Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

- dėl kaltinimo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką;

- dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiktų valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai neveiktų vykdydami įgaliojimus, bei netiesiogiai susitarė duoti jam kyšį ir tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:

2014 m. kovo 30 d., 19.23 val., paskambino iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į V. J. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) žinodamas, kad šis yra laikinai nušalintas nuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigų, bei žinodamas, kad V. J. turi visuomeninę padėtį, įtaką ir pažintis tarp valstybės tarnautojų – policijos pareigūnų, paprašė pastarojo atvažiuoti prie prekybos centro „Iki“, esančio Goštauto g. 40, Vilniuje, padėti paveikti valstybės tarnautojus – Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos (toliau – KPV) Kelių patrulių rinktinės (toliau – KPR) patrulius, po ko apie 19.33 val. V. J. atvažiavus į A. P. nurodytą vietą prie Vilniaus apskrities VPK KPV KPR tarnybinio automobilio borto numeris V1861, „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – kuo V. J. patvirtino netiesioginį susitarimą su A. P. ir pažadą pasinaudoti pažintimis bei įtaka paveikti valstybės tarnautojus, kad šie A. P. interesais neteisėtai neveiktų vykdydami įgaliojimus. A. P. kartu su V. J. prašė nesurašyti protokolo A. P. dėl pastarojo nepatraukimo administracinėn atsakomybėn už galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems); nevesti pažeidimo informacijos, suteikiant registruojamų objektų identifikacinį kodą; siūlė pareigūnams leisti V. J. pasirašyti pažeidimo protokole už A. P. arba leisti pasirašyti dokumente pašaliniam asmeniui; siūlė pareigūnams patikrinti V. J. blaivumą alkotesteriu vietoj A. P. arba leisti patikrinti blaivumą pašaliniam asmeniui, tačiau pareigūnams nesutikus su jų prašymais, toliau siekė paveikti pastarųjų tinkamą – sąžiningą tarnybinių pareigų atlikimą, V. J., A. P. prašymu, toliau naudodamasis padėtimi, įtaka ir pažintimis policijoje siūlė pareigūnams paskambinti Vilniaus apskrities VPK KPV viršininkui V. Č., Vilniaus apskrities VPK KPV KPR vadui M. P. ir suderinti A. P. paleidimą šio nebaudus, o A. P., veikdamas kartu su V. J., visą laiką buvo netoliese ir bandė paveikti pareigūnus palaikydamas visus V. J. prašymus; tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas kartu su V. J., 2014 m. kovo 30 d., laikotarpiu apie 19.33 val. – 21.00 val., būdamas prie prekybos centro „Iki“, esančio Goštauto g. 40, Vilniuje, stovinčio Vilniaus apskrities VPK KPV KPR tarnybinio automobilio borto numeris V1861 „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. P. tiesiogiai pasiūlė Vilniaus apskrities VPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui R. P. ir patruliui Ž. L. 500 Lt kyšį, skaičius „500“ užrašius ant popieriaus lapo, kurį V. J. sakant „mes parašėm jums“ parodė pareigūnams, ką pareigūnai suprato kaip tiesioginį pasiūlymą raštu apie A. P. ir V. J. ketinimus atsilyginti 500 Lt kyšiu už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), tačiau pareigūnams nesutikus, A. P., veikdamas kartu su V. J., kuris buvo netoliese, pasiūlė duoti Vilniaus apskrities VPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui R. P. 1 000 Lt kyšį, skaičius „1 000“ užrašęs ant popieriaus lapo, ką pareigūnas suprato kaip tiesioginį pasiūlymą raštu apie ketinimus atsilyginti 1 000 Lt kyšiu už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), bet pareigūnams nesutikus su jų prašymais ir V. J. liepus, A. P. pasakė, kad nevairavo automobilio Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiais savo veiksmais siekė, kad V. J., pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka policijos pareigūnams, už kyšį – kitokios asmeninės naudos turėjimą, t. y. pastovių darbinių santykių turėjimą su A. P. ir pastovių konsultacijų teikimą vykstant minėto administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teisme, nes A. P. su pastaruoju yra sudaręs 2014 m. vasario 18 d. atstovavimo sutartį, paveiktų Vilniaus apskrities VPK KPV KPR pareigūnus, kad šie neteisėtai neveiktų, vykdydami įgaliojimus, bei tiesiogiai pasiūlė duoti Vilniaus apskrities VPK KPV KPR pareigūnams kyšį už pageidaujamą šių neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl jo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems).

