I. B. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir priimti L. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Mano, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus ir surinktus įrodymus bei netinkamai išaiškino LR BK 140 str. nuostatas, tuo pažeisdamas materialinių teisės normų vertinimo principus. Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstyta nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų duotų parodymų vertinimo versija. Nurodo, kad pagal Lietuvių kalbos žodyną žodis „smurtas" reiškia šiurkščią prievartą. Pažymi, jog nagrinėjamo įvykio metu L. S. laikė ją stipriai suėmęs, o toks pasikėsinimas į asmens laisvę, iššaukia bandymą priešintis. Taip pat mano, kad dėl prieš ją panaudotos jėgos nustatyti sužalojimai yra fizinio smurto vartojimo įrodymas, kurį patvirtina eksperto išvada bei eksperto parodymai, duoti teismo posėdžio metu. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas, teikdamas išaiškinimą, nevertino eksperto išvados bei jo parodymų ir jais nesirėmė, neteisingai interpretavo AB „Lietuvos dujos" darbuotojų parodymus, nevertino K. B. parodymų, nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais irgi galimas, leistinas ir būtinas. Pareiškėjos nuomone, byloje užfiksuoti ir nenuginčyti faktai vertintini kaip atitinkantys smurto kaip šiurkščios prievartos apibrėžimą. Klaidingas pirmosios instancijos teismo fizinio smurto interpretavimas nepaneigia paties smurto buvimo fakto, ypač kai jis yra užfiksuotas eksperto išvadoje bei patvirtintas paties eksperto teismo posėdžio metu.
Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino L. S. jos atžvilgiu panaudotus veiksmus. Nurodo, jog nepaisant to, kad nebuvo nustatyta L. S. tiesioginė tyčia, jo ketinimai sudaryti AB „Lietuvos dujos" darbuotojams sąlygas atlikti savo darbą, neturi įtakos pačios veikos atlikimo faktui, o jai padaryta žala yra tyčinės jo veikos rezultatas. Vertindama byloje surinktus įrodymus apeliantė daro išvadą, jog L. S. nors ir nesiekė jos sužaloti, tačiau tikrai suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir sąmoningai naudodamas smurtą, sukėlusį fizinį skausmą, leido atsirasti kilusiems padariniams. Teismo vertinimas, jog L. S. veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikaltimu, apeliantės nuomone, prieštarauja LR BK 140 straipsnio nuostatoms, iš kurių matyti, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas yra priskiriamas prie nusikaltimų žmogaus sveikatai, todėl tokios žalos nustatymas yra pakankamas pagrindas pavojingai veikai konstatuoti.
Teismo posėdyje privati kaltintoja ir nukentėjusioji I. B. M. bei jos atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis L. S. ir jo gynėja prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios I. B. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl L. S. išteisinimo pagal LR BK 140 str. 1 d., nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos nepažeistos.
Analizuojant byloje esančius įrodymus, ir visų pirma pačios nukentėjusiosios parodymus, matyti, kad nagrinėjamo įvykio dieną, laiptinėje pasitikusi dujotiekio darbuotojus, paprašė, kad jie neatjungtų dujų iki pirmadienio. Šiems atsakius, jog jie kalbėsis su L. S., ji grįžo į butą ir uždarė duris. Netrukus su dukra atvyko L. S. ir į butą įleido dujotiekio darbuotojus. Tuomet, laikydama rankas už nugaros įsitvėrusi durų rankenos, pareiškė, jog dujų atjungti ji neleis. Tuo tarpu L. S. priėjęs prie jos, pradėjo jai spausti riešus, sukti, traukti rankas. Kadangi jai suskaudo, ji L. S. atstūmė. Tuomet jis staigiai metė ją į kampą, prispaudė ir, apėmęs iš už nugaros, labai stipriai spaudė. Ji bandė išsiveržti, ištrūkti. Jai labai skaudėjo, todėl prašė, kad L. S. ją paleistų. Tačiau šis, būdamas už nugaros, keliu jai spyrė, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Pavykus trumpam ištrūkti, L. S. jai prispaudė nugarą, petį, trenkė į dešinį petį. Gerai pamena, kad vieną kartą sudavė kumščiu į galvą. Įvykį matė ir girdėjo jos tėvas bei dukra. Nurodo, kad jai buvo silpna, drebėjo rankos ir kojos. Kai dujotiekio darbuotojai išėjo, L. S. ją paleido.
