- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-70-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-07800-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- UAB „MS“
- Atsakovas
- UAB „Vivasped“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Vivasped“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-11 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „MS“ ieškinį atsakovui UAB „Vivasped“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1 381,12 Lt dydžio skolos dalį, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 52,50 Lt už vertimo paslaugas ir 67,00 lt žyminį mokestį bei išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu. Nurodė, kad 2010 m. spalio 26 d. užsakovo UAB „Vivasped“ ir atsakovo UAB „MS“ krovinio pervežimo sutarties Nr. 101026-01 pagrindu pervežė krovinį maršrutu Lietuva (Vilnius)-Latvija-Rusija (Maskva) Atsakovas buvo įsipareigojęs už krovinio pervežimą sumokėti 1 900 eurų, t. y. 6 560,32 Lt, tačiau tinkamai savo įsipareigojimo neįvykdė, atsisakė sumokėti 400 eurų, nurodydamas, jog už netinkamą transporto priemonę ir vienos dienos pavėlavimą į iškrovimą Maskvoje, vežėjui skyrė 400 eurų baudą ir ją išskaičiavo iš pervežimo kainos. Ieškovas nesutinka mokėti baudos, nurodo, kad vežėjas pagal sutartyje nurodytus krovinio išmatavimus pateikė transporto priemonę, laiku pakrovė krovinį ir išvyko į iškrovimo paskirties vietą, krovinį pervežė tinkamai ir saugiai per 4 dienas. Atsakovo pateikta pretenzija dėl krovinio pristatymo pavėlavimo vieną dieną yra nepagrįsta, kadangi tuo atveju, kai yra pavėluojama pristatyti krovinį, įgaliotas asmuo turi įrodyti, kad dėl to buvo padaryta žala (CMR konvencija 23 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime nurodė, jog šalys susitarė, kad 1 900 EUR mokestis bus mokamas tuo atveju, jei krovinys bus gabenamas atskira transporto priemone, o ne transporto priemonių sąstatu. Be to ieškovas nesilaikė susitarimo pristatyti krovinį gavėjui 2010 m. lapkričio 2 d. Kadangi Rusijoje lapkričio 4 d. yra nedarbo diena, todėl muitinės įstaigos, brokeriai, sandėliai ir t. t. lapkričio 3 d., kai buvo pristatytas krovinys, dirbo prieššventiniu rėžimu ir gavėjas turėjo papildomų problemų ir išlaidų tam, kad sutvarkytų formalumus ir išsikrautų krovinį iki trumpesnės darbo dienos pabaigos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo UAB „Vivasped“ 1 381,12 Lt skolą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2010-12-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 119,50 Lt bylinėjimosi išlaidas UAB „MS“ naudai. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad 2010 m. spalio 26 d. tarp šalių sudaryta krovinio pervežimo sutartimi Nr. 101026-01 ieškovas įsipareigojo nugabenti krovinį iš Lietuvos į Rusiją, o atsakovas įsipareigojo sumokėti 1 900 eurų, tačiau visos sutartos kainos nesumokėjo. Teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai užmokestį už paslaugas sumažino 400 eurų, nes pripažino pagristais ieškovo paaiškinimus, kad sutartimi šalys aptarė tik krovinio, bet ne transporto priemonės parametrus ir nesusitarė, kad krovinys bus vežamas atskira transporto priemone, o atsakovas aplinkybių, kad patyrė 400 eurų nuostolius, kurių jam nesumokėjo krovinio gavėjas dėl pavėlavimo, neįrodė. Teismo nuomone, jeigu atsakovui jo užsakovas nepagrįstai nesumokėjo už pervežimą, tai šie nuostoliai negali būti automatiškai perkelti ieškovui ir esant situacijai, kai šalys sutarė dėl krovinio pervežimo termino ir vežėjas pažeidė šį terminą, CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis numato, jog pagal sutartį įgaliojimus turinčiam asmeniui įrodžius, jog dėl krovinio pristatymo termino viršijimo buvo padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Todėl sprendė, kad atsakovas privalėjo įrodyti, jog dėl pavėluoto krovinio pristatymo buvo patirta žalos, ir įrodyti šios žalos dydį. Teismas taip pat nurodė, kad atsakomybė už termino pristatyti krovinį viršijimą yra numatyta CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje, o konvencijos 41 straipsnio 1 dalis nustato, jog visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo konvencijos, laikomi negaliojančiais, todėl šalių susitarimą dėl baudos dydžio laikės negaliojančiu.