V. J. buvo kaltinamas tuo, kad pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi ir pažintimis su valstybės tarnautojais, kito asmens naudai netiesiogiai susitarė priimti kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai neveiktų, vykdydami įgaliojimus, tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos, o būtent:

būdamas laikinai nušalintas nuo Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigų, tačiau turėdamas visuomeninę padėtį, įtaką ir pažintis tarp valstybės tarnautojų – policijos pareigūnų, 2014 m. kovo 30 d., 19.23 val., A. P. paskambinus iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) V. J. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) bei paprašius atvažiuoti prie prekybos centro „Iki“, esančio Goštauto g. 40, Vilniuje, padėti paveikti valstybės tarnautojus – Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos (toliau – KPV) Kelių patrulių rinktinės (toliau – KPR) patrulius, V. J. sutiko ir apie 19.33 val. atvažiavo į A. P. nurodytą vietą prie Vilniaus apskrities VPK KPV KPR tarnybinio automobilio borto numeris V1861, „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip patvirtindamas netiesioginį susitarimą ir pažadą, panaudojant savo įtaką, paveikti valstybės tarnautojus, bei veikdamas kartu su A. P., pastarajam esant šalia ir prašant paveikti valstybės tarnautojus, prisistatė Vilniaus apskrities VPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui R. P. ir patruliui Ž. L. kaip valstybės tarnautojas – Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vadu, dėl ko pareigūnai V. J. palaikė šiuo metu užimančiu vadovaujančias pareigas valstybės tarnyboje, bei laikotarpiu apie 19.33 val. – 21.00 val. prašė pareigūnų, kad šie A. P. interesais neteisėtai neveiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. prašė nesurašyti protokolo A. P. dėl pastarojo nepatraukimo administracinėn atsakomybėn už šio galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems); nevesti pažeidimo informacijos, suteikiant registruojamų objektų identifikacinį kodą; siūlėsi pasirašyti pažeidimo protokole už pažeidėją A. P. arba leisti pasirašyti dokumente pašaliniam asmeniui; siūlė vietoje A. P. alkotesteriu blaivumą patikrinti jam arba leisti patikrinti blaivumą pašaliniam asmeniui, tačiau pareigūnams nesutikus su V. J. prašymais, V. J. toliau siekdamas paveikti pastarųjų tinkamą ir sąžiningą tarnybinių pareigų atlikimą, naudodamasis savo padėtimi, įtaka ir pažintimis policijoje siūlėsi paskambinti Vilniaus apskrities VPK KPV viršininkui V. Č., Vilniaus apskrities VPK KPV KPR vadui M. P. ir suderinti A. P. paleidimą šio nebaudus; tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas kartu su A. P. 2014 m. kovo 30 d., laikotarpiu apie 19.33 val. – 21.00 val., būdamas prie prekybos centro „Iki“, esančio Goštauto g. 40, Vilniuje, stovinčio Vilniaus apskrities VPK KPV KPR tarnybinio automobilio borto numeris V1861 „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. J. ir A. P. tiesiogiai pasiūlė Vilniaus apskrities VPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui R. P. ir patruliui Ž. L. 500 Lt kyšį, skaičius „500“ užrašę ant popieriaus lapo, kurį rodė pareigūnams V. J. sakant „mes parašėm jums“, ką pareigūnai suprato kaip tiesioginį pasiūlymą raštu apie V. J. ir A. P. ketinimus atsilyginti 500 Lt kyšiu už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), tačiau pareigūnams nesutikus, V. J., veikdamas kartu su A. P., buvo netoliese kai A. P. pasiūlė duoti Vilniaus apskrities VPK KPV KPR (duomenys neskelbtini) vyresniajam patruliui R. P. 1 000 Lt kyšį, skaičius „1 000“ užrašęs ant popieriaus lapo, ką pareigūnas suprato kaip tiesioginį pasiūlymą raštu apie ketinimus atsilyginti 1 000 Lt kyšiu už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), tačiau pareigūnams visgi nesutikus V. J. liepė A. P. pasisakyti nevairavus automobilio Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, įtaka ir pažintimis su valstybės tarnautojais – policijos pareigūnais, A. P. naudai pažadėjo ir siekė paveikti Vilniaus apskrities VPK KPV KPR pareigūnus, kad šie neteisėtai neveiktų, vykdydami įgaliojimus ir tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį Vilniaus apskrities VPK KPV KPR pareigūnams už pageidaujamą šių neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas kitokios asmeninės naudos – pastovių darbinių santykių turėjimo su A. P. ir pastovių konsultacijų A. P. teikimo vykstant minėto administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teisme, nes su pastaruoju yra sudaręs 2014 m. vasario 18 d. atstovavimo sutartį, tokiais savo veiksmais padarė didelę žalą valstybei, t. y. pažeidė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, pasinaudojo savo visuomenine padėtimi ir įtaka, tarnyba bei pažintimis ir už A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad sprendimas išteisinti A. P. ir V. J. dėl visų jiems pareikštų kaltinimų priimtas pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis bei padarius faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Galima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė byloje esančių tarnybinio automobilio vaizdo ir garso įrašymo įrenginiu padarytų įrašų. Pirmosios instancijos teisme buvo ištirti tik tarnybinio automobilio vaizdo ir garso įrašymo įrenginio kietajame diske buvę įrašai, dalis kurių buvo sugadinti ir jų nebuvo galima peržiūrėti. Tačiau BPK nėra imperatyviai nustatyta, kad įrodymu baudžiamojoje byloje gali būti pripažinti tik originalioje informacinėje laikmenoje esantys įrašai, svarbu, jog duomenys būtų gauti teisėtai, būtų patikimi ir patvirtintų arba paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teisme buvo iškviestas ir apklaustas ekspertas P. K., kuris paaiškino, kad tarnybinio automobilio vaizdo ir garso įrašymo įrenginio kietajame diske buvę įrašai galėjo būti sugadinti dėl netinkamo šio disko naudojimo (prijungimo prie kompiuterio nenaudojant blokuojančio įrenginio), viruso ar kitų priežasčių ir jų atkūrimas atliekant ekspertizę tik tikėtinas. Kadangi kartu su baudžiamosios bylos medžiaga teismui buvo pateiktos šių įrašų kopijos kompaktiniame diske, todėl siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes ir paneigti bet kokias abejones dėl netinkamo ir nevisapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, prokuroro prašymu įrašų kopijos buvo peržiūrėtos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nors ištirti atskiri įrašai laiko prasme nesudaro vientisos visumos, taip pat nėra procesiškai įformintas šių įrašų įrašymas į kompaktinį diską, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šių įrašų autentiškumo. Atskiruose įrašuose užfiksuotas vaizdas ir garsas yra vientisas, neiškarpytas, nėra jokių prielaidų manyti, kad įrašai būtų sumontuoti iškreipiant tikrųjų įvykių eigą.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu ištirtus įrašus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl A. P. ir V. J. išteisinimo dėl jiems pareikštų kaltinimų. Skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis BPK jam keliamų turinio ir formos reikalavimų. Esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą nenustatyta.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Šiame kontekste yra svarbi baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai).