Analizuojant išteisintojo L. S. parodymus matyti, kad jis neneigia konflikto, kilusio 2009-06-19, ryte, su I. B. M. dėl atjungiamų dujų, tačiau tvirtina, jog smurto pastarosios atžvilgiu jis nenaudojo. Įvykio dieną kartu su I. B. M. tėvu atvyko į butą, kur turėjo būti atjungtos dujos už skolas. I. B. M. neįleidus tuo tikslu atvykusių dujotiekio darbuotojų į butą, atrakino duris. Pastaroji pasitiko šaukdama, kad dujų atjungti neleis. Jis bandė su pastarąja kalbėtis gražiuoju, tačiau ji buvo nusiteikusi priešiškai. Stovėdama tarpdury su kavos puodeliu, pradėjo kelti toną, į ką jis reagavo tuo pačiu. Prasidėjus žodiniam konfliktui, I. B. M. išpylė ant jo kavą. Atšokęs atgal, pamatė, kad ši su puodeliu taiko suduoti jam per galvą. Išsisukęs nuo smūgio, sugriebė I. B. M. už rankos ir apkabino prispausdamas prie savęs. Tuo tarpu dujotiekio darbuotojams pasakė, kad jie dujas atjungtų. I. B. M. pradėjo priešintis, muistytis, bandė ištrūkti, šaukė. Jis pastarąją laikė prispaudęs prie savęs, kad ši nepultų dujotiekio darbuotojų. Pripažįsta, kad I. B. M. jis laikė kiek galima stipriau, kad neištrūktų, tačiau neigia sudavęs jai smūgius. Jiems besistumdant, įgriuvo į kampą. Teigia, kad pastarajai nustatyti sužalojimai yra jos pačios agresijos padarinys, kuomet ji spardėsi, bandydama ištrūkti. Kai tik dujotiekio darbuotojai baigė darbą, jis I. B. M. paleido.
Iš B. M. ir L. S. parodymų analizės matyti, kad kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, jie nurodo iš esmės tas pačias įvykio faktines aplinkybes. Apie tai, kad tarp I. B. M. ir L. S., 2009-06-19, dėl dujų atjungimo kilo konfliktas, kurio eigoje, L. S. laikė nukentėjusiąją, kad ši, dėl savo neadekvačios reakcijos, netrukdytų dujotiekio darbuotojams atjungti dujas, patvirtina ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai L. L., J. S. Apie kilusio konflikto aplinkybes, parodymus davė ir liudytojos M. Z. bei K. B. Tačiau šių liudytojų nurodytos aplinkybės, kaip gautos iš skirtingų šaltinių – M. Z. iš L. S. ir V. J. M., o K. B. iš I. B. M., suprantama, jog skiriasi. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi išteisintojo parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir įvykio metu bute buvusių asmenų parodymai, įvertindamas ir aplinkybę, jog I. B. M. L. S. paleido iš karto, kai tik dujotiekio darbuotojai baigė darbą. To neneigia ir pati apeliantė. Todėl nukentėjusiosios nurodytai situacijai, kai žmogus esant liudytojams tyčia smurtauja, o jiems išėjus, nutraukia smurto veiksmus, trūksta logikos.
Tuo tarpu LR BK 140 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t.y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas.
Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G2504/09(01) matyti, kad galimai 2009-06-19 įvykusio konflikto su L. S. metu I. B. M. buvo padarytos poodinės kraujosruvos nugaroje, kairiame petyje, abiejuose žastuose, abiejose šlaunyse, kairio pakinklio srityje, paveikus kietais, bukais daiktais. Sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l. 13-14).
Tačiau vien šios aplinkybės, t.y. nežymaus sveikatos sutrikdymo fakto konstatavimo, priešingai nei teigia apeliantė, nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 140 str. 1 d. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t.y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai, t.y. veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.
