Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko pareiškimą suinteresuotam asmeniui Joniškio rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir į 2/10 dalis buto priklausinio – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centro pateiktus duomenis matyti, kad kitų patalpų gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pirminė nuosavybės teisių registracija buvo atlikta pirkimo-pardavimo sutarties pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 pagrindu. Dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo dokumentai iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos, Kriukų seniūnijos, Šiaulių regioninio valstybės archyvo, VĮ Registrų centro negauti, vadinasi, šis butas liko neprivatizuotas. Joniškio rajono savivaldybei neperduotas, į jos balansą neįtrauktas. Iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos Kriukų seniūnijos pateiktos informacijos matyti, kad Kriukų seniūnijos archyve duomenų (statybos leidimo, eksploatavimo, privatizavimo) apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pagal 1964 m. CK 97-98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą ir kt.) savininkė. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir Vyriausybės nutarimu, valstybės turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus, buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn, miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turėjo teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su tuo pačiu adresu esančiu priklausiniu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai, butas Nr. 2 bei 2/10 dalys ūkinio pastato valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduoti savivaldybės nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nuosekliai sutampa tarpusavyje, jas patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, jais netikėti teismas neturi pagrindo. Įvertinus, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti prašomą juridinį faktą, nuosavybės teisių įregistravimo tikslu nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir 2/10 dalis buto priklausinio – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, kuris šiuo metu yra VĮ Turto bankas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti butą su dalimi priklausinio valstybės nuosavybe leis pareiškėjai įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais, 259, 260, 263, 265, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir 2/10 dalys ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tam, kad būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą valstybės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.