A. P. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, o V. J. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad A. P., sustabdytas policijos pareigūnų ir žinodamas apie V. J. visuomeninę padėtį, įtaką ir pažintis tarp valstybės tarnautojų – policijos pareigūnų, 2014 m. kovo 30 d., 19.23 val., paskambino V. J. ir paprašė jo atvažiuoti į A. Goštauto g. siekdamas, kad šis, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiktų A. P. sustabdžiusius policijos pareigūnus R. P. ir Ž. L. už kyšį – kitokios asmeninės naudos turėjimą, t. y. pastovių darbinių santykių turėjimą su A. P. ir pastovių konsultacijų teikimą vykstant administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teisme, po ko apie 19.33 val. V. J. atvažiavus į nurodytą vietą ir taip patvirtinus netiesioginį susitarimą su A. P. ir pažadą už kyšį pasinaudoti pažintimis bei įtaka paveikti valstybės tarnautojus, kad šie A. P. interesais neteisėtai neveiktų vykdydami įgaliojimus, A. P. kartu su V. J. prašė nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo A. P. dėl pastarojo nepatraukimo administracinėn atsakomybėn už galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnyje, nevesti pažeidimo informacijos, suteikiant registruojamų objektų identifikacinį kodą, siūlė pareigūnams leisti V. J. pasirašyti pažeidimo protokole už A. P. arba leisti pasirašyti dokumente pašaliniam asmeniui, siūlė pareigūnams patikrinti V. J. blaivumą alkotesteriu vietoj A. P. arba leisti patikrinti blaivumą pašaliniam asmeniui, A. P. prašymu V. J. siūlė pareigūnams paskambinti Vilniaus apskrities VPK KPV viršininkui V. Č., Vilniaus apskrities VPK KPV KPR vadui M. P. ir suderinti A. P. paleidimą šio nebaudus.

Taip pat A. P. ir V. J. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrai, būdami prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, A. P. tiesiogiai pasiūlė R. P. ir Ž. L. 500 Lt kyšį, skaičius „500“ užrašydamas ant popieriaus lapo, kurį V. J. sakant „mes parašėm jums“ parodė pareigūnams, ką policijos pareigūnai suprato kaip tiesioginį pasiūlymą raštu apie A. P. ir V. J. ketinimus atsilyginti 500 Lt kyšiu už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. A. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje, pareigūnams nesutikus, A. P., veikdamas kartu su V. J., kuris buvo netoliese, pasiūlė duoti R. P. 1 000 Lt kyšį, skaičius „1 000“ užrašydamas ant popieriaus lapo, ką pareigūnas suprato kaip tiesioginį pasiūlymą raštu apie ketinimus atsilyginti 1 000 Lt kyšiu už minėtą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, bet pareigūnams nesutikus su jų prašymais ir V. J. liepus, A. P. pasakė, kad automobilio nevairavo.

