Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjo ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį jam paskirta 50 MGL (šešių tūkstančių penkių šimtų Lt) bauda, taip pat pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 30 MGL (trijų tūkstančių devynių šimtų Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (septynių tūkstančių aštuonių šimtų Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB DB “I”, į. k. 125817025, direktoriumi, žinodamas, kad VšĮ „V“ realiai veiklos nevykdo, bendraudamas su tyrimo metu nenustatytu, jokiais darbo ar sutartiniais santykiais su VšĮ „V“ nesusijusiu asmeniu, UAB DB “I” negavus paslaugų, laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 3 d. atsiskaitydamas už VšĮ „V“ neatliktas konsultacines ir klientų paieškos paslaugas, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, didelės vertės UAB DB “I” turtą. Atsiskaitymui už realiai neįvykusias ūkines operacijas, suklastotų dokumentų pagrindu pagal 2002 m. spalio 18 d. pavedimo sutartį (su priedu Nr. 1) teikti gyvybės draudimo konsultacines paslaugas VŠĮ „V“ pagal sąskaitas-faktūras serija LGA Nr. 0514061 2002-12-02 41558,48 Lt sumai, serija LGA Nr. 0514064 2002-12-02 – 54510,89 Lt, serija LGA Nr. 0514065 2002-12-17 – 26140,71 Lt, serija LGA Nr. 0514076 2002-12-23 – 29505,12 Lt, serija LGA Nr. 0514092 – 2003-01-22 27856,73 Lt, serija LGA Nr. 0514093 – 2003-01-28 25415,97 Lt, serija LGA Nr. 0514095 – 2003-02-05 32452,98 Lt, serija LGA Nr. 0514052 – 2003-02-17- 38735,97 Lt, serija LGA Nr. 0514053 – 2003-02-18- 43190,81 Lt, serija LGA Nr. 0514046 – 2003-02-24- 46282,42 Lt, serija LGA Nr. 0514047 – 2003-03-03 – 43855,29 Lt, serija LGA Nr. 0514048 – 2003-03-04- 38608,20 Lt, serija LGA Nr. 0514031 – 2003-03-10 -44734,65 Lt, serija LGA Nr. 0514032 – 2003-03-24 43127,73 Lt, serija LGA Nr. 0514035 – 2003-03-26 -84210,35 Lt, serija LGA Nr. 0514037 -2003-03-28 - 73561,10 Lt, serija LGA Nr. 0514036 2003-03-31 –74692,34 Lt mokėjimo pavedimais 2002-12-02 Nr.342 - 41558,48 Lt, 2002-12-10 Nr.349 - 29510,89 Lt, 2002-12-11 Nr. 355 -25000,00 Lt, 2002-12-17 Nr. 369 -26140,71 Lt, 2003-01-15 Nr. 379 -29505,12 Lt, 2003-01-22 Nr. 417 -27856,73 Lt, 2003-01-28 Nr.425 – 25414,97 Lt; 2003-02-25 Nr. 482– 46282,42 Lt, 2003-02-18 Nr.472– 43190,81 Lt, 2003-02-18 Nr. 458– 38735,97 Lt, 2003-02-05 Nr.433 -32452,98 Lt, 2003-03-05 Nr. 505 - 43855,29 Lt; 2003-03-05 Nr. 504 - 38608,20 Lt; 2003-03-13 Nr. 529– 44734,65 Lt, 2003-03-25 Nr. 537– 43127,73 Lt, 2003-04-01 Nr. 548– 44110,05 Lt, 2003-04-11 Nr.572 – 40100,30 Lt, 2003-04-18 Nr.580– 37534,24 Lt, 2003-04-30 Nr. 583 – 37158,10 Lt, 2003-05-14 Nr.601– 37583,00 Lt, 2003-06-03 Nr. 606 – 35726,10 Lt sumai iš UAB DB “I” sąskaitos Nr. 30000030212, esančios M. B. Plc Vilniaus skyriuje, pervedė į VšĮ „V“ sąskaitą Nr. 1700380, esančią AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale, 768 439,74 Lt, taip iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB DB “I”, turtą – pinigines lėšas.