Apeliacinio skundo bei atskirojo skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, neteisingai vertino aplinkybes dėl vežimo užmokesčio dydžio ir aiškino ginčo sutartį. Esą iš šalių susirašinėjimo matyti, kad derybų metu šalys susitarė, kad 1 900 EUR bus mokama tuo atveju, jeigu krovinys bus gabenamas atskira transporto priemone, o ne sąstatu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog sutartimi šalys aptarė tik krovinio parametrus, ir nesusitarė, kad krovinys bus gabenamas atskira transporto priemone. Esą nuoroda į 13,6 metro parametrą reiškia ne ką kitą, kaip reikalavimą pateikti visą transporto priemonę. Kadangi pervežimui buvo pateikta ne atskira transporto priemonė, apelianto nuomone, jis turėjo teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą CK 6.58 straipsnio 3 dalies pagrindu arba mažinti kainą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagal analogiją. Apeliantas nurodė, kad jis 400 eurų nuostolius patyrė faktiškai, nes būtent jam užsakovas sumažino sutartą užmokestį – vietoj sutartų 4 000 EUR sumokėjo tik 3 600 EUR todėl, kad krovinys buvo gabenamas kartu su kitu kroviniu. Be to, esą už pavėluotą krovinio pristatymą krovinio gavėjas OOO „Kombrig“ gavo iš pirkėjo pretenziją dėl 630 EUR baudos.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad, sudarant krovinio pervežimo sutartį, vežėjas aiškiai nurodė, jog pagal užsakovo nurodytą krovinio kiekį, svorį ir maršrutą gali suteikti pervežimo paslaugas, kurių kaina bus ne mažesnė kaip 1 900 eurų, nes tokie yra įmonės įkainiai. Sutartyje užsakovas nurodė krovinio išmatavimus, o vežėjas pateikė transporto priemonę, į kurią buvo sutalpintas visas krovinys, kuriam jokių specifinių pervežimo sąlygų nereikėjo, nes buvo vežama plastmasinė tara. Ieškovas pažymėjo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kokius realius nuostolius patyrė dėl vežėjo kaltės, ir nurodė, kad dėl įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, nepasisako.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad tarp šalių susiklosčius sutartiniams tarptautinio krovinio vežimo keliais teisiniams santykiams taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) nuostatos, nes byloje buvo nustatytas aplinkybių visetas, kuris yra CMR konvencijos taikymo sąlyga: 1) krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone; 2) vežimas buvo vykdomas už užmokestį; 3) krovinio išsiuntimo ir gavimo vieta yra skirtingose valstybėse – Lietuvoje ir Rusijos Federacijoje; 4) abi valstybės yra CMR konvencijos narės. Sprendžiant, ar konkretiems šalių santykiams, atsiradusiems iš tarptautinio pervežimo sutarties, taikytinos CMR konvencijos nuostatos, pažymėtina, kad šios konvencijos nuostatos taikytinos ir vežėjo ieškiniams dėl atlyginimo už pervežimą, ir ieškiniams dėl nuostolių, patirtų vežimo metu, atlyginimo.