Išteisintieji A. P. ir V. J. dėl jiems inkriminuotų veikų savo kaltės nepripažino.

A. P. parodė, kad buvo sustabdytas važiuojant Geležinio vilko gatve, priėjęs R. P. pasakė, kad automobiliui nėra atlikta privaloma valstybinė techninė apžiūra, kadangi automobilis turėjo lipduką, patvirtinantį atliktą techninę apžiūrą, todėl A. P. nesutiko su policijos pareigūnu, R. P. pateikė asmens tapatybės kortelę ir automobilio registracijos pažymėjimą, R. P. neklausė, kodėl A. P. neturi vairuotojo pažymėjimo. R. P. klausė, ar A. P. pažįsta kokį policijos pareigūną, kad būtų galima išspręsti susidariusią situaciją taikiai. Tokį policijos pareigūno klausimą A. P. suprato kaip kurstymą duoti kyšį. A. P. atsakius, kad gali paskambinti pažįstamam policijos pareigūnui, R. P. nurodė sekti paskui tarnybinį automobilį į kitą vietą. Jau nuvažiavus į A. Goštauto gatvę, A. P. paskambino V. J. kaip teisininkui, kuris gali suteikti teisines konsultacijas ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistos jo teisės. Stovint A. Goštauto gatvėje R. P. vis klausė, kada atvažiuos „savas žmogus“. Atvažiavęs V. J. pradėjo aiškintis aplinkybes, diskutuoti su policijos pareigūnais, bet jam nepavyko jų įtikinti, kad nėra pagrindo administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti, po kiek laiko priėjo R. P., įteikė protokolą, tai galėjo būti apie 20 val., A. P. grįžo į savo automobilį, atsidarė jame buvusią alaus skardinę ir nemažai iš jos atsigėrė, bet prisiminęs, kad pas policijos pareigūnus liko jo dokumentai, nuėjo pasiimti dokumentų. Tada R. P. pasakė, kad jaučia alkoholio kvapą, todėl pareikalavo pasitikrinti blaivumą, A. P. paprašė V. J. išsiaiškinti dėl tokio reikalavimo pagrįstumo. Kol V. J. aiškinosi aplinkybes, A. P. buvo kiek atokiau nuo tarnybinio automobilio, tik girdėjo, kad V. J. siūlė taip pat sėkmingai patikrinti V. J. ar kito pašalinio asmens blaivumą, sakė galintis paskambinti bet kuriam teisinį išsilavinimą turinčiam asmeniui, kuris pasakytų, jog policijos pareigūnų reikalavimas yra neteisėtas. Nepavykus įtikinti policijos pareigūnų dėl jų veiksmų neteisėtumo, V. J. išvyko, tada A. P. atsisėdo į tarnybinį automobilį, kur jam buvo siūloma pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, bet jis atsisakė.

V. J. parodė, kad paskambinęs A. P. paprašė atvažiuoti į A. Goštauto gatvę, kur jį sustabdė policijos pareigūnai. Nuvykus į nurodytą vietą A. P. paaiškino, jog policijos pareigūnai liepė paskambinti pažįstamam policijos pareigūnui, kad galėtų išspręsti susidariusią situaciją. Atvykęs V. J. bandė aiškintis dėl automobilio techninės apžiūros, bet policijos pareigūnai nesutiko pakeisti savo nuomonės, todėl A. P. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurį A. P. pasirašyti davė R. P.. Tada A. P. nuėjo į savo automobilį, bet netrukus išlipo pasakęs, jog pas policijos pareigūnus pasiliko jo dokumentai, ir nuėjo prie tarnybinio automobilio, bet greitai grįžo ir paaiškino, kad policijos pareigūnai reikalauja pasitikrinti blaivumą, nors alaus A. P. sakė išgėręs automobilyje jau po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo. Tuomet V. J. vėl aiškinosi su policijos pareigūnais dėl galimai neteisėto policijos pareigūnų reikalavimo, bet supratęs, kad policijos pareigūnų neperkalbės, išvyko palikdamas A. P. vieną.