S. K. nuteistas ir už tai, kad būdamas UAB DB “I”, įm.k. 125817025, direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdamas šio įstatymo 4 straipsnio, kuriame nurodoma, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama reikalavimus, žinodamas, kad realiai ūkinės – finansinės operacijos tarp UAB DB “I” ir VšĮ „V“ nėra įvykusios, žinomai neteisingus duomenis patvirtino savo parašu ir įtraukimui į apskaitą pateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „ Patikimumo garantas“ įm. k. 2469165, žinomai suklastotus dokumentus: 2002-10-18 pavedimo sutartį (su priedu Nr.1) dėl konsultacinių ir klientų paieškos paslaugų tarp VšĮ „V“ ir UAB DB “I”, VšĮ „V“ sąskaitas – faktūras: 1) 2002-12-02 serija LGA Nr. 0514061, 2) 2002-12-10 serija LGA Nr. 0514064, 3) 2002-12-17 serija LGA Nr. 0514065, 4) 2002-12-23 serija LGA Nr. 0514076, 5) 2003-01-22 serija LGA Nr. 0514092, 6) 2003-01-28 serija LGA Nr. 0514093, 7) 2003-02-05 serija LGA Nr. 0514095, 8) 2003-02-17 serija LGA Nr. 0514052, 9) 2003-02-18 serija LGA Nr. 0514053, 10) 2003-02-24 serija LGA Nr. 0514046, 11) 2003-3-03 serija LGA Nr. 0514047, 12) 2003-03-04 serija LGA Nr. 0514048, 13) 2003-03-10 serija LGA Nr. 0514031, 14) 2003-03-24 serija LGA Nr. 0514032, 15) 2003-03-26 serija LGA Nr. 0514035, 16) 2003-03-28 serija LGA Nr. 0514037, 17) 2003-03-31 serija LGA Nr. 0514036, tokiu būdu šiuos dokumentus panaudodamas ir dėl to UAB „Patikimumo garantas“ darbuotojams, nežinojusiems apie vykdomą nusikalstamą veiką, įforminus UAB DB “I” apskaitoje konsultacinių ir klientų paieškos paslaugų gavimą už 768 439,74 Lt sumą, nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB DB “I” veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 3 d.

Apeliaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti S. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių gynėjas mano, kad S. K. veiksmuose nebuvo jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto iššvaistymo požymių. Nenustatyta, jog dėl S. K. veikos UAB DB „I" būtų patyrusi žalą. Priešingai, bylos medžiaga leidžia tvirtinti, kad po pasirašytosios su VšĮ „V" sutarties draudimo bendrovės rodikliai ženkliai pagerėjo. Situacijos nekeičia net ir tai, jog viešoji įstaiga realiai neteikė žmonėms konsultacijų apie draudimo įmonių vykdomus gyvybės draudimo produktus, neruošė sutarčių sudarymui reikalingų dokumentų, neteikė klientams konsultacijų ir netarpininkavo sudarant draudimo sutartis. Byloje esantys įrodymai liudija, kad realiai UAB DB „I" reikėjo naujų klientų, ir viešosios įstaigos atstovu prisistatęs Rimas klientų sąrašus duodavo. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo S. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

Kartu apeliantas mano, kad naikintina ir nuosprendžio dalis, kuria S. K. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Jau minėta, jog nebuvo prielaidų manyti, kad VšĮ „V" realiai nevykdo veiklos. Rimo, kaip šios įstaigos atstovo pateikti potencialių UAB DB „I" klientų sąrašai leido manyti, jog viešoji įstaiga atlieka pavedimo sutartyje numatytą darbą, juolab, kad iš S. K. , liudytojo S. R. parodymų matyti, jog UAB DB „I" iš tos įstaigos reikėjo tik vieno – duomenų apie draustinus asmenis. Tokius duomenis VšĮ „V" atstovas Rimas pateikė. Jokie norminiai aktai neįpareigojo S. K. domėtis, kuo užsiima ta įstaiga, kiek joje dirba darbuotojų, kas Rimą sieja su VšĮ „V". Tai, kad su įmone buvo pasirašyta oficiali sutartis, įmonė nurodė savo rekvizitus, sutartis buvo patvirtinta VšĮ „V" direktoriaus T. D. parašu, sąskaitos-faktūros taip pat buvo patvirtintos jo parašais, buvo VšĮ „V" vardu išrašytos paslaugų ataskaitos, kuriose taip pat yra originalūs T. D. parašai, atsiskaityti reikėjo ne grynaisiais pinigais, bet pavedimais, leido S. K. manyti, jog jis bendradarbiauja su normaliai funkcionuojančia įmone ir jos atstovu. Gynėjo teigimu, civilinėje teisėje įtvirtinta prezumpcija, kad sandoriai galioja, kol nėra nustatyta priešingai. VšĮ „V" išrašyti dokumentai atitiko Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 2 dalies jiems keliamus reikalavimus, todėl formos prasme jie buvo nepriekaištingi. Teismas pripažino, jog S. K. įtraukimui į apskaitą pateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „Patikimumo garantas" žinomai suklastotus dokumentus. Tačiau gynėjo manymu, teismo posėdyje nebuvo pateikti įrodymai, paneigiantys S. K. parodymus apie tai, jog jis net neįsivaizdavo, kad paslaugas UAB DB „I" teikia ne VšĮ „V", o su ja oficialiai nenusijęs tyrimo metu nenustatytas asmuo. Byloje nepaneigti S. K. parodymai, jog su VšĮ „V" atstovu jis susipažino po to, kai jį rekomendavo draudimo versle dirbantis asmuo, o tai galėjo leisti galvoti, kad su VšĮ „V" bendradarbiauja ir kitos draudimo bendrovės. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad S. K. veiksmuose nėra tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą požymių. Preziumuojant, kad UAB DB „I" gavo tas paslaugas, kurių tikėjosi, jog už tas paslaugas atsiskaitė su jų tiekėju, akivaizdu, kad teismo išvada, jog dėl į UAB DB „I" apskaitą įtrauktų VšĮ „V" sąskaitų-faktūrų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB DB „I" veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 3 d., yra nepagrįstas. Todėl S. K. turėjo būti išteisintas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti, nuteistajam S. K. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir išieškoti iš jo pinigų sumą, atitinkančią konfiskuotino turto vertę – 768 439,74 litų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. gynėjo ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam S. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nuteistojo gynėjas nepagrįstai ginčija apeliaciniu skundu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ginamąjį pripažino kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai byloje yra nustatyti bei įrodyti teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais. Remdamasis šiais įrodymais apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. K. būdamas UAB DB “I” direktoriumi, žinodamas, jog VšĮ „V“ realiai veiklos nevykdo, bendraudamas su tyrimo metu nenustatytu, jokiais darbo ar sutartiniais santykiais su VšĮ „V“ nesusijusiu asmeniu, UAB DB “I” negavus paslaugų nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 3 d. atsiskaitydamas už VšĮ „V“ neatliktas konsultacines ir klientų paieškos paslaugas, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, didelės vertės (768 439,74 Lt) UAB DB “I” turtą.

Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, BK 184 straipsnyje numatytas turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi nuteistojo S. K. veiką kvalifikuojant pagal BK 184 straipsnį itin svarbu nustatyti, kad jis UAB DB “I” pinigines lėšas VšĮ „V“ perleido neteisėtai, taip pat, kad už šias lėšas UAB DB “I” negavo jokių paslaugų. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Kaip matyti iš nuteistojo S. K. parodymų jis neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog būdamas UAB DB “I” direktoriumi sudarė pavedimo sutartį su VšĮ „V“ ir šios sutarties bei išrašytų paslaugų ataskaitų ir sąskaitų – faktūrų pagrindu įformino konsultacinių ir klientų paieškos paslaugų įsigijimą iš paminėtos bendrovės viso už 768 439,74 lito ir šiuos pinigus pervedė iš UAB DB “I” sąskaitos į VšĮ „V“ sąskaitą. Tačiau apklausiamas apygardos teisme nuteistasis, taip pat apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad jis (S. K. ) nežinojo, jog ši bendrovė realios veiklos nevykdo, o pinigus bendrovei sumokėjo už paslaugas, kurias realiai gavo. Nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad būdamas UAB DB “I” direktoriumi, jis ieškojo naujų klientų, o kitos draudimo bendrovės atstovas rekomendavo susitikti su žmogumi vardu Rimas. Pastarasis atėjo į ofisą ir su juo buvo deramasi, o vėliau šio žmogaus nurodymu į bendrovę atėjo keli klientai ir nuteistasis asmeniškai juos apdraudė. Rimas sakė, kad klientai patenkinti, rodė VšĮ „V“ registracijos pažymėjimą, spaudą, kaip įrodymą, kad jis nėra fizinis asmuo, klausė ar darys sutartį. Parašęs sutartį, jis sužinojo, kad šis žmogus yra vykdantysis direktorius, o įmonės vadovas yra T. D. . Sutarties projektą žmogus išsinešė ir kitą dieną atnešė pasirašytą T. D. . Davė klientų sąrašus ir paminėjo, kad klientai bus medicinos darbuotojai, mokytojai. Klientų sąrašus jiems siųsdavo nuolatos, turėjo žmonių įvairiuose miestuose, tuos sąrašus duodavo agentams, jie konsultuodavo klientus. Vėliau klientai pildydavo prašymus, kuriuos atnešdavo į bendrovės kontoras Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. Draudimo polisus žmonės pasiimdavo, arba jiems išsiųsdavo paštu. Platindami antros pakopos pensijas, jie naudojosi ta čia duomenų baze. Turėdami konkrečią duomenų bazę, jie nutraukė sutartį su VšĮ „V“, nes pamatę, koks yra pensijų draudimo sutarčių kiekis, pastarieji norėjo ir už tai gauti tam tikrą mokestį (7 t., 180 – 182 b. l.).

