Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios akcinės bendrovės (toliau- ir BAB) „Ekra“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau- ir BAB) bankas “Snoras“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žalos, kurią, kaip nurodo pareiškėja, patyrė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos neveikimo – tinkamos investicijų apsaugos, kaip to reikalauja 2002 m. birželio 6 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeista 2009 m. gegužės 6 d. Europos parlemento ir Tarybos direktyvos 2009/44/EB (toliau- ir Direktyva 2002/47) neužtikrinimo, jos kompetentingoms institucijoms nepriėmus teisės aktų, kurie užtikrintų tinkamą investicijų apsaugą. Pareiškėjos vertinimu Lietuvos Respublika neužtikrino ir įstatymais nesureguliavo, kad įkaito davėjo lėšos, laikomos pas bankrutuojantį asmenį, netaptų bankrutuojančio asmens lėšomis. Pareiškėja skunde nurodo, kad dėl neteisėto neveikimo ji patyrė 536080, 57 eurų žalą, kurią prašo priteisti iš Valstybės.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ir AB bankas Snoras buvo sudariusi eilę sutarčių - garantijų, kredito suteikimo, finansinio užtikrinimo susitarimus (b. l. 8-25). Pareiškėjos ir AB banko Snoras teisiniai santykiai yra įvertinti ir teisiškai kvalifikuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais – 2013 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013 ir 2014 m. liepos 14 d. Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014, kuriose buvo nagrinėjamas pareiškėjos ieškinys BAB bankui Snoras dėl įpareigojimo grąžinti 1 850 979 Lt (536080, 57 Eur), netaikant Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.

2014 m. liepos 14 d. Lietuvos Apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014 konstatuotos faktinės aplinkybės: 1. AB „Ekra“ ir AB bankas Snoras 2011-06-17 sudarė Kredito sutartį Nr. 031-30541, kredito suteikimo tikslas - atsakovo išduotų garantijų Nr. 270/VG/100830282 (2010-08-31 Garantijos suteikimo sutartis) ir Nr. 270/VG/110617302 (2011-06-17 Garantijos suteikimo sutartis) apmokėjimas / išleidimas. Vykdydamas nurodytų 2010-08-31 ir 2011-06-17 Garantijų suteikimo sutarčių, taip pat 2011-06-17 Kredito sutarties nuostatas, ieškovas savo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeitė lėšas: 278 045 Lt ir 1 021 955 Lt, iš viso 1 300 000 Lt, kurie 2011-06-20 vidaus pervedimu buvo nurašytos nuo ieškovo sąskaitos ir pervestos į ieškovo sąskaitą, gavėju nurodytas AB „Ekra“, pervedimo paskirtis - lėšų deponavimas pagal 2011-06-17 kredito sutartį; 2. Garantijų suteikimo sutartyse nurodyta, kad šalių santykiams ir šioms sutartims visa apimtimi yra taikomas Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, o įkeičiama pinigų suma laikoma finansiniu užstatu. Bankas turi teisę perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus klientui ieškovui AB „Ekra“ bankroto ar restruktūrizavimo bylą (2011-07-22 sutarties 3.6 p., 2010-08-31 sutarties 3.1.2.1 p., Kredito sutarties 6.3.1 p.); 3. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš šalių sudarytų sutarčių turinio, AB „Ekra” be raštiško banko sutikimo neturi teisės perleisti įkeičiamo turto kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti (3.3 p., 3.8 p.), pinigai yra laikomi įkeistais nuo jų nurašymo iš kliento sąskaitų momento (3.5 p.), bankas turi teisę vienašališkai, be atskiro kredito gavėjo įspėjimo, perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (Kredito sutarties 6.3.1 p.) ir kt. Aptariamos civilinės bylos teisėjų kolegijos nuomone, AB „Ekra“ teiginiai, jog buvo sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perleidimo, paneigia 2011-07-22 Garantijos suteikimo sutarties 3.7 punktas, kuriame šalys susitarė, jog įkeičiami pinigai bus apskaitomi ginčo sąskaitoje ir klientas (AB „Ekra“) neturės teisės valdyti, naudotis bei disponuoti šiomis lėšomis, be to, susitarta, kad įkeitimo objektas perduodamas bankui (3.1.2.3 p. ir kt.). Teisėjų kolegija sutiko su Banko argumentais, jog AB „Ekra“ neteisingai vertino sutarčių nuostatas, neatsižvelgiant į jų visumą ir jas aiškindamas atsietai viena nuo kitos, be pagrindo teigia, jog įkeistos lėšos nėra Banko nuosavybė, todėl po bankroto bylos iškėlimo Bankui šios lėšos nepateko į bendrą jo turto masę. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, jog šalys sutartyje nurodė, kad esant sutartoms sąlygoms, Bankas įkeistas lėšas gali perimti savo nuosavybėn, nepaneigia teismo išvados, jog atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiką, šiuo atveju buvo susitarta dėl finansinio užstato susitarimo su nuosavybės teisės perdavimu, o ši paminėta nuostata sietina su banko teise realizuoti užstatą jo davėjo bankroto atveju; 4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šalys sutartyse susitarė, kad joms yra taikomas Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo įstatymas, įkeičiama pinigų suma laikoma finansiniu užstatu (2011-07-22 sutarties 3.6 p., 2010-08-31 sutarties 3.1.2.1 p., Kredito sutarties 6.3.1 p.), tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad šalys aiškiai nurodė, jog tik bankas turi teisę perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir iškėlus klientui, tai yra AB „Ekra“, bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Taigi teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo ir Banko išsakyta pozicija, jog vien ši aplinkybė, kad pagal sutarties nuostatas Bankas turi teisę realizuoti finansinį užstatą jo davėjo atžvilgiu, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo susitarta dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo ir ginčo lėšos turi būti grąžintos AB „Ekra“ nesilaikant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos tvarkos (CPK 185 str., CK 6.56 str. 8 d.); 5. Teismas pabrėžė, kad šalys (Bankas ir AB „Ekra“) sutartyse nebuvo nurodžiusios, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimas yra sudaromas - su nuosavybės teisės perdavimu, ar be. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau paaiškėjus, jog šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kylančias teises bei pareigas, kilus ginčui, jos aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat bendraisiais teisės principais.