Nors išteisintieji A. P. ir V. J. neigia jiems inkriminuotus neteisėto pobūdžio prašymus nesurašyti A. P. administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje, nevesti galimo pažeidimo informacijos į sistemą, siūlymus leisti pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokole arba leisti pasitikrinti blaivumą V. J. ar kitam pašaliniam asmeniui už A. P., o visą bendravimą su policijos pareigūnais R. P. ir Ž. L. įvardija tik kaip diskusiją dėl neva neteisėto administracinių teisės pažeidimų protokolų už automobilio, kuriam neatlikta privaloma valstybinė techninė apžiūra, vairavimą ir už atsisakymą tikrintis blaivumą surašymo, tačiau tokie išteisintųjų paaiškinimai yra paneigti ne tik policijos pareigūnų R. P. ir Ž. L. parodymais, bet ir tarnybinio automobilio vaizdo ir garso įrašymo įrenginio įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis. Iš pastarųjų matyti, kad V. J. ne kartą kreipiasi į R. P. „kolega“, pasisako esantis „(duomenys neskelbtini) vadas“, siūlo paskambinti vadovaujančias pareigas policijoje užimantiems asmenims, kuriuos įvardija draugais, gerais pažįstamais, nurodo, kad „ateis ta draugė ir papus“ (kalbama apie blaivumo pasitikrinimą už A. P.), tiek A. P., tiek V. J. ne kartą vartoja tokias frazes kaip „tuščioj vietoj darot problemas“, „jau surašėt protokolą“, „mes išvažiuojam, (pastaba: A. P.) palieka čia mašiną“, „mes iškeliaujam“, „sugadinsit (sugriausit) gyvenimą“ (jei bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas) ir „gali daug pakeisti“ (jei policijos pareigūnai elgsis kaip prašoma), taip pat A. P. nurodo, kad „jeigu negalima šitaip, išspręsim kitaip <...> ne taip yra sprendžiamas klausimas“. Įrašas paneigia ir išteisintųjų parodymus, jog neva nebuvo jokios moters, kuri buvo įsėdusi į tarnybinį automobilį ir turėjo pasitikrinti blaivumą už A. P., nors toks epizodas aiškiai užfiksuotas įraše, o tuo metu išteisintieji buvo šalia tarnybinio automobilio. Apklausti policijos pareigūnai R. P. ir Ž. L. nurodė tokius išteisintųjų veiksmus supratę kaip spaudimą elgtis neteisėtai, o ne teisinių konsultacijų teikimą ar bendro pobūdžio diskusiją apie situacijos vertinimą.

Kitaip išteisintųjų veiksmų neturi pagrindo vertinti ir teisėjų kolegija, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad vien nevienkartiniai prašymai, siūlymai elgtis neteisėtai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 226 ir 227 straipsnius, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas būtinasis šių nusikalstamų veikų požymis – netiesioginis susitarimas duoti (priimti) kyšį ir tiesioginis siūlymas duoti kyšį.

Kaltinime dėl prekybos poveikiu išteisintiesiems inkriminuota, jog jie netiesiogiai susitarė (A. P. paskambindamas ir pakviesdamas atvažiuoti V. J., o šis atvažiuodamas į A. P. nurodytą vietą) dėl kyšio – kitokios asmeninės naudos, kuri įvardijama kaip pastovių darbinių santykių turėjimas su A. P. ir pastovių konsultacijų teikimas vykstant administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimui Vilniaus miesto apylinkės teisme. Ši tariama nauda grindžiama tarp A. P. ir V. J. sudaryta 2014 m. vasario 18 d. atstovavimo sutartimi (2 t., b. l. 75). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kaip A. P. žadėjo atsilyginti V. J. tam, kad šis atvyktų ir padėtų paveikti policijos pareigūnus, ir ar iš viso ką nors žadėjo, išteisintųjų tarpusavio telefoninių pokalbių turinys nėra užfiksuotas, o vien sudaryta atstovavimo sutartis nesudaro pakankamo pagrindo neginčijamai išvadai, kad A. P. galėjo pažadėti V. J. leisti jam atstovauti būtent konkrečioje administracinio teisės pažeidimo byloje. Tuo labiau kad kaltinimas šiuo aspektu yra nelogiškas. Pagal kaltinimą V. J. buvo kviečiamas tam, kad paveiktų policijos pareigūnus ir šie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo A. P. už galimai padarytą ATPK 126 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, bet nesurašius administracinio teisės pažeidimo protokolo nebūtų ir administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo Vilniaus miesto apylinkės teisme, dėl to A. P. neturėjo jokio pagrindo žadėti V. J. leisti jam atstovauti administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjime.