Šiuo atveju, nuteistojo S. K. parodymai, taip pat byloje esančios sąskaitos – faktūros bei prie jų pridėti neva konsultuotų asmenų sąrašai lyg ir leidžia spręsti, kad nuteistasis mokėjimus viešajai įstaigai „V“ atliko teisėtai. Tačiau kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju, UAB DB “I” piniginių lėšų perdavimo kitam ūkio subjektui teisėtumas priklauso nuo šio turto perdavimo atlygintinumo. Kitaip tariant, tam kad atitiktų teisėtumo kriterijų, vienos bendrovės turtas gali būti perduodamas kitai bendrovei už tam tikrus realiai atliktus darbus, paslaugas, turtą ir kt., t. y. turi įvykti ūkinė operacija. Buhalterinių duomenų įforminimas yra tik formali ūkinių operacijų išraiška, atspindinti tik finansinę šių operacijų pusę. Vien šių duomenų nagrinėjamu atveju nepakanka sprendžiant ar UAB DB “I” pinigus viešajai įstaigai „V“ pervedė teisėtai už realiai atliktus darbus ar suteiktas paslaugas. Būtina išsiaiškinti ir šių ūkinių operacijų turinį, tai yra nustatyti ar išties VšĮ „V“ atliko paslaugas už kurias gavo apmokėjimą. Šiuo atveju byloje surinktų ir išsamiai ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB DB “I” paslaugų, kurioms VšĮ „V“ išrašė apygardos teismo nuosprendyje nurodytas sąskaitas – faktūras 768 439,74 Lt sumai, iš pastarosios įstaigos realiai negavo bei negalėjo gauti ir nuteistasis perduodamas bendrovės “I” lėšas tai žinojo. Byloje yra tik neva konsultuotų klientų sąrašai pasirašyti VšĮ „V“ direktoriaus T. D. , tačiau jokių kitų duomenų, patvirtinančių nuteistojo S. K. parodymus, kad VšĮ „V“ atliko klientų paieškos ir konsultavimo darbus bei draustinų asmenų sąrašus pateikė UAB DB “I”, ar, kad draustinų asmenų konsultavimą atliko ir sąrašus nuteistasis gavo iš jo nurodyto asmens vardu Rimas. Priešingai, iš byloje esančių neva konsultuotų asmenų sąrašų bei apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad dalis sąrašuose nurodytų asmenų buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Apklausti liudytojai D. S. , A. K. , V. J. , V. P. , R. T. , J. C. , L. M. , J. M. , R. N. , R. J. , A. B. , A. N. , A. U. , R. A. , S. K. , I. S. , E. M. , I. S. , B. M. , E. S. , A. P. , R. V. , A. R. , G. B. , D. M. , A. Š. , V. D. , L. J. parodė, kad 2002 – 2003 metais buvo sudarę investicinio gyvybės draudimo sutartis, dauguma iš jų parodė, kad sutartis sudarinėjo tarpininkaujant draudimo bendrovei “I”, tačiau nė vienam iš jų nebuvo žinoma VšĮ „V“, taip pat nė vienas iš jų neparodė, kad bendrovę “I” surado VšĮ „V“ vardu tarpininkaujant asmeniui vardu Rimas. Išties, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad dalis liudytojų (A. Ž. , J. L. , E. J. , S. R. ) patvirtino, jog UAB DB “I” darbuotojai apdraustinų asmenų sąrašus gaudavo iš nuteistojo S. K. . Tačiau pastebėtina, kad nė vienas iš šių liudytojų, išskyrus S. R. , nenurodė iš kur atsirado šie sąrašai pas S. K. , t. y. neparodė, kad minėtus sąrašus S. K. gaudavo iš VšĮ „V“ ar šios bendrovės vardu veikusio asmens vardu Rimas. Tuo tarpu liudytojas S. R. nors ir teigė, jog sąrašai buvo gaunami iš VšĮ „V“, tačiau neparodė, kad būtų objektyviai matęs, jog kokius nors sąrašus S. K. perduoda būtent pastarosios bendrovės atstovai, nes matė tik šios bendrovės išrašytus buhalterinius dokumentus bei pačius sąrašus. Kolegijos manymu, liudytojo S. R. parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis ir S. K. buvo vieninteliai bendrovės “I” akcininkai, todėl jam pačiam iš esmės nepalanku buvo parodyti kitokias aplinkybes. Be to, iš byloje esančio 2005 m. rugpjūčio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo pripažintas kaltu šios įmonės direktorius