- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- I-1165-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00350-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1Teismo sprendimas
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. O. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3), skundo papildyme (b. l. 78-79) nurodė bei teismo posėdžio metu patikslino, jog jis nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. kovo 2 d. buvo kalinamas Marijampolės PN nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Atvykus į Marijampolės PN buvo patalpintas į karantino patapą, kurioje buvo laikomas kartu su 12 asmenų, kameroje nebuvo langų, trūko oro. Paskirstymo į būrius metu buvo paskirtas į 20 būrio kamerą Nr. 2, kurioje buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, parduotuvėje galėjo apsipirkti tik už 76 Eur, skambinti galėjo du kartus per mėnesį, kasdien tik 1 valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje. Kameroje Nr. 2 įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, joje buvo laikomi aštuoni asmenys. Nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. kovo 2 d. buvo laikomas 8 būryje, kuriame buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Neįrengti atskiri tualetai, tualetai atskirti tik sienelėmis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 7000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą (b.l. 12-20) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2017 m. birželio 27 d. Nurodė, kad Marijampolės PN nėra sisteminami ir saugomi duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas. Marijampolės PN yra 2 karantino patalpos, viso karantino patalpose gali būti 16 nuteistųjų, todėl daroma išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus tenkantis plotas. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus, jose nuteistieji laikomi trumpą laiko tarpą, todėl kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto. Pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 7/07-549 buvo paskirtas į 201 brigadą (20 būrys), tačiau toks paskyrimas buvo formalaus pobūdžio, kuris pareiškėjui nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, kadangi 20-ame būryje jis bausmės neatliko, bausmę atlikti buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (toliau - KTP) Nr. 2. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 28-345(1) pareiškėjui buvo skirta nuobauda 6 mėn. perkelti į KTP. Marijampolės PN KTP pareiškėjas nuobaudą atliko laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d. kamerose Nr. 2 ir Nr. 24. Vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Nurodė, kad Marijampolės PN administracijoje nėra fiksuotas atvejis, kad kameroje Nr. 2 būtų sudaužytas langas, kurio niekas nekeitė. Atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų neturi. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl per mažai įrengtų sanitarinių įrenginių, dėl ko galėjo patirti sunkumus prieinant prie įrenginių yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Sanitarinių mazgų įrenginius skiria aukštesnės nei 1,5 m. sienelės, todėl pareiškėjo argumentai dėl tariamai neužtikrinto privatumo yra nepagrįsti. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės salygos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. kovo 2 d., jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo, kamerų tipo patalpose bei karantino patalpoje.
Į bylą pateiktais įrodymais pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. liepos 4 d. buvo patalpintas į karantino patalpą (b. l. 84-85).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės PN yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m., joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms miegamoms vietoms vienam asmeniui tekęs plotas buvo 3,98 kv. m.; kitos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms miegamoms vietoms vienam asmeniui tekęs plotas buvo 3,98 kv. m. (b. l. 12, 60-62, 84-85).
Atsakovas atsiliepimu (b. l. 12) ir papildomais rašytiniais paaiškinimais (b. l. 84-85) nurodė, kad nėra saugomi duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas, todėl nėra galimybės pateikti įrodymų, kurioje konkrečiai karantino patalpoje buvo pareiškėjas.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad karantino patalpoje buvo laikomas kartu su dar 12 asmenų. Iš pareiškėjo 2017 m. liepos 3 d. skundo Marijampolės visuomenės sveikatos centrui (b. l. 53-54) matyti, kad pareiškėjas teikdamas skundą dėl karantino patalpos, nurodo, kad karantino patalpoje buvo laikoma viso 11 nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde teismui ir 2017 m. liepos 3 d. skunde Marijampolės visuomenės sveikatos centrui nurodo priešingas aplinkybes dėl karantino patalpoje buvusių nuteistųjų skaičiaus ir pats sau prieštarauja, teismas šių pareiškėjo argumentų nevertina ir remiasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad vykdant Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 28-345 (I) paskirtą nuobaudą (b. l. 32), pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas:
Laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurios plotas buvo 14,42 kv. m., joje įrengtos 4 miegamos vietos, esant užimtoms visoms vietoms, vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,6 kv. m.; laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 24, kurios plotas buvo 20,35 kv. m., joje įrengtos 5 miegamos vietos, esant užimtoms visoms vietoms, vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,07 kv. m. (b. l. 34).
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą bei teismo posėdžio metu nesutiko su kameroje Nr. 2 įrengtu miegamųjų vietų skaičiumi, teigė, kad kameroje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y. 4 dviejų aukštų lovos (b. l. 78-79) . Šioms aplinkybės pagrįsti įrodymų nepateikė.