Kaltinime dėl papirkimo išteisintiesiems inkriminuota, kad jie tiesiogiai pasiūlė kyšį: iš pradžių 500 Lt, o paskui ir 1 000 Lt užrašydami skaičius „500“ ir „1 000“ ant popieriaus lapo ir rodydami juos pareigūnams. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimas A. P. ir V. J. dėl 500 Lt kyšio siūlymo yra suformuluotas nevienodai. A. P. inkriminuota tai, kad jis tiesiogiai pasiūlė 500 Lt kyšį policijos pareigūnams R. P. ir Ž. L. užrašęs skaičius „500“ ant lapo, kurį pareigūnams parodė V. J., sakydamas „mes parašėm jums“. Tuo tarpu V. J. veikos aprašyme nurodyta, kad 500 Lt kyšį policijos pareigūnams R. P. ir Ž. L. tiesiogiai pasiūlė V. J. ir A. P., užrašę ant lapo skaičius „500“. Taigi, kaltinimas šioje dalyje A. P. ir V. J. skiriasi dėl esminių bylos aplinkybių. Dėl 1 000 Lt kyšio siūlymo abiems išteisinamiesiems inkriminuota, kad kyšį policijos pareigūnui R. P. tiesiogiai pasiūlė A. P., kai V. J. buvo netoliese, skaičių „1 000“ užrašęs ant popieriaus lapo.

Tačiau net nežiūrint aptarto kaltinimų prieštaringumo, A. P. ir V. J. inkriminuotų aplinkybių dėl kyšio siūlymo nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Vien dėl to, kad A. P. ir V. J. parodymai neigiant aukščiau aptartą darytą spaudimą policijos pareigūnams elgtis neteisėtai, t. y. nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo A. P., buvo paneigti, savaime negalima daryti išvados, kad išteisintieji neapsiribojo vien tik prašymais, bet kartu ir siūlė policijos pareigūnams kyšį. Kaip jau buvo minėta, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė nėra preziumuojama, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti neginčijamai įrodytas, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Pagrindinis įrodymas, kuriuo apeliaciniame skunde išteisintųjų kaltę įrodinėja prokuroras, yra policijos pareigūno R. P. parodymai. Iš esmės tai yra vienintelis įrodymų šaltinis, patvirtinantis išteisintiesiems kaltinimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, todėl ypatingai svarbu įvertinti liudytojo parodymų patikimumą, kruopščiai sugretinti R. P. parodymus su kitais byloje surinktais įrodymais ir patikrinti kiek jie atitinka bylos faktines aplinkybes, ką ir padarė apygardos teismas teisingai konstatuodamas, jog R. P. parodymai dėl kyšio siūlymo nelaikytini patikimais, kad jais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, nei kiti byloje apklausti asmenys, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ištirti tarnybinio automobilio vaizdo ir garso įrašymo įrenginiu užfiksuoti įrašai nepatvirtina R. P. parodymų dalyje dėl kyšio siūlymo.

Apklausiamas R. P. parodė, kad bendraujant su A. P. ir V. J. dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pagal ATPK 126 straipsnį jam du kartus buvo rodomi lapeliai, iš pradžių su užrašytu skaičiumi „500“, o vėliau su skaičiumi „1 000“ (apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. P. abejodamas dėl siūlytos sumos buvo įvardijęs ir skaičių „800“), taip siūlant 500 ir 1 000 Lt kyšius. Pažymėtina, kad net R. P. parodymai, kuriais siūlo vadovautis prokuroras, paneigia A. P. ir V. J. inkriminuotos veikos siūlant 500 Lt kyšį aplinkybes. R. P. parodė, kad pirmąjį lapelį su užrašytu skaičiumi „500“ jam parodė porininkas Ž. L., kai tuo tarpu pagal kaltinimą siūlydamas 500 Lt kyšį lapelį rodė V. J.. Anot R. P., antrą kartą lapelį rodė A. P..

Prokuroro apeliaciniame skunde minimas liudytojas Ž. B. tik patvirtino, kad 2014 m. kovo 30 d. vakare R. P. jam skambino du kartus, pirmą kartą klausdamas, ar pažįsta (duomenys neskelbtini) policijos vadą, antrą kartą klausdamas kaip aprašyti pažeidimą administracinio teisės pažeidimo protokole, bet telefoninių pokalbių metu nieko nesakė apie siūlomas pinigų sumas. Ž. B. paaiškino, kad apie tariamai siūlytą kyšį R. P. jam pasakė jau vėliau, kai buvo surašęs tarnybinį pranešimą. Taigi, Ž. B. parodymai apie siūlytą kyšį remiasi R. P. jam papasakota įvykių versija, todėl pirmiausia turi būti patikrintas R. P. parodymų teisingumas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka peržiūrėti tarnybinio automobilio vaizdo ir garso įrašymo įrenginiu padaryti įrašai nepatvirtino nei R. P. parodymų, nei A. P. ir V. J. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių. Be įraše užfiksuotų nuolatinių išteisintųjų įkalbinėjimų nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo taip pat užfiksuota kaip V. J. sako „mes parašėm jums ir viskas“, bet, priešingai nei nurodyta kaltinime, tuo metu nerodo jokio lapelio su užrašytu skaičiumi „500“, kita užfiksuota A. P. frazė „galit paskaityti <...> va čia vat, parašyta ir viskas išspręsim klausimą“ pati savaime irgi nepatvirtina, kad R. P. buvo rodomas lapelis su užrašytais skaičiais, reiškiančiais siūlomo kyšio sumą.