T. D. , matyti, kad VšĮ „V“ buvo fiktyvi įmonė, sukurta atlikti finansinėms machinacijoms (4 t., 184 – 187 b. l.). Liudytojas T. D. , buvęs VšĮ „V“ direktoriumi, apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jokios realios veiklos įmonė nevykdė, darbuotojų neturėjo, įmonės dokumentus, tame tarpe, buhalterinius dokumentus, jis pasirašinėdavo kito asmens nurodymu įvairiose vietose, nežinodamas šių dokumentų turinio (7 t., b. l. 138 – 139). Šie duomenys, kolegijos manymu, vienareikšmiškai leidžia spręsti, kad VšĮ „V“ jokių paslaugų UAB DB “I” nesuteikė. Tuo tarpu objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo S. K. parodymus, kad prisidengdamas VšĮ „V“ vardu UAB DB “I” būtų suteikęs nenustatytas asmuo vardu Rimas, byloje taip pat nėra. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad minėtas asmuo vardu Rimas objektyviai egzistavo, tačiau vien šis faktas nelaikytinas patvirtinančiu aplinkybę, kad kokias nors klientų paieškos ir konsultavimo paslaugas šis asmuo atliko bei paneigiančiu nuteistojo S. K. kaltę iššvaisčius UAB DB “I” didelės vertės turtą. Išties, aplinkybę, kad toks Rimas egzistavo, patvirtino ir T. D. , kuris parodė, kad būdamas VšĮ „V“ direktoriumi pasirašinėjo įvairius asmens vardu Rimas duotus dokumentus. Tačiau T. D. neparodė, kad minėtas Rimas atliko kokius nors klientų paieškos ar konsultavimo darbus savo ar VšĮ „V“ vardu bei juos teikė S. K. . Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis S. K. sudarė paslaugų teikimo sutartį su asmeniu, kurio tapatybės nurodyti negali, jis nebuvo nustatytas ir tyrimo metu. Kolegijos manymu, nėra logiška, kad gana sklandžiai veikiančios bendrovės vadovas tokiu mastu pasitikėtų visiškai nepažįstamu asmeniu ir išsamiau nepasidomėjęs juo bei jo neva atstovaujama bendrove sudarinėtų sutartis. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad net pakankamai apdairus žmogus inkriminuotu laikotarpiu vargu ar galėjo nustatyti, kokiais tikslais įsteigta įmonė, tačiau kolegija mano, vien darbuotojo pažymėjimo pareikalavimas būtų leidęs nustatyti, kad tarp šio asmens ir jo neva atstovaujamos bendrovės nėra jokio ryšio. Be abejonės, jokie teisės aktai neįpareigojo nuteistąjį atlikti tokius patikrinimus, tačiau nurodyta aplinkybė, vertinant ją vieningoje visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, laikytina nepalankia nuteistajam. Kolegijos manymu, aukščiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis S. K. UAB DB “I” vardu su VšĮ „V“ pasirašė nenustatyto asmens pateiktą sutartį dėl paslaugų teikimo siekdamas pateisinti neteisėtą UAB DB “I” pinigų perdavimą. Atitinkamai sąskaitos – faktūros buvo surašomos, pateikiamos apmokėti ir apmokėtos, siekiant neteisėtai perduotas lėšas atvaizduoti UBA DB “I” buhalterinėje apskaitoje, tokiu būdu imituojant teisėtą sandorį. Taigi nesant duomenų, kad VšĮ „V“ atliko klientų paiešką ir konsultavimą bei draustinų asmenų sąrašus pateikė nuteistajam, taip pat nesant duomenų patvirtinančių nuteistojo parodymus, kad UAB DB “I” klientų paieškos ir konsultavimo paslaugas butų atlikęs bei klientų sąrašus būtų teikęs VšĮ „V“ vardu prisidengiantis nenustatytas asmuo, byloje pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis S. K. dvidešimt vienu atveju pinigines lėšas iš UAB DB “I” sąskaitos į VšĮ „V“ sąskaitą pervedė už realiai negautas paslaugas, t. y. neteisėtai. Kolegijos manymu, paminėtų aplinkybių visuma paneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginį, kad nuteistasis S. K. pasirašydamas paslaugų teikimo sutartį nežinojo, jog VšĮ „V“ yra naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti ir jokių paslaugų UAB DB “I” realiai neteiks, taip pat aplinkybę, kad tokias paslaugas tariamai teikė nenustatytas asmuo. Nustačius, kad nurodytos klientų paieškos ir konsultavimo paslaugos bendrovei “I” nebuvo suteiktos, nėra reikšmingas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šios paslaugos neva buvo naudingos šiai bendrovei. Be to nustačius, jog nuteistasis S. K. UAB DB “I” pinigus VšĮ „V“ pervedė neteisėtai, t. y. žinodamas, kad ši įmonė veikia fiktyviai ir realios veiklos nevykdo ir jam jokių paslaugų nesuteikė, veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pinigai buvo mokami ne grynaisiais, o pavedimu.

Kartu atmetamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, padaręs išvadą, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sąrašus su apdraustinų asmenų duomenimis S. K. gavo iš VšĮ „V" atstovu prisistačiusio asmens, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi kaltinimas nepateikė duomenų, paneigiančių tokius nuteistojo parodymus, tuo tarp pats nuteistasis neturi įrodinėti savo nekaltumo. Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas įrodymų analizei ir vertinimui skyrė pakankamai dėmesio, vertino tiek nuteistojo gynybinę versiją, tiek ir jį kaltinančius įrodymus ir nuteistojo parodymais tikėjo tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kritiškas nuteistojo parodymų vertinimas, netikint dalimi jo parodymų, kadangi jų nepatvirtina kiti byloje surinkti ir išsamiai ištirti įrodymai, negali būti pripažįstamas nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, nepažeistos.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad iššvaistymo atveju kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto perleidimas turėtų pažeisti savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daryti jam turtinę žalą. Išties, turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad nuteistasis S. K. neteisėtai perleisdamas UAB DB “I” priklausiusias pinigines lėšas VšĮ „V“ padarė turtinę žalą bendrovei “I”. Nors nagrinėjamu atveju UAB DB “I” byloje civilinio ieškinio nepareiškė, o vienas iš bendrovės akcininkų liudytojas S. R. tvirtino, jog anksčiau neturėjo priekaištų nuteistajam ir nemanė, jog jis švaisto bendrovės lėšas, tačiau byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad UAB DB “I” buvo padaryta didelė turtinė žala. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/73 užfiksuota, kad bendrovė “I” atsiskaitymui su VšĮ „V“ dvidešimt vienu atveju iš bendrovės sąskaitos Nr. 30000030212 banke M. B. Plc Vilniaus skyriuje į VšĮ „V“ sąskaitą Nr. 10700380 AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale pervedė iš viso 768 439,74 Lt, pilnai apmokėdama pagal VšĮ „V“ išrašytose sąskaitose – faktūrose įformintas konsultacijų ir klientų paieškos paslaugas. Mokėjimo pavedimuose pasirašė direktorius S. K. . Šia specialisto išvada taip pat nustatyta, kad VšĮ „V” neturėjo dirbančiųjų, galinčių atlikti kokias nors paslaugas ar darbus ir jokių paslaugų ar darbų pagal T. D. pasirašytas sutartis ir išrašytas sąskaitas – faktūras neatliko, o tik surašė dokumentus tariamai atliktoms paslaugoms įforminti (t. 1, b. l. 11-20). Apygardos teismo nuosprendžiu, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nustatyta, kad nuteistasis S. K. neteisėtai pervedė UAB DB “I” pinigus juridiniam asmeniui VšĮ „V” už pastarosios realiai nesuteiktas paslaugas, t. y. iššvaistė UAB DB “I” didelės vertės (768 439,74 Lt) turtą. Šia nutartimi atmesdama nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl apygardos teismo nuosprendžio, kolegija mano, kad būtent tokia apimtimi ir padaryta žala juridiniam asmeniui UAB DB “I” turtinė žala.