Taigi valstybės (savivaldybės) civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 660-492/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, yra konstatavęs, kad „sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybinės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų, kad neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą, kad iš CK 6.271 straipsnio 3 dalies normos matyti, kad neteisėtais aktais (veiksmais) yra pripažįstami tik tokie aktai (veiksmai), kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 – 483/2007; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 – 978/2009; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-105/2012). Be to, pagal teismų praktiką CK 6.271 straipsnio 4 dalies nuostata, kad valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, reiškia, kad iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus, rimtas, atitinkamos valdžios diskrecijos ribų pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A – 502 – 3034 – 11).

1996-03-05 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du p?cheur SA prieš Vokietijos Federacine Respubliką ir T. Q. prieš Secretary of State for Transport, ex parte: F. L. ir kt., C- 46/93 ir C-48/93, EU:C:1996:79, dėl valstybės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl jai priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, principo išaiškinimo teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1. Pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2. Pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3. Yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (sprendimo 51 punktas).

Direktyvos 2002/47 tikslai, kaip matyti iš jos 5, 9, 10 ir 17 konstatuojamųjų dalių, yra apriboti administracinius formalumus, su kuriais turi susidurti į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais finansiniais įkaitais besinaudojančios šalys, sustiprinti šio įkaito teisinį saugumą nustatant, kad įkaitui netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto srityje, ir nustatyti greitą ir neformalistinę vykdymo tvarką, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti blogos įtakos poveikį tuo atveju, kai viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito (ESTT 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas „Private E. I. Group“ SIA prieš „Swedbank“ AS, C-156/15, 22 punktas).

Direktyvos 2002/47 4 straipsnio („Susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymas“) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad, kilus vykdymo įvykiui, įkaito gavėjas galės realizuoti bet kokį finansinį įkaitą, pateiktą pagal sutartį, ir, priklausomai nuo sutartų sąlygų, įgyvendinti susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, pinigus įskaitant ar panaudojant juos apmokėti skoloms, kylančioms iš atitinkamų finansinių įsipareigojimų (b punktas).

