- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-30
- Bylos Nr.
- N-575-207-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 47.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. nutarimo V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevežio miesto vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariato specialistė 2008 m. sausio 23 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. P. už tai, kad ji 2008 m. sausio 18 d. apie 23.40 val., dirbdama pardavėja A. K. IĮ parduotuvėje, Smėlynės g. 73A, Panevėžyje, pardavė nepilnametei O. E., gim. duomenys neskelbiami, 2 litrų talpos plastmasinį „Euro“ alaus butelį. Tuo V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalį.
II.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 27 d. nutarimu V. P. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nesant jos veiksmuose pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, sudėties. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visetą – V. P. teisme duotą paaiškinimą, kuris yra nuoseklus ir atitinka jos parodymus, duotus administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo momentu, bei iš esmės atitinka ir Ž. Č. prašyme, policijos pareigūnės tarnybiniame pranešime bei nepilnametės O. E. paaiškinime nurodytas įvykio aplinkybes, konstatavo, kad Ž. Č., paprašydama savo nepilnametės dukros ir jai duodama pinigų, taip pat pati būdama kartu su dukra, išprovokavo V. P. parduoti nepilnametei alų, t. y. išprovokavo padaryti administracinį teisės pažeidimą. Remdamasis baudžiamųjų bylų praktikos analogija, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Ž. Č. veiksmai negali būti vertintini kaip administracinio teisės pažeidimo padarymą imituojantis elgesio modelis, nes Ž. Č. veikė ne pagal įstatymo numatytą tvarką, tad šiuo atveju ji buvo šiai veiklai vykdyti netinkamu subjektu, todėl jos veiksmai duodant nepilnametei dukrai pinigus ir paprašant nupirkti alaus vertintini kaip V. P. provokacija padaryti pažeidimą. Be to, Ž. Č. buvimas kartu su dukra, šiai perkant alkoholį, patvirtina, kad V. P. veiksmuose nebuvo jokios tyčios padaryti šį pažeidimą, t. y. ji, nenorėdama pažeisti teisės normų, nemanydama, kad yra provokuojama padaryti pažeidimą, buvo priversta pačios Ž. Č. taip pasielgti. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. P. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, sudėties, todėl jos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).
III.
Apeliaciniu skundu Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. nutarimą ir paskirti V. P. administracinę nuobaudą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog pardavėja būtų mačiusi, kaip motina paduoda pinigus dukrai ir prašo nupirkti alaus. Taigi toks motinos poelgis negalėjo turėti įtakos atsakovės elgesiui, nes dukra pirko alų savarankiškai. Todėl atsakovė, parduodama alų nepilnametei, įvykdė pažeidimą, numatytą ATPK 164 straipsnio 3 dalyje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą V. P. paaiškino, kad ji iš matymo pažinojo pirkėją-moterį (Ž. Č.), o kartu su ja bei jos vyru viduryje stovinti mergina, buvo jų dukra, todėl net neabejojo, kad alkoholį pirko kartu su ja buvę merginos tėvai. Kadangi apie alaus pirkimą pirmiausiai užsiminė girtas nepilnametės tėvas, todėl ji jam alaus nepardavė. Tuomet paprašė merginos motina, net nurodė, kokį alų reikia paduoti, todėl buvo akivaizdu, jog alų perka tėvai. Kadangi abu merginos tėvai buvo šalia, V. P. net nesuabejojo, jog ji nepilnametė, todėl padavė prašomą alaus butelį. Kas paėmė alaus butelį, V. P. teigia nemačiusi, tačiau jei būtų kilę abejonių dėl merginos amžiaus, ji neabejotinai būtų paprašiusi jos asmens dokumentų. Taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu dėl jos nežinojimo, jog mama merginai davė 10 Lt alaus pirkimui. V. P. nuomone, iš nepilnametės O. E. pareiškimo matyti, kad motina jai davė 10 Lt alaus pirkimui, todėl akivaizdu, jog alkoholio pirkimą paskatino pati motina. Visos aplinkybės rodo, kad V. P. buvo provokuojama padaryti administracinį teisės pažeidimą, tačiau ji jo nepadarė, kadangi alų pirko tėvai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
V. P. administracinėn atsakomybėn patraukta už tai, kad pardavė alkoholio produktą nepilnametei, t. y. padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 2008 m. sausio 28 d., apie 23.40 val., į A. K. IĮ parduotuvę atėjo trijų asmenų šeima (tėvas, motina ir dukra). Motina padavė dukrai 10 litų ir pasakė nupirkti alaus. Tokius faktus patvirtina tiek Ž. Č. (nepilnametės motinos) pareiškime (b. l. 4), tiek Panevėžio m. VPK pareigūnės tarnybiniame pranešime (b. l. 5), O. E. paaiškinime (b. l. 6) bei pačios atsakomybėn traukiamos V. P. paaiškinime (b. l. 10) nurodytos aplinkybės. Minėti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad Ž. Č. provokavo V. P. padaryti pažeidimą – ji pati davė dukrai pinigus ir nurodė, kokį alų pirkti. Be to, pažymėtina, kad visi anksčiau aptarti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad visi trys asmenys į parduotuvę atėjo kartu, todėl V. P., būdama pardavėja ir iš matymo pažinodama minėtą šeimą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jų dukra atėjo kartu su jais ir kad alkoholį perka tėvai.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ž. Č. veiksmai negali būti vertintini kaip administracinio teisės pažeidimo padarymą imituojantis elgesio modelis, nes Ž. Č. veikė ne pagal įstatymo numatytą tvarką, tad šiuo atveju ji buvo šiai veiklai vykdyti netinkamu subjektu, todėl jos veiksmai duodant nepilnametei dukrai pinigus ir paprašant nupirkti alaus gali būti vertinami tik kaip V. P. provokacija padaryti pažeidimą. Pažymėtina, kad netgi jeigu Ž. Č. būtų veikusi kaip pareigūnė (o ji nėra pareigūnė), jos veika vis tiek negalėtų būti laikoma teisėta, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teisinėje valstybėje leistinos teisėsaugos institucijų veiklos, imituojančios nusikalstamą (įstatymą pažeidžiančią) veiką, ribos yra apibrėžtos teisės doktrinoje, vidaus ir tarptautinių teismų praktikoje. Šios nuostatos galioja ir administraciniams teisės pažeidimams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad nusikalstamos veikos modeliu gali būti tik ,,prisijungiama“ prie besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, kai nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtinti nepriklausomo ir nešališko teisingumo vykdymo principai turi būti išlaikyti visų teisės pažeidimų rūšių tyrimo procese – ir paprasčiausių, ir sudėtingiausių. Valstybė turi užtikrinti visuomenės saugumą naudodama tik teisėtas priemones ir nepažeisdama konvencijos garantuotų asmens teisių. Viešu interesu ir tikslingumu negali būti pateisintos įrodinėjimo priemonės, gautos policijos provokacijomis. Šios nuostatos reiškia, kad teisėsaugos institucijų veikla naudojant teisės pažeidimą imituojančius veiksmus negali pažeisti esminio principo – teisinė valstybė kovoja prieš nusikalstamumą, t. y. siekia sumažinti nusikalstamų veikų skaičių panaudodama prevencines priemones ar užkirsdama kelią daromiems nusikaltimams, tačiau jokiu būdu negali skatinti nusikalstamų veikų ir dauginti jų skaičiaus (2006 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9 – 1373/2006, 2005 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9 – 1331/2005).
Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą nutarimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. nutarimą V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.