Kadangi 768 439,74 Lt iššvaistyto UAB DB “I” turto vertė ženkliai viršija BK 190 straipsnyje numatytą 250 MGL dydžio sumą, nuo kurios pripažįstama, kad padaryta turtinė žala yra didelė, todėl nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Nors veikos padarymo metu galiojo kita baudžiamojo įstatymo redakcija, numatanti atsakomybę už turto iššvaistymą (BK 275 str. 3 d. 1994-07-19 įst. Nr. I-551 ir 1995-06-08 įst. Nr. I-962 redakcija), apygardos teismas pagrįstai kvalifikavo jo veiką pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį, kadangi ši redakcija laikytina švelnesne.

Kolegijos manymu, aukščiau aptarti bei kiti apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai leidžia spręsti, kad nuteistasis sudarydamas paslaugų teikimo sutartį su asmeniu, kurio tapatybės nurodyti negali, vėliau pagal šią sutartį ir išrašytas sąskaitas – faktūras į VšĮ „V” sąskaitą pervesdamas pinigus už nesuteiktas paslaugas, suvokė, jog švaisto jam patikėtą UAB DB “I” turtą ir tokiu būdu daro jam didelę turtinę žalą.

Kartu kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jo ginamasis S. K. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Aukščiau aptartų, taip pat apygardos teįmos nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad nuteistasis apgaulingai tvarkė UAB DB “I” buhalterinę apskaitą. S. K. atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto specialus subjekto požymius, kadangi 2001 m. lapkričio 6 d. LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnio 1 dalis numato, jog už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, o šio įstatymo 4 straipsnis įpareigoja ūkio subjekto vadovą apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama. Tai, kad bendrovės “I” buhalterinė apskaita iškreipta, patvirtina specialisto išvada Nr. 5-2/73 kuria nustatyta, kad ši bendrovė pažeidė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes įformino juridinės galios neturinčias sąskaitas – faktūras už 768 439,74 Lt dėl negautų paslaugų ir dėl to nepagrįstai iš savo sąskaitos į VšĮ „V“ sąskaitą pervedė 768 439,74 Lt, dėl ko tyrimo metu iš pateiktų dokumentų nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės “I” veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2002 – 2003 metus (1 t., 11 – 20 b. l.). Aukščiau aptartais, taip pat apygardos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis S. K. , būdamas UAB DB “I” direktoriumi, kuris atsakingas už bendrovės veiklą, žinojo, jog pagal fiktyvias sąskaitas – faktūras realiai neegzistuojančiai įmonei, sukurtai nusikalstamai veiklai nuslėpti, perveda piniginės lėšas už realiai negautas paslaugas. Jis pats tokį piniginių lėšų pervedimą organizavo, tai yra, pateikdamas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei UAB „Patikimumo garantas“ žinomai suklastotus mokėjimo dokumentus, sudarė sąlygas ne tik šias lėšas iššvaistyti, bet ir iškreipti buhalterinės apskaitos duomenis. Dėl šių priežasčių apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiu atveju, kai buhalterinė apskaita paremta ne tik tikrais, bet ir suklastotais pirminiais dokumentais, laikytina, kad apskaita vedama apgaulingai. Šiuo atveju iš aukščiau minėtos specialisto išvados matyti, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių buvo negalima iš dalies nustatyti UAB DB “I” veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 3 d. Tai, kad reikalingi duomenys buvo nustatyti iš kitų šaltinių, o ne iš įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nepaneigia nuteistojo kaltės apgaulingai vedus buhalterinę apskaitą. Taigi UAB DB “I” direktorius, nuteistasis S. K. , elgdamasis priešingai nei numatyta LR Buhalterinės apskaitos įstatyme, žinodamas, kad realiai ūkinės – finansinės operacijos tarp UAB DB “I” ir VšĮ „V“ nėra įvykusios, žinomai neteisingus duomenis patvirtino savo parašu ir įtraukimui į apskaitą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „ Patikimumo garantas“ pateikė žinomai suklastotus dokumentus, t. y. apgaulingai tvarkė UAB DB “I” buhalterinę apskaitą, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Kaip