Pagal Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalį, valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Direktyva 2002/47 buvo įgyvendinta Lietuvos nacionalinėje teisėje Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis.

FUSĮ 1 straipsnyje yra nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja finansinio užtikrinimo ir užskaitos susitarimus ir jų vykdymo ypatumus. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti saugų, patikimą ir efektyvų finansinio užtikrinimo ir užskaitos susitarimų vykdymą. Šis įstatymas skirtas šio įstatymo priede nurodyto Europos Sąjungos teisės akto taikymui užtikrinti. Šio įstatymo priede nurodyta, kad yra įgyvendinama 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (OL 2004 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 3 tomas, p. 89) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES (OL 2014 L 173, p. 190).

Pareiškėjos skunde minimos Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 dalis buvo įgyvendinta FUSĮ 9 straipsnio 3 dalimi, o 4 straipsnio 5 dalis buvo įgyvendinta FUSĮ 9 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo. Remiantis FUSĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintu likvidavimo procedūrų apibrėžimu, į šią apibrėžtį taip pat įeina juridinio asmens bankroto procedūros. Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 83 straipsnyje, reglamentuojančiame bankų bankroto procedūras, nustatyta, kad bankų bankroto procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis įstatymas, Finansinio tvarumo įstatymas ir Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui. Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra numatyta, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų - mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Kaip konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018, kurioje po teismo kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo teismo prejudicinio sprendimo ir buvo priimtas skunde cituojamas Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas, tiek Įmonių bankroto įstatymas, tiek Bankų įstatymas, reglamentuojantis, inter alia, tam tikrus banko bankroto procedūros aspektus, suteikia FUSĮ nuostatoms prioritetą prieš jau minėtus teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad į banko sąskaitą įneštų lėšų teisinį režimą bei jų statusą bankroto atveju reglamentuojančios normos laikytinos bendrosiomis normomis (lex generalis), o FUSĮ įtvirtintas finansinio įkaito teisinis režimas - specialiosiomis normomis (lex specialis).

Pažymėtina, kad pareiškėja skunde visiškai nepateikia teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl šioje byloje reikėtų vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. priimtame prejudiciniame sprendime pateiktais išaiškinimais. Teismas sutinka su atsakovės atstovės Finansų ministerijos atsiliepime išdėstytais argumentais, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktu Direktyvos 2002/47 nuostatų išaiškinimu, kadangi skunde nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-107/17, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018, kurioje buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Išanalizavus bylos medžiagą, teismas neturi pagrindo sutikti, kad pareiškėjai buvo padaryta žala dėl to, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino 2002 m. birželio 6 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeistą 2009 m. gegužės 6 d. Europos parlemento ir Tarybos direktyvos 2009/44/EB. Iš aptarto teisinio reglamentavimo konstatuotina, kad direktyva Lietuvos Respublikoje įgyvendinta tinkamai. Teismo vertinimu, pareiškėja savo argumentus grindžia samprotavimais ir hipotetiniais teiginiais, nepateikdama jokių įrodymų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, kad egzistuoja būtina civilinės atsakomybės sąlyga - valdžios institucijų neteisėta veika - neveikimas. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismai detaliai išnagrinėjo AB „Ekra“ bei AB banko Snoras sutartinius teisinius santykius ir konstatavo, kodėl pareiškėjos prašomų priteisti, kaip žalos atlyginimas lėšų atžvilgiu, turėjo būti taikomas Įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Kaip to reikalauja Direktyva 2002/47, pagal FUSĮ galimos dvi finansinio užtikrinimo rūšys – perduodant nuosavybės teisę užstato gavėjui ir neperduodant nuosavybės teisės užstato gavėjui (FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalys).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pagrindiniu viešosios atsakomybės elementu yra laikytini neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-660-492/2017). Nagrinėjamo ginčo atveju nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų veiksmų, teismas konstatuoja, jog reikalavimas atlyginti patirtą turtinę žalą yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjos BAB „Ekra“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.