Tuo tarpu R. P. porininkas Ž. L. kategoriškai tvirtino, kad nematė ir negirdėjo, kad kas nors būtų siūlęs kyšį jam ar R. P.. Liudytojas neneigė, kad parodė A. P. parašytą lapelį R. P., bet lapelyje buvo parašyta frazė, kurios esmė buvo negadinkit gyvenimo ar susigadinau gyvenimą, lapelyje jokių skaičių užrašyta nebuvo.

Svarbu ir tai, kad duodamas parodymus teisme R. P. nebuvo nuoseklus, atsakydamas į klausimus tas pačias aplinkybes aiškino skirtingai. Duodamas parodymus teisme kyšio davimo aplinkybes R. P. aiškino nebe taip nuosekliai. Iš esmės R. P. negalėjo kategoriškai patvirtinti, ar lapelis su užrašytu skaičiumi „500“ jam buvo siūlomas iki tarnybinio automobilio užvedimo ar po to. Tai yra svarbu, nes užvedus tarnybinį automobilį automatiškai pradeda veikti vaizdo ir garso įrašymo įrenginys. Iš pradžių R. P. nurodė, kad 500 Lt kyšį A. P. siūlė iki tarnybinio automobilio variklio užvedimo tam, kad nereikėtų pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl automobiliui neatliktos privalomos valstybinės techninės apžiūros, bet paskui parodymus pakeitė ir tvirtino, kad iki administracinio teisės pažeidimo protokolo už automobiliui neatliktą privalomą valstybinę techninę apžiūrą pasirašymo kyšis nebuvo siūlomas. Abejonių kelia ir R. P. paaiškinimai, kad V. J. turėjo padėti A. P. dėl vengimo tikrintis blaivumą, nors kaip pats R. P. teigė alkoholio kvapą nuo A. P. pajutęs šiam pasirašant administracinio teisės pažeidimo protokolą už neatliktą privalomą valstybinę techninę apžiūrą, kai pagal bylos duomenis V. J. jau buvo atvažiavęs.

Be to, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal R. P. 2014 m. kovo 31 d. tarnybinį pranešimą (1 t., b. l. 1), kuriame nurodyta tik apie bandymus prašymais ir įtikinėjimais paveikti policijos pareigūnus nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo A. P. ar surašyti protokolą pašaliniam asmeniui, taip pat apie siūlymus leisti pašaliniam asmeniui pasitikrinti blaivumą už A. P., bet apie neva rodytus lapelius ir juose užrašytus skaičius nieko neužsimenama.

Negalima sutikti su prokuroro argumentais, jog pats lapelių su užrašytais skaičiais rodymo faktas ar tokio lapelio rodymo momentas yra neesminės aplinkybės BK 227 straipsnyje numatyto nusikaltimo kontekste, kad jų kaip smulkmenų policijos pareigūnas nesureikšmintų ir nenurodytų tarnybiniame pranešime ar dėl jų klystų duodamas parodymus.

Nesutampant policijos pareigūnų, sustabdžiusių automobilį vairuojantį A. P., parodymams bei nei vienam kitam įrodymui nepatvirtinant R. P. parodymų dėl kyšio davimo, būtina atsižvelgti ir į R. P. kaip policijos pareigūno veiksmus reaguojant į jam siūlytą kyšį. Iš R. P. veiksmų įvykio metu kyla pagrįstų abejonių, ar kyšis buvo siūlomas. Ž. L. parodė, kad jam R. P. nieko nesakė apie bandymą papirkti, pats jokių siūlymų duoti kyšį ar derybų dėl kyšio sumos negirdėjo ir nematė, priešingu atveju iš karto A. P. ir V. J. būtų sulaikyti. Apklausiamas R. P. nurodė, kad per dešimt tarnybos metų yra buvęs sulaikęs 10-15 asmenų už bandymą papirkti, bet aiškino, kad ankstesni atvejai skyrėsi nuo nagrinėjamo byloje, kadangi anksčiau buvo duodami pinigai. Kita vertus, R. P. patvirtino ne kartą dalyvavęs policijos pareigūnams rengiamose paskaitose, kur buvo aiškinama, kas yra papirkimas, kaip į tokias situacijas reaguoti, todėl abejotina, ar R. P. nebūtų pakakę žinių įvertinti rodomus lapelius kaip kyšio siūlymą. Tuo labiau kad pats R. P. papildomai nurodė, jog atvažiavęs V. J. demonstravo piniginės turinį, bet jis matė, kad piniginėje nėra tokios pinigų sumos, kokia buvo siūloma.