matyti iš nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinio skundo, ginamojo kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis ginčija teigdamas, kad nebuvo prielaidų manyti, jog VšĮ „V“ nevykdo veiklos, nes klientų sąrašus pateikė šios įmonės atstovas Rimas, be to, tarp bendrovių buvo pasirašyta oficiali sutartis, apmokėjimai vyko pavedimais, išrašytos sąskaitos atitiko įstatymų reikalavimus. Jau minėta, kad ūkinės operacijos tarp minėtų juridinių asmenų realiai neįvyko, bylos medžiaga nepatvirtina, kad klientų paieškos ir konsultavimo paslaugos bendrovei “I” realiai nebuvo suteiktos, nustačius šią aplinkybę, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi tie faktai, kad buvo pasirašyta oficiali sutartis, pinigai buvo mokami pavedimais, o išrašytos sąskaitos atitiko joms keliamus turinio ir formos reikalavimus. Visi šie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, atmesti aukščiau išdėstytais motyvais atmetant jo skundo argumentus dėl S. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, todėl kolegija jų nekartoja.

Dėl nuteistojo S. K. taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad apygardos teismas nuosprendžiu pripažino, jog S. K. iššvaistė 768 439,74 lito UAB DB „I" priklausiusių piniginių lėšų, kurias nusikalstamais veiksmais perleido tretiesiems asmenims ir padarė turtinę žalą UAB DB „I". Šios piniginės lėšos, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, atitinka BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto dispoziciją, todėl tokį turtą privaloma konfiskuoti. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju šio turto negalima paimti, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš S. K. išieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Prokurorės apeliacinio skundo apeliacinio skundo argumentai dėl BK 72 straipsnio taikymo atmetami. Pagal BK 67 straipsnio nuostatas turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, tam tikrais atvejais skiriama kaltininkui kartu su bausme. BK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Pagal šio straipsnio prasmę, iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, tuo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už UAB DB “I” priklausiusio didelės vertės turto, t. y. 768 439,74 lito neatlygintiną iššvaistymą. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis S. K. perduodamas UAB DB “I” turtą VšĮ „V“ veikė savanaudiškai, t. y. nėra duomenų, kad neteisėtai perduotą bendrovės turtą, jo dalį ar kitokį atlygį už perduotą turtą nuteistasis būtų gavęs pats asmeniškai, tokios aplinkybės nuteistajam neinkriminuotos. Pastebėtina, kad nuteistasis S. K. ir liudytojas S. R. buvo UAB DB “I” akcininkai, tačiau nei S. R. , nei juridinis asmuo UAB DB “I” byloje civilinio ieškinio nepareiškė, tuo tarpu duomenų, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų žalą būtų patyrusi valstybė byloje nėra. Dėl šių priežasčių kolegija mano, kad prokurorė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog iššvaistytas UAB DB “I” didelės vertės (768 439,74 lito) turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, atitinka BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto dispoziciją ir todėl jį privaloma konfiskuoti. Nenustačius, kad iššvaistytas UAB DB “I” didelės vertės turtas laikytinas konfiskuotinu, nėra teisinio pagrindo vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš S. K. išieškoti šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistąjį S. K. pripažinus kaltu dėl UAB DB “I” didelės vertės turto iššvaistymo, žalą patyręs juridinis asmuo dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Tuo tarpu išieškojus iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą valstybės naudai, žalą patyrusiam asmeniui atsirastų papildomų kliūčių šią teisę realizuoti.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir iš nuteistojo S. K. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą valstybės naudai.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. K. gynėjo ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.