Iš L. S. parodymų matyti, kad pastarasis I. B. M. nemušė ir savo veiksmais jos sužaloti nesiekė. Jo veiksmus – stipriai suspaudus laikyti, sąlygojo pačios nukentėjusiosios agresyvus, siekiant ištrūkti iš jo glėbio, ir neadekvatus situacijai elgesys, kurio metu, tame tarpe ir dėl kontakto su aplink buvusiais daiktais, pastarajai galėjo atsirasti tam tikri sužalojimai.
Aplinkybę dėl nukentėjusiosios elgesio tiek iki konflikto, tiek ir jam kilus, kuomet L. S. nukentėjusiąją laikė suspaudęs glėbyje iš nugaros tam, kad atvykę dujotiekio darbuotojai galėtų patekti į virtuvę ir atjungti dujas, patvirtino ir, kaip jau minėta, įvykio vietoje buvę liudytojai juolab, kad L. L. bei J. S. buvo pašaliniai asmenys. Tuo tarpu nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, jog L. S. ją būtų tyčia stumdęs, spardęs, kumščiu sudavęs į galvą ar kitaip jos atžvilgiu smurtavęs, siekdamas ją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, be apeliantės ir liudytojos K. B. parodymų, kuriai apie šį įvykį taipogi buvo žinoma iš jos pačios, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu specialisto išvada, esanti byloje, patvirtina tik I. B. M. kūno apžiūros metu konstatuotus sužalojimus, jų lokalizaciją bei sužalojimo mastą, bet ne faktines šių sužalojimų atsiradimo aplinkybes, ką nurodė ir teismo posėdžio metu apklaustas tyrimą atlikęs ekspertas ( b. l. 173 ). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiajai fiksuotų kraujosruvų nevienodą intensyvumą, kas vėlgi kelia pagrįstas abejones dėl šių sužalojimų atsiradimo aplinkybių, juolab, kad apeliantė dėl sveikatos sutrikdymo masto pas specialistus kreipėsi praėjus po įvykio keletui dienų: pagal bylos duomenis įvykis buvo 2009-09-19, šeštadienį, o I. B. M. kūno tyrimas atliktas 2011-09-22, antradienį ( b. l. 4-5 ).
Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma teismui leido padaryti išvadą, kad specialisto išvadoje apeliantei konstatuoti sužalojimai visgi atsirado ne dėl L. S. tyčinių smurto veiksmų, siekiant pastarajai sukelti fizinį skausmą ar nežymiai ją sužaloti. Tuo tarpu baudžiamosios atsakomybės už nežymaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, įstatyme nenumatyta.
Dėl aukščiau pasakyto privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios I. B. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis L. S. ir jo gynėja pateikė pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 515997, prašydami priteisti iš I. B. M. L. S. 2 000 lt už patirtas išlaidas gynybai apeliacinės instancijos teisme.
Prašymas iš dalies tenkintinas.
LR BPK 105 str. 5 d. pasakyta, jog tuo atveju kai kaltinamasis baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo skundą išteisinamas, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, būtina atsižvelgti į kaltinamajam pareikšto kaltinimo sunkumą, specialių žinių reikalingumą, gynėjo suteiktos pagalbos kompleksiškumą, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, nukentėjusiojo turtinę padėtį ir panašiai.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad išteisintojo L. S. interesus apeliacinės instancijos teisme gynė adv. L. Razvickienė ( b. l. 200, 218). Už šias paslaugas, pagal pinigų priėmimo kvitą, Serija LAT Nr. 515997, išteisintasis L. S. savo gynėjai sumokėjo 2 000 lt. ( b. l. 220 ). Tačiau, įvertinus tai jog L. S. buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. padarymu, kuris pagal įstatymą priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme trukmę – nukentėjusiosios apeliacinis skundas išnagrinėtas per du teismo posėdžius, teismo posėdžiuose sugaištą darbo laiką, L. S. suteiktos gynėjos pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, kolegija išteisintojo patirtas išlaidas laiko pagrįstomis tik iš dalies, priteisiant jam 1 000 lt.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios I. B. M. apeliacinį skundą atmesti.
Iš I. B. M. priteisti 1 000 lt L. S. turėtų proceso išlaidų gynybai.