Šalių ginčo esmę sudaro aplinkybės, susijusios su kainos už pervežimą dydžiu, atsakovo teise tokią sutartinę kainą mažinti, esant netinkamam sutarties vykdymui, ar patyrus nuostolius dėl termino pristatyti krovinį pažeidimo.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2010 m. spalio 26 d. tarp užsakovo UAB „Vivasped“ ir vykdytojo UAB „MS“ buvo sudaryta krovinio pervežimo sutartis Nr. 101026-01, kuria vykdytojas įsipareigojo už 1 900 EUR kainą nugabenti kamštelių krovinį iš Lietuvos į Rusiją 2010-11-02 datai. Sutartyje yra nurodyta, kad krovinio bus 5 paletės, jų išmatavimai – 120x100 cm, o grafoje „Papildomi duomenys apie krovinį“ yra įrašas „13,6 LDM“. Ši sutartis yra pasirašytą abiejų šalių atstovų, todėl pagrindo spręsti apie kitokį šalių susitarimą dėl kainos už pervežimą objektyviai nėra. Nagrinėjamuoju atveju aplinkybės, kad derybų metu šalys aptarinėjo pervežimo kainas ir jas įtakojančias aplinkybes, nepaneigia šalių galutinio susitarimo turinio, kaip ir atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, jog kitos pervežimo įmonės atitinkamas paslaugas būtų suteikusios už mažesnę kainą. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas už pervežimo paslaugas prisiėmė įsipareigojimą sumokėti 1 900 EUR, tačiau tokį įsipareigojimą įvykdė tik iš dalies – iš sutartos sumos nesumokėjo 400 EUR. CMR konvencijos nuostatos numato vežėjo atsakomybę tik dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, taip pat esant aplinkybėms, numatytoms konvencijos 7 straipsnio 3 punkte bei 21 straipsnyje. Todėl, net ir nustačius aplinkybes, kad ieškovas buvo įsipareigojęs krovinį pervežti atskira transporto priemone, atsakovui neatsirastų teisė tuo pagrindu, kad krovinys buvo pervežtas kartu su kitais kroviniais, mažinti pervežimo kainos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, jog krovinys laiku ir saugiai būtų nuvežtas į paskirties vietą. Atsakovo nuoroda į Civilinio kodekso CK 6.58 straipsnio 3 dalies bei CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas yra nepagrįsta, nes nagrinėjamam ginčui jos netaikytinos. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ginčo sutartyje nebuvo įtvirtintos sąlygos, jog krovinys privalo būti gabenamas tik atskira transporto priemone, ir vertina, kad trumpinys 13,6 LDM grafoje „Papildomi duomenys apie krovinį“ ginčo sutarčiai tokios prasmės nesuteikia. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui atsakovas įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, jog 13,6 metro yra standartinis tarptautiniuose pervežimuose naudojamos mašinos ilgis, nepateikė.
CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Vežėjo atsakomybė pagal CMR konvencija traktuojama kaip sutartinė, jo kaltė dėl krovinio pavėluoto pristatymo yra preziumuojama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“, 25 punkte nurodyta, kad teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi ir asmuo, sudaręs sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino šiems asmenims nuostolius. Tokiu būdu, atsakovas, pareiškęs atitinkamą reikalavim, įrodęs, kad pristatymo termino pažeidimu buvo padaryta žala, ir atlyginęs tokius nuostolius, įgytų teisę į atitinkamų nuostolių kompensavimą, o vežėjas – pareigą juos kompensuoti. Nagrinėjamuoju atveju atsakovas jokio savarankiško reikalavimo ieškovui nepareiškė ir nuostolių fakto neįrodė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad į bylą pateikti RAB „Kombrig“ ir UAB „Trade pack service“ raštai nepatvirtina nuostolių, patirtų dėl pavėlavimo, nes prie jų nėra pridėta jokių šiuos nuostoliuos pagrindžiančių dokumentų. Aplinkybė, kad atsakovui jo užsakovas sumažino užmokestį už pervežimą, betarpiškai nereiškia, kad pervežimo termino pažeidimu buvo padaryti realūs nuostoliai, juos privalo įrodyti pats atsakovas. Apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kad OOO „Novyje technologii“ pareiškė OOO „Kombrig“ pretenziją, atsakovo nuostolių nepagrindžia.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš šalių susirašinėjimo ir atsakovo pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad atsakovas 400 EUR sumą traktavo kaip baudą.
CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad, nepažeidžiant 40 straipsnio nuostatų, visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais. Taip išaiškino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 36 punkte, taip yra formuojama ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2005-01-05 nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-3/20005) nurodė, kad niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei numatyta Konvencijoje. Kolegija pažymėjo, kad dėl imperatyvaus CMR konvencijos nuostatų, reglamentuojančių vežimo sutarties šalių teises ir pareigas, pobūdžio, bet kokie ankstesni susitarimai negalioja ab initio, todėl konstatuoti jų negaliojimą ir taikyti teisinius padarinius teismas privalo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2010 m. spalio 26 d. krovinio pervežimo sutarties Nr. 101026-01 nuostata, kuria vežėjas UAB „MS“ prisiėmė įsipareigojimą mokėti 100 eurų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą krovinio pristatymo iškrovimui dieną, yra niekinė ir nesukuria šalims jokių teisių ir pareigų.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ieškinys yra pagrįstas. Tokiu būdu vertintina, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.