Pažymėtina ir tai, kad tariamai A. P. parašyti rašteliai nebuvo surasti. Bylos medžiagoje net nėra procesiškai užfiksuota, ar tų raštelių tarnybiniame automobilyje iš viso buvo ieškoma, pats R. P. jų taip pat nepateikė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje nesurinkus įrodymų, neginčijamai patvirtinančių išteisintiesiems pareikštus kaltinimus, daroma išvada, kad A. P. pagrįstai išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį, V. J. pagrįstai išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį.

V. J. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį piktnaudžiavęs tarnyba. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su V. J. išteisinimu ir teigia, kad apygardos teismas neteisingai konstatavo, jog V. J. inkriminuotos veikos metu neatitiko BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjekto požymių.

BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas yra specialus – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. BK 230 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nurodyti valstybės tarnautojai yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas. Kadangi V. J. įvykio metu buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl nagrinėjamoje byloje svarbios ir Vidaus tarnybos statuto nuostatos, apibrėžiančios vidaus tarnybos sistemos pareigūną kaip statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas priimtą statutinį valstybės tarnautoją, atliekantį įstatymuose nustatytas funkcijas, kuriomis užtikrinamas vidaus reikalų įstaigai įstatymuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintį įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantį pareigūnams. Taigi, valstybės tarnautoju BK 230 straipsnio prasme laikytinas tik toks asmuo, kuris ne tik formaliai eina pareigas valstybės tarnyboje, bet atlieka įstatymuose nustatytas funkcijas, turi tam tikrus viešojo administravimo įgaliojimus.

Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme pasireiškia piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Toks nusikalstamos veikos objektyviosios pusės apibūdinimas taip pat suponuoja tai, kad kaltininkas turi turėti tam tikrus įgaliojimus, pareigas, teises ir pan.

Byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo susidariusi situacija, kai A. P. prašymu atvažiavęs jam padėti V. J. dar Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi buvo laikinai nušalintas nuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigų.

Sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų nereiškia pareigūno statuso praradimo. Tokia praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose administracinėse bylose (Nr.A-234-552/2015; A-1300-143/2015 ). Tačiau prokuroras Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškina vienpusiškai, neatsižvelgdamas į minėtose nutartyse pateiktą sisteminį Vidaus tarnybos statuto nuostatų išaiškinimą, jog nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas, nušalintas nuo pareigų pareigūnas nuo nušalinimo momento grąžina pareigūno pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ir sprogmenis vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, arba jo įgaliotam pareigūnui, taip pat perduoda jam patikėtus tarnybinius dokumentus, inventorių, kitas darbo priemones, dėl ko nušalinimas nuo pareigų suprantamas kaip pareigūno statuso pasikeitimas, pasireiškiantis tuo, kad asmuo nebeturi tam tikrų anksčiau turėtų pareigų, įgaliojimų, negali atlikti funkcijų, kurias atlikdavo prieš nušalinimą, nors visiškai valstybės tarnybos santykiai su asmeniu ir nenutraukiami. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog toks pareigūnas negali būti laikomas valstybės tarnautoju BK 230 straipsnio prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. J. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Be to, nustačius, kad įvykio metu dėl laikino nušalinimo nuo pareigų V. J. buvo netekęs savo įgaliojimų ir negalėjo atlikti jam pavestų funkcijų, objektyviai negalimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Papildomai pažymėtina ir tai, kad, kaip buvo nurodyta aukščiau, byloje neįrodytas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – siekis gauti kitokios asmeninės naudos.

Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. P. ir V. J. dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, visgi neteisingai nurodė išteisinimo pagrindą dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo. Teismas konstatavo, kad A. P. ir V. J. išteisintini, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatyti du išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmuoju pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, kai nenustatyti visi būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, antruoju pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, kai veika buvo padaryta, bet nėra surinkta įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog ją padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, sprendimas išteisinti A. P. ir V. J. motyvuojamas tuo, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina pinigų siūlymo policijos pareigūnams fakto, t. y. nebuvo nustatytas vienas iš nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių, todėl A. P. ir V. J. turėjo būti išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti.

A. P. ir V. J. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.