Į bylą pateiktas pareiškėjo 2017 m. spalio 2 d. skundas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai, kuriuo pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose Nr. 2 ir Nr. 24, tačiau neskundžia didelio nuteistųjų skaičiaus kamerose ar ploto trūkumo. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti byloje surinkta medžiaga, todėl ja remiasi.
Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. kovo 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrį, 1 miegamąją patalpą, kurio plotas 76,95 kv. m., joje įrengtos 24 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,2 kv. m. (b. l. 36).
Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo gyvenamąsias vietas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo ir pačio pareiškėjo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, dėl to buvo sumažinta leistina apsipirkti pinigų suma parduotuvėje iki 76 Eur, telefoninių skambučių skaičius iki dviejų kartų per mėnesį ir pasivaikščiojimo laikas iki 1 valandos per dieną.
Atsakovo atstovo teismui pateiktais papildomais duomenimis, pareiškėjui buvo taikomos ne drausmės grupės sąlygomis. Leidimai bei draudimai skirti ne drausmės grupės nuteistiesiems, kuomet taikomos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 75 straipsnio nuostatos, o taikomi reikalavimai nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, vadovaujantis BVK 145 straipsniu (b. l. 88-89).
BVK 145 straipsnyje įtvirtintos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji dirba atskirai nuo kitų nuteistųjų (BVK 145 str. 2 d.). Taigi, nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose reglamentuoja BVK 86 straipsnis. Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 3) kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu (BVK 86 str. 1 d.) Didžiausia pinigų suma, už kurią, drausmės grupei priskirti nuteistieji, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio suma (BVK 92 str. 2 d. 3 p.). Oficialiais valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis (https://www.sodra.lt/lt/situacijos/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai) bazinė socialinė išmoka yra 38 Eur.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 28-345 (I) pareiškėjui paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose (b. l. 32).
Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. lapkričio 25 pareiškėjas nuobaudą atliko kamerų tipo patalpose Nr. 2 ir Nr. 24 (b. l. 34).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas neturėjo teisės kasdien pasivaikščioti 1 valandą pasivaikščiojimo kiemelyje, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu bei apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, o pareiškėjo nurodyta 76 Eur suma atitinka BVK 92 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio sumą. Įvertinus byloje surinktą medžiagą bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundo argumentai, šioje dalyje, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad karantino patalpoje nebuvo langų, todėl trūko oro. Nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 2 apie savaitę laiko buvo išdaužtas langas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 punkte. Turi būti sudaryta galimybė išsivėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad karantino patalpose nuo 2003-2004 m. įrengta ir išvedžiota vėdinimo sistema yra veikianti (b. l. 13). Įrengta vėdinimo sistema yra pažymėta UAB“ Specialusis projektas“ parengtame techniniame projekte „Šildymas ir vėdinimas Marijampolės GR PDK baudos izoliatoriaus remontas ir 80 vietų Areštinės įrengimas“ (b. l. 25-31).
Bylos duomenimis nustatyta, kad karantino patalpoje Nr. 1 įrengti atveriami langai per kuriuos patalpa vėdinama (b. l. 55). Karantino patalpoje Nr. 2 įrengta langas, kuris atidaromas į koridorių, atlikto patikrinimo metu patalpos oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 60-62). Nors byloje nėra duomenų, kurioje konkrečiai karantino patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pareiškėjas, tačiau teismo vertinimu byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad abiejose karantino patalpose buvo užtikrintas Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimai.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. spalio 27 d. raštas Nr. 2.4-1632 (16.3.187.4.12) patvirtina, kad 2017 m. spalio 18 d. atlikto patikrinimo metu kamerų tipo patalpoje Nr. 2 įrengti du langai, iš kurių vieno lango dalis sudaužyta, atstovas įpareigotas langą įstiklinti (b. l. 67-68). Byloje nėra duomenų, kad įpareigojimas įstiklinti langą nebuvo įvykdytas, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad išdaužtas langas buvo vieną savaitę.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją ir davė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai dėl žalos atsiradimo esant išdaužtam langui, kuris, teismo vertinimu, buvo pakankamai greitai sutvarkytas, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad unitazai atskirti pertvaromis (b. l. 38-40).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio 8 būryje.
Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (toliau – Aprūpinimo norma) numatyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 8 būrio sanitariniame mazge įrengti 1 pisuaras ir 3 tualetai, būryje ginčo laikotarpiu buvo iki 46 nuteistųjų (b. l. 16, 38, 39).
Įvertinus 18 būryje sanitariniame mazge įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būryje, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge atitiko Aprūpinimo normoje nustatytus reikalavimus visą ginčo laikotarpį, todėl pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais ir sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos medikus nėra kreipęsis (b. l. 49), ginčo laikotarpiu yra kreipęsis dėl įvairių sveikatos sutrikimų du kartus. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.